2014 m. gruodžio 26 d., penktadienis

Veidai

Kelios dienos. Daug seniai matytų ir išsiilgtų, lauktų net naujų veidų. Kiekvieno jų vingiai apie lūpas ir raukšlelės tarp akių skirtingai kalba.

Pagaliau atvažiavai. Aš turiu dovaną. O ji geriau atrodo už mane. Kažin kas yra toje didelėje dėžėje. Tie pietūs gryna kančia, geriau jau remontuočiau mašiną. Tu esi neteisingas žmogus, o aš esu gera. Kažin ar jai sekasi geriau už mane. Jos tokios nepanašios, nors augino tie patys žmonės. Pas jų namuose taip jauku, jie geriau sutaria. Jis šmaikštus. Mes esame paprasti, tad ir mūsų gyvenimas klostosi kitaip, mes kuriame savas taisykles. Dieve, kiek man dar nepažįstamų giminaičių teks vardan jo aplankyti. Smagu kalbėtis. Ta teta leidžia daugiau nei tėvai. Kokie gražūs karoliai, parodysiu juos Indrei. Keistuoliai, darai jiems šventę, o jie vaikiškai spyriojasi, maivosi. Kepsnys kiek sausokas, o salotos išties gardžios, nors bulvių galėjo įdėti ir daugiau. Jaučiuosi saugi, man smagu kalbėtis. Čia kvepia tikra šventine nuotaika, tai ne pas tėvų. Taip visada gera pasikalbėti, mes randam bendrą kalbą. Aš esu tokia sena ir mirtinai nuvargusi, tačiau mane vis tiek prisimena. Jos plaukai vėl kitokie, atrodo sumautai. Nebeturim daug maisto, ar užteks, bene jų kas čia pasiilgo, galėjo ir nevažiuoti. Išsišokėliai. Aš esu po žmonos padu, nejuokauju. Padarysiu tvarką - tai mano antras vardas. Koks trumpas sijonas, gera paganyti akis. O, pagaliau, ponia rengėsi mus aplankyti. Kažin, ką jis turi tame maišelyje, gal gausiu dovanėlių. O ne, čia baisu ir mudvi abi tą suprantame. Vėl pradės pamokslauti, kam čia reikia tokių tobulybių.

Kažin ką žvelgdami į mano veidą mato jie? Nuslėptas mintis, nepasakytus žodžius ar savo paties džiaugsmus ir demonus.

2014 m. gruodžio 22 d., pirmadienis

Lazda - kančia. Interpretuojant simbolius

Kvėdarnos miestelio bažnyčios sienoje yra nutapytas Jėzus tarp pulkelio baltų vilnų, pasirėmės piemens lazda. Artėjant Ožkos metams nenustoju galvoti, kad pastaroji yra pastebimai gudresnė nei avys. Įdomiausia tai, kad avys yra ypač bendruomeniškos, jas valdo stiprus bandos inkstinktas. Jei viena avis išsigąsta, visos pajutusios pavojų lekia iš paskos, jei avis smalsuolė ima domėtis kokiu nors objektu, likusios pasekia iš paskos. O štai ožka – kur kas savarankiškesnė, drąsi bei sumani. Kituose kraštuose jos ne tik kad puikiai jaučiasi besikarstydamos uolėtais kalnų šlaitais, bet įsikoria skanesnio kasnelio pasieškoti net į medį.

Aišku tik tiek, kad avys nupieštos bažnyčios sienoje simbolizuoja mus – tikinčiuosius arba tiesiog žmones. Tik žinodama kokios kvailutės jos yra lyginant su kitais gyvūnais, truputuką įsižeidžiau. Nejaugi, Dievas mus mato tokius lyg bandą laukinių gyvūlių, kurie nesugeba pasirūpinti savimi, kuriuos reikia be perstojo sergėti nuo aplink tykančių pavojų.

Kažkaip nesinori įtikėti, kad mes esame tokie panašūs, kaip avių būrėlyje avis su avimi. Kiekvienas žmogus begalo individualus, su skirtinga pasaulėžiūra ir sąmoningumo lygiu, troškimais bei svajonėmis. Į porą suėjusiems žmonėms prireikia nemažai metų, kol jiedu apsišlifuoja prie vienas kito, kol suvokia antros pusės autonomiškumą. O ką jau kalbėti, jei poros yra mišrios, kur susipina skirtingos vertybių sistemos ir mentalitetas. Gyvenant su tautiečiu dėl asmenybių skirtumų gyvenimas pasirodo itin sudėtingas, o koks jausmas turi aplankyti, kai antra pusė yra iš kito pasaulio krašto.

Įtariu, kad kievieno skaitančio paklausus: „ar esi standartinis pilietis?“, išgirsčiau: „Aš nepakartojama asmenybė“, nes pati taip jaučiuosi.  Tai kas mus vienija, kad religiniuose darbuose esame vaizduojami avimis.

Kad ir kokie būtume skirtingi, kad ir kokiuose skirtinguose socialiniuose sluoksniuose suktumėmės visus žmones vienija vienodai pyktis, baimė, noras konkuruoti, kerštas, neracionalūs troškimas, godumas. Taip pat laimė, džiaugsmas, viltis. Vieni stirpiau jaučia šiuos jausmus, kiti mažiau ambicingi. Ar gali kas pamatuoti kiek sveria politiko vandžios troškimas ir kiek turgaus prekeivio noras užimti visą rinką, išstumpti konkurentus. Iš pažiūros politiko su preikeiviu nėra kaip palyginti, bet jei lygintumėme tai, kas verda jų viduje, gal net nustebtumėme gautais rezultatais. Taigi, iš šio rakurso žmonės vienodi kaip avių pulkelis.

Paviršutiniškai tikintieji tikriausiai net neįtaria kokia svarbi yra kančios reikšmė žmogaus tobulėjime. Daug sykių pati tuo gyvai įsitikinau, kad niekada laimės pojūtis gyvenime nėra kaip nekintanti konstanta. Jei darbai ir asmeninis gyvenimas klostosi gerai, kyla gauruotos mintys, juk galėtų būti dar geriau. Išsikeliu naujus tikslus/troškimus, nekaltai užmiršdama ką tik patirtą laimę.

Homo sapiens yra itin dinamiškos gyvos būtybės, nes mūsų norams nėra galo. Štai kodėl pradžioje savo valioje pavergėm  ir išnaudojom gyvūnus (už save silpnesnius), o dabar kuriam mašinas, kurios mus pakeistų buityje, kare, aptarnavimo srityje, net bankuose bei buhalterines operacija ateityje atliks robotizuotos mašinos.

Tačiau kartais mus lydi skaudi kančia. Vienus kančios pirštas paliečia stipriau, kitus geros „karmos“ mažiau. Tikriausiai kiekvienam bet sykį gyvenime kilo mintis, kodėl jam taip pasisekė, o aš vis nepagaunu sėkmės pauštės. Kai subyra santuoka, o draugė gražiai sugyvena su vyru, kai aplanko liga, o kitas net jos netausodamas sveikas kaip ridikas, kai sunkiai uždirbami pinigėliai kažkaip išslysta iš rankų, o anas beveik vien už egzistavimą pinigus kraunasi. Juk taip yra.

Tiesa ta, kad be kančios konforto būsenoje retas kuris giliau susimąsto apie tikrąsias gyvenimo vertybes. Kančia mus verčia būti geresniais žmonėmis. Apgaileistauju, kad dalis žmonių kančią mato klaidinančioje šviesoje, tuomet ir kyla mintys, kad manęs niekas iš aukščiau negloboja. Ko nematau, to nėra.


Taigi, bažnyčios freskoje kančia galėtų įgyti simbolinę lazdos reikšmę. Kad kai avelė eina neteisingu keliu, piemuo Jėzus lazda ją gina ten kur jai yra saugiau/geriau. Avelės nepajėgios suprasti, kam jas piemuo gina kažkur kitur, jei ir čia visai gerai. Tad jei gyvenime siaučia tornadai ir nenusimato ramios minutės, jėgos atsilaikyti baigia išsekti, gal vertėtų pamąstyti, kad pasirinktas kelias neveda ten kur mums yra geriau.

2014 m. gruodžio 20 d., šeštadienis

Ateitis su robotais, kur baigiasi žmogaus tobulėjimas


Išties įdomi tema, ypač aktuali ji tampa dabar. Iki šiol žiūrovus pasiekę daugybę mokslinės fantastikos filmų apie robotus ateityje, konkuruojančius su žmonėmis ir siekiančius užvaldyti planetą („Terminatorius“), apie surogatus, kurie padeda išlikti žmonių rūšiai vis pavojingesniame tampančiame realiame gyvenime („Svetimas kūnas“), apie robotizuotas galūnes, naudojamas karo metu („Ties riba į rytojų“). O štai preitų metų pabaigoje kiną pasiekė ispanų kilmės režisieriaus Gabe Ibanez – „Automata“, kuriame vaidina Antonio Banderas. Šis filmų kūrėjų darbas apstulbino tuo, kad iki šiol žmogui turėjusios padėti egzistuoti mašinos, pralenkusios intelektu kūrėjus, savarankiškai nusprendžia vieną dieną juos palikti.
Kodėl tai negali būti realybė, jei anksčiau žmonėms mokslinė fantazija iš pradžių atrodė ir povandeniniai laivai (Žiulis G.Vernas „20000 mylių po vandeniu“  1869 metais), bei kelionės į kosmosą ir mėnulį. Net ir žymusis fizikas Stephenas Hawkingas sako: „Eilinis robotas paprasčiausiai gali susikurti patobulinimus pats sau ir taip tapti už mus visus protingesnis [1].“
Dalis žmonių yra informacinių technologijų (sutrump. IT) specialistai, ši profesija populiari visame pasaulyje, dalis – yra tik vartotojai, per daug nesigilinantys ir nesuprantantys asmeninio kompiuterio algoritmų. Pastariesiems priskiriu ir save, nes IT naujovėmis domiuosi tik kai nebėra kitos išeities. Mano mokymosi procesas vyksta gana vangiai, tačiau reikia pripažinti naujovės radikaliai pakeitė žmogaus gyvenimą. Jis tapo greitesnis, lankstesnis, atsivėrė didžiulės galimybės vien interneto pagalba, bet tuo pačiu žmonių fizinė sveikata ėmė sparčiai prastėti. Įrodyta, kad elektromagnetinės bangos neigiamai veikia net dar negimusių kūdikių sveikatos būklę.
Iki dabar žinios apie robotus buvo tik simboliškos. Tiesa, pamenu klaipėdietį Vitalij Rodnov – sumo robotukų išradėją, prieš keletą metų skynusį laurus tarptautiniuose konkursuose, bet tik tiek. Po filmo „Automata“ kilo noras pasiknaisioti kiek jau mokslininkai yra pasiekę humanoidų robotų srityje – teko likti be žado, nes regis - neprireiks sulaukti senatvės, kad išvysčiau kitokį pasaulį.
            Galbūt labiausiai kėlė intrigą prieš septynerius metus sukurtas CB2 robotas – vaikas [6]. „Robotizuota mašina elgiasi kaip vienerių metų kūdikis: gulėdamas ant nugaros jis moka apsiversti, mosuoti rankomis ir judinti kojas. O jei palaikysite šį robotą už rankos, jis sugebės ir atsistoti. Taip pat robotas-kūdikis moka veblenti, keisti savo mimiką, vartyti akis ir reaguoti į įvairius prisilietimus. Pasirodo, kad kokiais tikslais sukurtas šis robotas ir kam jis bus panaudotas, agentūra neskelbia [3].“ Žinant, kad mokslo pasaulyje dėl racionaliai naudojamų finansinių išteklių kūrėjų darbai dažniausiai privalo turėti praktinę ir taikomąją reikšmę, kyla nejauki nuotaika bandant išnarplioti, kam yra reikalingas daiktas, imituojantis žmogaus vaiką.
Pritariu mokslui, pažangai ir tobulėjimui, tačiau tuo pačiu tikiu, kad ne viskas yra paprastai matoma žmogiška akimi, kad neišmintinga spręsti apie pasaulį pasitelkus vien tik grubius pojūčius. Tikiu, kad Žemėje vykstantys procesai yra kur kas sudėtingesni, kad egzistuoja Dievas, nors žmogui norisi visaip jo egzistavimo veiksnį ištrinti, įrodinėjant tą mokslu.
Žmogus net nėra tobuliausia gyvybės forma Žemėje. Turėdami ribotus pojūčius, suvokti supantį pasaulį galimė tik iš dalies. Akimis galime matyti tik dieną (gamtoje yra gyvybės formos, kurios mato ir naktį pvz.: katės). Matome tik labai siaurame spindulių diapazone, nes mūsų akių ląstelės reaguoja labiau į šviesą nei į spalvą. Klausa už žmogų yra panašesni šunys, o ultragarsu bendrauja delfinai, kiaulės gali justi labai daug skonių, kai tuo tarpu mes - 5. Žmonės turi 8 – 10 tūkstančių skonio pumpurų, o žolėdžiai jų turi apie 25 000. Net mūsų genomas yra paprastesnis nei graužikų. Išlieka atviras klausimas, kas vis dėl žmogų daro žmogumi? Tik dėl išvystyto proto jis tapo visų Žemėje egzistuojančių gyvybės formų priešakį, bet ką tai reiškia?
Robotų humanoidų gamyba labiausia užsiima Japonija, ji tikrų tikriausia lyderė. Japonai taip susižavėję žmogiškais robotais, kad pasitelkia juos vestuvėse ir naudoja vietoj dvasininko [2], įdarbina muziejuose. Panašu, kad robotai ne tik bus skirti siurbti dulkes namie ar pjauti vejas aplink juos, bet ir greitu metu kitaip papildys darbo jėgą: mokytojaus, kariaus, atliks kitus buitinius darbus, kitaip pasitarnaus kūrėjui. Ne gana to, robotai veržiasi ir į sritį, kuri iki šiol priklausė išskirtinai tik žmogui – į meną [4]. Įdomu, kiek ilgai mes – žmonės su jais žaisime pildydami savo užgaidas, ar jie kada pradės žaisti su mumis?
Regint vaiko, moters robotų veidus ir kūnus nejučiomis kyla mintys, kad žmonėms vis dėl to kažko svarbaus trūksta. Mokslininkai atvirai kalba apie tai, kad patobulinta silikoninė lėlė-robotė moteris gali atstoti tikrą partnerę žmonėms, nesugebantiems užmegzti realių santykių ar juos išlaikyti, tinginiams. Argumentas vienas buvo ir toks, kad tikra moteris galbūt vyrui atsieina brangiau nei silikoninė robotė [7]. Kita „netikra“ moteris entuziastingai pasakoja, kaip laukia, kada harmoningai įsilies į žmonių visuomenę, o išradėjas viliasi, kad tokius kūrinius bus galima viešai įsigyti [8].
Dažnai nauji dalykai be pokyčių baimės dar būna siejami su perlenktu entuziazmu. Kai pasirodė pirmi genetiškai modifikuoti organizmai (sutrump. GMO), tąkart šalininkai tikino, kad GMO naudingi, nes net nepalankiomis gamtos sąlygomis efektyviai galės užaugti žemės ūkio produkcija, kai Žemėje bus daugiau maisto, užteks ir skurstantiems. Tačiau planetoje maisto visada buvo pakankamai, kad išmaitintų visas burnas, tik dėl ne vienodo pasiskirstymo Žemėje, pastarasis ne visiems prieinamas iš čia ir atsiranda maisto nepritekliaus problema. Gamintojai jo veltui net ir su GMO nedalina. Ilgiausius dujotekius, naftotekius kompanijos sugeba nutiesti (Draugystės naftotiekis yra vienas ilgiausių pasaulyje, daugiau kaip 5200 km ilgio) jūrų dugnais, džiunglėmis, o kodėl nenutiesus vandentiekio į Afriką, kur priėjimas prie vandens dažnai yra komplikuotas, jo ištekliai prastos kokybės ir kasmet 80% susirgimų tik dėl jo užterštumo.
Robotas paklos lovą, sutvarkys namus, gal net ir pietus išvirs [5] žmogus sutaupys laiko, pasprukdamas nuo širdžiai nemielų buitinių rūpesčių, kurie kasdien vagia iš jo aibes laiko. Tik kur mes tą laiką dėsime? O esminis klausimas būtų : ar robotai iš viso įgalūs išspręsti žmogaus realias problemas?

Literatūra:
Robotika.lt [interaktyvus]. 2015. Žiūrėta 2015 m. gegužės 23d. Prieiga per internetą:  

[6] Pinktentacle.com [interaktyvus]. 2015. Žiūrėta 2015 m. gegužės 23d. Prieiga per internetą: 

YouTube [interaktyvus]. 2015. Žiūrėta 2015 m. gegužės 23d. Prieiga per internetą: 

2014 m. gruodžio 10 d., trečiadienis

Brangi dovana nuo draugės

Šauniausia dovana, kokią tik gali žmogus gauti - tai krūva puikiausių knygų, pilnų tūkstantmečių patirties ir išminties, faktų, samprotavimų ir tikėjimo, karštų emocijų ir šalto bejausmiškumo. Vienu žodžiu "gyvenimo".

Čia net radau "Gargantiua su Pantagrueliu", įsivaizduojate net ją.

Žmogus gali tobulėti tik dviem keliais: keliaudamas ir skaitydamas.

R.J.

2014 m. gruodžio 7 d., sekmadienis

Tolerancijos imitacija


Kai Lietuvos sienos atsivėrė, dalis žmonių, pildydami savo svajones, iškeliavo į kitus kraštus. Kai Lietuva tapo ES nare, emigracija aplankė beveik visas šalies šeimas. Bendram lietuvių sąmoningumui kintant, padarėme išvadas, kad likęs pasaulis gyvena kitaip. Kitaip maitinasi, kitaip dirba, kitaip mąsto ir kitaip bendrauja.

Pradėjome kopijuoti, manydami, kad perėmę jų elgesio modelius, sulauksim puikių rezultatų. Politikoje ar kitose vyriausybės sistemose aklai taikomi užsienietiški metodai Lietuvoje pirmiau sukelią karštą pasipiktinimo bangą. Pvz:. pirmieji oranžiniai dviračiai, kurie iškart buvo pasisavinti ar netradicinės orientacijos atstovų eitynės, kur policijos pareigūnų buvo daugiau nei dalyvių ir pan. Viltims neišsipildžius lietuviai viešumoje apkaltinami neišprusimu, o realybėje regis tiesiog prašokami laipteliai, užuot juos gražiai nulipus.

Kasdienybėje įpratome klausytis, tik užsienietiškos muzikos, žiūrėti angliškus filmus, parduotuvės ir barai pradėti vadinti nebe lietuviškai, rengiamės iš užsienio parvežtais rūbais, net Vėlines keičiam Helouvynu. Kas turi galimybes, priprato išskristi atostogų į egzotiškus kraštus, pasivartyti ant balto smėlio, paplaukioti jachta žydram vandenyne.

Supasaulėjome, visaip vejamės kitas ES šalis. Tik laiko klausimas, kada Lietuva didžiuosis gerais šalies rodikliais. Mes tiek daug sėkmingai nusikopijavome iš kitų, tačiau neišmokom vieno svarbaus dalyko, be ko ankstesni laimėjimai netenka dalies reikšmės - tolerancijos.

Buvau apstulbusi, kai trumpai tarp skrydžių man aprodė musulmonišką Londono kvartalą ir liepė skaičiuoti baltus žmones. Stebėjausi ne tiek jų neįprastai rūbais, tamsesne kūno oda ar jų skaičiumi tą popietę, bet kad viskas ten praktiškai priklausė jiems. Giminaitė perskaitė laikraštį, kad musulmonai nebeleisią baltiesiems vedžiotis jų kvartale gyvūnų, kad nuo šiol tai Alacho žemė. Vau, pagalvojau, britai matyt išties tolerantiška tauta ir mintyse prisiminiau tą incidentą su lenkiškais Šalčininkų gatvių užrašais.

Matas Šalčius 1930 metais knygoje "Svečiuose pas 40 tautų" yra pasakęs - dažnai pokyčiai yra tik paviršiuje, o viduje viskas po senovei. Šis fenomenas, kad pokyčiai yra tik paviršutiniški, kartojasi nuolatos, kai vienas dedasi novatorišku intelektualu, tačiau elementariai nepripažįsta kito autonomijos. Ir galėčiau išvardyti dažnai pasitaikančių pavyzdžių, kurie patenka į viešumą ir eiliniam lietuviui sukelia aibes stiprių emocijų.

Tarkim, transeksualas Raulis vidurnaktį Vingio parke lakstė nuogu užpakaliu. Šiemet Končita Vurst laimėjo Euroviziją. Tik prasidėjus konkursui, Končita stebino ir kėlė pašaipą TV žiūrovams, o laimėjusi sukėlė pasaulinę komentarų laviną. O kodėl šie žmonės negali rodytis taip kaip jiems yra priimtina? Jei jaunos dainininkės ant scenos lipa su apatiniais, toks produktas nebereikalauja daug fantazijos. Filmuose ir reklamose lytiškai besantykiaujanti pora yra visiškai normalu (prieš 20 metų buvo bučiniai, o dabar aktoriai vardan meno padaro vis daugiau ir vis atviriau), tai kodėl tais pačiais metodais negali naudotis ir netradicinės orientacijos žmonės. Taip išeina, kad blondinė dainininkė tobulą figūrą gali papuošti atvirais rūbais, pozuoti nuoga, ir visiems tai priimtina ir gražu, o Raulis to daryti jau nebegali. Kvepia dvigubais standartais. Tuomet identifikuokime kur išties slypi problema. Ar  dėl to, kad netradicinės orientacijos žmogus egzistuoja su savo poreikiais, ar dėl to, kad vulgarumas tapo savotiška saviraiškos forma?

Kitas pavyzdys stilistas viešai šaiposi, iš kito asmens garderobo, stiliaus pojūčio. Kad būtų stipresnis efektas, pažeria aštresnių liaudiškų žodelių. Tada abi pusės sukonfliktuoja ir viena kitos adresu siunčia vis atviresnes viešas žinutes, įsitraukiant pašaliniams. Abiems pusėms žinomumas tolygus įplaukoms į banko sąskaitą. Populiarumas reiškia, kad vietoj kito pirmiau rinksis jį, todėl kam kritikuoti tą, kuris remiasi trumpesne tikslo strategija. Intelektualai menininkai griežė dantį ant "Kelias į žvaigždes" dalyvių, nes šie pagal šlagerių melodijas dainavo su visa likusia tauta, tuo tarpu jų koncertus rinkosi nedidelė mažuma. Ar gi ne dėl to gimė A. Kaniavos pašiepianti populiarius dainininkus daina? Gal čia slypi užspausta nuoskauda. Nes sakant "Tu prastas", tarp eilučių lieka "Aš geras".

Visų dažniausia tolerancijos stoka pastebima dėl skirtingų religinių pažiūrų. Štai visai neseniai pajūryje ant pagoniškos vietos uolūs tradicinės religijos pasekėjai ruošėsi statyti didingą kryžių. Gal keršijo už anksčiau pagonių pastatytus stabus jiems brangiose vietose? Ir taip visame pasaulyje, vieni "gelbėja" kitus manydami, kad jų pasirinktas kelias yra pats teisingiausias. Iš tiesų tikriems tikintiesiems net nekiltų mintis pakeisti kito žmogaus požiūrio, nes tikintis tikintį pastebi ir stengiasi rasti panašumus, o ne pabrėžti skirtumus. Kartą vienuolės pasakojo, kaip būdamos svečiuose dalyvavo liuteronų pamaldose, tačiau praleido vieną mišių etapą, nes jis mat skiriasi nuo katalikų. Atrodo, kad didesnį kilniaširdiškumą jos būtų pademonstravusios visai ištrindamos ribą tarp mes ir jūs.

Okupacijos metais lietuviams buvo dalinamos kortelės maistui, baldams, namų apyvokos prekėms įsigyti. Tapo įprasta, kad visų namuose kabo vienodos spintelės, kad visi miega tokiose pačiose lovose, sėdi ant vienodų kėdžių, ilsisi ant sofų ir tiesia vienodus kilimus. Buvo saugu mąstyti kaip visi, neišsiskirti ir be reikalo nepritraukti nepageidaujamo valdžios dėmesio. Laudis jautėsi saugi, žinodama, kad visi joje yra vienodi, kaip pilkos pastatų plytos.

Tačiau po 1991 tvarkai apsivertus aukštyn kojom originalumas virto būtų lengviau gauti darbo pasiūlymą bei būti pastebėtam, reikėjo išmokti savyje identifikuoti tai, ko kitas galbūt neturi -  tai tapo pranašumu. Net CV rekomenduojama ties eilute "Hobis" neįrašyti "Muzika ir krepšinis", o įrašyti tokios veiklos pavadinimą, kurio net neitų iš pirmo karto taisyklingai perskaityti.

Atkakliai siekdami būti nepakartojami, susikūrėm iliuziją, kad jau dabar pagaliau esame kaip visas likęs civilizuotas pasaulis. Rengiamės itališkais rūbais, kvepinamės prancūziškais kvepalais, valgome egzotiškas daržoves ir vaisius - visai tai ne deficitas, o kasdienybė. Net pokyčiai valstybės lygyje leidžia konstatuoti faktą: "Europiečiai".

Fasadas gražus ir nudailintas iki tobulybės, o vidus. Jei esame tokie modernūs pasauliečiai, tai kodėl veriasi burna kaskart kitą užgauti, nekonstruktyviai kritikuoti, ar po tuo tik neslypi sovietmečio pasaulėžiūra, kad turim būti vienodi. Gal Matas Šalčius yra teisus - pokyčiai yra tik paviršiuje, o viduje viskas po senovei.

Tolerancija, pakantumas kitam neateina su lig viena diena, to matyt reikia mokytis praktiškai. Kai mane aplanko noras pašiepti kitą, pagalvoju: "Jei jis būtų tikrai kvailas, laisvėje nevaikščiotų, o tai reiškia, kad aš paprasčiausiai nesuprantu jo motyvų. O jei nesuprantu, teisti negaliu."

Kai prasideda subjektyvumas, baigiasi tobulėjimas. Štai kodėl neretai daugiau pasiekę ir žinomi žmonės nebesiskaito su likusiais. Juk mažo vaiko nebari už tai, kad šis dar nemoka pavalgyti neapsitaškydamas ar neapsiliedamas - ateityje išmoks. Todėl, kam demonstruoti nepakantumą tam, kuris galbūt yra tik vienu laipteliu žemiau tavęs.

Brėžti ryškią ribą tarp studentų ir dėstytojų, tarp pacientų ir gydytojų, tarp darbininko ir valdininko, tarp tikinčiojo ir kunigo, tarp savęs ir kito - visai tai tėra senosios sistemos palikimas. Būti tolerantiškam reiškia priimti kitą neprarandant savęs. Tolerancijos dar reiktų pasimokyti iš tų multikultūrinių kraštų, kurie savo pasiekimais tebekelia atvirą susižavėjimą, kad neimituotume tolerancijos, o išties būtume tolerantiški.

2014 m. lapkričio 25 d., antradienis

Pirmojo sniego pasakėčia

-Nabijau, nabijau, nabijau,-rėkia nešamas mano vaikas.
Nežinau, ar jis suprato kur mes einam, bet jo žodžiai sustiprina ir manę pačią. Įtariu, kad išvydęs baltais chalatais apsigobusius žmones susirūpinusiais veidais, jis pradės blaškytis ir šaukti: "Lauku, lauku, aliu lauku." Balti chalatai jam kelią siaubą.

Iškrito pirmos kuklios snaigės, plonu sluoksniu apklojo vis dar žalia pievą. Išmokiau praskleidus užuolaidą pastebėti baltą sniegą, jis panoro eiti laukan. Mano kalbos apie sniego senį kėlė jaudulį, tad turėjau kuo greičiau vilkti striukę, ieškoti pirštinių.

-Suku, suku ir štai sniego kamuoliukas. Čia bus sniego senio pilvas. Pamatysi, kaip nustebinsim tėtį,- raginu sūnų ridenti sniegą, o šis vis dar nesupranta kodėl ant pirštinių prikibo sniego.
-Mama..?, - šukteli jis ir pakelia apkibusią sniegu samanų spalvos pirštinę.
-Taip turi būti, sūnau,-ima juokas.- Einam prie tvenkinio, gal bus jau užšalęs.-Bandau sudominti jį.

Vežimuko ratai menkame sniege palieka pėdsakus. Kaip keista, kiekvienas žingsnis lyg galimybė kažką sukurti. Jei bus ledas, ar leisti jam sviesti akmenuką? O man vaikystėje niekada nepatiko, kad berniūkščiai neturėdami kantrybės sulaukti tvirto slidinėjimui tinkamo ledo, per anksti jį akmenimis ir kojomis suskaldydavo. Vėliau juk visiems tekdavo ant grublėto ledo nepatogiai čiuožti. Paslapčia net džiaugdavausi, jei žiema užklupdavo greitai ir gili. Ledas pernakt tapdavo storas, todėl jiems belikdavo daužyti tik plonus pelkės kraštus.

Nuo kalniuko nusiritę du nedideli šuneliai skardžiai mus abu puolė aploti. Jie laikėsi atstumo, tad supratau: "Priešas nekenksmingas." O vienas "ryžesnis", visai nesuprato ant ko čia loti reikia, bėgo iš paskos ir tiek.
-Ar bijai?-klausiu vežimėlyje prisegto sūnaus.
-BI-JAU,- mažylis paraudusiais žandukais sąžiningai atsako.
-O kodėl?, -ir ėmiau mažinti atstumą tarp šunų poros ir mūsų. Šunys ėmė trauktis, karts nuo karto palodavo, bet traukėsi atgal į kalną.
-Matai,-tęsiu atsigęžusi į jį.-Nereikia bijoti, nes jie patys tavęs bijo.

R.

2014 m. lapkričio 19 d., trečiadienis

Tik kenčiantis gali kurti.


R.

Meilė?

MEILĖ- Tai žmogaus patyrimo dalis, pasireiškianti viena ar keliomis iš šių formų: prisirišimas, draugystė, artumas, smarkus potraukis, aistra, tarpusavio „chemija“, intymumas, galėjimas pasiaukoti vardan meilės objekto, nepaaiškinamas panašumo ar ryšio jausmas su meilės objektu, kuriuo gali būti kitas žmogus, gamta, arba abstraktus objektas (tėvynė ir pan.)
http://lt.wikipedia.org/wiki/Meil%C4%97 

Taip sako mūsų neklystanti Vikipedija. Daugelis tiki žinantys kas yra meilė. Kai kuriems mūsų seneliams ar net tėvams meilė buvo tik tai kas uždrausta, ką slepia naktis, apie ją dainuojama liaudiškose dainose. Kitiems meilė siejama su brandžiais jausmais išgyvenus kartu ilgus metus. Iš tiesų net dabar tenka išgirsti, kad meilė - tai tik laikina aistra, kuri apima vos tik susipažinus. Literatūroje meilė - tai jėga, skatinanti kankintis ir kurti tai, kas gražiausią pasaulyje.

Kai buvau vaikas, man paaiškino, kad meilė yra tada, kai dėl kito gali net nusižudyti. Pagalvojau, kad simpatija klasiokui visai ne meilė, nes gyventi tai noriu. Vėliau aplankius pirmajai abipusei meilei supratau, kad būti mylimam yra nuostabus jausmas, o mylėti kartais būna ypatingai sunku. Nors retkarčiais apimdavo nusivylimas, žudytis vis tiek nesinorėjo, nes džiaugsmo patyriau daugiau nei liūdesio.

Idealizacijos dažniausiai kiša koją siekiant gražaus ir darnaus ryšio su antrąja puse. Tikrai nežinau, ko tikisi vyrai, bet moterys tai tikisi nerealiausių dalykų: kaip jis turi atrodyti, kaip kalbėti, ką pasakyti, kokias gėles ir dovanas dovanoti, kaip mokėti šokti, kokios jo svajonės ir tikslai turi būti, kuo kvepėti ir taip pasaka be galo. Deja, tos pačios idealizacijos verčia gražiame dviejų žmonių ryšyje neįžvelgti pilnatvės. Dairomasi SUPERMENO, kurio visai nėra.

Dabar labai nustebinsiu. Iš tikro meilės nėra. Meilė (tikra), kai myli nepaisant visko, kai myli žmogų tokį, koks jis yra ir nenori jo patobulinti ar pakeisti, kai myli net tada, kuomet negauni iš meilės objekto to, ko tikėsi, kuomet išnyksta noras gauti. Kas taip galėtų mylėti? Regis, tik šventieji taip mylėjo, nesitikėdami nieko. Gražiausias dalykas ką gali žemiška pora pasiekti yra pagarbos lygis. Tai reiškia, kad net tada jei antroji pusė nuvilia, išlieka pagarba jam už tai, ką jis iki tol gero yra padaręs. Taip sutariančias poras esame linkę laikyti tobulomis ir imti iš jų pavyzdį. Jose moteris nesiekia vyrui "užlipti" ant galvos, o vyras palaiko ypatingai glaudžius ryšius su žmona.

Neįtikinau. Tuomet pažaiskime mano sugalvotą žaidimą "Kodėl". Jo atsakymai visada pasako, kas yra kas.

Pvz.:
Klausimas: Kodėl aš jį myliu?
Atsakymas: Nes jis verčia mane būti geresniu žmogumi, aš jaučiuosi saugi su juo.
Klausimas: Kodėl aš su juo jaučiuosi saugi ir geresniu žmogumi?
Atsakymas: Nes jis yra patikimas partneris bei nevaržo siekiant asmeninių tikslų.
Klausimas: Tai kodėl aš jį myliu?
Atsakymas: Nes jis puikus žmogus, geriausias man.

Kad ir kiek tęsčiau šį žaidimą. Atsakymas yra vienas: esu su žmogumi, nes man gerai ir jo savybės yra palankios man. Jei atsakymus formuluotume ir kitaip, tarkim:" Nes esu jam reikalinga ar aš jį užpildau". Atsakymuose vis tiek figūruotu žodeliai : man, aš, mane, mano, esu ir pan. Meilė yra egoistiška. Į porą sueina žmonės, kurie vienas kitam kažką duoda ir tuo pačiu gauna atgal. Šis nuolatinis procesas ir palaiko darnius santykius. Natūralu.

Seniau vienai draugei esu sakiusi, kad meilėje :"Vienas bučiuoja, o kitas tik atsuka žandą." Klydau. Tokie santykiai niekaip negali visą laiką būti darnūs, nes jei nuolatos dedi svarelius ant vienos svarstyklių pusės, antroji jos neatsvers. Čia jau ne pagarbi meilė, o labiau savanoriška vergystė. Kiek galima kažkam tik duoti ir duoti, ir negauti atgal.

Tenka pripažinti, kad meilė yra žemiška ir egoistiška. Esi su žmogumi dėl savanaudiškų paskatų, kitu atveju galėtum vesti ar ištekėti už elgetos, nusikaltėlio ar ligonio. Manyti, kad čia yra pasiaukojanti meilė ir darai gera, bet ar po to neslypėtų egoistiškas noras tiesiog būti reikalingam.

Regis 50% porų išsiskiria. Kodėl tiek daug? Nes jis/ji pasikeitė, buitis ir rūpesčiai išstūmė potraukį būti kartu, interesai nesutampa. Tai kur tada dingsta meilė? Ar ten tuomet buvo meilė? O kaip vaikai, ar iš meilės gimė? Atrodo, kad toms poroms pakeliui buvo tik dalis kelio. Sena giminaitė yra vaizdžiai pasakiusi: "Šiais laikais net dėl prisvildytų blynų žmonės skiriasi." Bijau, kad tai skaudžiai juokingai bus panašu į tiesą. Seniau nebuvo įprasta skirtis, aplinkiniai skyrybas nebyliai smerkė. Dabar komfortas ir tapusi nuolatinė žmogaus dvasinė būsena. O siekiant ilgalaikio ryšio su antrąja puse komfortas kartais pradingsta sunkesniais periodais, o ar jį susigrąžinsi priklausys nuo paties noro keisti(s).

Meilė reikalauja darbo su savimi. Patarimas dar vis ieškantiems: susiraskite sveiką asmenybę. Ką tai reiškia. Paprasčiausiai bus lengviau gražiai sugyventi, nes meilėje (santuokoje ar draugystėje) po to kai nukrenta kaukės išlenda asmenybės ribotumas, kompleksai, nepilnavertiškumas, baimės. Šio kraičio atsikratymo procesas dažnai būna ypač skausmingas, štai iš kur tie 50%.

Kai su antrąja puse lankėmės sužadėtinių kursuose, dėstytoja visas poras iškart apšvietė:
-Tik 2% porų gyvenimą nugyvena ypatingai darniai, be didesnių pykčių ir nesutarimų. Ir jūs visi dabar pagalvojote, kad patenkate į tuos du procentus,- salė nusikvatojo, nes viduje visi naiviai džiaugėsi manydami, kad jų pora yra ta išskirtinė, puikiai sugyvensianti.

Dar reiktų nepamiršti aplinkos, iš kurios ateina antroji pusę. Labai dažnai elgesio modeliai perprojektuojami iš aplinkos, kurioje mylimasis/mylimoji užaugo.  Tad jei augant nebuvo gero pavyzdžio kaip gražiai sutarti, tai neretai klaidos kartojamos ir asmeniniame gyvenime. Skambės šiek tiek neteisingai, nes tėvų nepasirinksi, tačiau net ir per kursus dėstytoja (psichologė) kalbėjo, kad žento iš blogos šeimos nepageidautų.

Ir pabaigai. Radau žemiškos meilės atitikmenį kitur: prekyboje. Tarkim, kartais prekeivis klientui parduoda kažką baisiai brangiai. Prekeivis gavo daugiau nei buvo vertas, o klientas mažiau nei mokėjo. Taip ir gyvenime. Vienose porose vienas gauna pastoviai daugiau (dėmesio, pinigų, rūpesčio, jis lyderiauja, siekiama tik jo tikslų, vadovaujamasi tik jo nuomone), o kitas lieka toks nustelbtas (tai nusileidžia, tai už save nepastovi, tai norėdamas išvengti konflikto nesako tą, ką galvoja, tenkinasi tuo, kas lieka ir pan.) Bet juk kartais būna ir taip, kad prekeivis džiaugiasi gerai pardavęs, o pirkėjas gerai nupirkęs. Ir jei meilė tarp Homo sapiens yra tokia žemiška, argi šis variantas ne smagesnis.




2014 m. lapkričio 6 d., ketvirtadienis

Cirkas išlieja ašaras

Į mokyklą atvažiavo mažas cirkas. Ten gal buvo vos porą žmonių. Vyras su vienaračiu dviratuku važinėjo lenta ant suolo, trumpais judesiais ant jo apsisuko ir vėl dailiai nenukrisdamas nuriedėjo žemėn. Moteris vaikščiodama aplink vaikus iš jų kišenių ir ausų traukė mažus spalvotus kamuoliukus ir metė atgal į popierinį kūgį.

Vaikai plojo ir stebėjosi, tik aš nesupratau, nes visas tas cirkas kėlę vien liūdesį. Artistai matyt nematė didelio reikalo labai stengtis, nes pastebėjau iš kūgio galo krentančius kamuoliukus į moters delną, kurį vėliau kišdavo prie vaiko ausies, jie labai skubėjo. Bet ne dėl jų atlaidumo norisi verkti, o dėl to, kad ten nevyravo jokia šventinė atmosfera, jie neįtikino.

Vėliau ta švelni antipatija cirkui sustiprėjo, kai į miestą atvažiavo didelis cirkas. Jis koncertavo keletą dienų. Visi provincialai iškart išgraibstė bilietus, tad pakliūti ten buvo beveik įšūkis. Prisimenu, kad vieną šokių grupės draugę vyresnis vaikinas bandė ją vilioti tais cirko bilietais, atseit prabanga.

Apskritoje ir tvankioje palapinėje susispaudę sėdėjo išalkusieji, jie laukė. Į tvirta tvora apjuostą gardą įbėgo vyras su plonyčiu rimbu ir staiga kažkaip šalia jo atsirado keletas liūtų. Prasidėjus šou, aplankė pojūtis, kad čia nieko juokingo nebus. Liūtai įspūdingai riaumojo, vyras pliekdamas rimbu juos gainiojo nuo vienos kėdės iki kitos vėl ir vėl. Labiau girdimas buvo rimbas, o ne liūtų riaumojimas. Kas iš to gali juoktis ar džiaugtis, kaip laukiniai Afrikos gyvūnai rimbu glostomi vien dėl juoko ir pramogos. Tikriausiai į tokius renginius turėtų eiti tik stiprių nervų žiūrovai, o ne vaikučiai pasigrožėti makabrišku žmogaus egoizmu.

Po to mus bandė prajuokinti klounai su šuniukais, tik kažkodėl jų pokštai užstrigę gardo tvoroje manęs jau nebepasiekė. Tokioje vietoje norėjosi verkti, o man tebuvo 13-14.

Vėliau į cirką bilieto niekad nebepirkau. Eidama gatve pro cirko aikštelę, pastebėdavau aptriušusius cirko artistų vagonėlius, nuo jos neretai trenkdavo šlapimu. Tad manyti, kad ten galiu rasti tikrą tikrą tikrą juoką, kai jie akivaizdžiai vargsta, yra naivu. Juk juoktis gali tik tas, kuriam viskas viskas yra gerai, tai cirko kopija, kuri kažkuom panaši, bet toli nuo originalo.

Kažkas nemėgsta originalių daiktų kopijų, mano kad "padėlkas" nešioti neskoninga ir renkasi tik tikrus daiktus, o gyvena ir mąsto tik kopijomis. Kitas apsimovęs "padėlką" , renkuosi tik tikrą gyvenimą su tikru juoku.

2014 m. spalio 29 d., trečiadienis

GOD-001. Kas verčia pasijausti dievu?

Tai buvo graži, nauja lengvoji mašina. Būdama dvylikos visas tokias panašias t.y. be didelės talpios bagažinės vadinau tiesiog AUDĖMIS, dabar markių ženkliukus atpažįstu ir regis tą rytą pro mane praskriejo sidabrinis mersedesas. Mašina kaip mašina. Kasdien į Lietuvos gatves išrieda daug spindinčių naujų mašinų, esu gyvai mačiusi ir net įspūdingesnių egzempliorių, tačiau jos ypatingi numeriai verčia nenustoti galvoti apie tą sidabrinę metalinę dėželę.

Mašinos numeriai GOD-001. Iš anglų kalbos išvertus DIEVAS-001.


Nepulsiu koneveikti mašinos savininko už tokią drąsą, nes tame būtų šiek tiek paprasčiausio pavydo. Visų pirma dėl to, kad neretai kitiems žmonėms jaučiame neigiamas emocijas, nes už to slypi pavydas matant kitą realizavusį troškimus ir nepasąmoningai suvokiant, kad pats to iki šiol nepadarei.

Tiesa yra ta, kad maži ir dideli kasdieniniai laimėjimai įveikus rytinį krosą minute greičiau, išsprendus darbe sudėtingai besiklostančią situaciją, uždirbus daugiau nei praėjusį mėnesį, išleidus naują straipsnį, pelningai pardavus produkciją, sėkmingai nusipirkus naujus batus ar rankinę, gražiai pasidarius šukuoseną, gavus diplomą ar perspektyvų paaukštinimą darbe. Visa tai verčia jaustis geriau, verčia įsijausti į tą pergalės būseną, verčia susitapatini su laimėjimu. Staiga žmogaus savivertė tampa ekvivalentiška tam kas naujai įgyta.

Stambios įmonės direktorius, kurio sprendimai lemia šimtų, o gal net tūkstančių žmonių finansinę gerovę, pirmiausia save suvokia kaip įtakingą žmogų. Arba geresnis pavyzdys milijonieriai. Išgirdę skandalingą naujieną, kad milijonierius nepagailėjo didžiausią sumą pinigų įsigyti kokį paauksuotą klozetą, galime drąsiai konstatuoti, kad tas žmogus mažai jaučiasi esąs toks pats kaip likę Homo Sapiens. Akivaizdu, kad jis rimtai įsijautęs į savo visą įperkančio"rolę".

Moterys ir vyrai, fiziniais pratimais gražinantys savo kūnus iki absoliutaus tobulumo, geri jaučiasi tiek, kiek jie yra arčiau to vaizdo kaip reikėtų idealiai atrodyti. Merginos pirkdamos tik žinomų vardų rūbus jaučiasi vertesnės negu tos, kurios norėtų, bet negali įsigyti madingo ir originalaus daikto. Vyrų vairuojančių automobilį savivertės kreivė kyla aukštyn keičiant modelius vis geresniais.

Mokslininkas apgynęs ilgai ruoštą darbą, turi pagrindo manyti, kad nuo šiol specifinėje srityje jis yra pats pačiausias ir visus studentus galės pamokyti. Tikriausiai tie, kurie studijavo, yra pajautę dėstytojo "Nustebink mane" vertinantį žvilgsnį.

Visiems tikriausiai teko susidurti su ligoninėse ar poliklinikose susidievinusiais gydytojais. Nusiminęs pacientas su vilties kupinomis akimis žvelgia į priešais sėdintį daktarą. Ar gi sunku pastarajam įsijausti į dievo rolę, kai jis kasdien gelbsti gyvybes?

Esmė yra ta, kad mes pirmiausia esame žmonės. Visi vienodi. Visi su pasibaigsiančia galiojimo garantija. Nesvarbu ką kauptume raumenis, originalius daiktus, mašinas ar akademinius vardus. Nesvarbu ar skaičiuotume išgelbėtas gyvybes, sukauptus pinigus, ar į lovą paguldytas moteris, darysime klaidą manydami, kad vien tik nuo to tampame vertesni. Juk materialūs dalykai gali rytoj pranykti: įmonės bankrotas, sunki trauma, senstantis kūnas, šeimos nario netektis, autoavariją, net ir mokslininkas gali prarasti protą, kurį tiek ilgai tobulino. Jeigu laimėjimai tokie trapūs, argi ne naivu tarp savęs ir jų dėti lygybės ženklą.

Savirealizacija šiame amžiuje yra vos ne aktualiausias kiekvieno žmogaus gyvenimo uždavinys, todėl siekti tikslų įgyvendinimo yra būtina. Taip tampame laimingi ir naudingesni visai žmonijai. Tačiau už vis baisiau nei nesirealizavęs žmogus yra tik susidievinęs žmogus.

2014 m. spalio 26 d., sekmadienis

Patyčios mokykloje: ar tyčiojasi tik mokiniai?

Amerikietiškų filmų siužetai neretai sukasi apie vidurinės mokyklos mokinius. Vieni jų populiarūs, visi nori su jais bičiuliautis, jie turi atskirus stalus valgyklose, kiti neaktyvūs ir tylūs, užsisklendę ir nesuprati, su tais niekas nenori draugauti ir net tai laiko blogu tonu. O ar esate matę ką patiria tie, iš kurių tyčiojamasi? Jie uždaromi į savo spinteles, išpaišomi, nurengiami, sumušami, juos terorizuoja, atiminėja kišenpinigius ar mamos paruoštus priešpiečius ir t.t. Žiūrėdama holivudinius filmus mąstydavau, kad toje Amerikoje mokiniams yra labai sunku, jie kasdien susiduria su neteisinga mokinių hierarchija mokykloje, juos niekas neužstoja ir mažai kas gina. O Lietuvoje yra kur kas geriau, pas mus vyrauja senamadiška pagarbi atmosfera, ir niekam netenka susidurti su tokiomis pastoviomis patyčiomis. Ar gi?

Lietuvoje kalbama apie patyčias mokykloje, nes nusižudžius keliems jaunuoliams patyčios laikomos opia problema. Tariant žodį patyčios asociacijos kyla tik su bendraamžiais ar vyresniais agresyviais mokiniais, konkurentėmis mergaitėmis, tačiau niekas per daug neužsimina apie patyčias, kurių mokiniai sulaukia iš suaugusių, iš mokytojų. Juk visai neseniai, sovietmečiu fizinis ar psichologinis mokytojų smurtas buvo laikomas efektyvia auklėjamąja priemone, kuri visais atvejais pasiteisina. Baimė - puikus stimulas gražiai elgtis mokykloje, netrikdyti tvarkos.

Gal pamenate tėvų mokyklines istorijas, kaip mokytojai daužė liniuote per pirštus, kaip pliekė ja per nuogas moksleivės šlaunis už tai, kad jos sijonas buvo 5 centimetrais trumpesnis ir neatitinka mokyklinės uniformos standartus. Teko girdėti, kad mokytojas sulaužė mokiniui šonkaulius pamokų metu. Apie šaipymąsi pamokų metu net nekalbu. Bet tai buvo seniai seniai, mano tėvų laikais.

Iš tikro, laikas gydo. Ir šonkauliai, ir nuoskaudos per laiką išgyja. Kai aš mokiausi mokykloje, mokytojai liniuotėmis mūsų neglostė - tai buvo nepriimtina, bet jei negali užmesti, gali ir kitaip užgauti, t.y. - žodžiais. Žodžiai nepalieka mėlynių, nelieka matomų randų. Jei mokinys yra kaip baltas popieriaus lapas, tai mokytojos žodžiai jame pasilieka kaip antspaudas. Galbūt kai kuriems žmonėms ištartas sakinys yra dalelė jų paties savęs suvokimo, todėl mokytojo vaidmuo visada išliks svarus. Jei mano gyvenimas yra lyg mūrinis pastatas, tai kiekviena plyta jame yra tarsi kiekvienas žmogus sutiktas kelyje.

Skaudžios mokytojos pašaipos, kurios tąkart rėžė kaip peilis, kažkur ištirpo po pirmųjų metų universitete. Dabar būdama suaugusi moku identifikuoti savo jausmus ir aiškiai nustatyti iš kur jie kyla, neretai neigiami pojūčiai atsiranda tik dėl kitų žmonių elgesio. Aš susipainioju ir pamanau, kad ta būsena yra mano, o pasiknaisiojus giliau išaiškėja, kad visai ne mano. Gaila, kad šio gebėjimo neturėjau mokykloje.

Vaikas nemoka atskirti ar suaugusio žodžiai yra objektyvi tiesa ar subjektyvus iškraipymas.  Kai kasdien keitiesi, keičiasi kūnas ir mintys, ką tik išsiritusiam drugeliui jau suaugęs sako, kaip blogai atrodai ir koks netikęs esi. Ar įmanoma paaugliui tada adekvačiai save suvokti? Mums ir man dažnai kartojo mokykloje, kad esame "darbininkų karta", kai nieko nepasieksime, kokie negabūs ir nevykę esame. Kai kurie iš mūsų tuo galbūt ir patikėjo.

Dalis visuomenės paklūsta nusistovėjusioms taisyklėms tarkim pvz.: apie mirusį kalbėti tik gerai arba šiuo atveju užmiršti praeitį. O aš laikausi nuomonės, kad reikia kalbėti apie tai ką matome, o ne tai ką turėtumėme matyti. Tad ir kokie pateisinami mokytojos argumentai bebūtų: sunkus darbas, mažas atlyginimas, bloga klasė, viršininko spaudimas, asmeninės problemos, - ji niekad neturi teisės užsipulti mokinio, koneveikti visų akivaizdoje, vadinti visokiausiais necenzūriniais žodžiais. Tai vadinasi profesionalumas, darbo aplinkoje turi būti darbinė atmosfera ir jokių :"Jūs nežinote, aš net mokesčių neišgaliu susimokėti." Tokiose tipinėse situacijose vaikui atrodo, kad dabar jis yra atsakingas už mokytojos nesumokėtus mokesčius, bet aš ne apie tai.

Viską ką patyriau mokykloje užgožė nauji žmonės ir įspūdžiai, tad praėjus kuriam laikui pradėjau net dėkoti mokytojai už tai, kad mus labai labai spaudė, todėl dabar galiu pasigirti perskaičiusi beveik visas knygas, kurias reikalauja programa, o šiandien toks mokinys jau retenybė. Tačiau dėl nelaimingos meilės paauglystėje rašytas dienoraštis mane apstulbino. Turėjau gyvą progą išgirsti kaip jaučiasi vaikas, iš kurio mokytoja klasės akivaizdoje tyčiojasi, grasina ir šaiposi. Kadangi pati esu mama, žinau, kad toks elgesys iš suaugusiojo yra nepriimtinas, nes vaikas apsiginti nemoka. Iš tikro net sunku patikėti kiek tąkart drąsos kartais man reikėdavo įeiti į kabinetą, prabilti, bijodavau net pasiimti sportinę aprangą, kad negaučiau bjaurių pastabų. Man nuoširdžiai gaila to vaiko.

Norėčiau grįžti į tas situacijas ir apginti save, tačiau negaliu, viskas jau praėjo. Klysta visi, mokytoja klydo ir aš padarau klaidų, tad vartydama seno lietuviškomis garsenybėmis apklijuoto sąsiuvinio lapus, mokausi iš mokytojos, kuri mane net dabar savo gyvenimo pavyzdžiu moko būti geresniu žmogumi kitiems.



2014 m. spalio 23 d., ketvirtadienis

2014 m. spalio 17 d., penktadienis

Paprasti kasdieniniai įvykiai primena knygos ALCHEMIKAS siužetą

ALCHEMIKAS knygos pagrindinis herojus vadovaudamasis savo stipria svajone įveikė ilgą kelionę, o pasiekęs jos tikslą sužinojo, kad lobis visada buvo šalia jo gimtinėje visą jo piemenavimo laiką. Dažnai atrodo, kad ypatingi dalykai yra kažkur toli, bet ne čia kur žmogus yra. Kasdieninė aplinka jau ištyrinėta, nebestebina ir kartais nuvilia ribotumu, bet...Susiruošėm nusipirkti medaus iš vietinio bitininko. Vyras pasirodė draugiškas, tik pradžioje nepaliko gilaus įspūdžio sakydamas, kad medų pirk reikia vasarą. Dėjausi,kad čia aš jau visus esu perkandus ir bendraminčių per daug neatsirado, tik staiga jis sako:
-Juk, žinote. Kartais ne visiems sekasi verslas. Pasirodo, pagal Vedas žmogus jau gimsta su turtais ir ką besiima viskas jam rankose virsta auksu, o kitas bando ir vis tiek jokio rezultato nėra.
Palūpis net atkrito man, kuo toliau bitininkas kalbėjo, tuo labiau stebėjausi, kad net čia, kur visi labiau susikoncentravę į materialius dalykus ir kur laimę matuoja litais yra toks šviesus ir blaivus žmogus.

2014 m. spalio 13 d., pirmadienis

Gamtos reikšmė žmogui

Medaus mėnesį praleidom Slovakijoje. Teko palaipioti tikrai stačiomis uolomis, dabar pasvarstau ar tam antrą kartą ryžčiausi.
Mūsų gidas kelionės pabaigoje pasakė:
-Žmonės įsimyli kalnus iš karto ir jaučia jų trauką visą gyvenimą arba daugiau niekada nebesileis į tokias keliones, nes kalnai jų nesuvilioja.
Kartais prisimename kelionę aplankydami Medvėgalį, ramybės pojūtis užlieja krūtinę žvelgiant į tolį ir klausiant:"Kažin kas ten vyksta?".

Gyventi apsuptam gamtos - tai dalelė laimės, nes žmogus yra gamtos dalis ir  ramiai jaučiasi, kai už lango šlama medžio lapai, kai girdi krentančius kaštonus. Kaip smagu, kai kasdien matai besikeičiantį horizontą.

2014 m. spalio 9 d., ketvirtadienis

2014 m. spalio 8 d., trečiadienis

Sudievinti naminiai gyvūnai


- Jei numirtų tavo šuo, ar galima verkti arba su ceremonijomis palaidoti? - klausė kunigas, kai ruošiausi pirmajai komunijai.
Savo atsakymo tikrai nepamenu, buvau dvylikos tik. Kunigas paaiškino:
-Raudoti dėl gyvūnėlio mirties nevalia, tai nuodėmė. Gyvūnai priešingai nei žmogus neturi sielos, tad jo palaikus reikia tiesiog pakasti kur nors pamiškėje.

Kita tradicija teikia atvirkščiai, kad gyvūnai turi sielą - tą dieviškąją kibirkštį, kurią savo krūtinėse nešioja visi gyvi organizmai. Žmogų nuo gyvūno skiria tik skirtingas sąmonės lygis. Mes turime aukštą sąmoningumą, galime suprasti priežasties ir pasekmės mechanizmą, o gyvūnai gyvena nesąmoningai, vedami instinktų. Jie nuolatos jaučia baimę ir nerimą, todėl gyvūno lemtis nėra maloni. O kartais taip pavydėdavau aukštai padangėje skraidantiems paukščiams laisvės.

Pastarasis požiūris į gyvūnus man yra priimtinesnis. Pradėjau pastebėti bėgiojančias šuns akis, kurios sakė: "Aš priklausau nuo tavęs, todėl esu nuolankus. Tu mano šeimininkė tik todėl, kad man duodi ėdalo."Argi galima tikėti, kad naminis gyvūnas myli savo šeimininką - žmogų? Žmogus žmogaus kartais net per visą gyvenimą negali mylėti besąlygiška naudos nesiekiančia meile, o tarp gyvūnėlio ir žmogaus yra kažkas kita. Gal gyvūnas savotiškai užpildo kažkokią spragą žmoguje. Jaunos poros, kurios delsia susilaukti vaikų, perkasi dekoratyvinius šunelius. Gyvūnėlis tada tampa savotišku bandymu pabūti tėveliais. Vienišos moterys įsigyja vyriškos lyties amsius, kurie šildo jų lovą. O vyrai dresiruoja kovinius ir raumeningus šunis, kurie tarsi tampa jų įvaizdžio dalimi. Paradoksalu, kad žmonės mieliau rūpinasi gyvūnais nei santykiais su žmonėmis. Su žmogumis nelengva, reikia ginčytis ir derėtis, o gyvūnui pamojus ėdalo lėkštele kompromisas kaip mat pasiekiamas.

Ramybė, tyla ir vienatvės valandėlės - tai vertybės, kurios daro gyvenimą malonesnį, tada geriau girdi pats save. Vertybės tapo neįkainojamos, kai tai laikinai praradau. Neplanuotai namuose atsirado katinas. Slapta džiaugiausi, kad rastinukui padėsiu užaugti. Kai jam jau grėsė mirtis aš priglaudžiau: gydžiau, maitinau, globojau, kad nepapjautų kiti katinai. Jis augo ir tapo ja. Ji suaugo ir atsivedė gražių, neįprasto rainumo katinų. Kasdien turėdavau nubraukti dalelę laiko savo sąskaita vien tam, kad pasirūpinčiau ja. Tai ėmė varginti, nes tylos ir ramybės minučių buvo nedaug ir net per jas kažkas trainiojosi aplink kojas. Save girdėti darėsi sunkiau.

Antroji katės vada buvo visai nevykusi. Visiems patikusių pilkšvų  katinukų neradom, vietoj jų tik juodi.

Juodas kaip naktis katinas sukiojosi aplink namus. Durys buvo praviros. Katinukų nebėra. Katė ėdė kartu su juo.

Gyvūnas yra tik gyvūnas.

2014 m. spalio 5 d., sekmadienis

Žodžiai pasako mažiausiai

Žmonės ne visada supranta kas jiems iš tikrųjų yra sakoma. Regis, renki kuo tikslesnius žodžius, apibūdinančius tai kas vyksta tavo viduje, atmeti momentines emocijas, tačiau neretai pastangos nevertos rezultatų. Kažkoks paradoksas, komunikuoti padedantys ištarti žodžiai praktiškai žmogui pasako mažiausiai. Skaityti kito minčių neturime galios, tad belieka pasikliauti tariamais žodžiais. Būtų idealu, jei kiekvienas iš mūsų tiksliai ir objektyviai sakytų tai ką mąsto, tačiau melavimas, tiesos pagražinimas ar nesakymas vardan ramybės tarp žmonių kaskart palieka plyšelį, kuris metams bėgant platėja. Lyg tuo metu nekaltai apgauni kitą, tik dažniausiai pameluoji pats sau.

Interpretavimas atsižvelgiant į savo asmeninę patirtį neleidžia priimti naujos informacijos, kuri galbūt priverstų keisti tokius dalykus, ant kurių laikosi stabili ir saugumą žadanti tavo pasaulėžiūra. Lengva perstatyti baldus, perdažyti sienas namuose, o pakeisti požiūrį - sunkus darbas.

Tarkim, barnio metu ginčijiesi su žmogumi, kurį manai puikiausiai pažįstąs. Jo pasakyti argumentai kelia juoką, o bandymas gintis tiesiog siutina. Apie susikalbėjimą nėra nė kalbos, nes ginčas su kiekvienu žodžiu tik sunkėja. Kažkodėl kito ištarti žodžiai užuot taikę tik užkabina paties baimes, kompleksus, skausmą, kurį nešiojamės su savimi, o tai tiesiog užkertą kelią norint suprasti tą, su kuriuo kalbiesi. Žmonės skirtingi, viena galvoja, antra sako, o trečia daro. Ir dar reikia visa tai kažkaip tiksliai ir teisingai suvokti. Net ir rašant, atrodo per daug sudėtinga.

Kitas puikiausias pavyzdys - tai knygos skaitymas. Vienam knyga nepatiko, o antrą tiesiog užkerėjo. Tekstas juk tas pats, tik skaitantys įžvelgė skirtingus dalykus. Tai reiškia, kad viskas slypi stebėtojo akyse. Žiūrėk, po kiek laiko skaitydamas tą pačią knygą pastebi naujas detales, atrandi aktualias mintis, kurios pirmąkart kėlė abejones. Laikas eina ir keičia mus, būtų puiku, kad tik į gerą.

Negaliu nutylėti vieno įvykio, kuris buvo nuostabi pamoka suprantant žmones. T.y. kai DELFI pasirodė straipsnelis apie krepšininkus, kuriame norėjau pasakyti, kad krepšininkai ir krepšinis tėra tik žaidimas, kad to nederėtų taip sudievinti, kad yra kitokių dalykų, kurie žmogaus egzistenciją daro prasmingesne. Savaime suprantama tikėjausi, kad tokia nestandartinė nuomonė sukels pasipriešinimą, bet negalėjau įsivaizduoti, ką skaitytojai mano žodžiuose įžvelgs.

Perskaičiau komentarus. Dalis buvo tiesiog keiksmažodžiai arba panašios mintys. Dalis įrodinėjo, kad vien krepšiniu Lietuva yra garsi visame pasaulyje ir tuo turime džiaugtis. Tie, kurie daugmaž pritarė mano minčiai, teigė, kad krepšinis yra niekai, o va, futbolas - štai sportas iš didžiosios "S", nors apie futbolą net neužsiminiau.

Dar dalelė skaitytojų pakomentavo, kad krepšinis yra visai nepopuliari sporto šaka, kad juo domisi nedidelė dalis sporto pasaulio, o JAV - tai tik juodaodžių žaidimas, nors NBA ženkliukas varo pagarbią baimę statistiniam lietuvaičiui.

Mano džiaugsmui, nors gal ir trūko vieno ar kito argumento, atsirado tokių, kurie straipsnelio idėją suprato. Tuomet atėjo suvokimas, kad perteikti konkrečią mintį kitiems yra varginantis darbas, ir mintyse nusilenkiau tiems, kurie kažkada, trankydamiesi į mano baimių ir kompleksų sieną, bandė duoti gerus patarimus, o aš jų neišgirdau.




2014 m. rugsėjo 28 d., sekmadienis

Sušilt padės INXS


Genialūs žmonės dažnai lieka nesuprasti to laimečio visuomenės

Mėgstamame periodiniame leidinyje buvo kalbama apie išradėją Nikola Tesla (1865-1943) , kuris tyrinėjo kintamąją elektros srovę, siekė, kad nemokamai elektros energijos privalumais galėtų naudotis visas pasaulis, tačiau jo vizija teliko jo galvoje. Kenkė konkurentai, nepalaikė rėmėjai ir svajonę užgeso kartu su juo.
Skaitant biografiją prisiminiau Leonardą da Vinči, kurį tuometiniai žmonės laikė nevispročiu ir keistuoliu dėl jo novatoriškų idėjų. O kai pasirodė Charles Darvin apybraiža apie rūšių atsiradimą, nusivylimą ir panieką išreiškė net tie, kuriuos jis laikė autoritetingais mokytojais.
Akivaizdu, kad tai, kas išties naudinga žmogui, pirmiausia atsitrenks į skepticizmo ir abejingumo sieną. Kai kasmet taip sparčiai keičiasi žmogaus gyvenimo būdas ir įpročiai dėl naujausių technologijų įsiliejimo į kasdienybę, dažnai pasvarstau, kaip atrodys gyvenimas ateityje? Gal tai, kas šiandien laikome fantastika, rytoj bus natūralu? O užmirštos idėjos taps aktualios siekiant išgyventi energijos išteklių mažėjimo metu?

Iliustracijoje Nikola Tesla montažas, daugiau apie jį čia: http://www.zulus.lt/lt/story/nikola-tesla

2014 m. rugsėjo 19 d., penktadienis

Supažindinu - tai DEAD MANs BONES

DEAD MANs BONES - tai Ryan Gosling ir  Zach Shields duetas. Ryan Gosling yra plačiai žinomas kaip kino aktorius, jis pasirodė tokiose filmuose kaip "The Notebook", "Lars and the Real Girl", "Stay" ir t.t.

Pastaruoju metu jis gana populiarus, 2014 metais pristatė net savo režizuotą filmą "Lost rivers".

Filmuose gal ir esame jį matę, tačiau įdomu pasiklausyti jo muzikos, kurioje vyrauja helovyno temtatika.

JAV Helovynas yra linksma persirengėlių šventė, lietuviai mirtį sieja labiau su sakraliais dalykais.

Prašau, išrinkau patį gražiausią DEAD MANs BONES darbą paklausyti ir Jums.

2014 m. rugsėjo 17 d., trečiadienis

Pabudinantis ritmas


INXS labiausiai patraukia puikiu ritmu. Nors vokalisto jau nebėra tarp gyvųjų, darbai tebestebina net ir jaunos kartos atstovus.

2014 m. rugsėjo 14 d., sekmadienis

Rudens efektas

Paimta iš http://www.efoto.lt/user/11060/nuotraukos/tag/2286

Visi metų laikai yra nuostabūs. Galime pasidžiaugti, kad jų turime bent keturis. Ilgėjančius, trumpėjančius, ryškius ir nelabai - tačiau keturis. Dar prisimename, ką reiškia tikra žiema su -20, apie vasarą skaudu kalbėti, nes ji per trumpa. O sausas ankstyvas ruduo visada asocijuojasi su nauja mokslų pradžia.
Prisimenu, kaip su nekantrumu laukdavau kiekvienos rugsėjo 1-osios. Kvepėjo knygos ir nauji sąsiuviniai, o voratinkliai užkibdavo ant kelnių, kai trumpindama kelią namo pasukdavau per pievą. Vėliau po magistro paskaitų vakare skubėdavau namo, takelis vedė per mažą parkelį, kuriame augo daug kaštonų, vėjui sustiprėjus medžių lapai nuklodavo takelį. Žvelgdama į pageltusius medžių lapus, užmiršdavau besivelkančius darbus ir įkyrias problemas, o džiaugdavausi gamta, nusiramindavau.
Ruduo ramina, jis lyg sako, kad bėgti nereikia, kad nereikia skubėti, kad viskas vyksta taip kaip turi būti, kad po vasaros, bus ruduo, o po jo žiemą ir pavasaris. Kaip ir žmogaus gyvenime viskas vyksta savo laiku, norisi užbėgti už akių ar vilktis, tačiau nurimus emocijos ir iš naujo pervertinus situaciją, staiga ateina suvokimas - taip ir turėjo būti.

                                                                                                                    R.

2014 m. rugsėjo 9 d., antradienis

VYRAI LAKSTANTYS PASKUI KAMUOLĮ



Pasaulio čempionatas – labai svarbus įvykis lietuviams, tuomet būdami tokie nepastebimi turim progą visiems priminti Lietuvos vardą. Staiga susivieniję tautiečiai draugiškai sėda prie TV ekranų ir „sirguliuoja“ už komandą. Palaikymas audringesnis laimint, tačiau kartais sirgalio genas gali ir pradingti, kai rungtynių rezultatas ne mūsiškių naudai. Prisipažinsiu, retais atvejais ir aš užsikrečiu ta bendrą psichoze, nors sportu nesidomiu. Smagu pasijusti kažko svarbaus dalimi, juk mes – Lietuva, mūsų tiek nedaug, o čia visų akivaizdoje esam lygiaverčiai.

Aukšti, stiprūs ir ištvermingi krepšininkai ištisas valandas bėgioja paskui krepšinio kamuolį. Kurdami ir aikštelėje vadovaudamiesi strategijomis stengiasi įmesti kamuolį į krepšį. Tikriausiai čia turėtų būti ir gilesnė prasmė. 

Seniai seniai tautos kariaudavo tarpusavyje, šiandien „karas“ civilizuotai perkeliamas į sporto aikšteles ir tai puiku. Nacionalinę stiprybę, ryžtą ir nuožmumą demonstruojame niekam nekenkiant, nors kartais po laimėjimų atsiranda „civilių aukų“. Įsisiautėję sirgaliai pridaro žalos.

Krepšininkų atvaizdų pilna visur: ant ledų, mineralinio, plakatų, TV ir laikraščių reklamų, portaluose ir kitur. Kur tik pakelsi akis užkliūsi už gražių Jasaičio garbanų. Taip, krepšininkai ir krepšinis  yra šaunu, tačiau argi kamuolys ir paskui jį lakstantys vyrai yra dievai. Dėmesys ir sureikšminimas, mano manymu, yra per didelis.

Šiemet po pirmųjų dvyliktokų egzaminų teko pripažinti, kad auga vis didesnė vidutiniokų kartą. O egzaminų centras „nuleido“ kartelę, nes kitų atveju daug moksleivių būtų neišlaikę egzamino. Ką gi, ką matom, tuo domimės, kuo domimės, tuo gyvename. Paradoksalu, kad išties žmogaus egzistenciją gerinančios sritys slypi po žiniasklaidos šešėliu ir atsiranda tik įdomybių skyrelyje, o apie krepšinio komandos rezultatus net ir nesidomėdami sužinosime. 

Ar bijai senatvės?

Kalbėjomės kartą šeimoje apie tai, kad žmonės gaunantys socialinę pašalpą kartais pasiunčiami dirbi senukų namuose. Kažkas nuotrupomis apibūdino darbą. Keistą namų kvapą, nelaikančius šlapimo senjorus su keistais įgeidžiais. Kad viena senutė nesiskirdavo su antklode net eidama į tualetą.

Turėjau progą lankyti silpnus senukus. Buvau apstulbusi, kad dideliuose namuose jie visiškai vieniši. Jų vaikai kažkur Vilniuje ar užsienyje. Dažnuose namuose trūko tvarkos ir vyravo keistas kvapas...Bijau ištarti, gal senatvės. Viena senutė nuolatos kalbėjo apie žuvusį sūnų ir laiminga linkčiojo gavusi pritarimą, kad jis buvęs puikus žmogus.

Iš visų sutiktų tąkart žmonių vos vienas kitas buvo skaidraus proto. Nuliūdau. Nejaugi tiek per visą gyvenimą dirbti, sieki, gauni, o pabaiga nepriklausomai nuo pasiektų rezultatų tampa niūri.

-Aš tai nenorėčiau padirbėti tokioj vietoj, - tarė giminaitė.
-O aš visai norėčiau, - pasakiau.- Turi progą pamatyti kaip atrodo žmogaus gyvenimas saulėlydyje. Juk tuomet lengviau suvoki, kad ir tavęs lauks kažkas panašaus. Matai akivaizdų nepatrauklų rezultatą ir privalai daryti išvadas, kad ta pabaiga būtų šiek tiek kitokia. Privalai labiau rūpintis sveikata ir dvasingumu, rūpintis savo vaikais, kad privalai dovanoti ne tik materialias dovanas, o akimi nematomus dalykus, kad jiems suaugus netaptum nereikalingas. Nes pabaiga apibūdina viso gyvenimo nuopelnus, ar į tinkamą vietą dėjai savo susirūpinimą ir laiką.


Tobulas organizmas užkrėstas gyvenimu,- kažkas panašaus buvo ištarta filme "Zero teorema". Mūsų organizmai nuo pat atsiradimo artėja link susinaikinimo, todėl dar šiandien reikia daryti teisingus sprendimus, kad visą gyvenimą aplink save skleistume grožį ir gėrį. Kad vaikai ir anūkai į mus žiūrėtų ne kaip į piniginę, o kaip į išminties knygą.

2014 m. rugsėjo 8 d., pirmadienis

Neplanuotas nėštumas

Kas rytą sutikdama ją tarpduryje pirštu pagrūmodavau:
- Nesidomėk vaikinais, jie tave tik suvilios. Ar nepasimokei iš pirmo karto? - sukibirkščiuodavau akim.
O ji tik praeidavo pro šalį ir dėdavosi manęs negirdinti. Atseit, aš jau suaugusi, žinau ką darau, man nereikia patarimų.
Vieną, kitą dieną tamsūs ir šviesūs vaikinai sukiojosi aplink namus, o jos išvis nematyti. Staiga, jie visi po trumpučių meilės serenadų po langais dingo. Tada jos dienos ėjo kaip visada, vaikinų nesimatė.
"Pasimokė mano mažoji,-" pagalvojau ir nebebardavau jos už neatsakingą elgesį.
Tik netikėtai jos pilvas ėmė pūstis. Iš pradžių ramindavausi "Ai, nieko, ji tik per daug prisiėdė". Po savaitės pilvas nepradingo, o tik dar labiau išsirito.
Tenka pripažinti, vėl turėsim kačiukų.