2014 m. rugpjūčio 28 d., ketvirtadienis

Teisingiausia...visi žino kaip gyventi yra teisinga

Štai atsitiktinai perskaitytame arkivyskupo straipsnelyje teigiama, kad tik susidievinęs žmogus pagautas puikybės pradeda pats spręsti kuo tikėti, susikuria savo pseudotikėjimą ir nusižengdamas krikščioniškumui ima nešioti amuletus, imtis naujų apeigų ir pan. Konkrečiau, arkivyskupas kalbėjo, kad šiuo metu daugėja pagonių, bandančių atgaivinti senąjį lietuvių tikėjimą stabais. Buvo konstatuota - vienareikšmiškai blogai. Kad būtų įtikinamiau, jis netgi pacitavo Bibliją, kad Jėzus pagonims nepadeda.

Arkivyskupas žino, kaip gyventi teisingiausia. Televizija žino, kas mums geriausia. Žiniasklaida pasako, kas pasaulyje vyksta. Netgi Jenifer Lopez dainuoja "Follow the leader". Visi puikiai žino kaip gyventi yra teisingiausia, brunka idėjas per akis, ausis ir burną. Pačiam mąstyti nebereikia. Parduotuvėje reikalingiausios prekės sudėtos kažkur toli, tad pereinant visus skyrius tenka pasižvalgyti. Pasižvalgius galbūt kažką ir neplanuotai pasiimti. Taip, mąstyti reikia visur netgi toje pačioj parduotuvėj.

Visada žavėjausi visokiausiais nepritapėliais, maniau, kad būti savimi reikia begalinės drąsos. Būti savimi, turėti tik savo asmeniniais motyvais grįstą pasaulėžiūrą tikriausiai yra teisingiausia, o ne beždžioniauti pasižvalgius po žurnalus, TV ar net po šventraščius, kurių prasmės nesupranti. Kaip nepadarę klaidų, nepasiklydę, nelaimėję, nepametę, nematę, neatradę, nesupratę, nepatyrę galim laimingai gyventi. Juk tik praėję tą ne rožėm klotą kelią, kitą kartą pasirinksime teisingai.

2014 m. rugpjūčio 24 d., sekmadienis

Susitikimas su rašytoja Vaiva Rykštaite, knygos "Viena Indijoje" autore Palangoje

Apie Vaivą Rykštaitę išgirdau atsitiktinai. Peržiūrinėjant Delfi portalą akys užkliuvo už vieno straipsnio pavadinimo, kuris suintrigavo : http://www.delfi.lt/gyvenimas/meile/vedu-specialistu-diagnozes-melyne-po-akimi-kilnaus-nuolankumo-zenklas.d?id=65595606

Mat ilgai kankino klausimas, kodėl  vienu konkrečiu klausimu gavau skirtingus patarimus iš žmonių, besidominčių ta pačia Rytų filosofija. Jei informacijos šaltinis tas pats, dėl ko jis yra skirtingai interpretuojamas? Kaip mėgsta juokauti patyrę vairuotojai "kalta tarpinė tarp vairo ir sėdynės". Patarimai skyrėsi dėl individualių patariančių savybių (brandos, asmeninės patirties, įsigilinimo į filosofiją, intuicijos ir t.t.), tad visada derėtų priimti galutinius sprendimus ramiai pasiklausius savo sąžinės/vidinio balso.

Delfi straipsnio pabaigoje buvo nuoroda į Vaivos Rykštaitės BLOGą : http://sofijantsofos.blogspot.com/
Jame nagrinėjamos temos vertė pasidomėti labiau šiuo žmogumi. Ir paaiškėjo, kad Vaiva jau yra parašiusi tris knygas : "Plaštakių sindromas", "Kostiumų drama" ir visai neseniai "Viena Indijoje".
Iliustracija iš: http://knygoholike.blogspot.com/2014/05/vaiva-rykstaite-viena-indijoje-arba.html


Kaip stereotipinė lietuvė gana skeptiškai žvelgiau į tautiečių veikalus. Po vidurinės mokyklos priverstinio lietuvių autorių knygų skaitymo, buvau garantuota, kad jose viskas sutirštinta. Prisiminus visas tas patriotiškumu ir kovine dvasia permirkusias istorijas nesinorėdavo  rizikuoti, tad lengviau būdavo rinktis užsienio autorius. Jie net arčiau padėti knygynuose.

Tačiau giliau pasidomėjus V. Rykštaite, supratau, kad lietuvį labiausiai gali suprasti lietuvis. Tad iš tiesų neverta ieškoti užsienio pranašų, nes ir aplink mus yra daug intelektualių žmonių, kurie gali įkvėpti. Greičiausiai dėl to, kad milžinišku greičiu prarandame tapatybę, esam linkę pasikliauti svetimais.

Priešpaskutinį vasaros sekmadienį Palangoje vyko "Viena Indijoje" knygos autorės susitikimas su skaitytojais, kurio pasistengiau nepraleisti. Daugiausia buvo kalbama apie autorės įspūdžius ir pastebėjimus iš kelionių į Indiją. Uždaviau keletą klausimų apie patį rašymo procesą, nes kažkodėl buvau įsitikinusi, kad norint rašyti iš kažkur reikia gauti specialų leidimą. Tik grįždama namo ir klausydama INXS, kilo mintis, kad tam pirmiausia be gabumų reikia tik drąsos.




Aš  kartu su knygos "Viena Indijoje"
autore Vaiva Rykštaite





Štai ką tą popietę gavau iš knygos autorės - padėka 
Vaiva minėjo, kad nėra tik vienos konkrečios tradicijos ar mokytojo pasėkėja. Pritariu, nes sunku įsivaizduoti, kaip galima susidaryti visapusį vaizdą rūpimu klausimu remiantis tik vienu požiūriu, viena tradicija, vienu šaltiniu. Galbūt yra "sveikiausia" vieną ir tą patį objektą apžiūrėti iš visų pusių ir tik tada pasakyti : ŽINAU



2014 m. rugpjūčio 23 d., šeštadienis

Stasys Anglickis 1973 Ir aš esu

Stasys Anglickis 1973

Ir aš esu

Akmuo,
Vanduo,
Ir laikas,
Ir mano stabtelėjimas
Pasaulyje trumpalaikis.

Ką reiškia įrašai
Ir popieriuj,
Ir kietume akmens -
Lyg brūkštelėjimai
Šaka žilvičio
Virš vandens--

Ir vis dėlto
Yra akmuo,
Yra vanduo
Ir aš esu -
Ir savo įrašą širdy
Ir sieloje nešu.

 Iliustracija iš.: http://www.efoto.lt/user/30043/nuotraukos/tag/35218

Puikus eilėraštis, kuris atsako į klausimą: KODĖL

2014 m. rugpjūčio 20 d., trečiadienis

2014 m. rugpjūčio 19 d., antradienis

(NE)MATOMOS Robin Williams PROBLEMOS (nuomonė)

Paveikslas iš: http://alkhallanonymous.com/tag/robin-williams-alcoholism/



Nusižudžius Robin Williams (1951-2014) internete pasirodė daug pranešimų apie galimas to priežastis. Paaiškėjo komikas kentėjo nuo depresijos, alkoholizmo, turėjo kitų sveikatos problemų. Nejučiomis aktoriaus gyvenimas ir jo pabaiga buvo sulyginta su Vytauto Šapranausko (1958-2013) likimu. Ekrane šie žmonės mus kerėjo ypatingu sąmoningumu, buvo itin originalūs. Tik išsijungus TV kameroms ir pasilikus vienui vieniems įžymybės paskęsdavo liūdesio vandenyne su mažu alkoholio plaustuku išsigelbėjimui.
                             Vaikystėje svajojau, kaip būtų smagu incognito įlysti į kito žmogaus galvą, pamatyti jo mintis. Knygose buvo paaiškinta, kad tokie dalykai paprastai neįmanomi, o dabar kiekvieną dieną įsitikinu, kad visiškai perprasti kitą žmogų per daug sunku. Taip pat ir su R.Williams, V. Šapranausku. TV žiūrovai gali nesuprasti, kam reikia žudytis jei viskas, ko žmogus įprastai gali norėti šiame materialiame pasaulyje jau yra. Nebereikia tiek daug kovoti už vietą po saulę, reputacija susikurta, tai vertėtų tik džiaugtis ir mėgautis kiekviena diena. Oi, užsimiršau...į kito galvą neįlysim, todėl spėlioti nelabai neverta.
                             Abu savižudybių atvejai sukrečia, nes to paprastai nesitikima iš sėkmingų ir žinomų žmonių. Pastariesiems yra lengviau spręsti įvairias problemas, jie labiau privilegijuoti. Tarkim, įžymybėms nereikia laukti eilėje pas gydytoją. Puikiausias pvz.: kai neseniai dingus seimo narės vaikui įvairios institucijos stebėtinai operatyviai sureagavo.
Pasak spaudos, R.Williams nuolatos grūmėsi su alkoholizmu, gydėsi priklausomybę specialistų pagalba. 2003 metais viešai prisipažino esantis alkoholikas. Štai kodėl jo savižudybės faktas priverčia suklusti. Nejaugi alkoholizmas, alkoholizmo pasekmės, depresija (nebeaišku kas nuo ko prasidėjo) paliečia net privilegijuotuosius? Nejaugi liga nesirenka ką pasiimti? Tai, kaip reikėtų gelbėti tuos, kurie pasislėpę tamsiame kamputyje kamuojasi?
Džiaugiausi, kai pernai metais per TV ir radiją transliavo begalę socialinių reklamų. Jos užsiminė, kad Lietuvoje žmonės serga ir kad jiems galime padėti užuot stovėdami abejingi. Lietuviams neįprasta kištis į kito reikalus, mes esam šalta tauta. Deja, reklamos sukosi vieną kitą mėnesį. Būtų išties naudinga, jei tokios socialinės reklamos eitų nuolatos. Taip galėtumėm būti tikri, kad net specialiai nesidomint informacija vis tiek pasiekia žmogų.
Apie alkoholizmą reikia kalbėti nuolatos, ne tik tada, kada kažkas nusižudo.

2014 m. rugpjūčio 16 d., šeštadienis

Portugalija. Lisabona. Penišė II dalis



Penišė – nedidelis miestas, įsikūręs egzotiškai atrodančiame pusiasalyje. Kažkada ten buvo sala, tačiau vėliau bangų suneštos smėlio dalelės suformavo kelią, kuris dabar Penišę sieja su sausuma. Vietiniai daugiausia verčiasi žvejyba ir turizmu. Vietovės itin vaizdingos, dalį pusiasalio juosia smėlėti paplūdimiai, o likusioje – uolėti skardžiai.
Penišė populiari tarp banglentininkų, nes čia susiformuoja tinkamos bangos pasiplaukioti su jėgos aitvaru ar banglente.
Išlipusi iš autobuso kiek nustebau, nematydama jokio gyvo žmogaus, atrodė, kad visi kažkur dingo.
Nors papuoliau tiesiai į žvarbų tos dienos vėjo glėbį, vietiniai buvo nusiteikę pakiliai ir rengėsi itin vasariškai. Pasitiko mane viena kursų organizatorė ir bandė portugališkai pasisveikinti t.y. apkabinti, aš netikėtai atkišau ranką ir tada toks dalykiškas pasisveikinimas pavirto kažkuo keistu.
-Kaip pas jus vėjuota, - lietuviškai pasiskundžiau organizatorei.- Maniau, kad Portugalijoje visada yra šilta.
Organizatorė mašina mane nuvežė tiesiai į viešbutį, atsidūrusi kambaryje nurimau: „Aš esu čia, tikslą pasiekiau laimingai.“
                             IPL buvo įsikūręs beveik ant skardžio krašto
, tad kiekvieną rytą tekdavo akmenuota ir uolėta laukyme traukti link instituto
, pro bibliotekos langus matėsi Barlengo sala ir didžiulis Atlanto vandenynas. Stebėjausi tokiu keistu kraštovaizdžiu: kitokios gėlės
, ruda žolė
, išstypę augalai, keistos eglės
ir net palmės, tokios kaip per TV.
                             Kartą pietaudami valgykloje klausiu portugalų rodydama į už didžiulių langų stūksančių uolų ir akmenų krūvą:
-          Čia natūratus peizažas ar statybų atliekos?
Stalo pašnekovai padiskutavo ir atsakė:
-          Natūralus.
Taigi pirmas dienas buvau netolerantiška net gamtai. Trūko žalios žolės, o kabeliai pakabinti ant medinių stulpų darkė peizažą
. Penišėje rasti maisto parduotuvę pasirodė sudėtinga, supermarketas buvo kažkur toli toli, o pietų metu parduotuvės užsidaro 2-3 valandom. Žavėjausi, kad autentiškame miestelio centre nebuvo jokių didelių parduotuvių, nebuvo jokio monotoniškumo, kurį gali pastebėti visose Lietuvos miesteliuose: tos pačios parduotuvės, tos pačios prekės...ir visi tokie vienodi. Tada pajutau, kad man čia patinka.


2014 m. rugpjūčio 15 d., penktadienis

Portugalija. Lisabona. Penišė I dalis



- Kelionės ir yra mano darbas...- viename savo interviu sakė Jurga Ivanauskaitė.
Šį rašytojos sakinį atsimenu dažnai. Tuomet buvau nedidelė mergaitė, kai niekaip neatsistebėjau kokia įdomia veikla užsiima J. Ivanauskaitė. Keliauja. „Matyt darbdaviai nesupranta, kad darbas jai yra malonumas.“ – vaikiškai mąsčiau ir žvelgdama į mažą gaublį svajojau kada nors pakeliauti ir aš.
Viskas vyko labai paskubomis. Netikėtas skelbimas iš IPL. Dokumentų tvarkymas ieškant finansų ir gegužės 31 d. beveik nesuvokdama realybės nusileidau didžiuliame Lisabonos oro uoste.
Su bendru keleivių srautu pasukau link išėjimo. Skubėjau. Daug nesidairiau, tačiau viskas oro uoste pasirodė sudėtinga. Tik sekiau užrašą SAIDA....SAIDA...SAIDA.
Vietoj vieno autobuso bilieto nusipirkau tris. Portugalas bilietų pardavėjas pataisė klaidą ir su vienu bilietu rankose autobusu lėkiau į Lisabonos autobusų stotį „Sete Rios“. Vaizdai už lango manęs nė kiek nedžiugino. Nesupratau, kodėl Lisabonoje pakelės žolė nenupjauta, kodėl gatvėse mėtėsi šiukšlės, kodėl jų buvo dar daugiau prie apkrautų šiukšlių konteinerių. Galvoje sukosi bauginanti mintis : „Kur aš patekau? Ir dar esu viena.“
„Sete Rios“ autobusų parkas nuliūdino visai. Visur pasigedau švaros ir tvarkos. Matyt „Akropolio“ kartai estetika tapo natūraliu reiškiniu. Nusipirkau bilietą į Peniche miestelį. Informacijos punkte dirbanti moteris mane pamokė:
-          Pirmiausia ne Peničė, o Penišė, - atsakė angliškai ir davė nuorodas kur laukt, kada įsėst ir t.t.
Žmonės stotyje buvo keisti. Garsiai kalbėjo, mosikavo rankomis, nesigėdydami spoksojo. Visų portugalų akys rudos, per kelionę pamačiau vos kelis vietinius su šviesiomis akimis. Manosios išdavė, kad nesu sava. Periferiniu žiūrėjimu pastebėdavau aplinkinių žvilgsnius ir pasijutau taip keistai lyg bučiau juodukė kokioje Gargždų „Maksimoj“.
Netoliese sėdėjo keista ketveriukė. Nebesiorientuojanti senutė, riebiais antakiais senelis, aukštas liesas vaikinas šviesiu kostiumu (išryškinančiu tamsų gymį, netvarkingus garbanotus juodus plaukus) ir mažutė, akiniuota, truputį stora mergina, kuri be pertraukų su juo mylavosi. Tie keisti žmonės tiesiog prikaustė mano dėmesį, erzino ir trikdė. Mergina kažkur ėjo, kažko ieškojo, vaikinas garsiai kalbėjo, sukinėjosi ir kažką aiškino besišypsančiai senutei. Mergina ir vaikinas pykosi, taikėsi ir bučiavosi. Ji bandė eiti, jis ją laikyti – vienu žodžiu serialas be televizoriaus.  
Ir man pasisekė...erzintojai įsėdo į tą patį autobusą. Tada sau pasakiau griežtai : „Nesidomėk kitais. Tu esi Lisabonoje. Tu esi tinkamame autobuse. Dabar dvi valandas žvalgykis ir džiaukis, džiaukis, džiaukis...“
Besileidžiančiame lėktuve Lisabona atrodė kaip rojus. Daug mėlyno vandens, baltos saulės apšviestos pakrantės, apžėlę kalnai. O dabar, autobusu toldama nuo sostinės mačiau ant kalnų stovinčių vėjo jėgainių, kitokią augaliją, sunkius raudonų čerpių stogus. Kelias vingiavo, nėjo suprasti kur baigiasi ir kur prasideda naujas miestelis. Vietinė architektūra paskatino mamai parašyti sms : „Čia kaip ispanų serialuose...“ Priemiesčiai žavėjo. Namukai puošnūs, vyrauja akmuo, plytos, plytelės, tinkas ir betonas.




2014 m. rugpjūčio 8 d., penktadienis

PAREIGA BŪTI LAIMINGU



Jaustis laimingu yra kiekvieno žmogaus gyvenimo tikslas. Laimės suvokimas individualiu atveju skiriasi taip pat, kaip skiriasi tai, kokia kaina ir kokiais keliais to siekiama. Vieniems pakanka tiesiog plaukti pasroviui ir regis visad lydi sėkmė, o kiti ištisą gyvenimą  energingai iriasi prieš srovę, kasdien kovoja už vietą po saule. Kurie teisūs?
                      Dažnas šiandien savarankišką gyvenimą pradeda vadovaudamąsis stereotipiniais visuomenės diktuojamais sprendimais. Tarkim, stojant į prestižinę specialybę tikimąsi, kad baigus mokslus bus garantuota pelningai apmokama darbo vieta. Toliau beveik visada eilė ateina santuokai ir šeimai, kuriai tinkamas metas vis nukelinėjamas tikint, kad ateityje bus geresnė finansinė padėtis ir sąlygos.
 Nieko čia blogo, jei visada šis gyvenimo planas pasiteisintų, tačiau taip nėra ir nebus, nes kiekvienas esame skirtingi. Mes gimstame skirtingi. Skiriasi mūsų gabumai, polinkiai, temperamentas, net mąstymas ir mokymosi stilius. Tačiau mokykloje, kuri yra svarbi žmogaus kaip asmenybės formavimuisi, neretai ir namuose į vaikus žiūrima vienodai. Vienodos užduotys, atlikimo laikas, vertinimo sistema, auklėjimas, drausmė, paskatinimas ir pan.
Vaikų grupės išsisluoksniuoja, atsiranda tokių, kurie puikiai prisitaiko prie šių sąlygų ir produktyviai mokosi stebindami mokytojus ir džiugindami tėvus. Likę dažnai būna nesukalbami ir hiperaktyvūs, mokykloje užsitarnauja „blogiukų“ vardą, net namuose vienodai auklėjami vaikai užauga skirtingi kaip diena ir naktis. Neretai pastarieji tampa puikūs lyderiai ir vadovai.
Vadovaujamės standartine filosofija, nors esame ne vienodi, gyvename pagal saugų ir išbandytą gyvenimo scenarijų. Ištikus nesėkmei ir nepasiteisinus viltims, keikiame likimą ir pavydim sėkmės draugams. Kodėl taip atsitinka?
Greičiausiai dėl to, kad tiesiog ignoruojame ir nepažįstame savęs. Iškilusius gyvenimiškus klausimus sprendžiame beveik autopilotu. Niekad nesusimąstome, kokių idėjų vedini   priimame vienokius ar kitokius sprendimus. Kodėl dirbu darbą nuo kurio greitai išsenku ir nenustoju žvilgčioti į laikrodį, kada bus laikas eiti namo. Kodėl didžiuojuosi savimi tik tada, kai bankomato ekrane išvystu pervestos algos sumą. Ar užsiimti malonia veikla ir iš to užsidirbti yra tik iliuzija?
Rytų kultūroje nusistovėjusios tradicijos turi atsakymus į šiuos klausimus. Remiantis per daug metų susiformavusiu požiūriu, pagal profesinę priklausomybę žmonės yra skirstomi į keturis psichotipus: 1.) darbininkai; 2.) verslininkai ir amatininkai; 3.) vadovai ir strategai; 4.) intelektualai ir mokytojai.
Gera fizine forma bei stipria sveikata pasižyminčių darbininkų yra bene daugiausia visuomenėje, apie 80-90 proc. Pagrindinis požymis, išduodantis šiuos žmones yra tai, kad jie tiesiog mėgaujasi kažką darydami, pvz.: sportinikas, dainininkas, menininkas, laborantas ir pan. Darbininkai nestokoja kantrybės, todėl jiems neįkyri monotoniška veikla, pasikartojantys veiksmai. Gyvenimo pilnatvė atsiranda tada, kada darbininkas visa sąmone įsitraukia į užsiėmimą.
Tikrų verslininkų ir amatininkų yra kur kas mažiau. Šiems žmonėms pakanka sumanumo imtis kokio nors verslo, polinkis į prekybą ir pinigines operacijas dažnai pastebimas jau vaikystėje. Pastarieji jaučia vidinį pasitenkinimą kaupdami materialius daiktus, minta idėja „pirkti – parduoti“. Tai pačiai grupei priskiriami amatininkai, tai žmonės, kurie savo veiklos darbus patys ir realizuoja. Šiandien tokių žmonių sparčiai daugėja, nes jie savarankiškai susikuria darbo vietas.
Gebėjimu vadovauti ir suburti vienam tikslui liaudį tam tinkamų žmonių yra nedaug. Trečiajai grupei priklausantiems žmonėsms būdingas organizuotumas, nes jie puikūs strategai, nebijo prisiimti atsakomybės. Nuo mažų dienų jie tampa lyderiai. Jei berniukai iškrečia kokią šunybę, tai būrelyje rasime vieną iniciatorių, pagal kurį sekė kiti vaikai. Geriausias savirealizacijos būdas – tai vadovaujančios pareigos.
Paskutinės grupės atstovų yra tik vienetai. Dėl nestipraus fizinio kūno intelektualai ir mokytojai yra visai netinkami fizinei veiklai. Šie žmonės neturi kantrybės, todėl monotoniškas darbas juos labai greit išsekina. Didžiausią pasitenkinimą jie randa kažką (pvz.: technologiją, teoriją, reiškinį ir pan.) analizuodami, o vėliau sukauptas žinias perduodami kitiems, todėl žinomiausi šios grupės atsovai yra: mokytojai, rašytojai, dvasininkai, patarėjai, juristai, instruktoriai ir t.t. Juokaujama, kad iš tokio žmogaus rankų neatimsi knygos, vėliau pastarasis iš paskos sekioja ir pasakoja siužetą, nes jis jaučia palaimą dalindamąsis informacija su kitais.
Praktiškai kiekvienas 12-14 metų pauglys aiškiai suvokia kur link jis vedamas. Kai po keletos metų ateina laikas rinktis studijas, tylus vidinis balsas tampa nebegirdimas, nes beveik iš kiekvieno šį žinojimą išmuša visuomenėje diktuojamos mados ir begalinis tėvų noras matyti materialiai apsirūpinusį vaiką. Būtent šiuo momentu pinigai ir prestižas tampa svarbiau už vidinę pilnatvę, kas ateityje priveda prie nevisavertiškumo ir disharmonijos.
Toje pačioje Rytų kultūroje išskirtinai pabrėžiama svarba, kuriai grupei žmogus priklauso, nes tai suteikia galimybę teisingai kurti savo gyvenimą, dirbti ir uždirbti su malonumu, vystytis ir tobulėti. Priešingu atveju netenkama gyvenimo džiaugsmo, gaunami pinigai nebeteikia malonumo, materialių gėrybių kaupimas neišgydo kylančio vidinio nepasitenkinimo. Vėliau atsiranda vidinė agresija, išprovokuojanti aštrias pykčio kupinas situacijas. Pablogėja sveikata, aplanko veltui gyvenamo gyvenimo pojūtis.
Savirealizacijos tema svarbi ne tik kiekvienam žmogui asmeniškai, bet ir visuomėnei. Kur vienam teisė, kitam pareiga. Pvz.; vaikas turi teisę mokytis, o mokytojas pareigą – mokyti. Aplink begalę gyvų pavyzdžių, kai atsakomybės besibaidantis asmuo bando vadovauti, kai odontologo įdėta plomba neprabėgus nė metams gražiai iškrenta, ar kai nemokantis perteikti minčių žmogus mokina kitus. Šiais atvejais nukenčia abi pusės, todėl teisingai pasirinkti profesinį kelią turi būti suinteresuoti visi. Reikia nepamiršti, kad geri savo srities specialistai yra tikra vertybė. O jei visi užsiimtume tuo, kam esam geriausiai sutverti, ne tik patys, bet ir aplinkiniai taptų laimingesni.
Yra begalę ir kitų profesinių polinkių analizavimo būdų, ypač populiarūs įvairūs testai. Suvokus, kad nesame vienas pilkas masės vienetas, nebesižvalgoma su kartėliu į kitus. Kai sulaužomos stereotipinės mąstymo programos, vidinis balsas padiktuoja kur eiti. Didžiausia žmogaus laimė slypi harmonijoje tarp išorės ir vidaus. Sakoma, kai užsiimi malonia veikla, nebetenka dirbti daugiau nė vienos dienos gyvenime. Būkime tais, apie kuriuos kalba, kad juos lydi sėkmė. Pats gyvenimas mus įpareigojo būti laimingais, juk tik dėl laimės ir tegyvename.