PAREIGA BŪTI LAIMINGU

Jaustis laimingu yra kiekvieno žmogaus gyvenimo tikslas. Laimės suvokimas individualiu atveju skiriasi taip pat, kaip skiriasi tai, kokia kaina ir kokiais keliais to siekiama. Vieniems pakanka tiesiog plaukti pasroviui ir regis visad lydi sėkmė, o kiti ištisą gyvenimą  energingai iriasi prieš srovę, kasdien kovoja už vietą po saule. Kurie teisūs?

                      Dažnas šiandien savarankišką gyvenimą pradeda vadovaudamąsis stereotipiniais visuomenės diktuojamais sprendimais. Tarkim, stojant į prestižinę specialybę tikimąsi, kad baigus mokslus bus garantuota pelningai apmokama darbo vieta. Toliau beveik visada eilė ateina santuokai ir šeimai, kuriai tinkamas metas vis nukelinėjamas tikint, kad ateityje bus geresnė finansinė padėtis ir sąlygos.

 Nieko čia blogo, jei visada šis gyvenimo planas pasiteisintų, tačiau taip nėra ir nebus, nes kiekvienas esame skirtingi. Mes gimstame skirtingi. Skiriasi mūsų gabumai, polinkiai, temperamentas, net mąstymas ir mokymosi stilius. Tačiau mokykloje, kuri yra svarbi žmogaus kaip asmenybės formavimuisi, neretai ir namuose į vaikus žiūrima vienodai. Vienodos užduotys, atlikimo laikas, vertinimo sistema, auklėjimas, drausmė, paskatinimas ir pan.

Vaikų grupės išsisluoksniuoja, atsiranda tokių, kurie puikiai prisitaiko prie šių sąlygų ir produktyviai mokosi stebindami mokytojus ir džiugindami tėvus. Likę dažnai būna nesukalbami ir hiperaktyvūs, mokykloje užsitarnauja „blogiukų“ vardą, net namuose vienodai auklėjami vaikai užauga skirtingi kaip diena ir naktis. Neretai pastarieji tampa puikūs lyderiai ir vadovai.

Vadovaujamės standartine filosofija, nors esame ne vienodi, gyvename pagal saugų ir išbandytą gyvenimo scenarijų. Ištikus nesėkmei ir nepasiteisinus viltims, keikiame likimą ir pavydim sėkmės draugams. Kodėl taip atsitinka?

Greičiausiai dėl to, kad tiesiog ignoruojame ir nepažįstame savęs. Iškilusius gyvenimiškus klausimus sprendžiame beveik autopilotu. Niekad nesusimąstome, kokių idėjų vedini   priimame vienokius ar kitokius sprendimus. Kodėl dirbu darbą nuo kurio greitai išsenku ir nenustoju žvilgčioti į laikrodį, kada bus laikas eiti namo. Kodėl didžiuojuosi savimi tik tada, kai bankomato ekrane išvystu pervestos algos sumą. Ar užsiimti malonia veikla ir iš to užsidirbti yra tik iliuzija?

Rytų kultūroje nusistovėjusios tradicijos turi atsakymus į šiuos klausimus. Remiantis per daug metų susiformavusiu požiūriu, pagal profesinę priklausomybę žmonės yra skirstomi į keturis psichotipus: 1.) darbininkai; 2.) verslininkai ir amatininkai; 3.) vadovai ir strategai; 4.) intelektualai ir mokytojai.

Gera fizine forma bei stipria sveikata pasižyminčių darbininkų yra bene daugiausia visuomenėje, apie 80-90 proc. Pagrindinis požymis, išduodantis šiuos žmones yra tai, kad jie tiesiog mėgaujasi kažką darydami, pvz.: sportinikas, dainininkas, menininkas, laborantas ir pan. Darbininkai nestokoja kantrybės, todėl jiems neįkyri monotoniška veikla, pasikartojantys veiksmai. Gyvenimo pilnatvė atsiranda tada, kada darbininkas visa sąmone įsitraukia į užsiėmimą.

Tikrų verslininkų ir amatininkų yra kur kas mažiau. Šiems žmonėms pakanka sumanumo imtis kokio nors verslo, polinkis į prekybą ir pinigines operacijas dažnai pastebimas jau vaikystėje. Pastarieji jaučia vidinį pasitenkinimą kaupdami materialius daiktus, minta idėja „pirkti – parduoti“. Tai pačiai grupei priskiriami amatininkai, tai žmonės, kurie savo veiklos darbus patys ir realizuoja. Šiandien tokių žmonių sparčiai daugėja, nes jie savarankiškai susikuria darbo vietas.

Gebėjimu vadovauti ir suburti vienam tikslui liaudį tam tinkamų žmonių yra nedaug. Trečiajai grupei priklausantiems žmonėsms būdingas organizuotumas, nes jie puikūs strategai, nebijo prisiimti atsakomybės. Nuo mažų dienų jie tampa lyderiai. Jei berniukai iškrečia kokią šunybę, tai būrelyje rasime vieną iniciatorių, pagal kurį sekė kiti vaikai. Geriausias savirealizacijos būdas – tai vadovaujančios pareigos.

Paskutinės grupės atstovų yra tik vienetai. Dėl nestipraus fizinio kūno intelektualai ir mokytojai yra visai netinkami fizinei veiklai. Šie žmonės neturi kantrybės, todėl monotoniškas darbas juos labai greit išsekina. Didžiausią pasitenkinimą jie randa kažką (pvz.: technologiją, teoriją, reiškinį ir pan.) analizuodami, o vėliau sukauptas žinias perduodami kitiems, todėl žinomiausi šios grupės atsovai yra: mokytojai, rašytojai, dvasininkai, patarėjai, juristai, instruktoriai ir t.t. Juokaujama, kad iš tokio žmogaus rankų neatimsi knygos, vėliau pastarasis iš paskos sekioja ir pasakoja siužetą, nes jis jaučia palaimą dalindamąsis informacija su kitais.

Praktiškai kiekvienas 12-14 metų pauglys aiškiai suvokia kur link jis vedamas. Kai po keletos metų ateina laikas rinktis studijas, tylus vidinis balsas tampa nebegirdimas, nes beveik iš kiekvieno šį žinojimą išmuša visuomenėje diktuojamos mados ir begalinis tėvų noras matyti materialiai apsirūpinusį vaiką. Būtent šiuo momentu pinigai ir prestižas tampa svarbiau už vidinę pilnatvę, kas ateityje priveda prie nevisavertiškumo ir disharmonijos.

Toje pačioje Rytų kultūroje išskirtinai pabrėžiama svarba, kuriai grupei žmogus priklauso, nes tai suteikia galimybę teisingai kurti savo gyvenimą, dirbti ir uždirbti su malonumu, vystytis ir tobulėti. Priešingu atveju netenkama gyvenimo džiaugsmo, gaunami pinigai nebeteikia malonumo, materialių gėrybių kaupimas neišgydo kylančio vidinio nepasitenkinimo. Vėliau atsiranda vidinė agresija, išprovokuojanti aštrias pykčio kupinas situacijas. Pablogėja sveikata, aplanko veltui gyvenamo gyvenimo pojūtis.

Savirealizacijos tema svarbi ne tik kiekvienam žmogui asmeniškai, bet ir visuomėnei. Kur vienam teisė, kitam pareiga. Pvz.; vaikas turi teisę mokytis, o mokytojas pareigą – mokyti. Aplink begalę gyvų pavyzdžių, kai atsakomybės besibaidantis asmuo bando vadovauti, kai odontologo įdėta plomba neprabėgus nė metams gražiai iškrenta, ar kai nemokantis perteikti minčių žmogus mokina kitus. Šiais atvejais nukenčia abi pusės, todėl teisingai pasirinkti profesinį kelią turi būti suinteresuoti visi. Reikia nepamiršti, kad geri savo srities specialistai yra tikra vertybė. O jei visi užsiimtume tuo, kam esam geriausiai sutverti, ne tik patys, bet ir aplinkiniai taptų laimingesni.

Yra begalę ir kitų profesinių polinkių analizavimo būdų, ypač populiarūs įvairūs testai. Suvokus, kad nesame vienas pilkas masės vienetas, nebesižvalgoma su kartėliu į kitus. Kai sulaužomos stereotipinės mąstymo programos, vidinis balsas padiktuoja kur eiti. Didžiausia žmogaus laimė slypi harmonijoje tarp išorės ir vidaus. Sakoma, kai užsiimi malonia veikla, nebetenka dirbti daugiau nė vienos dienos gyvenime. Būkime tais, apie kuriuos kalba, kad juos lydi sėkmė. Pats gyvenimas mus įpareigojo būti laimingais, juk tik dėl laimės ir tegyvename.