2014 m. rugpjūčio 15 d., penktadienis

Portugalija. Lisabona. Penišė I dalis



- Kelionės ir yra mano darbas...- viename savo interviu sakė Jurga Ivanauskaitė.
Šį rašytojos sakinį atsimenu dažnai. Tuomet buvau nedidelė mergaitė, kai niekaip neatsistebėjau kokia įdomia veikla užsiima J. Ivanauskaitė. Keliauja. „Matyt darbdaviai nesupranta, kad darbas jai yra malonumas.“ – vaikiškai mąsčiau ir žvelgdama į mažą gaublį svajojau kada nors pakeliauti ir aš.
Viskas vyko labai paskubomis. Netikėtas skelbimas iš IPL. Dokumentų tvarkymas ieškant finansų ir gegužės 31 d. beveik nesuvokdama realybės nusileidau didžiuliame Lisabonos oro uoste.
Su bendru keleivių srautu pasukau link išėjimo. Skubėjau. Daug nesidairiau, tačiau viskas oro uoste pasirodė sudėtinga. Tik sekiau užrašą SAIDA....SAIDA...SAIDA.
Vietoj vieno autobuso bilieto nusipirkau tris. Portugalas bilietų pardavėjas pataisė klaidą ir su vienu bilietu rankose autobusu lėkiau į Lisabonos autobusų stotį „Sete Rios“. Vaizdai už lango manęs nė kiek nedžiugino. Nesupratau, kodėl Lisabonoje pakelės žolė nenupjauta, kodėl gatvėse mėtėsi šiukšlės, kodėl jų buvo dar daugiau prie apkrautų šiukšlių konteinerių. Galvoje sukosi bauginanti mintis : „Kur aš patekau? Ir dar esu viena.“
„Sete Rios“ autobusų parkas nuliūdino visai. Visur pasigedau švaros ir tvarkos. Matyt „Akropolio“ kartai estetika tapo natūraliu reiškiniu. Nusipirkau bilietą į Peniche miestelį. Informacijos punkte dirbanti moteris mane pamokė:
-          Pirmiausia ne Peničė, o Penišė, - atsakė angliškai ir davė nuorodas kur laukt, kada įsėst ir t.t.
Žmonės stotyje buvo keisti. Garsiai kalbėjo, mosikavo rankomis, nesigėdydami spoksojo. Visų portugalų akys rudos, per kelionę pamačiau vos kelis vietinius su šviesiomis akimis. Manosios išdavė, kad nesu sava. Periferiniu žiūrėjimu pastebėdavau aplinkinių žvilgsnius ir pasijutau taip keistai lyg bučiau juodukė kokioje Gargždų „Maksimoj“.
Netoliese sėdėjo keista ketveriukė. Nebesiorientuojanti senutė, riebiais antakiais senelis, aukštas liesas vaikinas šviesiu kostiumu (išryškinančiu tamsų gymį, netvarkingus garbanotus juodus plaukus) ir mažutė, akiniuota, truputį stora mergina, kuri be pertraukų su juo mylavosi. Tie keisti žmonės tiesiog prikaustė mano dėmesį, erzino ir trikdė. Mergina kažkur ėjo, kažko ieškojo, vaikinas garsiai kalbėjo, sukinėjosi ir kažką aiškino besišypsančiai senutei. Mergina ir vaikinas pykosi, taikėsi ir bučiavosi. Ji bandė eiti, jis ją laikyti – vienu žodžiu serialas be televizoriaus.  
Ir man pasisekė...erzintojai įsėdo į tą patį autobusą. Tada sau pasakiau griežtai : „Nesidomėk kitais. Tu esi Lisabonoje. Tu esi tinkamame autobuse. Dabar dvi valandas žvalgykis ir džiaukis, džiaukis, džiaukis...“
Besileidžiančiame lėktuve Lisabona atrodė kaip rojus. Daug mėlyno vandens, baltos saulės apšviestos pakrantės, apžėlę kalnai. O dabar, autobusu toldama nuo sostinės mačiau ant kalnų stovinčių vėjo jėgainių, kitokią augaliją, sunkius raudonų čerpių stogus. Kelias vingiavo, nėjo suprasti kur baigiasi ir kur prasideda naujas miestelis. Vietinė architektūra paskatino mamai parašyti sms : „Čia kaip ispanų serialuose...“ Priemiesčiai žavėjo. Namukai puošnūs, vyrauja akmuo, plytos, plytelės, tinkas ir betonas.




Komentarų nėra:

Rašyti komentarą