2014 m. rugsėjo 9 d., antradienis

Ar bijai senatvės?

Kalbėjomės kartą šeimoje apie tai, kad žmonės gaunantys socialinę pašalpą kartais pasiunčiami dirbi senukų namuose. Kažkas nuotrupomis apibūdino darbą. Keistą namų kvapą, nelaikančius šlapimo senjorus su keistais įgeidžiais. Kad viena senutė nesiskirdavo su antklode net eidama į tualetą.

Turėjau progą lankyti silpnus senukus. Buvau apstulbusi, kad dideliuose namuose jie visiškai vieniši. Jų vaikai kažkur Vilniuje ar užsienyje. Dažnuose namuose trūko tvarkos ir vyravo keistas kvapas...Bijau ištarti, gal senatvės. Viena senutė nuolatos kalbėjo apie žuvusį sūnų ir laiminga linkčiojo gavusi pritarimą, kad jis buvęs puikus žmogus.

Iš visų sutiktų tąkart žmonių vos vienas kitas buvo skaidraus proto. Nuliūdau. Nejaugi tiek per visą gyvenimą dirbti, sieki, gauni, o pabaiga nepriklausomai nuo pasiektų rezultatų tampa niūri.

-Aš tai nenorėčiau padirbėti tokioj vietoj, - tarė giminaitė.
-O aš visai norėčiau, - pasakiau.- Turi progą pamatyti kaip atrodo žmogaus gyvenimas saulėlydyje. Juk tuomet lengviau suvoki, kad ir tavęs lauks kažkas panašaus. Matai akivaizdų nepatrauklų rezultatą ir privalai daryti išvadas, kad ta pabaiga būtų šiek tiek kitokia. Privalai labiau rūpintis sveikata ir dvasingumu, rūpintis savo vaikais, kad privalai dovanoti ne tik materialias dovanas, o akimi nematomus dalykus, kad jiems suaugus netaptum nereikalingas. Nes pabaiga apibūdina viso gyvenimo nuopelnus, ar į tinkamą vietą dėjai savo susirūpinimą ir laiką.


Tobulas organizmas užkrėstas gyvenimu,- kažkas panašaus buvo ištarta filme "Zero teorema". Mūsų organizmai nuo pat atsiradimo artėja link susinaikinimo, todėl dar šiandien reikia daryti teisingus sprendimus, kad visą gyvenimą aplink save skleistume grožį ir gėrį. Kad vaikai ir anūkai į mus žiūrėtų ne kaip į piniginę, o kaip į išminties knygą.

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą