2014 m. spalio 29 d., trečiadienis

GOD-001. Kas verčia pasijausti dievu?

Tai buvo graži, nauja lengvoji mašina. Būdama dvylikos visas tokias panašias t.y. be didelės talpios bagažinės vadinau tiesiog AUDĖMIS, dabar markių ženkliukus atpažįstu ir regis tą rytą pro mane praskriejo sidabrinis mersedesas. Mašina kaip mašina. Kasdien į Lietuvos gatves išrieda daug spindinčių naujų mašinų, esu gyvai mačiusi ir net įspūdingesnių egzempliorių, tačiau jos ypatingi numeriai verčia nenustoti galvoti apie tą sidabrinę metalinę dėželę.

Mašinos numeriai GOD-001. Iš anglų kalbos išvertus DIEVAS-001.


Nepulsiu koneveikti mašinos savininko už tokią drąsą, nes tame būtų šiek tiek paprasčiausio pavydo. Visų pirma dėl to, kad neretai kitiems žmonėms jaučiame neigiamas emocijas, nes už to slypi pavydas matant kitą realizavusį troškimus ir nepasąmoningai suvokiant, kad pats to iki šiol nepadarei.

Tiesa yra ta, kad maži ir dideli kasdieniniai laimėjimai įveikus rytinį krosą minute greičiau, išsprendus darbe sudėtingai besiklostančią situaciją, uždirbus daugiau nei praėjusį mėnesį, išleidus naują straipsnį, pelningai pardavus produkciją, sėkmingai nusipirkus naujus batus ar rankinę, gražiai pasidarius šukuoseną, gavus diplomą ar perspektyvų paaukštinimą darbe. Visa tai verčia jaustis geriau, verčia įsijausti į tą pergalės būseną, verčia susitapatini su laimėjimu. Staiga žmogaus savivertė tampa ekvivalentiška tam kas naujai įgyta.

Stambios įmonės direktorius, kurio sprendimai lemia šimtų, o gal net tūkstančių žmonių finansinę gerovę, pirmiausia save suvokia kaip įtakingą žmogų. Arba geresnis pavyzdys milijonieriai. Išgirdę skandalingą naujieną, kad milijonierius nepagailėjo didžiausią sumą pinigų įsigyti kokį paauksuotą klozetą, galime drąsiai konstatuoti, kad tas žmogus mažai jaučiasi esąs toks pats kaip likę Homo Sapiens. Akivaizdu, kad jis rimtai įsijautęs į savo visą įperkančio"rolę".

Moterys ir vyrai, fiziniais pratimais gražinantys savo kūnus iki absoliutaus tobulumo, geri jaučiasi tiek, kiek jie yra arčiau to vaizdo kaip reikėtų idealiai atrodyti. Merginos pirkdamos tik žinomų vardų rūbus jaučiasi vertesnės negu tos, kurios norėtų, bet negali įsigyti madingo ir originalaus daikto. Vyrų vairuojančių automobilį savivertės kreivė kyla aukštyn keičiant modelius vis geresniais.

Mokslininkas apgynęs ilgai ruoštą darbą, turi pagrindo manyti, kad nuo šiol specifinėje srityje jis yra pats pačiausias ir visus studentus galės pamokyti. Tikriausiai tie, kurie studijavo, yra pajautę dėstytojo "Nustebink mane" vertinantį žvilgsnį.

Visiems tikriausiai teko susidurti su ligoninėse ar poliklinikose susidievinusiais gydytojais. Nusiminęs pacientas su vilties kupinomis akimis žvelgia į priešais sėdintį daktarą. Ar gi sunku pastarajam įsijausti į dievo rolę, kai jis kasdien gelbsti gyvybes?

Esmė yra ta, kad mes pirmiausia esame žmonės. Visi vienodi. Visi su pasibaigsiančia galiojimo garantija. Nesvarbu ką kauptume raumenis, originalius daiktus, mašinas ar akademinius vardus. Nesvarbu ar skaičiuotume išgelbėtas gyvybes, sukauptus pinigus, ar į lovą paguldytas moteris, darysime klaidą manydami, kad vien tik nuo to tampame vertesni. Juk materialūs dalykai gali rytoj pranykti: įmonės bankrotas, sunki trauma, senstantis kūnas, šeimos nario netektis, autoavariją, net ir mokslininkas gali prarasti protą, kurį tiek ilgai tobulino. Jeigu laimėjimai tokie trapūs, argi ne naivu tarp savęs ir jų dėti lygybės ženklą.

Savirealizacija šiame amžiuje yra vos ne aktualiausias kiekvieno žmogaus gyvenimo uždavinys, todėl siekti tikslų įgyvendinimo yra būtina. Taip tampame laimingi ir naudingesni visai žmonijai. Tačiau už vis baisiau nei nesirealizavęs žmogus yra tik susidievinęs žmogus.

2014 m. spalio 26 d., sekmadienis

Patyčios mokykloje: ar tyčiojasi tik mokiniai?

Amerikietiškų filmų siužetai neretai sukasi apie vidurinės mokyklos mokinius. Vieni jų populiarūs, visi nori su jais bičiuliautis, jie turi atskirus stalus valgyklose, kiti neaktyvūs ir tylūs, užsisklendę ir nesuprati, su tais niekas nenori draugauti ir net tai laiko blogu tonu. O ar esate matę ką patiria tie, iš kurių tyčiojamasi? Jie uždaromi į savo spinteles, išpaišomi, nurengiami, sumušami, juos terorizuoja, atiminėja kišenpinigius ar mamos paruoštus priešpiečius ir t.t. Žiūrėdama holivudinius filmus mąstydavau, kad toje Amerikoje mokiniams yra labai sunku, jie kasdien susiduria su neteisinga mokinių hierarchija mokykloje, juos niekas neužstoja ir mažai kas gina. O Lietuvoje yra kur kas geriau, pas mus vyrauja senamadiška pagarbi atmosfera, ir niekam netenka susidurti su tokiomis pastoviomis patyčiomis. Ar gi?

Lietuvoje kalbama apie patyčias mokykloje, nes nusižudžius keliems jaunuoliams patyčios laikomos opia problema. Tariant žodį patyčios asociacijos kyla tik su bendraamžiais ar vyresniais agresyviais mokiniais, konkurentėmis mergaitėmis, tačiau niekas per daug neužsimina apie patyčias, kurių mokiniai sulaukia iš suaugusių, iš mokytojų. Juk visai neseniai, sovietmečiu fizinis ar psichologinis mokytojų smurtas buvo laikomas efektyvia auklėjamąja priemone, kuri visais atvejais pasiteisina. Baimė - puikus stimulas gražiai elgtis mokykloje, netrikdyti tvarkos.

Gal pamenate tėvų mokyklines istorijas, kaip mokytojai daužė liniuote per pirštus, kaip pliekė ja per nuogas moksleivės šlaunis už tai, kad jos sijonas buvo 5 centimetrais trumpesnis ir neatitinka mokyklinės uniformos standartus. Teko girdėti, kad mokytojas sulaužė mokiniui šonkaulius pamokų metu. Apie šaipymąsi pamokų metu net nekalbu. Bet tai buvo seniai seniai, mano tėvų laikais.

Iš tikro, laikas gydo. Ir šonkauliai, ir nuoskaudos per laiką išgyja. Kai aš mokiausi mokykloje, mokytojai liniuotėmis mūsų neglostė - tai buvo nepriimtina, bet jei negali užmesti, gali ir kitaip užgauti, t.y. - žodžiais. Žodžiai nepalieka mėlynių, nelieka matomų randų. Jei mokinys yra kaip baltas popieriaus lapas, tai mokytojos žodžiai jame pasilieka kaip antspaudas. Galbūt kai kuriems žmonėms ištartas sakinys yra dalelė jų paties savęs suvokimo, todėl mokytojo vaidmuo visada išliks svarus. Jei mano gyvenimas yra lyg mūrinis pastatas, tai kiekviena plyta jame yra tarsi kiekvienas žmogus sutiktas kelyje.

Skaudžios mokytojos pašaipos, kurios tąkart rėžė kaip peilis, kažkur ištirpo po pirmųjų metų universitete. Dabar būdama suaugusi moku identifikuoti savo jausmus ir aiškiai nustatyti iš kur jie kyla, neretai neigiami pojūčiai atsiranda tik dėl kitų žmonių elgesio. Aš susipainioju ir pamanau, kad ta būsena yra mano, o pasiknaisiojus giliau išaiškėja, kad visai ne mano. Gaila, kad šio gebėjimo neturėjau mokykloje.

Vaikas nemoka atskirti ar suaugusio žodžiai yra objektyvi tiesa ar subjektyvus iškraipymas.  Kai kasdien keitiesi, keičiasi kūnas ir mintys, ką tik išsiritusiam drugeliui jau suaugęs sako, kaip blogai atrodai ir koks netikęs esi. Ar įmanoma paaugliui tada adekvačiai save suvokti? Mums ir man dažnai kartojo mokykloje, kad esame "darbininkų karta", kai nieko nepasieksime, kokie negabūs ir nevykę esame. Kai kurie iš mūsų tuo galbūt ir patikėjo.

Dalis visuomenės paklūsta nusistovėjusioms taisyklėms tarkim pvz.: apie mirusį kalbėti tik gerai arba šiuo atveju užmiršti praeitį. O aš laikausi nuomonės, kad reikia kalbėti apie tai ką matome, o ne tai ką turėtumėme matyti. Tad ir kokie pateisinami mokytojos argumentai bebūtų: sunkus darbas, mažas atlyginimas, bloga klasė, viršininko spaudimas, asmeninės problemos, - ji niekad neturi teisės užsipulti mokinio, koneveikti visų akivaizdoje, vadinti visokiausiais necenzūriniais žodžiais. Tai vadinasi profesionalumas, darbo aplinkoje turi būti darbinė atmosfera ir jokių :"Jūs nežinote, aš net mokesčių neišgaliu susimokėti." Tokiose tipinėse situacijose vaikui atrodo, kad dabar jis yra atsakingas už mokytojos nesumokėtus mokesčius, bet aš ne apie tai.

Viską ką patyriau mokykloje užgožė nauji žmonės ir įspūdžiai, tad praėjus kuriam laikui pradėjau net dėkoti mokytojai už tai, kad mus labai labai spaudė, todėl dabar galiu pasigirti perskaičiusi beveik visas knygas, kurias reikalauja programa, o šiandien toks mokinys jau retenybė. Tačiau dėl nelaimingos meilės paauglystėje rašytas dienoraštis mane apstulbino. Turėjau gyvą progą išgirsti kaip jaučiasi vaikas, iš kurio mokytoja klasės akivaizdoje tyčiojasi, grasina ir šaiposi. Kadangi pati esu mama, žinau, kad toks elgesys iš suaugusiojo yra nepriimtinas, nes vaikas apsiginti nemoka. Iš tikro net sunku patikėti kiek tąkart drąsos kartais man reikėdavo įeiti į kabinetą, prabilti, bijodavau net pasiimti sportinę aprangą, kad negaučiau bjaurių pastabų. Man nuoširdžiai gaila to vaiko.

Norėčiau grįžti į tas situacijas ir apginti save, tačiau negaliu, viskas jau praėjo. Klysta visi, mokytoja klydo ir aš padarau klaidų, tad vartydama seno lietuviškomis garsenybėmis apklijuoto sąsiuvinio lapus, mokausi iš mokytojos, kuri mane net dabar savo gyvenimo pavyzdžiu moko būti geresniu žmogumi kitiems.



2014 m. spalio 23 d., ketvirtadienis

2014 m. spalio 17 d., penktadienis

Paprasti kasdieniniai įvykiai primena knygos ALCHEMIKAS siužetą

ALCHEMIKAS knygos pagrindinis herojus vadovaudamasis savo stipria svajone įveikė ilgą kelionę, o pasiekęs jos tikslą sužinojo, kad lobis visada buvo šalia jo gimtinėje visą jo piemenavimo laiką. Dažnai atrodo, kad ypatingi dalykai yra kažkur toli, bet ne čia kur žmogus yra. Kasdieninė aplinka jau ištyrinėta, nebestebina ir kartais nuvilia ribotumu, bet...Susiruošėm nusipirkti medaus iš vietinio bitininko. Vyras pasirodė draugiškas, tik pradžioje nepaliko gilaus įspūdžio sakydamas, kad medų pirk reikia vasarą. Dėjausi,kad čia aš jau visus esu perkandus ir bendraminčių per daug neatsirado, tik staiga jis sako:
-Juk, žinote. Kartais ne visiems sekasi verslas. Pasirodo, pagal Vedas žmogus jau gimsta su turtais ir ką besiima viskas jam rankose virsta auksu, o kitas bando ir vis tiek jokio rezultato nėra.
Palūpis net atkrito man, kuo toliau bitininkas kalbėjo, tuo labiau stebėjausi, kad net čia, kur visi labiau susikoncentravę į materialius dalykus ir kur laimę matuoja litais yra toks šviesus ir blaivus žmogus.

2014 m. spalio 13 d., pirmadienis

Gamtos reikšmė žmogui

Medaus mėnesį praleidom Slovakijoje. Teko palaipioti tikrai stačiomis uolomis, dabar pasvarstau ar tam antrą kartą ryžčiausi.
Mūsų gidas kelionės pabaigoje pasakė:
-Žmonės įsimyli kalnus iš karto ir jaučia jų trauką visą gyvenimą arba daugiau niekada nebesileis į tokias keliones, nes kalnai jų nesuvilioja.
Kartais prisimename kelionę aplankydami Medvėgalį, ramybės pojūtis užlieja krūtinę žvelgiant į tolį ir klausiant:"Kažin kas ten vyksta?".

Gyventi apsuptam gamtos - tai dalelė laimės, nes žmogus yra gamtos dalis ir  ramiai jaučiasi, kai už lango šlama medžio lapai, kai girdi krentančius kaštonus. Kaip smagu, kai kasdien matai besikeičiantį horizontą.

2014 m. spalio 9 d., ketvirtadienis

2014 m. spalio 8 d., trečiadienis

Sudievinti naminiai gyvūnai


- Jei numirtų tavo šuo, ar galima verkti arba su ceremonijomis palaidoti? - klausė kunigas, kai ruošiausi pirmajai komunijai.
Savo atsakymo tikrai nepamenu, buvau dvylikos tik. Kunigas paaiškino:
-Raudoti dėl gyvūnėlio mirties nevalia, tai nuodėmė. Gyvūnai priešingai nei žmogus neturi sielos, tad jo palaikus reikia tiesiog pakasti kur nors pamiškėje.

Kita tradicija teikia atvirkščiai, kad gyvūnai turi sielą - tą dieviškąją kibirkštį, kurią savo krūtinėse nešioja visi gyvi organizmai. Žmogų nuo gyvūno skiria tik skirtingas sąmonės lygis. Mes turime aukštą sąmoningumą, galime suprasti priežasties ir pasekmės mechanizmą, o gyvūnai gyvena nesąmoningai, vedami instinktų. Jie nuolatos jaučia baimę ir nerimą, todėl gyvūno lemtis nėra maloni. O kartais taip pavydėdavau aukštai padangėje skraidantiems paukščiams laisvės.

Pastarasis požiūris į gyvūnus man yra priimtinesnis. Pradėjau pastebėti bėgiojančias šuns akis, kurios sakė: "Aš priklausau nuo tavęs, todėl esu nuolankus. Tu mano šeimininkė tik todėl, kad man duodi ėdalo."Argi galima tikėti, kad naminis gyvūnas myli savo šeimininką - žmogų? Žmogus žmogaus kartais net per visą gyvenimą negali mylėti besąlygiška naudos nesiekiančia meile, o tarp gyvūnėlio ir žmogaus yra kažkas kita. Gal gyvūnas savotiškai užpildo kažkokią spragą žmoguje. Jaunos poros, kurios delsia susilaukti vaikų, perkasi dekoratyvinius šunelius. Gyvūnėlis tada tampa savotišku bandymu pabūti tėveliais. Vienišos moterys įsigyja vyriškos lyties amsius, kurie šildo jų lovą. O vyrai dresiruoja kovinius ir raumeningus šunis, kurie tarsi tampa jų įvaizdžio dalimi. Paradoksalu, kad žmonės mieliau rūpinasi gyvūnais nei santykiais su žmonėmis. Su žmogumis nelengva, reikia ginčytis ir derėtis, o gyvūnui pamojus ėdalo lėkštele kompromisas kaip mat pasiekiamas.

Ramybė, tyla ir vienatvės valandėlės - tai vertybės, kurios daro gyvenimą malonesnį, tada geriau girdi pats save. Vertybės tapo neįkainojamos, kai tai laikinai praradau. Neplanuotai namuose atsirado katinas. Slapta džiaugiausi, kad rastinukui padėsiu užaugti. Kai jam jau grėsė mirtis aš priglaudžiau: gydžiau, maitinau, globojau, kad nepapjautų kiti katinai. Jis augo ir tapo ja. Ji suaugo ir atsivedė gražių, neįprasto rainumo katinų. Kasdien turėdavau nubraukti dalelę laiko savo sąskaita vien tam, kad pasirūpinčiau ja. Tai ėmė varginti, nes tylos ir ramybės minučių buvo nedaug ir net per jas kažkas trainiojosi aplink kojas. Save girdėti darėsi sunkiau.

Antroji katės vada buvo visai nevykusi. Visiems patikusių pilkšvų  katinukų neradom, vietoj jų tik juodi.

Juodas kaip naktis katinas sukiojosi aplink namus. Durys buvo praviros. Katinukų nebėra. Katė ėdė kartu su juo.

Gyvūnas yra tik gyvūnas.

2014 m. spalio 5 d., sekmadienis

Žodžiai pasako mažiausiai

Žmonės ne visada supranta kas jiems iš tikrųjų yra sakoma. Regis, renki kuo tikslesnius žodžius, apibūdinančius tai kas vyksta tavo viduje, atmeti momentines emocijas, tačiau neretai pastangos nevertos rezultatų. Kažkoks paradoksas, komunikuoti padedantys ištarti žodžiai praktiškai žmogui pasako mažiausiai. Skaityti kito minčių neturime galios, tad belieka pasikliauti tariamais žodžiais. Būtų idealu, jei kiekvienas iš mūsų tiksliai ir objektyviai sakytų tai ką mąsto, tačiau melavimas, tiesos pagražinimas ar nesakymas vardan ramybės tarp žmonių kaskart palieka plyšelį, kuris metams bėgant platėja. Lyg tuo metu nekaltai apgauni kitą, tik dažniausiai pameluoji pats sau.

Interpretavimas atsižvelgiant į savo asmeninę patirtį neleidžia priimti naujos informacijos, kuri galbūt priverstų keisti tokius dalykus, ant kurių laikosi stabili ir saugumą žadanti tavo pasaulėžiūra. Lengva perstatyti baldus, perdažyti sienas namuose, o pakeisti požiūrį - sunkus darbas.

Tarkim, barnio metu ginčijiesi su žmogumi, kurį manai puikiausiai pažįstąs. Jo pasakyti argumentai kelia juoką, o bandymas gintis tiesiog siutina. Apie susikalbėjimą nėra nė kalbos, nes ginčas su kiekvienu žodžiu tik sunkėja. Kažkodėl kito ištarti žodžiai užuot taikę tik užkabina paties baimes, kompleksus, skausmą, kurį nešiojamės su savimi, o tai tiesiog užkertą kelią norint suprasti tą, su kuriuo kalbiesi. Žmonės skirtingi, viena galvoja, antra sako, o trečia daro. Ir dar reikia visa tai kažkaip tiksliai ir teisingai suvokti. Net ir rašant, atrodo per daug sudėtinga.

Kitas puikiausias pavyzdys - tai knygos skaitymas. Vienam knyga nepatiko, o antrą tiesiog užkerėjo. Tekstas juk tas pats, tik skaitantys įžvelgė skirtingus dalykus. Tai reiškia, kad viskas slypi stebėtojo akyse. Žiūrėk, po kiek laiko skaitydamas tą pačią knygą pastebi naujas detales, atrandi aktualias mintis, kurios pirmąkart kėlė abejones. Laikas eina ir keičia mus, būtų puiku, kad tik į gerą.

Negaliu nutylėti vieno įvykio, kuris buvo nuostabi pamoka suprantant žmones. T.y. kai DELFI pasirodė straipsnelis apie krepšininkus, kuriame norėjau pasakyti, kad krepšininkai ir krepšinis tėra tik žaidimas, kad to nederėtų taip sudievinti, kad yra kitokių dalykų, kurie žmogaus egzistenciją daro prasmingesne. Savaime suprantama tikėjausi, kad tokia nestandartinė nuomonė sukels pasipriešinimą, bet negalėjau įsivaizduoti, ką skaitytojai mano žodžiuose įžvelgs.

Perskaičiau komentarus. Dalis buvo tiesiog keiksmažodžiai arba panašios mintys. Dalis įrodinėjo, kad vien krepšiniu Lietuva yra garsi visame pasaulyje ir tuo turime džiaugtis. Tie, kurie daugmaž pritarė mano minčiai, teigė, kad krepšinis yra niekai, o va, futbolas - štai sportas iš didžiosios "S", nors apie futbolą net neužsiminiau.

Dar dalelė skaitytojų pakomentavo, kad krepšinis yra visai nepopuliari sporto šaka, kad juo domisi nedidelė dalis sporto pasaulio, o JAV - tai tik juodaodžių žaidimas, nors NBA ženkliukas varo pagarbią baimę statistiniam lietuvaičiui.

Mano džiaugsmui, nors gal ir trūko vieno ar kito argumento, atsirado tokių, kurie straipsnelio idėją suprato. Tuomet atėjo suvokimas, kad perteikti konkrečią mintį kitiems yra varginantis darbas, ir mintyse nusilenkiau tiems, kurie kažkada, trankydamiesi į mano baimių ir kompleksų sieną, bandė duoti gerus patarimus, o aš jų neišgirdau.