Tai buvo graži, nauja lengvoji mašina. Būdama dvylikos visas tokias panašias t.y. be didelės talpios bagažinės vadinau tiesiog AUDĖMIS, dabar markių ženkliukus atpažįstu ir regis tą rytą pro mane praskriejo sidabrinis mersedesas. Mašina kaip mašina. Kasdien į Lietuvos gatves išrieda daug spindinčių naujų mašinų, esu gyvai mačiusi ir net įspūdingesnių egzempliorių, tačiau jos ypatingi numeriai verčia nenustoti galvoti apie tą sidabrinę metalinę dėželę.
Mašinos numeriai GOD-001. Iš anglų kalbos išvertus DIEVAS-001.
Nepulsiu koneveikti mašinos savininko už tokią drąsą, nes tame būtų šiek tiek paprasčiausio pavydo. Visų pirma dėl to, kad neretai kitiems žmonėms jaučiame neigiamas emocijas, nes už to slypi pavydas matant kitą realizavusį troškimus ir nepasąmoningai suvokiant, kad pats to iki šiol nepadarei.
Tiesa yra ta, kad maži ir dideli kasdieniniai laimėjimai įveikus rytinį krosą minute greičiau, išsprendus darbe sudėtingai besiklostančią situaciją, uždirbus daugiau nei praėjusį mėnesį, išleidus naują straipsnį, pelningai pardavus produkciją, sėkmingai nusipirkus naujus batus ar rankinę, gražiai pasidarius šukuoseną, gavus diplomą ar perspektyvų paaukštinimą darbe. Visa tai verčia jaustis geriau, verčia įsijausti į tą pergalės būseną, verčia susitapatini su laimėjimu. Staiga žmogaus savivertė tampa ekvivalentiška tam kas naujai įgyta.
Stambios įmonės direktorius, kurio sprendimai lemia šimtų, o gal net tūkstančių žmonių finansinę gerovę, pirmiausia save suvokia kaip įtakingą žmogų. Arba geresnis pavyzdys milijonieriai. Išgirdę skandalingą naujieną, kad milijonierius nepagailėjo didžiausią sumą pinigų įsigyti kokį paauksuotą klozetą, galime drąsiai konstatuoti, kad tas žmogus mažai jaučiasi esąs toks pats kaip likę Homo Sapiens. Akivaizdu, kad jis rimtai įsijautęs į savo visą įperkančio"rolę".
Moterys ir vyrai, fiziniais pratimais gražinantys savo kūnus iki absoliutaus tobulumo, geri jaučiasi tiek, kiek jie yra arčiau to vaizdo kaip reikėtų idealiai atrodyti. Merginos pirkdamos tik žinomų vardų rūbus jaučiasi vertesnės negu tos, kurios norėtų, bet negali įsigyti madingo ir originalaus daikto. Vyrų vairuojančių automobilį savivertės kreivė kyla aukštyn keičiant modelius vis geresniais.
Mokslininkas apgynęs ilgai ruoštą darbą, turi pagrindo manyti, kad nuo šiol specifinėje srityje jis yra pats pačiausias ir visus studentus galės pamokyti. Tikriausiai tie, kurie studijavo, yra pajautę dėstytojo "Nustebink mane" vertinantį žvilgsnį.
Visiems tikriausiai teko susidurti su ligoninėse ar poliklinikose susidievinusiais gydytojais. Nusiminęs pacientas su vilties kupinomis akimis žvelgia į priešais sėdintį daktarą. Ar gi sunku pastarajam įsijausti į dievo rolę, kai jis kasdien gelbsti gyvybes?
Esmė yra ta, kad mes pirmiausia esame žmonės. Visi vienodi. Visi su pasibaigsiančia galiojimo garantija. Nesvarbu ką kauptume raumenis, originalius daiktus, mašinas ar akademinius vardus. Nesvarbu ar skaičiuotume išgelbėtas gyvybes, sukauptus pinigus, ar į lovą paguldytas moteris, darysime klaidą manydami, kad vien tik nuo to tampame vertesni. Juk materialūs dalykai gali rytoj pranykti: įmonės bankrotas, sunki trauma, senstantis kūnas, šeimos nario netektis, autoavariją, net ir mokslininkas gali prarasti protą, kurį tiek ilgai tobulino. Jeigu laimėjimai tokie trapūs, argi ne naivu tarp savęs ir jų dėti lygybės ženklą.
Savirealizacija šiame amžiuje yra vos ne aktualiausias kiekvieno žmogaus gyvenimo uždavinys, todėl siekti tikslų įgyvendinimo yra būtina. Taip tampame laimingi ir naudingesni visai žmonijai. Tačiau už vis baisiau nei nesirealizavęs žmogus yra tik susidievinęs žmogus.
Mašinos numeriai GOD-001. Iš anglų kalbos išvertus DIEVAS-001.
Nepulsiu koneveikti mašinos savininko už tokią drąsą, nes tame būtų šiek tiek paprasčiausio pavydo. Visų pirma dėl to, kad neretai kitiems žmonėms jaučiame neigiamas emocijas, nes už to slypi pavydas matant kitą realizavusį troškimus ir nepasąmoningai suvokiant, kad pats to iki šiol nepadarei.
Tiesa yra ta, kad maži ir dideli kasdieniniai laimėjimai įveikus rytinį krosą minute greičiau, išsprendus darbe sudėtingai besiklostančią situaciją, uždirbus daugiau nei praėjusį mėnesį, išleidus naują straipsnį, pelningai pardavus produkciją, sėkmingai nusipirkus naujus batus ar rankinę, gražiai pasidarius šukuoseną, gavus diplomą ar perspektyvų paaukštinimą darbe. Visa tai verčia jaustis geriau, verčia įsijausti į tą pergalės būseną, verčia susitapatini su laimėjimu. Staiga žmogaus savivertė tampa ekvivalentiška tam kas naujai įgyta.
Stambios įmonės direktorius, kurio sprendimai lemia šimtų, o gal net tūkstančių žmonių finansinę gerovę, pirmiausia save suvokia kaip įtakingą žmogų. Arba geresnis pavyzdys milijonieriai. Išgirdę skandalingą naujieną, kad milijonierius nepagailėjo didžiausią sumą pinigų įsigyti kokį paauksuotą klozetą, galime drąsiai konstatuoti, kad tas žmogus mažai jaučiasi esąs toks pats kaip likę Homo Sapiens. Akivaizdu, kad jis rimtai įsijautęs į savo visą įperkančio"rolę".
Moterys ir vyrai, fiziniais pratimais gražinantys savo kūnus iki absoliutaus tobulumo, geri jaučiasi tiek, kiek jie yra arčiau to vaizdo kaip reikėtų idealiai atrodyti. Merginos pirkdamos tik žinomų vardų rūbus jaučiasi vertesnės negu tos, kurios norėtų, bet negali įsigyti madingo ir originalaus daikto. Vyrų vairuojančių automobilį savivertės kreivė kyla aukštyn keičiant modelius vis geresniais.
Mokslininkas apgynęs ilgai ruoštą darbą, turi pagrindo manyti, kad nuo šiol specifinėje srityje jis yra pats pačiausias ir visus studentus galės pamokyti. Tikriausiai tie, kurie studijavo, yra pajautę dėstytojo "Nustebink mane" vertinantį žvilgsnį.
Visiems tikriausiai teko susidurti su ligoninėse ar poliklinikose susidievinusiais gydytojais. Nusiminęs pacientas su vilties kupinomis akimis žvelgia į priešais sėdintį daktarą. Ar gi sunku pastarajam įsijausti į dievo rolę, kai jis kasdien gelbsti gyvybes?
Esmė yra ta, kad mes pirmiausia esame žmonės. Visi vienodi. Visi su pasibaigsiančia galiojimo garantija. Nesvarbu ką kauptume raumenis, originalius daiktus, mašinas ar akademinius vardus. Nesvarbu ar skaičiuotume išgelbėtas gyvybes, sukauptus pinigus, ar į lovą paguldytas moteris, darysime klaidą manydami, kad vien tik nuo to tampame vertesni. Juk materialūs dalykai gali rytoj pranykti: įmonės bankrotas, sunki trauma, senstantis kūnas, šeimos nario netektis, autoavariją, net ir mokslininkas gali prarasti protą, kurį tiek ilgai tobulino. Jeigu laimėjimai tokie trapūs, argi ne naivu tarp savęs ir jų dėti lygybės ženklą.
Savirealizacija šiame amžiuje yra vos ne aktualiausias kiekvieno žmogaus gyvenimo uždavinys, todėl siekti tikslų įgyvendinimo yra būtina. Taip tampame laimingi ir naudingesni visai žmonijai. Tačiau už vis baisiau nei nesirealizavęs žmogus yra tik susidievinęs žmogus.
Komentarai
Rašyti komentarą