2014 m. spalio 8 d., trečiadienis

Sudievinti naminiai gyvūnai


- Jei numirtų tavo šuo, ar galima verkti arba su ceremonijomis palaidoti? - klausė kunigas, kai ruošiausi pirmajai komunijai.
Savo atsakymo tikrai nepamenu, buvau dvylikos tik. Kunigas paaiškino:
-Raudoti dėl gyvūnėlio mirties nevalia, tai nuodėmė. Gyvūnai priešingai nei žmogus neturi sielos, tad jo palaikus reikia tiesiog pakasti kur nors pamiškėje.

Kita tradicija teikia atvirkščiai, kad gyvūnai turi sielą - tą dieviškąją kibirkštį, kurią savo krūtinėse nešioja visi gyvi organizmai. Žmogų nuo gyvūno skiria tik skirtingas sąmonės lygis. Mes turime aukštą sąmoningumą, galime suprasti priežasties ir pasekmės mechanizmą, o gyvūnai gyvena nesąmoningai, vedami instinktų. Jie nuolatos jaučia baimę ir nerimą, todėl gyvūno lemtis nėra maloni. O kartais taip pavydėdavau aukštai padangėje skraidantiems paukščiams laisvės.

Pastarasis požiūris į gyvūnus man yra priimtinesnis. Pradėjau pastebėti bėgiojančias šuns akis, kurios sakė: "Aš priklausau nuo tavęs, todėl esu nuolankus. Tu mano šeimininkė tik todėl, kad man duodi ėdalo."Argi galima tikėti, kad naminis gyvūnas myli savo šeimininką - žmogų? Žmogus žmogaus kartais net per visą gyvenimą negali mylėti besąlygiška naudos nesiekiančia meile, o tarp gyvūnėlio ir žmogaus yra kažkas kita. Gal gyvūnas savotiškai užpildo kažkokią spragą žmoguje. Jaunos poros, kurios delsia susilaukti vaikų, perkasi dekoratyvinius šunelius. Gyvūnėlis tada tampa savotišku bandymu pabūti tėveliais. Vienišos moterys įsigyja vyriškos lyties amsius, kurie šildo jų lovą. O vyrai dresiruoja kovinius ir raumeningus šunis, kurie tarsi tampa jų įvaizdžio dalimi. Paradoksalu, kad žmonės mieliau rūpinasi gyvūnais nei santykiais su žmonėmis. Su žmogumis nelengva, reikia ginčytis ir derėtis, o gyvūnui pamojus ėdalo lėkštele kompromisas kaip mat pasiekiamas.

Ramybė, tyla ir vienatvės valandėlės - tai vertybės, kurios daro gyvenimą malonesnį, tada geriau girdi pats save. Vertybės tapo neįkainojamos, kai tai laikinai praradau. Neplanuotai namuose atsirado katinas. Slapta džiaugiausi, kad rastinukui padėsiu užaugti. Kai jam jau grėsė mirtis aš priglaudžiau: gydžiau, maitinau, globojau, kad nepapjautų kiti katinai. Jis augo ir tapo ja. Ji suaugo ir atsivedė gražių, neįprasto rainumo katinų. Kasdien turėdavau nubraukti dalelę laiko savo sąskaita vien tam, kad pasirūpinčiau ja. Tai ėmė varginti, nes tylos ir ramybės minučių buvo nedaug ir net per jas kažkas trainiojosi aplink kojas. Save girdėti darėsi sunkiau.

Antroji katės vada buvo visai nevykusi. Visiems patikusių pilkšvų  katinukų neradom, vietoj jų tik juodi.

Juodas kaip naktis katinas sukiojosi aplink namus. Durys buvo praviros. Katinukų nebėra. Katė ėdė kartu su juo.

Gyvūnas yra tik gyvūnas.

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą