2014 m. spalio 5 d., sekmadienis

Žodžiai pasako mažiausiai

Žmonės ne visada supranta kas jiems iš tikrųjų yra sakoma. Regis, renki kuo tikslesnius žodžius, apibūdinančius tai kas vyksta tavo viduje, atmeti momentines emocijas, tačiau neretai pastangos nevertos rezultatų. Kažkoks paradoksas, komunikuoti padedantys ištarti žodžiai praktiškai žmogui pasako mažiausiai. Skaityti kito minčių neturime galios, tad belieka pasikliauti tariamais žodžiais. Būtų idealu, jei kiekvienas iš mūsų tiksliai ir objektyviai sakytų tai ką mąsto, tačiau melavimas, tiesos pagražinimas ar nesakymas vardan ramybės tarp žmonių kaskart palieka plyšelį, kuris metams bėgant platėja. Lyg tuo metu nekaltai apgauni kitą, tik dažniausiai pameluoji pats sau.

Interpretavimas atsižvelgiant į savo asmeninę patirtį neleidžia priimti naujos informacijos, kuri galbūt priverstų keisti tokius dalykus, ant kurių laikosi stabili ir saugumą žadanti tavo pasaulėžiūra. Lengva perstatyti baldus, perdažyti sienas namuose, o pakeisti požiūrį - sunkus darbas.

Tarkim, barnio metu ginčijiesi su žmogumi, kurį manai puikiausiai pažįstąs. Jo pasakyti argumentai kelia juoką, o bandymas gintis tiesiog siutina. Apie susikalbėjimą nėra nė kalbos, nes ginčas su kiekvienu žodžiu tik sunkėja. Kažkodėl kito ištarti žodžiai užuot taikę tik užkabina paties baimes, kompleksus, skausmą, kurį nešiojamės su savimi, o tai tiesiog užkertą kelią norint suprasti tą, su kuriuo kalbiesi. Žmonės skirtingi, viena galvoja, antra sako, o trečia daro. Ir dar reikia visa tai kažkaip tiksliai ir teisingai suvokti. Net ir rašant, atrodo per daug sudėtinga.

Kitas puikiausias pavyzdys - tai knygos skaitymas. Vienam knyga nepatiko, o antrą tiesiog užkerėjo. Tekstas juk tas pats, tik skaitantys įžvelgė skirtingus dalykus. Tai reiškia, kad viskas slypi stebėtojo akyse. Žiūrėk, po kiek laiko skaitydamas tą pačią knygą pastebi naujas detales, atrandi aktualias mintis, kurios pirmąkart kėlė abejones. Laikas eina ir keičia mus, būtų puiku, kad tik į gerą.

Negaliu nutylėti vieno įvykio, kuris buvo nuostabi pamoka suprantant žmones. T.y. kai DELFI pasirodė straipsnelis apie krepšininkus, kuriame norėjau pasakyti, kad krepšininkai ir krepšinis tėra tik žaidimas, kad to nederėtų taip sudievinti, kad yra kitokių dalykų, kurie žmogaus egzistenciją daro prasmingesne. Savaime suprantama tikėjausi, kad tokia nestandartinė nuomonė sukels pasipriešinimą, bet negalėjau įsivaizduoti, ką skaitytojai mano žodžiuose įžvelgs.

Perskaičiau komentarus. Dalis buvo tiesiog keiksmažodžiai arba panašios mintys. Dalis įrodinėjo, kad vien krepšiniu Lietuva yra garsi visame pasaulyje ir tuo turime džiaugtis. Tie, kurie daugmaž pritarė mano minčiai, teigė, kad krepšinis yra niekai, o va, futbolas - štai sportas iš didžiosios "S", nors apie futbolą net neužsiminiau.

Dar dalelė skaitytojų pakomentavo, kad krepšinis yra visai nepopuliari sporto šaka, kad juo domisi nedidelė dalis sporto pasaulio, o JAV - tai tik juodaodžių žaidimas, nors NBA ženkliukas varo pagarbią baimę statistiniam lietuvaičiui.

Mano džiaugsmui, nors gal ir trūko vieno ar kito argumento, atsirado tokių, kurie straipsnelio idėją suprato. Tuomet atėjo suvokimas, kad perteikti konkrečią mintį kitiems yra varginantis darbas, ir mintyse nusilenkiau tiems, kurie kažkada, trankydamiesi į mano baimių ir kompleksų sieną, bandė duoti gerus patarimus, o aš jų neišgirdau.




Komentarų nėra:

Rašyti komentarą