2014 m. lapkričio 25 d., antradienis

Pirmojo sniego pasakėčia

-Nabijau, nabijau, nabijau,-rėkia nešamas mano vaikas.
Nežinau, ar jis suprato kur mes einam, bet jo žodžiai sustiprina ir manę pačią. Įtariu, kad išvydęs baltais chalatais apsigobusius žmones susirūpinusiais veidais, jis pradės blaškytis ir šaukti: "Lauku, lauku, aliu lauku." Balti chalatai jam kelią siaubą.

Iškrito pirmos kuklios snaigės, plonu sluoksniu apklojo vis dar žalia pievą. Išmokiau praskleidus užuolaidą pastebėti baltą sniegą, jis panoro eiti laukan. Mano kalbos apie sniego senį kėlė jaudulį, tad turėjau kuo greičiau vilkti striukę, ieškoti pirštinių.

-Suku, suku ir štai sniego kamuoliukas. Čia bus sniego senio pilvas. Pamatysi, kaip nustebinsim tėtį,- raginu sūnų ridenti sniegą, o šis vis dar nesupranta kodėl ant pirštinių prikibo sniego.
-Mama..?, - šukteli jis ir pakelia apkibusią sniegu samanų spalvos pirštinę.
-Taip turi būti, sūnau,-ima juokas.- Einam prie tvenkinio, gal bus jau užšalęs.-Bandau sudominti jį.

Vežimuko ratai menkame sniege palieka pėdsakus. Kaip keista, kiekvienas žingsnis lyg galimybė kažką sukurti. Jei bus ledas, ar leisti jam sviesti akmenuką? O man vaikystėje niekada nepatiko, kad berniūkščiai neturėdami kantrybės sulaukti tvirto slidinėjimui tinkamo ledo, per anksti jį akmenimis ir kojomis suskaldydavo. Vėliau juk visiems tekdavo ant grublėto ledo nepatogiai čiuožti. Paslapčia net džiaugdavausi, jei žiema užklupdavo greitai ir gili. Ledas pernakt tapdavo storas, todėl jiems belikdavo daužyti tik plonus pelkės kraštus.

Nuo kalniuko nusiritę du nedideli šuneliai skardžiai mus abu puolė aploti. Jie laikėsi atstumo, tad supratau: "Priešas nekenksmingas." O vienas "ryžesnis", visai nesuprato ant ko čia loti reikia, bėgo iš paskos ir tiek.
-Ar bijai?-klausiu vežimėlyje prisegto sūnaus.
-BI-JAU,- mažylis paraudusiais žandukais sąžiningai atsako.
-O kodėl?, -ir ėmiau mažinti atstumą tarp šunų poros ir mūsų. Šunys ėmė trauktis, karts nuo karto palodavo, bet traukėsi atgal į kalną.
-Matai,-tęsiu atsigęžusi į jį.-Nereikia bijoti, nes jie patys tavęs bijo.

R.

2014 m. lapkričio 19 d., trečiadienis

Tik kenčiantis gali kurti.


R.

Meilė?

MEILĖ- Tai žmogaus patyrimo dalis, pasireiškianti viena ar keliomis iš šių formų: prisirišimas, draugystė, artumas, smarkus potraukis, aistra, tarpusavio „chemija“, intymumas, galėjimas pasiaukoti vardan meilės objekto, nepaaiškinamas panašumo ar ryšio jausmas su meilės objektu, kuriuo gali būti kitas žmogus, gamta, arba abstraktus objektas (tėvynė ir pan.)
http://lt.wikipedia.org/wiki/Meil%C4%97 

Taip sako mūsų neklystanti Vikipedija. Daugelis tiki žinantys kas yra meilė. Kai kuriems mūsų seneliams ar net tėvams meilė buvo tik tai kas uždrausta, ką slepia naktis, apie ją dainuojama liaudiškose dainose. Kitiems meilė siejama su brandžiais jausmais išgyvenus kartu ilgus metus. Iš tiesų net dabar tenka išgirsti, kad meilė - tai tik laikina aistra, kuri apima vos tik susipažinus. Literatūroje meilė - tai jėga, skatinanti kankintis ir kurti tai, kas gražiausią pasaulyje.

Kai buvau vaikas, man paaiškino, kad meilė yra tada, kai dėl kito gali net nusižudyti. Pagalvojau, kad simpatija klasiokui visai ne meilė, nes gyventi tai noriu. Vėliau aplankius pirmajai abipusei meilei supratau, kad būti mylimam yra nuostabus jausmas, o mylėti kartais būna ypatingai sunku. Nors retkarčiais apimdavo nusivylimas, žudytis vis tiek nesinorėjo, nes džiaugsmo patyriau daugiau nei liūdesio.

Idealizacijos dažniausiai kiša koją siekiant gražaus ir darnaus ryšio su antrąja puse. Tikrai nežinau, ko tikisi vyrai, bet moterys tai tikisi nerealiausių dalykų: kaip jis turi atrodyti, kaip kalbėti, ką pasakyti, kokias gėles ir dovanas dovanoti, kaip mokėti šokti, kokios jo svajonės ir tikslai turi būti, kuo kvepėti ir taip pasaka be galo. Deja, tos pačios idealizacijos verčia gražiame dviejų žmonių ryšyje neįžvelgti pilnatvės. Dairomasi SUPERMENO, kurio visai nėra.

Dabar labai nustebinsiu. Iš tikro meilės nėra. Meilė (tikra), kai myli nepaisant visko, kai myli žmogų tokį, koks jis yra ir nenori jo patobulinti ar pakeisti, kai myli net tada, kuomet negauni iš meilės objekto to, ko tikėsi, kuomet išnyksta noras gauti. Kas taip galėtų mylėti? Regis, tik šventieji taip mylėjo, nesitikėdami nieko. Gražiausias dalykas ką gali žemiška pora pasiekti yra pagarbos lygis. Tai reiškia, kad net tada jei antroji pusė nuvilia, išlieka pagarba jam už tai, ką jis iki tol gero yra padaręs. Taip sutariančias poras esame linkę laikyti tobulomis ir imti iš jų pavyzdį. Jose moteris nesiekia vyrui "užlipti" ant galvos, o vyras palaiko ypatingai glaudžius ryšius su žmona.

Neįtikinau. Tuomet pažaiskime mano sugalvotą žaidimą "Kodėl". Jo atsakymai visada pasako, kas yra kas.

Pvz.:
Klausimas: Kodėl aš jį myliu?
Atsakymas: Nes jis verčia mane būti geresniu žmogumi, aš jaučiuosi saugi su juo.
Klausimas: Kodėl aš su juo jaučiuosi saugi ir geresniu žmogumi?
Atsakymas: Nes jis yra patikimas partneris bei nevaržo siekiant asmeninių tikslų.
Klausimas: Tai kodėl aš jį myliu?
Atsakymas: Nes jis puikus žmogus, geriausias man.

Kad ir kiek tęsčiau šį žaidimą. Atsakymas yra vienas: esu su žmogumi, nes man gerai ir jo savybės yra palankios man. Jei atsakymus formuluotume ir kitaip, tarkim:" Nes esu jam reikalinga ar aš jį užpildau". Atsakymuose vis tiek figūruotu žodeliai : man, aš, mane, mano, esu ir pan. Meilė yra egoistiška. Į porą sueina žmonės, kurie vienas kitam kažką duoda ir tuo pačiu gauna atgal. Šis nuolatinis procesas ir palaiko darnius santykius. Natūralu.

Seniau vienai draugei esu sakiusi, kad meilėje :"Vienas bučiuoja, o kitas tik atsuka žandą." Klydau. Tokie santykiai niekaip negali visą laiką būti darnūs, nes jei nuolatos dedi svarelius ant vienos svarstyklių pusės, antroji jos neatsvers. Čia jau ne pagarbi meilė, o labiau savanoriška vergystė. Kiek galima kažkam tik duoti ir duoti, ir negauti atgal.

Tenka pripažinti, kad meilė yra žemiška ir egoistiška. Esi su žmogumi dėl savanaudiškų paskatų, kitu atveju galėtum vesti ar ištekėti už elgetos, nusikaltėlio ar ligonio. Manyti, kad čia yra pasiaukojanti meilė ir darai gera, bet ar po to neslypėtų egoistiškas noras tiesiog būti reikalingam.

Regis 50% porų išsiskiria. Kodėl tiek daug? Nes jis/ji pasikeitė, buitis ir rūpesčiai išstūmė potraukį būti kartu, interesai nesutampa. Tai kur tada dingsta meilė? Ar ten tuomet buvo meilė? O kaip vaikai, ar iš meilės gimė? Atrodo, kad toms poroms pakeliui buvo tik dalis kelio. Sena giminaitė yra vaizdžiai pasakiusi: "Šiais laikais net dėl prisvildytų blynų žmonės skiriasi." Bijau, kad tai skaudžiai juokingai bus panašu į tiesą. Seniau nebuvo įprasta skirtis, aplinkiniai skyrybas nebyliai smerkė. Dabar komfortas ir tapusi nuolatinė žmogaus dvasinė būsena. O siekiant ilgalaikio ryšio su antrąja puse komfortas kartais pradingsta sunkesniais periodais, o ar jį susigrąžinsi priklausys nuo paties noro keisti(s).

Meilė reikalauja darbo su savimi. Patarimas dar vis ieškantiems: susiraskite sveiką asmenybę. Ką tai reiškia. Paprasčiausiai bus lengviau gražiai sugyventi, nes meilėje (santuokoje ar draugystėje) po to kai nukrenta kaukės išlenda asmenybės ribotumas, kompleksai, nepilnavertiškumas, baimės. Šio kraičio atsikratymo procesas dažnai būna ypač skausmingas, štai iš kur tie 50%.

Kai su antrąja puse lankėmės sužadėtinių kursuose, dėstytoja visas poras iškart apšvietė:
-Tik 2% porų gyvenimą nugyvena ypatingai darniai, be didesnių pykčių ir nesutarimų. Ir jūs visi dabar pagalvojote, kad patenkate į tuos du procentus,- salė nusikvatojo, nes viduje visi naiviai džiaugėsi manydami, kad jų pora yra ta išskirtinė, puikiai sugyvensianti.

Dar reiktų nepamiršti aplinkos, iš kurios ateina antroji pusę. Labai dažnai elgesio modeliai perprojektuojami iš aplinkos, kurioje mylimasis/mylimoji užaugo.  Tad jei augant nebuvo gero pavyzdžio kaip gražiai sutarti, tai neretai klaidos kartojamos ir asmeniniame gyvenime. Skambės šiek tiek neteisingai, nes tėvų nepasirinksi, tačiau net ir per kursus dėstytoja (psichologė) kalbėjo, kad žento iš blogos šeimos nepageidautų.

Ir pabaigai. Radau žemiškos meilės atitikmenį kitur: prekyboje. Tarkim, kartais prekeivis klientui parduoda kažką baisiai brangiai. Prekeivis gavo daugiau nei buvo vertas, o klientas mažiau nei mokėjo. Taip ir gyvenime. Vienose porose vienas gauna pastoviai daugiau (dėmesio, pinigų, rūpesčio, jis lyderiauja, siekiama tik jo tikslų, vadovaujamasi tik jo nuomone), o kitas lieka toks nustelbtas (tai nusileidžia, tai už save nepastovi, tai norėdamas išvengti konflikto nesako tą, ką galvoja, tenkinasi tuo, kas lieka ir pan.) Bet juk kartais būna ir taip, kad prekeivis džiaugiasi gerai pardavęs, o pirkėjas gerai nupirkęs. Ir jei meilė tarp Homo sapiens yra tokia žemiška, argi šis variantas ne smagesnis.




2014 m. lapkričio 6 d., ketvirtadienis

Cirkas išlieja ašaras

Į mokyklą atvažiavo mažas cirkas. Ten gal buvo vos porą žmonių. Vyras su vienaračiu dviratuku važinėjo lenta ant suolo, trumpais judesiais ant jo apsisuko ir vėl dailiai nenukrisdamas nuriedėjo žemėn. Moteris vaikščiodama aplink vaikus iš jų kišenių ir ausų traukė mažus spalvotus kamuoliukus ir metė atgal į popierinį kūgį.

Vaikai plojo ir stebėjosi, tik aš nesupratau, nes visas tas cirkas kėlę vien liūdesį. Artistai matyt nematė didelio reikalo labai stengtis, nes pastebėjau iš kūgio galo krentančius kamuoliukus į moters delną, kurį vėliau kišdavo prie vaiko ausies, jie labai skubėjo. Bet ne dėl jų atlaidumo norisi verkti, o dėl to, kad ten nevyravo jokia šventinė atmosfera, jie neįtikino.

Vėliau ta švelni antipatija cirkui sustiprėjo, kai į miestą atvažiavo didelis cirkas. Jis koncertavo keletą dienų. Visi provincialai iškart išgraibstė bilietus, tad pakliūti ten buvo beveik įšūkis. Prisimenu, kad vieną šokių grupės draugę vyresnis vaikinas bandė ją vilioti tais cirko bilietais, atseit prabanga.

Apskritoje ir tvankioje palapinėje susispaudę sėdėjo išalkusieji, jie laukė. Į tvirta tvora apjuostą gardą įbėgo vyras su plonyčiu rimbu ir staiga kažkaip šalia jo atsirado keletas liūtų. Prasidėjus šou, aplankė pojūtis, kad čia nieko juokingo nebus. Liūtai įspūdingai riaumojo, vyras pliekdamas rimbu juos gainiojo nuo vienos kėdės iki kitos vėl ir vėl. Labiau girdimas buvo rimbas, o ne liūtų riaumojimas. Kas iš to gali juoktis ar džiaugtis, kaip laukiniai Afrikos gyvūnai rimbu glostomi vien dėl juoko ir pramogos. Tikriausiai į tokius renginius turėtų eiti tik stiprių nervų žiūrovai, o ne vaikučiai pasigrožėti makabrišku žmogaus egoizmu.

Po to mus bandė prajuokinti klounai su šuniukais, tik kažkodėl jų pokštai užstrigę gardo tvoroje manęs jau nebepasiekė. Tokioje vietoje norėjosi verkti, o man tebuvo 13-14.

Vėliau į cirką bilieto niekad nebepirkau. Eidama gatve pro cirko aikštelę, pastebėdavau aptriušusius cirko artistų vagonėlius, nuo jos neretai trenkdavo šlapimu. Tad manyti, kad ten galiu rasti tikrą tikrą tikrą juoką, kai jie akivaizdžiai vargsta, yra naivu. Juk juoktis gali tik tas, kuriam viskas viskas yra gerai, tai cirko kopija, kuri kažkuom panaši, bet toli nuo originalo.

Kažkas nemėgsta originalių daiktų kopijų, mano kad "padėlkas" nešioti neskoninga ir renkasi tik tikrus daiktus, o gyvena ir mąsto tik kopijomis. Kitas apsimovęs "padėlką" , renkuosi tik tikrą gyvenimą su tikru juoku.