Meilė?

MEILĖ- Tai žmogaus patyrimo dalis, pasireiškianti viena ar keliomis iš šių formų: prisirišimas, draugystė, artumas, smarkus potraukis, aistra, tarpusavio „chemija“, intymumas, galėjimas pasiaukoti vardan meilės objekto, nepaaiškinamas panašumo ar ryšio jausmas su meilės objektu, kuriuo gali būti kitas žmogus, gamta, arba abstraktus objektas (tėvynė ir pan.)
http://lt.wikipedia.org/wiki/Meil%C4%97 

Taip sako mūsų neklystanti Vikipedija. Daugelis tiki žinantys kas yra meilė. Kai kuriems mūsų seneliams ar net tėvams meilė buvo tik tai kas uždrausta, ką slepia naktis, apie ją dainuojama liaudiškose dainose. Kitiems meilė siejama su brandžiais jausmais išgyvenus kartu ilgus metus. Iš tiesų net dabar tenka išgirsti, kad meilė - tai tik laikina aistra, kuri apima vos tik susipažinus. Literatūroje meilė - tai jėga, skatinanti kankintis ir kurti tai, kas gražiausią pasaulyje.

Kai buvau vaikas, man paaiškino, kad meilė yra tada, kai dėl kito gali net nusižudyti. Pagalvojau, kad simpatija klasiokui visai ne meilė, nes gyventi tai noriu. Vėliau aplankius pirmajai abipusei meilei supratau, kad būti mylimam yra nuostabus jausmas, o mylėti kartais būna ypatingai sunku. Nors retkarčiais apimdavo nusivylimas, žudytis vis tiek nesinorėjo, nes džiaugsmo patyriau daugiau nei liūdesio.

Idealizacijos dažniausiai kiša koją siekiant gražaus ir darnaus ryšio su antrąja puse. Tikrai nežinau, ko tikisi vyrai, bet moterys tai tikisi nerealiausių dalykų: kaip jis turi atrodyti, kaip kalbėti, ką pasakyti, kokias gėles ir dovanas dovanoti, kaip mokėti šokti, kokios jo svajonės ir tikslai turi būti, kuo kvepėti ir taip pasaka be galo. Deja, tos pačios idealizacijos verčia gražiame dviejų žmonių ryšyje neįžvelgti pilnatvės. Dairomasi SUPERMENO, kurio visai nėra.

Dabar labai nustebinsiu. Iš tikro meilės nėra. Meilė (tikra), kai myli nepaisant visko, kai myli žmogų tokį, koks jis yra ir nenori jo patobulinti ar pakeisti, kai myli net tada, kuomet negauni iš meilės objekto to, ko tikėsi, kuomet išnyksta noras gauti. Kas taip galėtų mylėti? Regis, tik šventieji taip mylėjo, nesitikėdami nieko. Gražiausias dalykas ką gali žemiška pora pasiekti yra pagarbos lygis. Tai reiškia, kad net tada jei antroji pusė nuvilia, išlieka pagarba jam už tai, ką jis iki tol gero yra padaręs. Taip sutariančias poras esame linkę laikyti tobulomis ir imti iš jų pavyzdį. Jose moteris nesiekia vyrui "užlipti" ant galvos, o vyras palaiko ypatingai glaudžius ryšius su žmona.

Neįtikinau. Tuomet pažaiskime mano sugalvotą žaidimą "Kodėl". Jo atsakymai visada pasako, kas yra kas.

Pvz.:
Klausimas: Kodėl aš jį myliu?
Atsakymas: Nes jis verčia mane būti geresniu žmogumi, aš jaučiuosi saugi su juo.
Klausimas: Kodėl aš su juo jaučiuosi saugi ir geresniu žmogumi?
Atsakymas: Nes jis yra patikimas partneris bei nevaržo siekiant asmeninių tikslų.
Klausimas: Tai kodėl aš jį myliu?
Atsakymas: Nes jis puikus žmogus, geriausias man.

Kad ir kiek tęsčiau šį žaidimą. Atsakymas yra vienas: esu su žmogumi, nes man gerai ir jo savybės yra palankios man. Jei atsakymus formuluotume ir kitaip, tarkim:" Nes esu jam reikalinga ar aš jį užpildau". Atsakymuose vis tiek figūruotu žodeliai : man, aš, mane, mano, esu ir pan. Meilė yra egoistiška. Į porą sueina žmonės, kurie vienas kitam kažką duoda ir tuo pačiu gauna atgal. Šis nuolatinis procesas ir palaiko darnius santykius. Natūralu.

Seniau vienai draugei esu sakiusi, kad meilėje :"Vienas bučiuoja, o kitas tik atsuka žandą." Klydau. Tokie santykiai niekaip negali visą laiką būti darnūs, nes jei nuolatos dedi svarelius ant vienos svarstyklių pusės, antroji jos neatsvers. Čia jau ne pagarbi meilė, o labiau savanoriška vergystė. Kiek galima kažkam tik duoti ir duoti, ir negauti atgal.

Tenka pripažinti, kad meilė yra žemiška ir egoistiška. Esi su žmogumi dėl savanaudiškų paskatų, kitu atveju galėtum vesti ar ištekėti už elgetos, nusikaltėlio ar ligonio. Manyti, kad čia yra pasiaukojanti meilė ir darai gera, bet ar po to neslypėtų egoistiškas noras tiesiog būti reikalingam.

Regis 50% porų išsiskiria. Kodėl tiek daug? Nes jis/ji pasikeitė, buitis ir rūpesčiai išstūmė potraukį būti kartu, interesai nesutampa. Tai kur tada dingsta meilė? Ar ten tuomet buvo meilė? O kaip vaikai, ar iš meilės gimė? Atrodo, kad toms poroms pakeliui buvo tik dalis kelio. Sena giminaitė yra vaizdžiai pasakiusi: "Šiais laikais net dėl prisvildytų blynų žmonės skiriasi." Bijau, kad tai skaudžiai juokingai bus panašu į tiesą. Seniau nebuvo įprasta skirtis, aplinkiniai skyrybas nebyliai smerkė. Dabar komfortas ir tapusi nuolatinė žmogaus dvasinė būsena. O siekiant ilgalaikio ryšio su antrąja puse komfortas kartais pradingsta sunkesniais periodais, o ar jį susigrąžinsi priklausys nuo paties noro keisti(s).

Meilė reikalauja darbo su savimi. Patarimas dar vis ieškantiems: susiraskite sveiką asmenybę. Ką tai reiškia. Paprasčiausiai bus lengviau gražiai sugyventi, nes meilėje (santuokoje ar draugystėje) po to kai nukrenta kaukės išlenda asmenybės ribotumas, kompleksai, nepilnavertiškumas, baimės. Šio kraičio atsikratymo procesas dažnai būna ypač skausmingas, štai iš kur tie 50%.

Kai su antrąja puse lankėmės sužadėtinių kursuose, dėstytoja visas poras iškart apšvietė:
-Tik 2% porų gyvenimą nugyvena ypatingai darniai, be didesnių pykčių ir nesutarimų. Ir jūs visi dabar pagalvojote, kad patenkate į tuos du procentus,- salė nusikvatojo, nes viduje visi naiviai džiaugėsi manydami, kad jų pora yra ta išskirtinė, puikiai sugyvensianti.

Dar reiktų nepamiršti aplinkos, iš kurios ateina antroji pusę. Labai dažnai elgesio modeliai perprojektuojami iš aplinkos, kurioje mylimasis/mylimoji užaugo.  Tad jei augant nebuvo gero pavyzdžio kaip gražiai sutarti, tai neretai klaidos kartojamos ir asmeniniame gyvenime. Skambės šiek tiek neteisingai, nes tėvų nepasirinksi, tačiau net ir per kursus dėstytoja (psichologė) kalbėjo, kad žento iš blogos šeimos nepageidautų.

Ir pabaigai. Radau žemiškos meilės atitikmenį kitur: prekyboje. Tarkim, kartais prekeivis klientui parduoda kažką baisiai brangiai. Prekeivis gavo daugiau nei buvo vertas, o klientas mažiau nei mokėjo. Taip ir gyvenime. Vienose porose vienas gauna pastoviai daugiau (dėmesio, pinigų, rūpesčio, jis lyderiauja, siekiama tik jo tikslų, vadovaujamasi tik jo nuomone), o kitas lieka toks nustelbtas (tai nusileidžia, tai už save nepastovi, tai norėdamas išvengti konflikto nesako tą, ką galvoja, tenkinasi tuo, kas lieka ir pan.) Bet juk kartais būna ir taip, kad prekeivis džiaugiasi gerai pardavęs, o pirkėjas gerai nupirkęs. Ir jei meilė tarp Homo sapiens yra tokia žemiška, argi šis variantas ne smagesnis.