2014 m. gruodžio 26 d., penktadienis

Veidai

Kelios dienos. Daug seniai matytų ir išsiilgtų, lauktų net naujų veidų. Kiekvieno jų vingiai apie lūpas ir raukšlelės tarp akių skirtingai kalba.

Pagaliau atvažiavai. Aš turiu dovaną. O ji geriau atrodo už mane. Kažin kas yra toje didelėje dėžėje. Tie pietūs gryna kančia, geriau jau remontuočiau mašiną. Tu esi neteisingas žmogus, o aš esu gera. Kažin ar jai sekasi geriau už mane. Jos tokios nepanašios, nors augino tie patys žmonės. Pas jų namuose taip jauku, jie geriau sutaria. Jis šmaikštus. Mes esame paprasti, tad ir mūsų gyvenimas klostosi kitaip, mes kuriame savas taisykles. Dieve, kiek man dar nepažįstamų giminaičių teks vardan jo aplankyti. Smagu kalbėtis. Ta teta leidžia daugiau nei tėvai. Kokie gražūs karoliai, parodysiu juos Indrei. Keistuoliai, darai jiems šventę, o jie vaikiškai spyriojasi, maivosi. Kepsnys kiek sausokas, o salotos išties gardžios, nors bulvių galėjo įdėti ir daugiau. Jaučiuosi saugi, man smagu kalbėtis. Čia kvepia tikra šventine nuotaika, tai ne pas tėvų. Taip visada gera pasikalbėti, mes randam bendrą kalbą. Aš esu tokia sena ir mirtinai nuvargusi, tačiau mane vis tiek prisimena. Jos plaukai vėl kitokie, atrodo sumautai. Nebeturim daug maisto, ar užteks, bene jų kas čia pasiilgo, galėjo ir nevažiuoti. Išsišokėliai. Aš esu po žmonos padu, nejuokauju. Padarysiu tvarką - tai mano antras vardas. Koks trumpas sijonas, gera paganyti akis. O, pagaliau, ponia rengėsi mus aplankyti. Kažin, ką jis turi tame maišelyje, gal gausiu dovanėlių. O ne, čia baisu ir mudvi abi tą suprantame. Vėl pradės pamokslauti, kam čia reikia tokių tobulybių.

Kažin ką žvelgdami į mano veidą mato jie? Nuslėptas mintis, nepasakytus žodžius ar savo paties džiaugsmus ir demonus.

2014 m. gruodžio 22 d., pirmadienis

Lazda - kančia. Interpretuojant simbolius

Kvėdarnos miestelio bažnyčios sienoje yra nutapytas Jėzus tarp pulkelio baltų vilnų, pasirėmės piemens lazda. Artėjant Ožkos metams nenustoju galvoti, kad pastaroji yra pastebimai gudresnė nei avys. Įdomiausia tai, kad avys yra ypač bendruomeniškos, jas valdo stiprus bandos inkstinktas. Jei viena avis išsigąsta, visos pajutusios pavojų lekia iš paskos, jei avis smalsuolė ima domėtis kokiu nors objektu, likusios pasekia iš paskos. O štai ožka – kur kas savarankiškesnė, drąsi bei sumani. Kituose kraštuose jos ne tik kad puikiai jaučiasi besikarstydamos uolėtais kalnų šlaitais, bet įsikoria skanesnio kasnelio pasieškoti net į medį.

Aišku tik tiek, kad avys nupieštos bažnyčios sienoje simbolizuoja mus – tikinčiuosius arba tiesiog žmones. Tik žinodama kokios kvailutės jos yra lyginant su kitais gyvūnais, truputuką įsižeidžiau. Nejaugi, Dievas mus mato tokius lyg bandą laukinių gyvūlių, kurie nesugeba pasirūpinti savimi, kuriuos reikia be perstojo sergėti nuo aplink tykančių pavojų.

Kažkaip nesinori įtikėti, kad mes esame tokie panašūs, kaip avių būrėlyje avis su avimi. Kiekvienas žmogus begalo individualus, su skirtinga pasaulėžiūra ir sąmoningumo lygiu, troškimais bei svajonėmis. Į porą suėjusiems žmonėms prireikia nemažai metų, kol jiedu apsišlifuoja prie vienas kito, kol suvokia antros pusės autonomiškumą. O ką jau kalbėti, jei poros yra mišrios, kur susipina skirtingos vertybių sistemos ir mentalitetas. Gyvenant su tautiečiu dėl asmenybių skirtumų gyvenimas pasirodo itin sudėtingas, o koks jausmas turi aplankyti, kai antra pusė yra iš kito pasaulio krašto.

Įtariu, kad kievieno skaitančio paklausus: „ar esi standartinis pilietis?“, išgirsčiau: „Aš nepakartojama asmenybė“, nes pati taip jaučiuosi.  Tai kas mus vienija, kad religiniuose darbuose esame vaizduojami avimis.

Kad ir kokie būtume skirtingi, kad ir kokiuose skirtinguose socialiniuose sluoksniuose suktumėmės visus žmones vienija vienodai pyktis, baimė, noras konkuruoti, kerštas, neracionalūs troškimas, godumas. Taip pat laimė, džiaugsmas, viltis. Vieni stirpiau jaučia šiuos jausmus, kiti mažiau ambicingi. Ar gali kas pamatuoti kiek sveria politiko vandžios troškimas ir kiek turgaus prekeivio noras užimti visą rinką, išstumpti konkurentus. Iš pažiūros politiko su preikeiviu nėra kaip palyginti, bet jei lygintumėme tai, kas verda jų viduje, gal net nustebtumėme gautais rezultatais. Taigi, iš šio rakurso žmonės vienodi kaip avių pulkelis.

Paviršutiniškai tikintieji tikriausiai net neįtaria kokia svarbi yra kančios reikšmė žmogaus tobulėjime. Daug sykių pati tuo gyvai įsitikinau, kad niekada laimės pojūtis gyvenime nėra kaip nekintanti konstanta. Jei darbai ir asmeninis gyvenimas klostosi gerai, kyla gauruotos mintys, juk galėtų būti dar geriau. Išsikeliu naujus tikslus/troškimus, nekaltai užmiršdama ką tik patirtą laimę.

Homo sapiens yra itin dinamiškos gyvos būtybės, nes mūsų norams nėra galo. Štai kodėl pradžioje savo valioje pavergėm  ir išnaudojom gyvūnus (už save silpnesnius), o dabar kuriam mašinas, kurios mus pakeistų buityje, kare, aptarnavimo srityje, net bankuose bei buhalterines operacija ateityje atliks robotizuotos mašinos.

Tačiau kartais mus lydi skaudi kančia. Vienus kančios pirštas paliečia stipriau, kitus geros „karmos“ mažiau. Tikriausiai kiekvienam bet sykį gyvenime kilo mintis, kodėl jam taip pasisekė, o aš vis nepagaunu sėkmės pauštės. Kai subyra santuoka, o draugė gražiai sugyvena su vyru, kai aplanko liga, o kitas net jos netausodamas sveikas kaip ridikas, kai sunkiai uždirbami pinigėliai kažkaip išslysta iš rankų, o anas beveik vien už egzistavimą pinigus kraunasi. Juk taip yra.

Tiesa ta, kad be kančios konforto būsenoje retas kuris giliau susimąsto apie tikrąsias gyvenimo vertybes. Kančia mus verčia būti geresniais žmonėmis. Apgaileistauju, kad dalis žmonių kančią mato klaidinančioje šviesoje, tuomet ir kyla mintys, kad manęs niekas iš aukščiau negloboja. Ko nematau, to nėra.


Taigi, bažnyčios freskoje kančia galėtų įgyti simbolinę lazdos reikšmę. Kad kai avelė eina neteisingu keliu, piemuo Jėzus lazda ją gina ten kur jai yra saugiau/geriau. Avelės nepajėgios suprasti, kam jas piemuo gina kažkur kitur, jei ir čia visai gerai. Tad jei gyvenime siaučia tornadai ir nenusimato ramios minutės, jėgos atsilaikyti baigia išsekti, gal vertėtų pamąstyti, kad pasirinktas kelias neveda ten kur mums yra geriau.

2014 m. gruodžio 20 d., šeštadienis

Ateitis su robotais, kur baigiasi žmogaus tobulėjimas


Išties įdomi tema, ypač aktuali ji tampa dabar. Iki šiol žiūrovus pasiekę daugybę mokslinės fantastikos filmų apie robotus ateityje, konkuruojančius su žmonėmis ir siekiančius užvaldyti planetą („Terminatorius“), apie surogatus, kurie padeda išlikti žmonių rūšiai vis pavojingesniame tampančiame realiame gyvenime („Svetimas kūnas“), apie robotizuotas galūnes, naudojamas karo metu („Ties riba į rytojų“). O štai preitų metų pabaigoje kiną pasiekė ispanų kilmės režisieriaus Gabe Ibanez – „Automata“, kuriame vaidina Antonio Banderas. Šis filmų kūrėjų darbas apstulbino tuo, kad iki šiol žmogui turėjusios padėti egzistuoti mašinos, pralenkusios intelektu kūrėjus, savarankiškai nusprendžia vieną dieną juos palikti.
Kodėl tai negali būti realybė, jei anksčiau žmonėms mokslinė fantazija iš pradžių atrodė ir povandeniniai laivai (Žiulis G.Vernas „20000 mylių po vandeniu“  1869 metais), bei kelionės į kosmosą ir mėnulį. Net ir žymusis fizikas Stephenas Hawkingas sako: „Eilinis robotas paprasčiausiai gali susikurti patobulinimus pats sau ir taip tapti už mus visus protingesnis [1].“
Dalis žmonių yra informacinių technologijų (sutrump. IT) specialistai, ši profesija populiari visame pasaulyje, dalis – yra tik vartotojai, per daug nesigilinantys ir nesuprantantys asmeninio kompiuterio algoritmų. Pastariesiems priskiriu ir save, nes IT naujovėmis domiuosi tik kai nebėra kitos išeities. Mano mokymosi procesas vyksta gana vangiai, tačiau reikia pripažinti naujovės radikaliai pakeitė žmogaus gyvenimą. Jis tapo greitesnis, lankstesnis, atsivėrė didžiulės galimybės vien interneto pagalba, bet tuo pačiu žmonių fizinė sveikata ėmė sparčiai prastėti. Įrodyta, kad elektromagnetinės bangos neigiamai veikia net dar negimusių kūdikių sveikatos būklę.
Iki dabar žinios apie robotus buvo tik simboliškos. Tiesa, pamenu klaipėdietį Vitalij Rodnov – sumo robotukų išradėją, prieš keletą metų skynusį laurus tarptautiniuose konkursuose, bet tik tiek. Po filmo „Automata“ kilo noras pasiknaisioti kiek jau mokslininkai yra pasiekę humanoidų robotų srityje – teko likti be žado, nes regis - neprireiks sulaukti senatvės, kad išvysčiau kitokį pasaulį.
            Galbūt labiausiai kėlė intrigą prieš septynerius metus sukurtas CB2 robotas – vaikas [6]. „Robotizuota mašina elgiasi kaip vienerių metų kūdikis: gulėdamas ant nugaros jis moka apsiversti, mosuoti rankomis ir judinti kojas. O jei palaikysite šį robotą už rankos, jis sugebės ir atsistoti. Taip pat robotas-kūdikis moka veblenti, keisti savo mimiką, vartyti akis ir reaguoti į įvairius prisilietimus. Pasirodo, kad kokiais tikslais sukurtas šis robotas ir kam jis bus panaudotas, agentūra neskelbia [3].“ Žinant, kad mokslo pasaulyje dėl racionaliai naudojamų finansinių išteklių kūrėjų darbai dažniausiai privalo turėti praktinę ir taikomąją reikšmę, kyla nejauki nuotaika bandant išnarplioti, kam yra reikalingas daiktas, imituojantis žmogaus vaiką.
Pritariu mokslui, pažangai ir tobulėjimui, tačiau tuo pačiu tikiu, kad ne viskas yra paprastai matoma žmogiška akimi, kad neišmintinga spręsti apie pasaulį pasitelkus vien tik grubius pojūčius. Tikiu, kad Žemėje vykstantys procesai yra kur kas sudėtingesni, kad egzistuoja Dievas, nors žmogui norisi visaip jo egzistavimo veiksnį ištrinti, įrodinėjant tą mokslu.
Žmogus net nėra tobuliausia gyvybės forma Žemėje. Turėdami ribotus pojūčius, suvokti supantį pasaulį galimė tik iš dalies. Akimis galime matyti tik dieną (gamtoje yra gyvybės formos, kurios mato ir naktį pvz.: katės). Matome tik labai siaurame spindulių diapazone, nes mūsų akių ląstelės reaguoja labiau į šviesą nei į spalvą. Klausa už žmogų yra panašesni šunys, o ultragarsu bendrauja delfinai, kiaulės gali justi labai daug skonių, kai tuo tarpu mes - 5. Žmonės turi 8 – 10 tūkstančių skonio pumpurų, o žolėdžiai jų turi apie 25 000. Net mūsų genomas yra paprastesnis nei graužikų. Išlieka atviras klausimas, kas vis dėl žmogų daro žmogumi? Tik dėl išvystyto proto jis tapo visų Žemėje egzistuojančių gyvybės formų priešakį, bet ką tai reiškia?
Robotų humanoidų gamyba labiausia užsiima Japonija, ji tikrų tikriausia lyderė. Japonai taip susižavėję žmogiškais robotais, kad pasitelkia juos vestuvėse ir naudoja vietoj dvasininko [2], įdarbina muziejuose. Panašu, kad robotai ne tik bus skirti siurbti dulkes namie ar pjauti vejas aplink juos, bet ir greitu metu kitaip papildys darbo jėgą: mokytojaus, kariaus, atliks kitus buitinius darbus, kitaip pasitarnaus kūrėjui. Ne gana to, robotai veržiasi ir į sritį, kuri iki šiol priklausė išskirtinai tik žmogui – į meną [4]. Įdomu, kiek ilgai mes – žmonės su jais žaisime pildydami savo užgaidas, ar jie kada pradės žaisti su mumis?
Regint vaiko, moters robotų veidus ir kūnus nejučiomis kyla mintys, kad žmonėms vis dėl to kažko svarbaus trūksta. Mokslininkai atvirai kalba apie tai, kad patobulinta silikoninė lėlė-robotė moteris gali atstoti tikrą partnerę žmonėms, nesugebantiems užmegzti realių santykių ar juos išlaikyti, tinginiams. Argumentas vienas buvo ir toks, kad tikra moteris galbūt vyrui atsieina brangiau nei silikoninė robotė [7]. Kita „netikra“ moteris entuziastingai pasakoja, kaip laukia, kada harmoningai įsilies į žmonių visuomenę, o išradėjas viliasi, kad tokius kūrinius bus galima viešai įsigyti [8].
Dažnai nauji dalykai be pokyčių baimės dar būna siejami su perlenktu entuziazmu. Kai pasirodė pirmi genetiškai modifikuoti organizmai (sutrump. GMO), tąkart šalininkai tikino, kad GMO naudingi, nes net nepalankiomis gamtos sąlygomis efektyviai galės užaugti žemės ūkio produkcija, kai Žemėje bus daugiau maisto, užteks ir skurstantiems. Tačiau planetoje maisto visada buvo pakankamai, kad išmaitintų visas burnas, tik dėl ne vienodo pasiskirstymo Žemėje, pastarasis ne visiems prieinamas iš čia ir atsiranda maisto nepritekliaus problema. Gamintojai jo veltui net ir su GMO nedalina. Ilgiausius dujotekius, naftotekius kompanijos sugeba nutiesti (Draugystės naftotiekis yra vienas ilgiausių pasaulyje, daugiau kaip 5200 km ilgio) jūrų dugnais, džiunglėmis, o kodėl nenutiesus vandentiekio į Afriką, kur priėjimas prie vandens dažnai yra komplikuotas, jo ištekliai prastos kokybės ir kasmet 80% susirgimų tik dėl jo užterštumo.
Robotas paklos lovą, sutvarkys namus, gal net ir pietus išvirs [5] žmogus sutaupys laiko, pasprukdamas nuo širdžiai nemielų buitinių rūpesčių, kurie kasdien vagia iš jo aibes laiko. Tik kur mes tą laiką dėsime? O esminis klausimas būtų : ar robotai iš viso įgalūs išspręsti žmogaus realias problemas?

Literatūra:
Robotika.lt [interaktyvus]. 2015. Žiūrėta 2015 m. gegužės 23d. Prieiga per internetą:  

[6] Pinktentacle.com [interaktyvus]. 2015. Žiūrėta 2015 m. gegužės 23d. Prieiga per internetą: 

YouTube [interaktyvus]. 2015. Žiūrėta 2015 m. gegužės 23d. Prieiga per internetą: 

2014 m. gruodžio 10 d., trečiadienis

Brangi dovana nuo draugės

Šauniausia dovana, kokią tik gali žmogus gauti - tai krūva puikiausių knygų, pilnų tūkstantmečių patirties ir išminties, faktų, samprotavimų ir tikėjimo, karštų emocijų ir šalto bejausmiškumo. Vienu žodžiu "gyvenimo".

Čia net radau "Gargantiua su Pantagrueliu", įsivaizduojate net ją.

Žmogus gali tobulėti tik dviem keliais: keliaudamas ir skaitydamas.

R.J.

2014 m. gruodžio 7 d., sekmadienis

Tolerancijos imitacija


Kai Lietuvos sienos atsivėrė, dalis žmonių, pildydami savo svajones, iškeliavo į kitus kraštus. Kai Lietuva tapo ES nare, emigracija aplankė beveik visas šalies šeimas. Bendram lietuvių sąmoningumui kintant, padarėme išvadas, kad likęs pasaulis gyvena kitaip. Kitaip maitinasi, kitaip dirba, kitaip mąsto ir kitaip bendrauja.

Pradėjome kopijuoti, manydami, kad perėmę jų elgesio modelius, sulauksim puikių rezultatų. Politikoje ar kitose vyriausybės sistemose aklai taikomi užsienietiški metodai Lietuvoje pirmiau sukelią karštą pasipiktinimo bangą. Pvz:. pirmieji oranžiniai dviračiai, kurie iškart buvo pasisavinti ar netradicinės orientacijos atstovų eitynės, kur policijos pareigūnų buvo daugiau nei dalyvių ir pan. Viltims neišsipildžius lietuviai viešumoje apkaltinami neišprusimu, o realybėje regis tiesiog prašokami laipteliai, užuot juos gražiai nulipus.

Kasdienybėje įpratome klausytis, tik užsienietiškos muzikos, žiūrėti angliškus filmus, parduotuvės ir barai pradėti vadinti nebe lietuviškai, rengiamės iš užsienio parvežtais rūbais, net Vėlines keičiam Helouvynu. Kas turi galimybes, priprato išskristi atostogų į egzotiškus kraštus, pasivartyti ant balto smėlio, paplaukioti jachta žydram vandenyne.

Supasaulėjome, visaip vejamės kitas ES šalis. Tik laiko klausimas, kada Lietuva didžiuosis gerais šalies rodikliais. Mes tiek daug sėkmingai nusikopijavome iš kitų, tačiau neišmokom vieno svarbaus dalyko, be ko ankstesni laimėjimai netenka dalies reikšmės - tolerancijos.

Buvau apstulbusi, kai trumpai tarp skrydžių man aprodė musulmonišką Londono kvartalą ir liepė skaičiuoti baltus žmones. Stebėjausi ne tiek jų neįprastai rūbais, tamsesne kūno oda ar jų skaičiumi tą popietę, bet kad viskas ten praktiškai priklausė jiems. Giminaitė perskaitė laikraštį, kad musulmonai nebeleisią baltiesiems vedžiotis jų kvartale gyvūnų, kad nuo šiol tai Alacho žemė. Vau, pagalvojau, britai matyt išties tolerantiška tauta ir mintyse prisiminiau tą incidentą su lenkiškais Šalčininkų gatvių užrašais.

Matas Šalčius 1930 metais knygoje "Svečiuose pas 40 tautų" yra pasakęs - dažnai pokyčiai yra tik paviršiuje, o viduje viskas po senovei. Šis fenomenas, kad pokyčiai yra tik paviršutiniški, kartojasi nuolatos, kai vienas dedasi novatorišku intelektualu, tačiau elementariai nepripažįsta kito autonomijos. Ir galėčiau išvardyti dažnai pasitaikančių pavyzdžių, kurie patenka į viešumą ir eiliniam lietuviui sukelia aibes stiprių emocijų.

Tarkim, transeksualas Raulis vidurnaktį Vingio parke lakstė nuogu užpakaliu. Šiemet Končita Vurst laimėjo Euroviziją. Tik prasidėjus konkursui, Končita stebino ir kėlė pašaipą TV žiūrovams, o laimėjusi sukėlė pasaulinę komentarų laviną. O kodėl šie žmonės negali rodytis taip kaip jiems yra priimtina? Jei jaunos dainininkės ant scenos lipa su apatiniais, toks produktas nebereikalauja daug fantazijos. Filmuose ir reklamose lytiškai besantykiaujanti pora yra visiškai normalu (prieš 20 metų buvo bučiniai, o dabar aktoriai vardan meno padaro vis daugiau ir vis atviriau), tai kodėl tais pačiais metodais negali naudotis ir netradicinės orientacijos žmonės. Taip išeina, kad blondinė dainininkė tobulą figūrą gali papuošti atvirais rūbais, pozuoti nuoga, ir visiems tai priimtina ir gražu, o Raulis to daryti jau nebegali. Kvepia dvigubais standartais. Tuomet identifikuokime kur išties slypi problema. Ar  dėl to, kad netradicinės orientacijos žmogus egzistuoja su savo poreikiais, ar dėl to, kad vulgarumas tapo savotiška saviraiškos forma?

Kitas pavyzdys stilistas viešai šaiposi, iš kito asmens garderobo, stiliaus pojūčio. Kad būtų stipresnis efektas, pažeria aštresnių liaudiškų žodelių. Tada abi pusės sukonfliktuoja ir viena kitos adresu siunčia vis atviresnes viešas žinutes, įsitraukiant pašaliniams. Abiems pusėms žinomumas tolygus įplaukoms į banko sąskaitą. Populiarumas reiškia, kad vietoj kito pirmiau rinksis jį, todėl kam kritikuoti tą, kuris remiasi trumpesne tikslo strategija. Intelektualai menininkai griežė dantį ant "Kelias į žvaigždes" dalyvių, nes šie pagal šlagerių melodijas dainavo su visa likusia tauta, tuo tarpu jų koncertus rinkosi nedidelė mažuma. Ar gi ne dėl to gimė A. Kaniavos pašiepianti populiarius dainininkus daina? Gal čia slypi užspausta nuoskauda. Nes sakant "Tu prastas", tarp eilučių lieka "Aš geras".

Visų dažniausia tolerancijos stoka pastebima dėl skirtingų religinių pažiūrų. Štai visai neseniai pajūryje ant pagoniškos vietos uolūs tradicinės religijos pasekėjai ruošėsi statyti didingą kryžių. Gal keršijo už anksčiau pagonių pastatytus stabus jiems brangiose vietose? Ir taip visame pasaulyje, vieni "gelbėja" kitus manydami, kad jų pasirinktas kelias yra pats teisingiausias. Iš tiesų tikriems tikintiesiems net nekiltų mintis pakeisti kito žmogaus požiūrio, nes tikintis tikintį pastebi ir stengiasi rasti panašumus, o ne pabrėžti skirtumus. Kartą vienuolės pasakojo, kaip būdamos svečiuose dalyvavo liuteronų pamaldose, tačiau praleido vieną mišių etapą, nes jis mat skiriasi nuo katalikų. Atrodo, kad didesnį kilniaširdiškumą jos būtų pademonstravusios visai ištrindamos ribą tarp mes ir jūs.

Okupacijos metais lietuviams buvo dalinamos kortelės maistui, baldams, namų apyvokos prekėms įsigyti. Tapo įprasta, kad visų namuose kabo vienodos spintelės, kad visi miega tokiose pačiose lovose, sėdi ant vienodų kėdžių, ilsisi ant sofų ir tiesia vienodus kilimus. Buvo saugu mąstyti kaip visi, neišsiskirti ir be reikalo nepritraukti nepageidaujamo valdžios dėmesio. Laudis jautėsi saugi, žinodama, kad visi joje yra vienodi, kaip pilkos pastatų plytos.

Tačiau po 1991 tvarkai apsivertus aukštyn kojom originalumas virto būtų lengviau gauti darbo pasiūlymą bei būti pastebėtam, reikėjo išmokti savyje identifikuoti tai, ko kitas galbūt neturi -  tai tapo pranašumu. Net CV rekomenduojama ties eilute "Hobis" neįrašyti "Muzika ir krepšinis", o įrašyti tokios veiklos pavadinimą, kurio net neitų iš pirmo karto taisyklingai perskaityti.

Atkakliai siekdami būti nepakartojami, susikūrėm iliuziją, kad jau dabar pagaliau esame kaip visas likęs civilizuotas pasaulis. Rengiamės itališkais rūbais, kvepinamės prancūziškais kvepalais, valgome egzotiškas daržoves ir vaisius - visai tai ne deficitas, o kasdienybė. Net pokyčiai valstybės lygyje leidžia konstatuoti faktą: "Europiečiai".

Fasadas gražus ir nudailintas iki tobulybės, o vidus. Jei esame tokie modernūs pasauliečiai, tai kodėl veriasi burna kaskart kitą užgauti, nekonstruktyviai kritikuoti, ar po tuo tik neslypi sovietmečio pasaulėžiūra, kad turim būti vienodi. Gal Matas Šalčius yra teisus - pokyčiai yra tik paviršiuje, o viduje viskas po senovei.

Tolerancija, pakantumas kitam neateina su lig viena diena, to matyt reikia mokytis praktiškai. Kai mane aplanko noras pašiepti kitą, pagalvoju: "Jei jis būtų tikrai kvailas, laisvėje nevaikščiotų, o tai reiškia, kad aš paprasčiausiai nesuprantu jo motyvų. O jei nesuprantu, teisti negaliu."

Kai prasideda subjektyvumas, baigiasi tobulėjimas. Štai kodėl neretai daugiau pasiekę ir žinomi žmonės nebesiskaito su likusiais. Juk mažo vaiko nebari už tai, kad šis dar nemoka pavalgyti neapsitaškydamas ar neapsiliedamas - ateityje išmoks. Todėl, kam demonstruoti nepakantumą tam, kuris galbūt yra tik vienu laipteliu žemiau tavęs.

Brėžti ryškią ribą tarp studentų ir dėstytojų, tarp pacientų ir gydytojų, tarp darbininko ir valdininko, tarp tikinčiojo ir kunigo, tarp savęs ir kito - visai tai tėra senosios sistemos palikimas. Būti tolerantiškam reiškia priimti kitą neprarandant savęs. Tolerancijos dar reiktų pasimokyti iš tų multikultūrinių kraštų, kurie savo pasiekimais tebekelia atvirą susižavėjimą, kad neimituotume tolerancijos, o išties būtume tolerantiški.