2014 m. gruodžio 22 d., pirmadienis

Lazda - kančia. Interpretuojant simbolius

Kvėdarnos miestelio bažnyčios sienoje yra nutapytas Jėzus tarp pulkelio baltų vilnų, pasirėmės piemens lazda. Artėjant Ožkos metams nenustoju galvoti, kad pastaroji yra pastebimai gudresnė nei avys. Įdomiausia tai, kad avys yra ypač bendruomeniškos, jas valdo stiprus bandos inkstinktas. Jei viena avis išsigąsta, visos pajutusios pavojų lekia iš paskos, jei avis smalsuolė ima domėtis kokiu nors objektu, likusios pasekia iš paskos. O štai ožka – kur kas savarankiškesnė, drąsi bei sumani. Kituose kraštuose jos ne tik kad puikiai jaučiasi besikarstydamos uolėtais kalnų šlaitais, bet įsikoria skanesnio kasnelio pasieškoti net į medį.

Aišku tik tiek, kad avys nupieštos bažnyčios sienoje simbolizuoja mus – tikinčiuosius arba tiesiog žmones. Tik žinodama kokios kvailutės jos yra lyginant su kitais gyvūnais, truputuką įsižeidžiau. Nejaugi, Dievas mus mato tokius lyg bandą laukinių gyvūlių, kurie nesugeba pasirūpinti savimi, kuriuos reikia be perstojo sergėti nuo aplink tykančių pavojų.

Kažkaip nesinori įtikėti, kad mes esame tokie panašūs, kaip avių būrėlyje avis su avimi. Kiekvienas žmogus begalo individualus, su skirtinga pasaulėžiūra ir sąmoningumo lygiu, troškimais bei svajonėmis. Į porą suėjusiems žmonėms prireikia nemažai metų, kol jiedu apsišlifuoja prie vienas kito, kol suvokia antros pusės autonomiškumą. O ką jau kalbėti, jei poros yra mišrios, kur susipina skirtingos vertybių sistemos ir mentalitetas. Gyvenant su tautiečiu dėl asmenybių skirtumų gyvenimas pasirodo itin sudėtingas, o koks jausmas turi aplankyti, kai antra pusė yra iš kito pasaulio krašto.

Įtariu, kad kievieno skaitančio paklausus: „ar esi standartinis pilietis?“, išgirsčiau: „Aš nepakartojama asmenybė“, nes pati taip jaučiuosi.  Tai kas mus vienija, kad religiniuose darbuose esame vaizduojami avimis.

Kad ir kokie būtume skirtingi, kad ir kokiuose skirtinguose socialiniuose sluoksniuose suktumėmės visus žmones vienija vienodai pyktis, baimė, noras konkuruoti, kerštas, neracionalūs troškimas, godumas. Taip pat laimė, džiaugsmas, viltis. Vieni stirpiau jaučia šiuos jausmus, kiti mažiau ambicingi. Ar gali kas pamatuoti kiek sveria politiko vandžios troškimas ir kiek turgaus prekeivio noras užimti visą rinką, išstumpti konkurentus. Iš pažiūros politiko su preikeiviu nėra kaip palyginti, bet jei lygintumėme tai, kas verda jų viduje, gal net nustebtumėme gautais rezultatais. Taigi, iš šio rakurso žmonės vienodi kaip avių pulkelis.

Paviršutiniškai tikintieji tikriausiai net neįtaria kokia svarbi yra kančios reikšmė žmogaus tobulėjime. Daug sykių pati tuo gyvai įsitikinau, kad niekada laimės pojūtis gyvenime nėra kaip nekintanti konstanta. Jei darbai ir asmeninis gyvenimas klostosi gerai, kyla gauruotos mintys, juk galėtų būti dar geriau. Išsikeliu naujus tikslus/troškimus, nekaltai užmiršdama ką tik patirtą laimę.

Homo sapiens yra itin dinamiškos gyvos būtybės, nes mūsų norams nėra galo. Štai kodėl pradžioje savo valioje pavergėm  ir išnaudojom gyvūnus (už save silpnesnius), o dabar kuriam mašinas, kurios mus pakeistų buityje, kare, aptarnavimo srityje, net bankuose bei buhalterines operacija ateityje atliks robotizuotos mašinos.

Tačiau kartais mus lydi skaudi kančia. Vienus kančios pirštas paliečia stipriau, kitus geros „karmos“ mažiau. Tikriausiai kiekvienam bet sykį gyvenime kilo mintis, kodėl jam taip pasisekė, o aš vis nepagaunu sėkmės pauštės. Kai subyra santuoka, o draugė gražiai sugyvena su vyru, kai aplanko liga, o kitas net jos netausodamas sveikas kaip ridikas, kai sunkiai uždirbami pinigėliai kažkaip išslysta iš rankų, o anas beveik vien už egzistavimą pinigus kraunasi. Juk taip yra.

Tiesa ta, kad be kančios konforto būsenoje retas kuris giliau susimąsto apie tikrąsias gyvenimo vertybes. Kančia mus verčia būti geresniais žmonėmis. Apgaileistauju, kad dalis žmonių kančią mato klaidinančioje šviesoje, tuomet ir kyla mintys, kad manęs niekas iš aukščiau negloboja. Ko nematau, to nėra.


Taigi, bažnyčios freskoje kančia galėtų įgyti simbolinę lazdos reikšmę. Kad kai avelė eina neteisingu keliu, piemuo Jėzus lazda ją gina ten kur jai yra saugiau/geriau. Avelės nepajėgios suprasti, kam jas piemuo gina kažkur kitur, jei ir čia visai gerai. Tad jei gyvenime siaučia tornadai ir nenusimato ramios minutės, jėgos atsilaikyti baigia išsekti, gal vertėtų pamąstyti, kad pasirinktas kelias neveda ten kur mums yra geriau.

2 komentarai:

  1. Manau tikras ar priskirtas avies bruožas - nuolankumas. Teko kartą avį pajauti. Pjauni jai galvą, o ji nesipriešina, guli ramiai. Taigi panašumas su žmonėmis yra . Kaip Jankovskio filme " Užmušti drakoną" - drakonas žmogeliui kiaušus traiško, o šis sąmoningas pilietis drakoną šlovina ir šiam dėkoja.

    AtsakytiPanaikinti
  2. Įdomi gyvoji patirtis.
    Ačiū,kad užsukote ;-)

    AtsakytiPanaikinti