2014 m. gruodžio 26 d., penktadienis

Veidai

Kelios dienos. Daug seniai matytų ir išsiilgtų, lauktų net naujų veidų. Kiekvieno jų vingiai apie lūpas ir raukšlelės tarp akių skirtingai kalba.

Pagaliau atvažiavai. Aš turiu dovaną. O ji geriau atrodo už mane. Kažin kas yra toje didelėje dėžėje. Tie pietūs gryna kančia, geriau jau remontuočiau mašiną. Tu esi neteisingas žmogus, o aš esu gera. Kažin ar jai sekasi geriau už mane. Jos tokios nepanašios, nors augino tie patys žmonės. Pas jų namuose taip jauku, jie geriau sutaria. Jis šmaikštus. Mes esame paprasti, tad ir mūsų gyvenimas klostosi kitaip, mes kuriame savas taisykles. Dieve, kiek man dar nepažįstamų giminaičių teks vardan jo aplankyti. Smagu kalbėtis. Ta teta leidžia daugiau nei tėvai. Kokie gražūs karoliai, parodysiu juos Indrei. Keistuoliai, darai jiems šventę, o jie vaikiškai spyriojasi, maivosi. Kepsnys kiek sausokas, o salotos išties gardžios, nors bulvių galėjo įdėti ir daugiau. Jaučiuosi saugi, man smagu kalbėtis. Čia kvepia tikra šventine nuotaika, tai ne pas tėvų. Taip visada gera pasikalbėti, mes randam bendrą kalbą. Aš esu tokia sena ir mirtinai nuvargusi, tačiau mane vis tiek prisimena. Jos plaukai vėl kitokie, atrodo sumautai. Nebeturim daug maisto, ar užteks, bene jų kas čia pasiilgo, galėjo ir nevažiuoti. Išsišokėliai. Aš esu po žmonos padu, nejuokauju. Padarysiu tvarką - tai mano antras vardas. Koks trumpas sijonas, gera paganyti akis. O, pagaliau, ponia rengėsi mus aplankyti. Kažin, ką jis turi tame maišelyje, gal gausiu dovanėlių. O ne, čia baisu ir mudvi abi tą suprantame. Vėl pradės pamokslauti, kam čia reikia tokių tobulybių.

Kažin ką žvelgdami į mano veidą mato jie? Nuslėptas mintis, nepasakytus žodžius ar savo paties džiaugsmus ir demonus.

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą