Sapnalaikis

-Žinok skaičiau tavo blog'ą. Jau ruošiausi parašyti kokį komentarą, mat mintis buvo neišbaigta. Lyg rašei gražiai ir protingai, bet galų gale nebuvo įmanoma suprasti, nes rašiniui kažko trūko...jau žadėjau komentuoti, - pasakė mano ilgametė draugė, su kuria susipažinome dirbdamos vienoje įmonėje. -Tu skaitai mano kūrinius, - akivaizdžiai nustebau srėbdama kažkokią salstelėjusią arbatą jos naujuose namuose.  O anksčiau, moteris iš akademinės aplinkos leptelėjo: -Ai, skaičiau tavo blog'ą... Nors baisiausiai buvau kamuojama smalsumo, nebuvo progos išsiklausinėti, kaip tai įvyko, mat šiaip jau skaitymas išeina iš mados, tai beveik būtų galima įrašyti į Raudonąją knygą, tačiau smalsumas yra pamatinė humanoidų savybė, leidusi išgyventi Žemėje žmogui jau tiek amžių. Esu tikra, kad dalis domisi tekstukais, dėl to, kad galbūt mane asmeniškai pažįsta, tačiau mano lūkesčiai yra kitokie. Šiuose žodžių kratiniuose nereiktų ieškoti manęs, ten reiktų ieškoti pirmiausia savęs,

©  Renata Karvelis 2015 Paisley

Tai greiciausiai simbolistinei srovei priskirtinas  paveikslas (busimas) - kitaip nesigauna, nesipiesia, nesikuria... Paprasiau savo zmogaus: -Pasakyk, ka matai? Jis truputi pagalvojo, iverino visas tolesnio pokalbio scenarijaus pasekmes ir tare: -Galbut cia pasleptas per didelis kalbejimas, nes lupos tokios placios. O gal priesingai - negalejimas prabilti, nes jos gi kietai uzciauptos... Ramiai prigludau prie jo peties. Seimoje jau du menininkai.* *-naudotas nelietuviskas raidynas.

Palikti pėdsaką, apčiuopiamus įrašus žemės lapuose, kad kadanors ieškanti ir kankynėje pasiklydusi siela jais imtų sekti paskui, kad patekdami į vienas kito pasaulį, kad įmindami vienas antrą, atsakytume bent į dalį klausimų.

Žinoti. Kas čia aiškiai ką žino? Kaip vienas žmogus, kurį karts nuo karto stebiu online, paaiškino man: tik arkliui čia viskas aišku. Todėl galiu drąsiai daryti išvadą - nesu arklys, todėl ir kankinuosi klausimų klampynėje, niekaip neapsisprendžiu, pasilikt ar lipt lauk. Dažnai kyla klausimas, kodėl neatsidūriau laiku ir vietoj, kodėl tada nepadariau kitokio sprendimo, per dažnai skubėjau lyg būčiau vejama žvėries. Aišku viena, laiko atsukti jau nebeina atgal. Pataisyti neteisingo, kaip dabar lengviau manyti, sprendimo mygtuko undo nėra. Tada lieka tikėjimas-viskas čia pagal ano planą. Tačiau kiek ilgai ir ši pasaulėžiūra nekels nusivylimo. Kažkurį laiką, kol ant bako dugno dar yra degalų, galima važiuoti be atsargų. Tik viskas turėdamas pradžią, atranda ilgainiui savo pabaigą. O tada gelbsti tik laimėjimas. Žmogui reikia laimėjimų. Jie užpildo netektis, užkemša nusivylimo prakiurdytą sielą ir kurį laiką verčiau patikėti: aš esu laimingas, šįkart iš tikrųjų. Žinau, kad tai geri

Nors zvelgiu i kita, Galiu matyti ten tik save. Gaila, ...ribotumas, Taciau tiesa jau tokia.* *-nelietuviskas raidynas.

Jei manes kas paklaustu, ar kuryboje yra autobiografijos ar tikru faktu. Sutrikciau, mat zmogus neturi galios atvaizduoti to, kas is tiesu neegzistuoja. Tai yra, per kurejo galva ir pirstus pereina realus dalykai. Tik galbut jie nera fiziskai apciuopiami, kitose dimensijose, ar kitame Zemes pusrutulyje. Kas sukuriama zmogaus galvoje, pries tai juk buvo visai kitur. Tad viskas realu.  O keisciausia yra tai, kad nuolatos mastydama apie kuriniu personazus, tiek isijauciu i ju gyvenima ir sprendizmas dilemas, kad is tiesu ima atrodyti, kad tai vyksta visai salia manes...* Creepy. *-naudotas nelietuviskas raidynas.

Atvykusi cia, emiau sapnuoti sapnus. Visokiausius, bet svarbiausia itin realistiskus, paremtus logiska veiksmu seka. Budavo, atsikeliu ryte ir ilgai turiu mastyti cia is mano gyvenimo ar is sapno. Sie penki primarginti popieriaus lapai - tai sapnas, virstantis kuriniu. Kuo giliau pasineriu i ji, tuo labiau matau, koks jis zemiskas, koks skausmingai grazus, koks islaisvinantis, kiek daug galiu cia ideti saves. Neseniai perkaiciau latviu rasytojo Guntis Berelis knygos "...rasyti..."istrauka. Joje radau puikiausiai apibudincia mano pojucius rasant si kurini - tai, kad kurejai jaucia sleikstuli rasydami, kad neparasyto dar teksto sunaikinimas ji uzrasant zodziais yra skausmingas, mat daznai zodziai neigalus visiskai atspindeti  idejos. Kad rasant grumiasi du - savikritiskas poziuris i kuryba ir pats kurimas. Taip ir yra. Smagu kurini kaip meiles vaisiu nesioti viduje, niekam dar nerodyti, bet paslapciomis jausti jo silpnus judesius, kurinio reiksminguma bent sau. Skausming

Glasgow Gallery of Modern su kepuretu raiteliu priesakyje* Dar vienas Australijos aborigeno kulturos pavyzdys, aptiktas sisyk Glazge Modernaus meno muziejuje. Paziurejus is arciau, paveikslas susideda vien tik is mazu mazuciuku taskeliu, nors fotografijoje tai nesimato*. *-naudotas ne lietuviskas raidynas.

Autorė Edinburgo Zoologijos sode prie medžio,  staiga išnirusio iš vaikystės prisiminimų Lyg pojūtis, kad šiandien jau nepakaks laiko išspręsti svarbų rūpestį, kuris slėgdamas širdį svariną visą kūną. O rytojus per toli, kad nerimti dėl jo nešamos nežinomybės. Tas laikas nebyliai įsako: "Jau niekur nėra reikalo skubėti - tam prasmės nėra. Būk čia. Dabar." O čia sakoma, kad retas mūsų gyvena dabartyje. Kai gerai vis ATEITIS, ATEITYJE, o jėgų seklumoje PRAEITYJE, PRAEITIS.  Šis laikas - tai tarpas, tarp suakmenėjusios praeities, kurią liečiant aštrios briaunos dar skaudžiai žeidžia, lyg pamatas ji tvirta, atlaiko. Laikas - tarp besivystančios ateities, kurioje svajonės, idėjos ir tikslai raibuliuoja lyg medžio pūkas artėjant rudeniui. Nėra aiškios ribos, kur judvi jungiasi, kur sutrupa akmuo, kur įleista į jį, pagirdyta vandens medžio šaknis ima storėti, pavirsdama šaka, laikančia mažytį rausvą žiedelį. Tūkstančius žiedų. Šimtai minčių, dešimtys svajonių ir vienas

Kurybos procesas 2 m 2  koridoriuje. Ir ten telpa visas pasaulis.* * - naudotas nelietuviskas raidynas.

Sapnalaiko iscios - Australijos aborigenu menas ir kultura*. (National Museum of Scotland, Edinburgh) *- nelietuviskas raidynas.

Vaizdas  pro  langa, verciantis kaskart  permastyti  buties  klausimus  (pastaba: naudotas nelietuviskas raidynas).

Karvelis neatsirado atsitiktinai ar šiaip sau. Pasirodo, šis žodis mane vijosi nuo 2003 metų, tačiau vėl su juo susidūriau tik po dešimtmečio. O buvo taip... Vienu metu intensyviai sukau galvą, kad mano pavardė, kurią apdovanojo vyras vestuvių dieną apie mane nieko nepasako. Gal dėl to, kad visada žavėjausi reikšminėmis pavardėmis, jų kilme.  Universitete dėl to net susiklostė gana komiška situacija, kad grupėje buvęs studentas Karalius išoriškai veido povyza priminė tik išvargusį varguolį ir savo pavardės niekaip nepateisino. Tiesa, po Inžinerinės grafikos egzaminų perlaikymo visi mes toje auditorijoje atrodėme: studentai - varguoliai, klipatos žingsniu besiartinantys prie dėstytojo - auditorijos karaliaus stalo, rankose nešini jau nuo klaidų taisymo pratrintus brėžinius. Taigi, dėl mažai suprantamų priežasčių nesilioviau savo giminėse ieškojusi gražiai skambančių pavardžių. Radau : Zarambas, Pocius, Jakus, Kavaliauskus, Palekus, Juozaičius, Poškus, Raudonius ir nė vieno Vilk

     Rugpjūčio pradžioje mano projektui SAPNAILAIKIS suėjo vieni kalendoriniai metai. Per juos buvo visko patirta, visko prirašyta. Įspūdingi metai, jei tai būtų puodelis - jo turinys veržtųsi per kraštus. Tiesa, čia susikūriau asmeninę savirealizacijos erdvę, nubrėžiau sau priimtinas ribas ir laikui einant jas keičiu, atsižvelgdama į tai, kaip transformuojasi mano pasaulėžiūra ir santykis su savimi. Pradžioje atrodė, kad privalau daryti viena ir žvilgsnį kreipti ten pat, o dabar priešingai - nei žinau, nei privalau. Džiugu, kad su kiekvienu tekstu krūtinę užplūsta vidinės laisvės pojūtis, kuris tarytum vaistai - gydo.  Paspaudusi pirmuosius kompiuterio klavišus, net neįtariau, kad kūryba yra didžiulis iššūkis ribotam žmogui. Nuo pirmo sakinio iškeliami esminiai klausimai tokie kaip: o kam visa tai darai? Kam to reikia? Kas skaitys? Iš kur čia ištraukei, kad turi gabumų? Gal tau trūksta dėmesio? Kas tave supras? O jei nė vienas? Ir tokių slogių panašių klausimų dar tūkstan

Kritikos amžius. Lietuvoje jis pačiam apogėjuje. Kritika laisvai liejasi upėmis per visur, kur tik įmanoma. Iš profesionalų ir diletantų lūpų. Smarkiau iš neišmanančių, kiek mažiau iš suprantančių reikalo esmę. Nepatikėsite, bet viskas prasidėjo nuo Jurijaus Smorigino. Visiems taip miela buvo klausytis jo keistų pastabų dėl to, kaip plaukų spalvą trukdo gerai sušokti ir t.t. Aš žinoma juokauju, tačiau šį pavyzdį pasirinkau neatsitiktinai, nes pastarasis atspindi mano požiūrį į mielai kritikuojančius ir  į jų kritiką. Asmeniškai susiklostė daug atvejų, kai tenka susiremti su kritika. Tiesa, tai gana sudėtinga. Viena vertus, kad neretai kritika visiškai nekonstruktyvi, antra - kritikos sąvoka iškart asocijuojasi tik su negatyviomis pastabomis. Praktika rodo, kad taip ir yra. Infantiliems lietuviams blogo žodžio pametėjimą oponento pusėn galime laikyti net savotiška nebylia savęs išaukštinimo procedūra. Jei vienas yra blogas, šalimais tarsi atsiranda tas - gerasis, kuris pastebėjo, k

Sėdėjau už stiklo, o jis taip lengvai čiuožė atbulomis ledu. Akivaizdu, kad tam beveik iki juodumo nudegusiam vaikinui tai puikiai sekėsi. Iš visų sumaniusių vakarą praleisti ant prekybcentrio ledo jam tai ėjosi geriausiai. Jis buvo vienas, bet panašu, kad per daug dėl to nesuko galvos. Esu beveik tikra:jis pastebėjo savo čiuožėjo gabumus ir slapta mėgavosi tuo, kad kemšantys už stiklo maistą įsistebeilija galų gale tik į jį. Neįmanoma nepastebėti jo, kai likę atsargiai slenka pasieniais. Kažkodėl išsyk nutariau, kad jis nėra itin turtingas. Tiesa sakant, tik stipriai įdegęs sprandas signalizavo, kad dirbama fiziškai kažkur lauke. Šviesi trumparankovė lengva palaidinė tik dar labiau paryškino vaikino tą dvasios lengvumą, jei ne gravitacijos jėga, panašu, kad jis galėtų net pakilti į orą. Jis buvo šiek tiek jaunesnis už mane. Padavėja, aptarnavusi tą vakarą taip buvo jaunesnė. Vakaro kolega irgi jaunesnis. Staiga pajutau,kad mano laikas jau praėjo. Tas laikas, kai gyvenimu čiuožčiau l

Kur yra namai? Gal ten, Kur tavo daiktai? Ne ten. Kur, Žmonės, jausmai, Ten bus, Ir mano namai.

Aš, nežinojau, Kad reikia gyventi, Dabar ir čia. Tylutėliai svajojau, Būti didžia kažkada. Naktimis nemiegojau, Įtikėjau nejučia. Dienomis tik dvejojau, Gal kitur ta tiesa? Ne. Neatiduosiu, Tą, ką taip stipriai laikau, Bet žinai. Pasiduodu. Nes prasmės nebėra jau. Buvo lengva, Sakyti taip, kaip nėra. Gyvenimas -  ne štanga, Pažiūrėsim, kas pakelia, O kas ne...

Tvirta angelų sargų tvora stovėjo ant debesies krašto. Jie džiūgavo, iš nekantrumo nesugebėjo ramiai sukalbėti net paskutinę maldą, mat tuoj angelams lemta nuo debesies į Žemę nusileisti ir ten vargstančioms sieloms už nugaros stovėti, kai šie pataikaudami savo silpnybėms puls nuodėmiauti.  -Broliai, žinokite žmonės jau tokie. Jiems visada yra sunku grįžti į Dievo duotą kelią, - kalbėjo vienas jų, jausdamas, kad šalia lūkuriuojantis angelas stipriai suspaudė delnus prie krūtinės. - Žmonės visaip išsisukinėja, nepaliauja ieškoti tik lengviausio ir trumpiausio kelio. Ką padarysi, - atsiduso. - Mūsų dalia juos saugoti.  Angelai suplasnojo sparnais ir kartu su šaltu vasaros gūsiu prisistatė prie kenčiančių nugaros.

Teisuoliui labai pasisekė. Jis gavo teisingą darbo vietą: fiziškai nesunkią, tvarkingą ir švarią. Tokią pat švarią kaip ir jo sąžinė. "Jis būtent man," - pagalvojo šis sėsdamas į geriausią įmonės ekskavatorių. Kai likę darbuotojai mosavo lopetom, teisuolis ramiai sėdėjo prie mašinos vairo ir vienu pirštu sukinėjo vairą. Kai žemesnieji prakaitavo laukdami gaivesnio vėjo pūstelėjimo, teisuolio garbanos plevendavo oro kondicionieriaus sukeltose srovėse.  Teisuolio krūtinę užplūdo energijos pliūpsnis pirmąkart pastebėjus žemesniojo kolegos neblaivas akis ir drebančiose rankose vos išlaikomą kastuvą. Akimirksniu sumojo, kad įgaus vadovybės pasitikėjimą, skaidriai atpasakojęs neskaidrų darbuotojo elgesį. Juk šis praktiškai gauną atlygį veltui, jis tik ramstosi visą dieną, pasigriebęs lengvesnę lopetą, kai visi likę, įskaitant ir teisuolį uždirba šiam alkoholikui.  - Jis ilgiau užtrunką pietaudamas, dažniau ilsisi, nuo jo trenkia broga . Jis nieko per dieną doro nepadirba, iš

Aplink visko pilna: Daiktų, jausmų, net skrandis. Tik ten kažko vis stinga, Lyg šią prakirto kandys. o o o Taip vaikštau širdimi skylėta, Pilu, kemšu ją tarsi maišą, Kai ima per skyles byrėti, Saviškiams patampu pabaisa. o o o Juk lengva ant kito rėkti, Ir taip savų bėdų nepastebėti. Apkaltinti antrą pusę, Dėl to, kad ten tuščia, tuščia, tuščia...

Pranukui labai pasisekė. Visi kalbėjo, kad jo tėvas esąs apsukrus vyras, kartu su kitais kolūkio vyrais pasidalijo aliuminio vielos ritę. Tėvas sūnui pasakojęs, kad ši viela, skirta tik svarbiems darbams, kai kabino ją ant vinies pašiūrėje. Kitą dieną iškart atsirado svarbus reikalas. Pranukui kilo mintis, kad prie virvės galo geriau pririšti iš vielos išlankstytą nedidelį lanką, nes metama kilpa neprasiskleidžia taip, kaip berniukas matė per televizorių. Ten, kažkur Amerikoje vyrai, užsiropštę ant prajodinėtų, virvėmis gaudė dar laukinius arklius. Labiausiai Pranukui įsiminė tos scenos, kur kaubojus švysteli į orą virvę, o ši įšsižiodama lengvai klesteli ant besipriešinančio žirgo sprando. Aišku, jei būtų Pranuko valia, jis norėtų viso kaubojams skirto komplekto: plačiabrylės skrybėlės, iš kietos odos pasiūtų batų, šautuvo, kurį galėtų užsikišti už diržo ir tos virvės. Tačiau mama nuo mažumės Pranuką pratino prie minties, kad ne viską galima turėti, todėl tą dieną jis džiūgavo turė

" Smertis mumis pasiėmė anksti, taip kaip dalgis nupjauna žolelę. Viešpatie būk mums maloningas. Čia ilsisi dviejų brolių Antano ir Jono kūnai iš Papinaujo. Mirę 1883 ir 1900 ." Toks užrašas, iškaltas ant antkapio. Per laiką tas kryžius tapo tik riboženkliu to, koks pasaulis buvo prieš šimtą metų. Galų gale tokie kapeliai papuola ant tako ir drumsčia naujai iškasamų ritualinių duobių schematizuotą griežtą tvarką.  Tik vis dėl to, akį traukia dailūs kalvystės darbai, o tokių kryželių begalės Kvėdarnos kapinėse. Juolab įeinant nuo prūdo pusės, tik mestelk žvilgsnį aukščiau ir atsivers ant kalno iškilūs ir į visas puses sukrypę.             Prieš daugiau nei du tūkstančius metų Jėzus atkentėjo už žmonių nuodėmes ir buvo prikaltas prie kryžiaus. Įstabiausia šiandien tai, kad net stipriai kentėdamas, jis nepaliovė ieškoti ir rasti savyje gerumo, atjautos kito kančiai. Net ir tuo atveju, jei tai būtų tiesiog keturi maži paukšteliai, prisiglaudę ant jo nukamuotos ga

2015-05-22 Kvėdarnos Kazimiero Jauniaus gimnazijos sodelyje vyko "Kūrybinės metamorfozės: mes esame" naktiniai skaitymai. Visai netikėtai apie renginį sužinojus vos porai valandų prieš jį, gimė nesutramdomas noras užlipti ant scenos kartu su savo kūrinėliu.  Ir man pavyko. Organizatoriai liko nustebę, pavadino mane "Vakaro staigmena", nors galvojau, kad "Žemaitijos akmenėlis", kuris buvo įtrauktas į pasirodymą vertas tokio šaukinio.                                                                                  Skaičiau nedidelės apimties "Jis grįžo" tekstą, kurį taip paprastai prieš porą savaičių buvau sukūrusi. http://sapnalaikis.blogspot.com/2015/05/jis-grizo.html Tai toks neįprastas jausmas, lyg nebegalėdamas pasislėpti už taisyklių, kažkieno sukurtos tvarkos, nubrėžtų ribų, primesto scenarijaus, apsinuogini ir beveik drebėdamas iš baimės parodai savo tikrąjį "aš".... euforija.

Nugertos Latte kavos puta prilipusi prie stiklinio puodelio kaskart į jį žvilgtelėjus primindavo, kad greit reiks iš čia eiti. Palikti tą magiškai mane veikiančią vietelę prekybos centre. Apsupta knygų visada imu jaustis tartum ne iš šios planetos. Lyg Erdvėlaivis, nusileidęs kokiam mėnulyje, o gal ir toliau. Net dabar tebetikiu, kad jei perskaityčiau visas knygas, sudėtas į lentynas, tapčiau protinga. Gal net, kaip mano tėvas mėgsta iš savęs pasijuokti, nebetilpusios smegenys galvoje imtų kauptis kažkur kitur. Pas mano tėvą jos kaupiasi pilvo srityje.  Chemijos enciklopedija, Čiurlionis, Kodėl baltieji lokiai renkasi vienatvę?....ir kitos knygos, kurių tikriausiai neskaitysiu arba tik pavarčiusi stabtelsiu prie ryškių piešinukų, kaip kad visi mes mėgstame daryti. Knygose visas pasaulio protas ir išmintis. Lyg būdama laiko mašina, ji sugeba kaskart nunešti į vis kitą nišą, nes žodžiai tai kūrėjo, o jausmai - skaitytojo. To žinojimas keri. Nuleidusi akis į pirmą aukštą pasteb

Turėjo praeiti keletą dienų, kol nusistovėjus emocijoms, viduje susitaikiau su nedideliu laimėjimu. Pagaliau vienas parašytas mano kūrinys atitiko autoritetingesnės svetainės turinį ir buvo jame patalpintas. Juokaudama sakau: "Čia jau ne DELFis ar "Šilalės artojas", tai kai kas rimtesnio." Į Bernardinai.lt bandžiau porą kartų publikuoti tekstus, tačiau man atsakydavo. Kai save prisimenu tada, žinojau mažiau nei dabar. Toks jau gyvenimas: rytoj busiu geresnė nei šiandien. Ir tas "pilnėjimas" vis nesustoja, kaip nesiliauja tekėjusios upės.  Jaučiuosi lyg su kuklia gumine valtimi būčiau pasiekusi kurį laiką ieškoto uosto. Prie krantinių prisišvartavę masyvūs turistiniai ir krovininiai laivai manęs net nepastebi, nes galvoja, kad čia tik šiaip kažkokia nuolauža plakasi tarp jų sukeltų bangų, bet nepaisant to - aš esu čia. Apie kūrinį. Labai dažnai parašiusi imu jausti užplūstantį palengvėjimą. Tiesa, pradžioje rašymas visada atlieka reabilitacinę

. Pavasarinės sodo nuotakos, nusimesiančios jaunosios rūbą po vieną baltą lapelį. O iki tol pritariant sparnuočių giesmėms bei mėšlavabaliams virpinant orą tegul puota tęsiasi.

Gražiausi audiniai, pastebėti vos atgimus gamtai, nors jie ištisus metus tokie pat.

Autorės piešinys - Fu, kaip negražu, - ištarė už nugaros staiga atsiradusi. -Kas negražu?, - smalsauju. -Speniukai, undinėlė nuoga, - man aiškina. - Galėjai jai kokia liemenėlę iš kriauklių pripiešti, - davusi patarimą pasišalina. Keista, kodėl visų pirma išvydusi ši piešinį, užplūdo negatyvu permirkusios mintys, išlindo tūnąs kaltės  jausmas. Kam iš viso gyveni? Kodėl turi poreikių, kurių aplinka nepajėgia suvokti? Negražu, banalu, buitiška, gramatinės ir stiliaus klaidos. Ar tik? Pakėlus atminties skrynią ir gerai ją papurčius paaiškėjo, kad prisiminimuose nugulė tik neigiami išgyvenimai, kad tapau kurčia ir abejinga viskam, kas man buvo pasakyta gera ir gražaus. Lyg gėris būtų neįgalus, o blogis sėkmingai augintų raumenis iki šiol. Kodėl piktesnis žodis labiau į galvą lendą nei mielas? Gal dėl to, kad įsivaizduojame: laimėjimai, geri santykiai, sveikata yra normalūs dalykai, o klaidos, kančia ir skausmas - tokie nėra. Bet juk, gyvenimas nėra vien tik juokas ir l

Nuostabūs muzikos garsai, gimstantys dviejų violončelės meistrų rankose. Įspūdinga su kokiu užsidegimu muzikantai atlieka kūrinius. Dar kartą įsitikinu, kad savo darbą būtina dirbti visa širdimi. Ponas Rūstusis čia paprieštarautų: - Groti smuikele, tai ne pjūklu ar obliumi per dieną riaumoti. Visi dainuotų, šoktų, pieštų ir šiaip svajotų, jei tik galimybės leistų... Ar jis teisus, aš nežinau. Tik viliuosi, kad kiekvieno mūsų laukia kažkur ta vieta, kur esame geriausi.

Tylos magija Autorės senas piešinys "Pokalbis. Sandėris" Ką, geriau tylėti? Susiraukti ir kampe sėdėti? Taip problemos nesisprendžia, Kai tavo burna užsisklendžia. Pakamuos mane tyla, Lyg bučiau visai maža. Dar numes griežtesnį žvilgsnį. Nesakysi, kad pasiilgsti. Gal užtilt reikėtų man? Gal užsidaryti kamaran? Taip tylėsime mes abu, Ale, spręsim be kalbų. Kas ką sakė? Pagalvojo? Ko nedarė? Kam numojo? Pratylėjus daug dienų, Kilo nemažai minčių. Juk liežuvis neturi nieko bendro, Su tuo, kas prikabinta prie šio sprando.

Jis sugrįžo lygiai po 10 mėnesių, 2 savaičių ir 3 dienų, kurias taip ištikimai jo laukiau. Buvo žadėjęs užtrukti tik 9 mėnesius. Todėl kiekvieną rytą iššokusi iš šaltos lovos pirmiausia pripuldavau prie lango ir vilties kupinu judesiu atplėšdavau užuolaidas. Kasryt taip žiūrėdama tikrinau, gal jau išvysiu jį kur nors tolumoje. Tik visi ženklai bylojo priešingai, lyg užmušdami viltį, kad jis išvis grįš pas mane. Buvau pradedanti užmiršti apie jo egzistavimo faktą ir apie tai, kiek kartų jis anksčiau nuvylė. Ir jis grįžo. Vieną dieną netikėtai išvydusi šalikelėje pirmą išsiskleidusią šalpusnio galvą, aplankė aiškus pojūtis - jis tuoj grįš. Buvau tokia tikra. Jutau ne tik širdimi, net visa kūno oda. Ir jis grįžo. O aš išsyk sutrikau, lyg būčiau jo nebepažinusi. Gal dėl to, kad spėjau nustumti užmarštin jausmus ką reiškia būti kartu su juo. Užuosti tą kvapą, jausti tą šilumą ir pamažu krūtinę užpildantį lengvumą. Stojusi į akistatą tiesiai su juo, pasidavusi atleidau, kas buvo i

Pastaruoju metu daugiau svarstau nei rašau. Dėka prasiplėtusio Facebooke draugų rato atėjo suvokimas, kad aktyviajame visuomenės sluoksnyje egzistuoja plataus spektro interesai ir įvairiausios pasaulėžiūros, nei vien tik asmeninių fotografijų publikavimas. Kaip keista stebėti kaip vieną ir tą patį reiškinį visi ima mikliai vertinti savo paskyrose, išsidalindami dažniausiai į dvi grupes: gerai arba negerai. Nejučiomis imu galvoti, į kurį frontą stočiau. Kiek daug naujo sužinojau...ir t.p. supratau, kad kažin kiek verta mirkti šiose neišsemiamose socialinių puslapių platybėse ir eikvoti energiją ginčams ir teisybės ieškojimams, nes tam nebus galo. Vis dėl to, teko grįžti prie esminio klausimo, kas be kitų nuomonės ir norų, be dalijamų patarimų, be reikalavimų ir lūkesčių esu aš. Žinau, kad daugelis lengvai sau gali atsakyti į šį žemišką klausimą ir kiekvieną dieną keldamiesi ryte ir prieš užmigdami žino, dėl ko visą dieną dirbo. Tik ne aš. Aš tebesu ieškojimuose. Ir kaip vienas ma

Žaviuosi keliaujančiais, keliautojais. Mato Šalčiaus kelionių knygą "Svečiuose pas 40 tautų" skaičiau su pasimėgavimu, kartu išgyvendama tai, ką šis lietuvis patyrė prieš beveik šimtmetį traukdamas per Europą link Indijos. Likau apžavėta tuo, kad anais laikais Lietuva nebuvo tokia maža, tokia nereikšminga, tokia menkavertė, kaip kad dabar ją esame įpratę matyti. Tuo metu anglų nebuvo vyraujanti kalba, todėl keliautojas ne tik, kad naudojosi dirbtine esperanto kalba, bet ir mokėjo bei kelionės metu išmoko begalės kitų kalbų. Anais laikais sudėtingos keliavimo aplinkybės nesutrukdė Matui pažinti pasaulį, todėl būtų neteisinga sakyti, kad dabar tą padaryti yra sunkiau.  Niekur daug dar nekeliavau, bet lėtai mėgaujuosi kitų įspūdžiais. Štai patys geriausi filmai apie keliones, kurios padeda pažinti ne tik pasaulį, bet ir patį svarbiausią objektą jame - save. 1. "Pėdsakais"   2. "Laukinė"     3. "Kelionė"     4. &quo

Žvelgdama vaikystėje į tokį dangų tikėjau, kad Dievas pasiėmęs šluotą jį prašlavė.

Aš buvau laisva. Aš turėjau būti laisva. Jo mano gyvenime daugiau nebebuvo, tarsi jis man jau buvo miręs. Galėjau jį dar išvysti sunkiais žingsniais slenkantį koridoriumi, galėjau dar matyti jo apkerpėjusį pakaušį arba girdėti balsą, už sunkių kabineto durų. Tik, lyg būdama kaltoji pusė, visaip vengiau susidūrimo. Kam reikia nušlifuotos šypsenos, jei būtų kas šalia, ir kam reikia priekaištų kitu atveju, jei nieko su manimi kartu nebūtų.  Parašiusi oficialų atsisakymo dokumentą, atrodo, kad tiesiog jį dabar, čia pat su lengvu popieriaus lapu ir mėlynai rašančiu tušinuku išmečiau iš savo gyvenimo. Tik sulaukusi klausimo : "Kodėl?", vos susitvardžiau neišrėkusi: "Šunsnukiai, jūs gi viską matėt ir tik abejingai stebėjote, kai buvau kankinama". Kol skubėjau į namus, gatvėmis siaučiantis vėjas kalbėjo: "Kam tai rūpi? Kam tai rūpėjo? Kam tai rūpės? Niekam nerūpi. Niekam nerūpėjo ir vėliau niekam nerūpės." Tvirtai įkvėpusi drėgno vakaro oro, stvėriau šild

Visi turime savo individualią nuomonę apie gyvenimo reiškinius, o labiausiai apie žmones, kuriuos pavyksta sutikti. Beveik visada jutau saldų skonį liežuvaudama apie man nesuprantamus aplinkinių poelgius. Kaip gera juos teisti, analizuoti, kaltinti bei mokyti, kai šių nėra šalia. Nelabai pagalvojau, kad jei jie mane girdėtų - jiems skaudėtų, jei tai būtų netiesa. Ir net tuo atveju, jei tai būtų tiesa. Bet laikas eina. Gryninu save. Siekdama neprisišlieti prie laikinų malonumų, ieškau amžinų vertybių su išliekamąja verte. Kas gi nesutiks, kad nuoširdumas, diplomatiškumas, empatija, gilus ir toliaregiškas požiūris į gyvenimą - nėra vertybės. Iš tiesų, dabar visai nebeaišku, kas yra vertybės. Net žvelgdama į nuogą užpakalį nesu tikra ar čia matau meną ar tik pliką sėdynę. Interneto garsiakalbiai sako, kad reikia sakyti, ką iš tiesų galvoji, o pagalvoti prieš sakant...? Ir štai išaušo ši dieną. Ji rėkė ant manęs telefonu, mano išsiblaškiusiame elgesyje ši įžvelgė t

Būsimi choristai greitai okupuos nekaltą tvenkinuką. Kasnakt žvelgdami į mėnulį danguje, pasirepetavę trauks monotoniškas dainas, kurias vėjas atneš iki mano langų. DVI VARLYTĖS LANKOJE, TARP ŽOLIŲ TUPĖJO. Į MĖNULĮ VAKARE , JOS ILGAI ŽIŪRĖJO. KVA, KVA, KVA, KVA, KVA, KVA, KVA, KVA, KVA bet atskrido štai garnys...