2015 m. lapkričio 28 d., šeštadienis

Slaptieji skaitytojai...ir gyvenimo trupiniukai

-Žinok skaičiau tavo blog'ą. Jau ruošiausi parašyti kokį komentarą, mat mintis buvo neišbaigta. Lyg rašei gražiai ir protingai, bet galų gale nebuvo įmanoma suprasti, nes rašiniui kažko trūko...jau žadėjau komentuoti, - pasakė mano ilgametė draugė, su kuria susipažinome dirbdamos vienoje įmonėje.
-Tu skaitai mano kūrinius, - akivaizdžiai nustebau srėbdama kažkokią salstelėjusią arbatą jos naujuose namuose. 

O anksčiau, moteris iš akademinės aplinkos leptelėjo:
-Ai, skaičiau tavo blog'ą...
Nors baisiausiai buvau kamuojama smalsumo, nebuvo progos išsiklausinėti, kaip tai įvyko, mat šiaip jau skaitymas išeina iš mados, tai beveik būtų galima įrašyti į Raudonąją knygą, tačiau smalsumas yra pamatinė humanoidų savybė, leidusi išgyventi Žemėje žmogui jau tiek amžių.

Esu tikra, kad dalis domisi tekstukais, dėl to, kad galbūt mane asmeniškai pažįsta, tačiau mano lūkesčiai yra kitokie. Šiuose žodžių kratiniuose nereiktų ieškoti manęs, ten reiktų ieškoti pirmiausia savęs, bet čia kalba eina apie subtilius dalykus žmogaus esatyje, apie tai kas neįmatoma jokiu mikroskopu ar lupa... Mane visąlaik ypatingai traukė tai, kad per tekstus kūrėjas gali bendrauti su skaitytojais daugybę šimtmečių. Juk yra begalės įsimintinų kūrėjų, kurių darbai žodžių, garsų ar vaizdų pavidalu komunikuoja su liaudimi. Sunku netgi suvokti, kaip koks mažytis buvęs žmogeliūkštis geba tapti neišsemiamu įkvėpimo šaltiniu tūkstančiams net po jo mirties. Atvirai kalbant, paskutiniu metu galvojau, kad tai galėtų būti prasmė. Gyvenimo prasmė, mat jis kažkuomet pasibaigs, o kuo tada didžiuotis, mielieji? Vaikais? Namais? Gražia maaaaaašina? O gal titulais dr., prof.?

Tačiau, keičiuosi.
Persigalvojau.

Viskame rastina prasmė, jei veikla kuria visokeriopą gėrį tiek objektui, tiek subjektui. Blogai, kad possovietiniam tvaikui dar garuojant yra populiaru manyti, kad tik jau sociume pripažinti žmonės yra reikšmingesni, laimingesni. Aišku, čia koreliacija pastebima, tik esmė lieka ta pati - ar aš pats leidžiu sau būti savimi, būti laimingu nepaisant to, ką kiti norėtų matyti. Deja, spaudimas iš išorės visada bus, mat aplinkiniai pageidautų to, kas leistų jiems lengviau suprasti staiga atsiradusį fenomeną.

Taip jau yra.

Slaptieji skaitytojai, tyleniai, pasislėpę po statistikos skaičiukais mano blog'o skydelyje, tenorėjau pasidalinti keliais mažyčiais pastebėjimai, gyvenimo trupinukais, nes mano laikas tirpsta kolkas ne kuriant, o bandant kažką ale išsikovot...

Emigracija - kai kuriais atvejais, tai šiuolaikinė tremtis. Nors ne į Sibirą, nors ir savo noru, joje iškyla tokie keblumai, kurių gimtinėje nė su žiburiu nerasi. Emigrantai verti pagarbos, nes jų širdyse gimtinė užima svarbią vietą, nors neretai tam išreikšti jau nebesurandami tikslūs ir taiklūs žodžiai. Būti kitur - tai nereiškia jos išsižadėti. Priešingai, manau, kad būtent emigracijoje užauga didžiausia meilę jai. Tada net ima kilti esminiai tapatybės klausimai, norisi daugiau domėtis istorija. Tarp kitko, mes jokie east europeans, aišku, priklauso vėlgi su kuo tapatinamąsi.

Aš. Kiti žmonės iš tiesų nėra tokie reikšmingi, kaip visada paprastai yra apibrėžiama. Ypač Lietuvoje, pasilikęs toks visuotinas bejėgiškumo jausmas, persismelkęs kiaurai mūsų pasaulėžiūros. Štai iš kur kyla visi nabagai, štai iš kur atsiranda tas paikas noras ieškoti kaltų ir nusigręžti nuo asmeninės atsakomybės dešimtmečiais.

Menas. Tai didžiausias mano asmeninis atradimas. Suteikdamas tokius gilius išgyvenimus, šis apvertė mano požiūrį į save. Baisiai stebiuosi, kaip šito nesugebėjau pastebėti anksčiau, lyg kasdien kartojau slaptus burtažodžius iš TV: "Būti klonas kitų, stiprių ir įspūdingų.", lyg vakarais melsdavausi : "Saugok mane nuo manęs pačios." Vis plakiausi, kodėl palaimos nerandu ten, kur kiti seniai jau rado.

Kartą, neseniai savo užrašinėje brūkštelėjau:
Menas, kaip šiltas meilužio (plačiąją prasme) guolis, vilioja taip, kad net tirpsta kojos, o kažkur paširdžiuose suplazda mintis - viskas įmanoma.

Regis jame glūdi tokie pasauliai, galbūt net įdomesni nei realusis.

Girdžiu. Dėstytoja per paskaitą prieš keletą metų retoriškai kreipėsi:
-Žinokit, jei šis dalykas ne jums, sakykit, vesim minimumą, atsiskaityt nereiks. Vėliau žmonės dirba, dirba ir ima paveikslus kolekcionuoti.
Tąkart į priekinius dantis pastuksenau liežuvio auskaru ir jos dėstomą dalyką vėliau išlaikiau geriausiai iš grupės.

Savitaiga. Ji gali nuversti kalnus.

Tiesa, aplinkoje imu pastebėti menininkus incognito. Jie rengiasi skoningiau, moka derinti rūbų spalvas, perkasi stilingas užrašų knygutes ir greičiausiai laiko nuodėme apsirengti belekaip arba taip, kaip kiti.  






2015 m. lapkričio 3 d., antradienis

Gimstanti

Tai greiciausiai simbolistinei srovei priskirtinas  paveikslas (busimas) - kitaip nesigauna, nesipiesia, nesikuria...

Paprasiau savo zmogaus:
-Pasakyk, ka matai?
Jis truputi pagalvojo, iverino visas tolesnio pokalbio scenarijaus pasekmes ir tare:
-Galbut cia pasleptas per didelis kalbejimas, nes lupos tokios placios. O gal priesingai - negalejimas prabilti, nes jos gi kietai uzciauptos...

Ramiai prigludau prie jo peties.

Seimoje jau du menininkai.*

*-naudotas nelietuviskas raidynas.

2015 m. spalio 11 d., sekmadienis

Saviapgaulė


Pėdsakais

Palikti pėdsaką, apčiuopiamus įrašus žemės lapuose, kad kadanors ieškanti ir kankynėje pasiklydusi siela jais imtų sekti paskui, kad patekdami į vienas kito pasaulį, kad įmindami vienas antrą, atsakytume bent į dalį klausimų.


2015 m. spalio 8 d., ketvirtadienis

Menkaverčiai dėsniai

Žinoti. Kas čia aiškiai ką žino? Kaip vienas žmogus, kurį karts nuo karto stebiu online, paaiškino man: tik arkliui čia viskas aišku. Todėl galiu drąsiai daryti išvadą - nesu arklys, todėl ir kankinuosi klausimų klampynėje, niekaip neapsisprendžiu, pasilikt ar lipt lauk.

Dažnai kyla klausimas, kodėl neatsidūriau laiku ir vietoj, kodėl tada nepadariau kitokio sprendimo, per dažnai skubėjau lyg būčiau vejama žvėries. Aišku viena, laiko atsukti jau nebeina atgal. Pataisyti neteisingo, kaip dabar lengviau manyti, sprendimo mygtuko undo nėra.

Tada lieka tikėjimas-viskas čia pagal ano planą. Tačiau kiek ilgai ir ši pasaulėžiūra nekels nusivylimo. Kažkurį laiką, kol ant bako dugno dar yra degalų, galima važiuoti be atsargų. Tik viskas turėdamas pradžią, atranda ilgainiui savo pabaigą. O tada gelbsti tik laimėjimas.

Žmogui reikia laimėjimų. Jie užpildo netektis, užkemša nusivylimo prakiurdytą sielą ir kurį laiką verčiau patikėti: aš esu laimingas, šįkart iš tikrųjų.

Žinau, kad tai geriausia to imitacija, mat daug sykių buvo, kad siekio realizaciją lydi giliausias nusivylimas. Tai turėjo kvepėti geriau, laimė turi turėti geresnį skonį, ilgiau išlikti šviežia kaip pyragaitis, kuris patrauklus atrodo tik patėkštas vitrinoje, už stiklo.

Amžiaus privalumas - patirtis, jau galima daryti šiokias tokias išvadas, todėl kas jei, taip niekad nerasiu to, kas iš tiesų yra tas dydisi O. O jei jis išvis net neegzistuoja, tai reikštų, kad ieškojimai galbūt bevaisiai, kad viltys dedamos  į neapčiuopiamus tolius, kurie galbūt skirti ne žmogiškai būtybei.

Tiesa ta, kad patraukliausi dalykai, traukiantys mases gimsta iš milžiniško nusivylimo, asketiško kentėjimo.

Ar, kai žinau šiuos menkaverčius dėsnius, yra lengviau? Ne. Ne taip, kaip tam arkliui.


2015 m. spalio 7 d., trečiadienis

Takoskyra

Nors zvelgiu i kita,
Galiu matyti ten tik save.
Gaila, ...ribotumas,
Taciau tiesa jau tokia.*

*-nelietuviskas raidynas.

2015 m. spalio 5 d., pirmadienis

Broliai, kvieskite likusius


Jei manes kas paklaustu, ar kuryboje yra autobiografijos ar tikru faktu. Sutrikciau, mat zmogus neturi galios atvaizduoti to, kas is tiesu neegzistuoja. Tai yra, per kurejo galva ir pirstus pereina realus dalykai. Tik galbut jie nera fiziskai apciuopiami, kitose dimensijose, ar kitame Zemes pusrutulyje. Kas sukuriama zmogaus galvoje, pries tai juk buvo visai kitur. Tad viskas realu. 

O keisciausia yra tai, kad nuolatos mastydama apie kuriniu personazus, tiek isijauciu i ju gyvenima ir sprendizmas dilemas, kad is tiesu ima atrodyti, kad tai vyksta visai salia manes...* Creepy.

*-naudotas nelietuviskas raidynas.

2015 m. rugsėjo 30 d., trečiadienis

Sapnai virstantys


Atvykusi cia, emiau sapnuoti sapnus. Visokiausius, bet svarbiausia itin realistiskus, paremtus logiska veiksmu seka. Budavo, atsikeliu ryte ir ilgai turiu mastyti cia is mano gyvenimo ar is sapno. Sie penki primarginti popieriaus lapai - tai sapnas, virstantis kuriniu. Kuo giliau pasineriu i ji, tuo labiau matau, koks jis zemiskas, koks skausmingai grazus, koks islaisvinantis, kiek daug galiu cia ideti saves.

Neseniai perkaiciau latviu rasytojo Guntis Berelis knygos "...rasyti..."istrauka. Joje radau puikiausiai apibudincia mano pojucius rasant si kurini - tai, kad kurejai jaucia sleikstuli rasydami, kad neparasyto dar teksto sunaikinimas ji uzrasant zodziais yra skausmingas, mat daznai zodziai neigalus visiskai atspindeti  idejos. Kad rasant grumiasi du - savikritiskas poziuris i kuryba ir pats kurimas. Taip ir yra.

Smagu kurini kaip meiles vaisiu nesioti viduje, niekam dar nerodyti, bet paslapciomis jausti jo silpnus judesius, kurinio reiksminguma bent sau. Skausmingai teko suprasti, kad kuriniai turi buti nukreipti kaip upe i tinkama auditorija. Tai naturalu, ka sugalvoju neprivalo buti universalu, skirta placiai auditorijai. Tiesa sakant, dar ieskau savo skaitytojo, viliuosi tai ne Sizifo darbas, mat ne visi megsta skaityti, ne visiems to reikia. Nieko tokio, kas iesko - tas randa. Sis pasakymas gali buti naudojamas is abieju galu.

Dar nesu tikra. Itariu, kad galbut po truputeli, mazais zingsniukais imu atrasti savo arkliuka, akimirka, kuri mane ikvepia, kuria noriu isnarstyti, isskrosti ir pateikti jau kuryboje.*

*-naudotas nelietuviskas raidynas.

2015 m. rugsėjo 22 d., antradienis

Australijos aborigenu menai*

Glasgow Gallery of Modern su kepuretu raiteliu priesakyje*
























Dar vienas Australijos aborigeno kulturos pavyzdys, aptiktas sisyk Glazge Modernaus meno muziejuje. Paziurejus is arciau, paveikslas susideda vien tik is mazu mazuciuku taskeliu, nors fotografijoje tai nesimato*.

*-naudotas ne lietuviskas raidynas.

2015 m. rugsėjo 6 d., sekmadienis

Tarpas tarp šiandienos ir rytojaus

Autorė Edinburgo Zoologijos sode prie medžio,
 staiga išnirusio iš vaikystės prisiminimų

Lyg pojūtis, kad šiandien jau nepakaks laiko išspręsti svarbų rūpestį, kuris slėgdamas širdį svariną visą kūną. O rytojus per toli, kad nerimti dėl jo nešamos nežinomybės. Tas laikas nebyliai įsako: "Jau niekur nėra reikalo skubėti - tam prasmės nėra. Būk čia. Dabar." O čia sakoma, kad retas mūsų gyvena dabartyje. Kai gerai vis ATEITIS, ATEITYJE, o jėgų seklumoje PRAEITYJE, PRAEITIS. 

Šis laikas - tai tarpas, tarp suakmenėjusios praeities, kurią liečiant aštrios briaunos dar skaudžiai žeidžia, lyg pamatas ji tvirta, atlaiko. Laikas - tarp besivystančios ateities, kurioje svajonės, idėjos ir tikslai raibuliuoja lyg medžio pūkas artėjant rudeniui.

Nėra aiškios ribos, kur judvi jungiasi, kur sutrupa akmuo, kur įleista į jį, pagirdyta vandens medžio šaknis ima storėti, pavirsdama šaka, laikančia mažytį rausvą žiedelį. Tūkstančius žiedų. Šimtai minčių, dešimtys svajonių ir vienas tikslas.

Pagirdyti gyvenimu ieškančią sielą.

2015 m. rugpjūčio 26 d., trečiadienis

PROCESAS


Kurybos procesas 2 mkoridoriuje. Ir ten telpa visas pasaulis.*

* - naudotas nelietuviskas raidynas.

2015 m. rugpjūčio 9 d., sekmadienis

Slapyvardžio kilmė

Karvelis neatsirado atsitiktinai ar šiaip sau. Pasirodo, šis žodis mane vijosi nuo 2003 metų, tačiau vėl su juo susidūriau tik po dešimtmečio. O buvo taip...

Vienu metu intensyviai sukau galvą, kad mano pavardė, kurią apdovanojo vyras vestuvių dieną apie mane nieko nepasako. Gal dėl to, kad visada žavėjausi reikšminėmis pavardėmis, jų kilme.

 Universitete dėl to net susiklostė gana komiška situacija, kad grupėje buvęs studentas Karalius išoriškai veido povyza priminė tik išvargusį varguolį ir savo pavardės niekaip nepateisino. Tiesa, po Inžinerinės grafikos egzaminų perlaikymo visi mes toje auditorijoje atrodėme: studentai - varguoliai, klipatos žingsniu besiartinantys prie dėstytojo - auditorijos karaliaus stalo, rankose nešini jau nuo klaidų taisymo pratrintus brėžinius.

Taigi, dėl mažai suprantamų priežasčių nesilioviau savo giminėse ieškojusi gražiai skambančių pavardžių. Radau : Zarambas, Pocius, Jakus, Kavaliauskus, Palekus, Juozaičius, Poškus, Raudonius ir nė vieno Vilko, Lapės, Bajoro ar Mylimo. Ką padarysi - toks likimas.

Kai jau buvau beprarandanti viltį, staiga į rankas pateko pačios 2003 metais per literatūros pamokas rašytas darbas pavadinimu: " Sutinku save, po 40-ties metų". Jame pasakoju, kad patekusi į Lietuvos Raganų suvažiavimą sutinku save. Aš ilgais žilais plaukais (panašu, kad tai gali būti tiesa, nes pirmą žilą plauką radau dar 22), apsigynusi daktaro laipsnį, dirbu dėstytoja. Turiu šeimą, o mano pavardė Renata Pociūtė-Karvelis...

Širdis nuo tos akimirkos pasidarė kur kas lengvesnė - išsisprendė galvosūkis tokiu magišku būdu. Kaip ir "Sekso ir miesto" herojai, pirkusiai žiedą per varžytines, man buvo svarbu sau pažymėti savarankiškumą ir nepriklausomybę, todėl šis nekaltai atplasnojęs žodis sustatė viską į savo vietas.

Taigi, nuo šiol kūryboje aš - Renata Karvelis

2015 m. rugpjūčio 6 d., ketvirtadienis

SAPNALAIKIUI jau metai!!!

 
 

Rugpjūčio pradžioje mano projektui SAPNAILAIKIS suėjo vieni kalendoriniai metai. Per juos buvo visko patirta, visko prirašyta. Įspūdingi metai, jei tai būtų puodelis - jo turinys veržtųsi per kraštus.

Tiesa, čia susikūriau asmeninę savirealizacijos erdvę, nubrėžiau sau priimtinas ribas ir laikui einant jas keičiu, atsižvelgdama į tai, kaip transformuojasi mano pasaulėžiūra ir santykis su savimi. Pradžioje atrodė, kad privalau daryti viena ir žvilgsnį kreipti ten pat, o dabar priešingai - nei žinau, nei privalau.

Džiugu, kad su kiekvienu tekstu krūtinę užplūsta vidinės laisvės pojūtis, kuris tarytum vaistai - gydo.  Paspaudusi pirmuosius kompiuterio klavišus, net neįtariau, kad kūryba yra didžiulis iššūkis ribotam žmogui. Nuo pirmo sakinio iškeliami esminiai klausimai tokie kaip: o kam visa tai darai? Kam to reikia? Kas skaitys? Iš kur čia ištraukei, kad turi gabumų? Gal tau trūksta dėmesio? Kas tave supras? O jei nė vienas? Ir tokių slogių panašių klausimų dar tūkstantis, o ta viena nedrąsi mintis: "Aš noriu, man reikia." tyliai skęsta neprarasdama vilties būt išgelbėta.

Kūryba panaši į kovą, vietinės reikšmės karą ar reikšmingą mūšį, kur veiksmas vyksta žmogaus viduje. Ten pat kasdien žūsta ir laimi, liūdi ir švenčia pergalę.  Ten pat užgrobiamos naujos teritorijos ir sunaikinama tai, kas iki tol buvo laikoma vertingu. Viskas viename - niekas neperskirta.

Smagu, kad šis projektukas buvo pastebėtas, o tai mane padrąsino ir įkvėpė nenustoti investuoti energiją ateityje. Šiuo metu krypstu į prozą. Jaučiu potraukį novelės žanro kūriniams. Vieną tokį net nusiunčiau į "Metų" redakciją. Labai knietėjo įsitikinti, ar nepervertinu savęs, ar intuicija neapgauna. Redaktorius paaiškino, kad tikėjosi blogiau, tačiau tekstas pasirodė labai autentiškas ir gyvas, todėl pasiūlė kurti toliau, mat reikia tvirčiau įsitikinti, ar aš būsianti Naujoji Žemaitė.

***

Įdomiausia dabar yra tai, kad pakeitus geografinę vietą, kilo naujų idėjų banga, o senųjų temų kažkaip nebesinori vystyti, bet kad ir kaip bebūtų viliuosi, kad šis ratelis nenustos suktis. Dėkoju skaitantiems, kita vertus noriu tikėti, kad mano tekstai turi apčiuopiamą arba subtilią naudą.

Kažkada, kai buvau maža reikėjo tėvui padėti sodinti eglaites. Jų buvo daug. Iš nekantrumo tėvo klausiu:
- O kas, jei ne visos prigis, o mes būsim tiek triūso įdėję?
Tąkart jis ramiai atsakė:
-Jei nors viena prigis - naudos vis dėl to bus.

2015 m. birželio 20 d., šeštadienis

Saldi kritika

Kritikos amžius. Lietuvoje jis pačiam apogėjuje. Kritika laisvai liejasi upėmis per visur, kur tik įmanoma. Iš profesionalų ir diletantų lūpų. Smarkiau iš neišmanančių, kiek mažiau iš suprantančių reikalo esmę. Nepatikėsite, bet viskas prasidėjo nuo Jurijaus Smorigino. Visiems taip miela buvo klausytis jo keistų pastabų dėl to, kaip plaukų spalvą trukdo gerai sušokti ir t.t. Aš žinoma juokauju, tačiau šį pavyzdį pasirinkau neatsitiktinai, nes pastarasis atspindi mano požiūrį į mielai kritikuojančius ir  į jų kritiką.

Asmeniškai susiklostė daug atvejų, kai tenka susiremti su kritika. Tiesa, tai gana sudėtinga. Viena vertus, kad neretai kritika visiškai nekonstruktyvi, antra - kritikos sąvoka iškart asocijuojasi tik su negatyviomis pastabomis. Praktika rodo, kad taip ir yra. Infantiliems lietuviams blogo žodžio pametėjimą oponento pusėn galime laikyti net savotiška nebylia savęs išaukštinimo procedūra. Jei vienas yra blogas, šalimais tarsi atsiranda tas - gerasis, kuris pastebėjo, kuris įvertino. Strėlės, susmigusios į kritikuojamą, saldžiai pamalonina jas išleidusį. Iš kitos pusės, susidaro įspūdis, kad kritikuojam staiga nepaliekama erdvė tolimesniam tobulėjimui, kuris yra natūralus žmogaus vystymosi komponentas. Blaiviai vertinant, atrodo, kad kiekvienas sulaukęs kritikos jau mažų mažiausiai turi būti premijų, medalių prizininko lygyje. 

Nuoširdžiai stebiuosi, iš kur semiamasi tos kritikos (nekonstruktyvios). Kas pasilieka tame žmoguje, pasakiusiame tik negatyvą? Iš kur jis randa tiek daug pasitikėjimo savimi? Nejaugi jis manosi esąs nuo šiol vertas medalio, tik už tai, kad garsiai pasakė tai, kas sujaudino pilkosios masės sluoksnius - sukėlė neproduktyvią audrą.

Internete beveik nuolatos sukasi kokios nors diskusijos, kuriose karštai aptariama: kur yra riba tarp savo nuomonės afišavimo ir paprasčiausio įžeidimo. Pasirodo net ir dabar tebesikartoja pasakininko H.K. Andersano Nuogo karaliaus istorijos, kai blaivesni sociumo atstovai dar geba pamatyti realų vaizdą, o visi likę - nuoširdžiai pasitiki bendru informacijos srautu. Apmaudu.

Tamsūs žodžiai lakūs, o gražų ir gerą žodį iš lietuvio reikia vos ne su pagaliu iš rankų išmušti. Regis, skauda kitą pagirti, ar kartu su juo pasidžiaugti. Objektyviai įvertinant pasiekimus, pastebėti gerą ir padrąsinti dar pasitempti ateityje. Geri rezultatai tėra NORMALU sąvoka tautiečio galvoje, o blogi KLAIDA. 

Turiu įtarimų, kad ši nacionalinė savybė įsivešėjo praslinkus okupacijai. Kai staiga vieni ėmė nepailsdami verstis, o kiti su viltimi vis laukė, kad kažkas ateis:padės, parodys pirštu. Nuo tada, galbūt, lyginimas prasidėdavo ir baigdavosi lietuvio diena, štai iš kur galėjo rastis posakis: Džiaugiuosi, kai kaimyno troba dega. 

2015 m. birželio 19 d., penktadienis

Slinktys


Sėdėjau už stiklo, o jis taip lengvai čiuožė atbulomis ledu. Akivaizdu, kad tam beveik iki juodumo nudegusiam vaikinui tai puikiai sekėsi. Iš visų sumaniusių vakarą praleisti ant prekybcentrio ledo jam tai ėjosi geriausiai. Jis buvo vienas, bet panašu, kad per daug dėl to nesuko galvos. Esu beveik tikra:jis pastebėjo savo čiuožėjo gabumus ir slapta mėgavosi tuo, kad kemšantys už stiklo maistą įsistebeilija galų gale tik į jį. Neįmanoma nepastebėti jo, kai likę atsargiai slenka pasieniais. Kažkodėl išsyk nutariau, kad jis nėra itin turtingas. Tiesa sakant, tik stipriai įdegęs sprandas signalizavo, kad dirbama fiziškai kažkur lauke. Šviesi trumparankovė lengva palaidinė tik dar labiau paryškino vaikino tą dvasios lengvumą, jei ne gravitacijos jėga, panašu, kad jis galėtų net pakilti į orą. Jis buvo šiek tiek jaunesnis už mane. Padavėja, aptarnavusi tą vakarą taip buvo jaunesnė. Vakaro kolega irgi jaunesnis. Staiga pajutau,kad mano laikas jau praėjo. Tas laikas, kai gyvenimu čiuožčiau lengvai tartum pačiūžom lygiu ledu. Negalvojau kas pasilieka už manęs,o kas dar tik laukia.

Tik šį akimirka. 
Lengva. 

Pica buvo neskani, o kavos skonis išblankęs. Nieko nebėra kaip kad buvo pirmą kartą. Regis viskas pasiliko už.

-Dabar tavo laikas, - neslėpdama nostalgijos kreipiausi į jaunėlį, kuris kapojo paskutinius picos gabaliukus. - 11,12, I kursas, II kursas-patys smagiausi metai. Nesi nei visiškai suaugęs, nei vaikas. Tėvai išlaiko, o sprendimus darai jau pats. - Bebaigdama nusukau žvilgsnį į už stiklo dar tebenardantį vaikiną ir giliai įkvėpus atsidusau. Kiek daug dar teks tam jaunėliui pereiti, kol jis bus mano vietoje.

Kur yra namai?

Kur yra namai?
Gal ten,
Kur tavo daiktai?
Ne ten.
Kur,
Žmonės, jausmai,
Ten bus,
Ir mano namai.

2015 m. birželio 16 d., antradienis

Be pavadinimo

Aš, nežinojau,
Kad reikia gyventi,
Dabar ir čia.
Tylutėliai svajojau,
Būti didžia kažkada.
Naktimis nemiegojau,
Įtikėjau nejučia.
Dienomis tik dvejojau,
Gal kitur ta tiesa?

Ne. Neatiduosiu,
Tą, ką taip stipriai laikau,
Bet žinai. Pasiduodu.
Nes prasmės nebėra jau.

Buvo lengva,
Sakyti taip, kaip nėra.
Gyvenimas -  ne štanga,
Pažiūrėsim, kas pakelia,
O kas ne...



2015 m. birželio 11 d., ketvirtadienis

Angelų gvardija


Tvirta angelų sargų tvora stovėjo ant debesies krašto. Jie džiūgavo, iš nekantrumo nesugebėjo ramiai sukalbėti net paskutinę maldą, mat tuoj angelams lemta nuo debesies į Žemę nusileisti ir ten vargstančioms sieloms už nugaros stovėti, kai šie pataikaudami savo silpnybėms puls nuodėmiauti. 
-Broliai, žinokite žmonės jau tokie. Jiems visada yra sunku grįžti į Dievo duotą kelią, - kalbėjo vienas jų, jausdamas, kad šalia lūkuriuojantis angelas stipriai suspaudė delnus prie krūtinės. - Žmonės visaip išsisukinėja, nepaliauja ieškoti tik lengviausio ir trumpiausio kelio. Ką padarysi, - atsiduso. - Mūsų dalia juos saugoti. 
Angelai suplasnojo sparnais ir kartu su šaltu vasaros gūsiu prisistatė prie kenčiančių nugaros.

2015 m. birželio 10 d., trečiadienis

Paika istorija apie teisuoliškumą

Teisuoliui labai pasisekė. Jis gavo teisingą darbo vietą: fiziškai nesunkią, tvarkingą ir švarią. Tokią pat švarią kaip ir jo sąžinė. "Jis būtent man," - pagalvojo šis sėsdamas į geriausią įmonės ekskavatorių. Kai likę darbuotojai mosavo lopetom, teisuolis ramiai sėdėjo prie mašinos vairo ir vienu pirštu sukinėjo vairą. Kai žemesnieji prakaitavo laukdami gaivesnio vėjo pūstelėjimo, teisuolio garbanos plevendavo oro kondicionieriaus sukeltose srovėse. 
Teisuolio krūtinę užplūdo energijos pliūpsnis pirmąkart pastebėjus žemesniojo kolegos neblaivas akis ir drebančiose rankose vos išlaikomą kastuvą. Akimirksniu sumojo, kad įgaus vadovybės pasitikėjimą, skaidriai atpasakojęs neskaidrų darbuotojo elgesį. Juk šis praktiškai gauną atlygį veltui, jis tik ramstosi visą dieną, pasigriebęs lengvesnę lopetą, kai visi likę, įskaitant ir teisuolį uždirba šiam alkoholikui. 
- Jis ilgiau užtrunką pietaudamas, dažniau ilsisi, nuo jo trenkia broga. Jis nieko per dieną doro nepadirba, iš jo maža naudos, - baigdamas sakinį teisuolis giliai įkvėpė ir net išsprogdino akis, dėl to vadovybei jo argumentai atrodė gana įtikinami, mat po pietų žemesnieji jau nebesulaukė grįžtančio nusidėjėlio prie savo lopetos. O teisuolis iškėlęs galvą ir sėdėdamas prie ekskavatoriaus vairo ėmė jaustis tartum Poncijus Pilotas, kuris tuoj prikals prie kryžiaus kitą.
Kasdien jis dėjosi vis teisesnis ir teisesnis. Juk tie apdulkėję murziai tik ir buvo sutverti lopetas kiloti, o jis ne - jo misija svarbesnė, todėl pamažu teisuolis mažino ekskavatoriaus apsukas ir dirbo lėčiau. Juk jis buvo profesionalas, jis buvo svarbus, nes tik jam patikėjo ekskavatorių...
Vadovybė per laiką suprato, kad reikia antro ekskavatoriaus, nes įmonė ėmė vėluoti su užsakymais, todėl įsigijo nebrangų, seną mašiną ir pasamdė naują darbuotoją.
Teisuolis akimirksniu sumojo, kad staiga vaizdu į žemesniuosius teks dalytis. Tos mintys jį keistai slėgė, tačiau teisuolis raminosi, mat, dabar visi tik iš naujo įsitikins, kad jis čia yra svarbiausias, kai pamatys, kad pasamdytasis žalias, žalias.
Bet jis nuo darbo buvo raudonas, raudonas. Net žemesnieji tarpusavyje susižvalgydavo iš nuostabos matydami, kaip prakaituoja toje kabinoje naujasis ekskavatorininkas, kai tuo tarpu teisuolis prie vairo sėdėjo tartum prie biuro stalo. Netrukus ir vadovybė ėmė pastebėti, kad naujasis darbuotojas yra ypatingai miklus, padaro tiek, kiek teisuoliui prireikia keleto dienų. Ir staiga senasis ekskavatorius ėmė ir užlinko su visam.
-Atlaisvink ekskavatorių, - kreipėsi vadovybė į išdidžiai nosį pakėlusį teisuolį, mat jis tikėjosi, kad netikėtas vizitas yra tik dėl premijų ar gerų pasiūlymų. - Naujasis dirba labai greitai, o ekskavatorius tai vienas. Tu lėtas, ilgiau užtrunki dirbdamas, iš tavęs maža naudos. - Jam buvo parodyta į moliu aplipusią lopetą. Ne toks patrauklus pasiūlymas.
Teisuolis niršo ir atvirai piktinosi. Kaip taip galima, nevertinti jo. Atėjo čia naujas ir staiga sugriovė viską, ką iki tol jis nuveikė. Juk teisuolis buvo prie valdžios, per galvą aukštesnis už žemesniuosius. O dabar? Dabar - tik lopeta į rankas. 

2015 m. birželio 9 d., antradienis

Tuščia

Aplink visko pilna:
Daiktų, jausmų, net skrandis.
Tik ten kažko vis stinga,
Lyg šią prakirto kandys.
o
o
o
Taip vaikštau širdimi skylėta,
Pilu, kemšu ją tarsi maišą,
Kai ima per skyles byrėti,
Saviškiams patampu pabaisa.
o
o
o
Juk lengva ant kito rėkti,
Ir taip savų bėdų nepastebėti.
Apkaltinti antrą pusę,
Dėl to, kad ten tuščia, tuščia, tuščia...



2015 m. birželio 5 d., penktadienis

Kaubojus

Pranukui labai pasisekė. Visi kalbėjo, kad jo tėvas esąs apsukrus vyras, kartu su kitais kolūkio vyrais pasidalijo aliuminio vielos ritę. Tėvas sūnui pasakojęs, kad ši viela, skirta tik svarbiems darbams, kai kabino ją ant vinies pašiūrėje. Kitą dieną iškart atsirado svarbus reikalas. Pranukui kilo mintis, kad prie virvės galo geriau pririšti iš vielos išlankstytą nedidelį lanką, nes metama kilpa neprasiskleidžia taip, kaip berniukas matė per televizorių. Ten, kažkur Amerikoje vyrai, užsiropštę ant prajodinėtų, virvėmis gaudė dar laukinius arklius. Labiausiai Pranukui įsiminė tos scenos, kur kaubojus švysteli į orą virvę, o ši įšsižiodama lengvai klesteli ant besipriešinančio žirgo sprando. Aišku, jei būtų Pranuko valia, jis norėtų viso kaubojams skirto komplekto: plačiabrylės skrybėlės, iš kietos odos pasiūtų batų, šautuvo, kurį galėtų užsikišti už diržo ir tos virvės. Tačiau mama nuo mažumės Pranuką pratino prie minties, kad ne viską galima turėti, todėl tą dieną jis džiūgavo turėdamas nors kaubojišką virvę.
Rytojaus dieną Pranukas nešėsi naują žaislą į mokyklą. Per pirmą pamoką berniukas jau planavo artimiausios pertraukos metu virve pažaboti Irutę, kuri anądien visų vaikų akivaizdoje pasijuokė iš jo pavadindama „Arkliadančiu“. „Bus iš manęs tyčiotis, aš ją pagausiu kaip telyčią,“- kerštauti buvo nusiteikęs Pranukas, traukdamas iš kuprinės virvę. Tačiau mokytojas Šeškus klasėje užsibuvusius vaikus griežtai sudrausmino ir kuo skubiau įsakė pasišalinti, mat jis dabar čia pietausiąs. Taip veršiukų sutramdymas netikėtai buvo atkeltas kitai dienai.
Namuose, tėvui ant akių Pranukas vis dėl to nesiryžo išbandyti kaubojišką virvę. Kažkur viduje plazdėjo nuojauta, kad atgnybtos vielos gabaliuku žaidžiantis sūnus nelabai sužavės tėvą. Būtų blogai, jei jųdviejų požiūris į sąvoką „svarbus darbas“ išsiskirtų, todėl Pranukas asketiškai neliesdamas virvės namie, vengė galimo konflikto su suaugusiuoju.  
Bet grįžtant po pamokų į namus, jis jautėsi laisvas kaip tie žirgai, kuriuos kaubojai dar tik pagaus. Virvė buvo nuostabi, kaip filme ji trumpam pakibdavo ore. Kaskart švystelėjus, rodos, ji pati dar porą metrų laisvai skrieja į aukštį. Nors pareidamas taip nieko ir nepagavo, berniukas neatlyžo: „Jei norėčiau galėčiau taip aukštai išmesti, kad virve sučiupčiau žemai danguje kybantį debesį. Prisitraukčiau jį prie savęs ir užšokčiau taip, kaip kaubojai Amerikoje jodinėja arkliais. Vieną galą debesies pabarstyčiau cukrumi ir valgyčiau tarsi cukrinę vatą.“ Apsalęs nuo fantazijų Pranukas paskutinį syk energingai mestelėjo virvę, nes tuoj už koplytėlės atsivers tėvų namų kiemas, todėl jam teks slėpti ją kuprinėn. Laimikis. Pranukas kažką pagavo. Gal klevo šaką. Timptelėjo porą kartų, pasirodo aliuminio lankas pagriebė prie klevo pastatytos koplytėlės viršuje buvusį kryžių. Dar kelis kartus patempė, bet lankas su virve nepanoro grįžti į Pranuko rankas.
-Ką čia darai? – užbaubė Briedis, išlindęs iš malkinės, buvusios kitoje kelio pusėje. Ten vyras visą dieną nešė malkas, kai sumanė išėjęs laukan parūkyti. Pranukas išsyk prarado nuotaiką su kuo nors bendrauti ir dūmė pro klevą tiesiai į tėvų namus juosusį tankų obelų sodą. Pasislėpęs pašiūrėje berniukas su kartėliu žvilgtelėjo į ant sienos pakabintą vielą: „Toks galas nuėjo veltui“.
            Truputėlį aprimęs Pranukas susiruošė į trobą, nes mama turėjo būti pietus išvirusi. Tik netikėtai virtuvėje jo vietoje jau sėdėjo tas pats Briedis, rankoje laikydamas prie aliuminio lanko pririštą virvę.
-Tavo sūnus kryžius varto, - kreipėsi vyras į staiga išbalusį Pranuko tėvą. – Gal esi labai bagotas? Gal kitą jo vietoj išlankstysi? – Su tais žodžiais patėškė ant stalo berniuko sukonstruotą arklių ir veršiukų gaudymo įrankį.
                 Po to tėvas švelniai ir nedaugiažodžiaudamas diržu Pranukui paaiškino, kad neišmintinga ginčytis su tuo, kuris buvo prikaltas prie kryžiaus.

Tikrasis gerumas

"Smertis mumis pasiėmė anksti, taip kaip dalgis nupjauna žolelę. Viešpatie būk mums maloningas. Čia ilsisi dviejų brolių Antano ir Jono kūnai iš Papinaujo. Mirę 1883 ir 1900."

Toks užrašas, iškaltas ant antkapio. Per laiką tas kryžius tapo tik riboženkliu to, koks pasaulis buvo prieš šimtą metų. Galų gale tokie kapeliai papuola ant tako ir drumsčia naujai iškasamų ritualinių duobių schematizuotą griežtą tvarką. 

Tik vis dėl to, akį traukia dailūs kalvystės darbai, o tokių kryželių begalės Kvėdarnos kapinėse. Juolab įeinant nuo prūdo pusės, tik mestelk žvilgsnį aukščiau ir atsivers ant kalno iškilūs ir į visas puses sukrypę.

           
Prieš daugiau nei du tūkstančius metų Jėzus atkentėjo už žmonių nuodėmes ir buvo prikaltas prie kryžiaus. Įstabiausia šiandien tai, kad net stipriai kentėdamas, jis nepaliovė ieškoti ir rasti savyje gerumo, atjautos kito kančiai. Net ir tuo atveju, jei tai būtų tiesiog keturi maži paukšteliai, prisiglaudę ant jo nukamuotos galvos. 

  

Štai tikrasis gerumas.


2015 m. birželio 3 d., trečiadienis

Pirmas kartas, kai viešai prisistatau "Kūrybinės metamorfozės: mes esame" naktinių skaitymų metu

2015-05-22 Kvėdarnos Kazimiero Jauniaus gimnazijos sodelyje vyko "Kūrybinės metamorfozės: mes esame" naktiniai skaitymai. Visai netikėtai apie renginį sužinojus vos porai valandų prieš jį, gimė nesutramdomas noras užlipti ant scenos kartu su savo kūrinėliu. 

Ir man pavyko. Organizatoriai liko nustebę, pavadino mane "Vakaro staigmena", nors galvojau, kad "Žemaitijos akmenėlis", kuris buvo įtrauktas į pasirodymą vertas tokio šaukinio. 
                                                                               

Skaičiau nedidelės apimties "Jis grįžo" tekstą, kurį taip paprastai prieš porą savaičių buvau sukūrusi.


Tai toks neįprastas jausmas, lyg nebegalėdamas pasislėpti už taisyklių, kažkieno sukurtos tvarkos, nubrėžtų ribų, primesto scenarijaus, apsinuogini ir beveik drebėdamas iš baimės parodai savo tikrąjį "aš".... euforija.

2015 m. gegužės 27 d., trečiadienis

Knygyno magija

Nugertos Latte kavos puta prilipusi prie stiklinio puodelio kaskart į jį žvilgtelėjus primindavo, kad greit reiks iš čia eiti. Palikti tą magiškai mane veikiančią vietelę prekybos centre. Apsupta knygų visada imu jaustis tartum ne iš šios planetos. Lyg Erdvėlaivis, nusileidęs kokiam mėnulyje, o gal ir toliau. Net dabar tebetikiu, kad jei perskaityčiau visas knygas, sudėtas į lentynas, tapčiau protinga. Gal net, kaip mano tėvas mėgsta iš savęs pasijuokti, nebetilpusios smegenys galvoje imtų kauptis kažkur kitur. Pas mano tėvą jos kaupiasi pilvo srityje. 

Chemijos enciklopedija, Čiurlionis, Kodėl baltieji lokiai renkasi vienatvę?....ir kitos knygos, kurių tikriausiai neskaitysiu arba tik pavarčiusi stabtelsiu prie ryškių piešinukų, kaip kad visi mes mėgstame daryti. Knygose visas pasaulio protas ir išmintis. Lyg būdama laiko mašina, ji sugeba kaskart nunešti į vis kitą nišą, nes žodžiai tai kūrėjo, o jausmai - skaitytojo. To žinojimas keri.
Nuleidusi akis į pirmą aukštą pastebėjau kažkokį subruzdimą knygyne. Vaikai energingai atsakinėja į raudona suknele pasipuošusios moters klausimus iš daugybos lentelės. Jei bučiau jų vietoje - neatsakyčiau, nes tą lentelę pamiršau, bet, matyt, ją pamiršo ir klausiančioji, nes vaikų atsakymus susitikrina su atsakymais sąsiuvinio gale. Žinau, kas ji. Tai rašytoja, neseniai išleidusi kūrinį apie sulieknėjusią merginą. Tąkart atsispyriau pagundai įsigyti spalvotu viršeliu knygą. Jau spėjau suprasti, kad knygų apie dietas kiekis namuose neigiamai koreliuoja su sėkme laikantis jos.

Šalia pastatytas stalelis. Ant jo sukrautos knygos apie keliones. Vienas viršelis taip pat matytas. Jame pavaizduoti du keliautojai. Tiksliai žinau, kad vienas jų iš mano gimtojo miesto. Kai giminaitė papasakojo apie tą vaikiną, šiek tiek sekiau jo ir bendrakeleivės nuotykius interneto erdvėje. Kartais net atrodydavo, kad pati sėdžiu ant ugnikalnio krašto arba šviečiant skaisčiai saulei girdžiu tolumoje garsus, sklindančius iš mečetės. Vau... pagalvodavau sau kiekvieną kartą užvėrusi jų įkeltus video.

Regis viskas taip arti. Ranka pasiekiama. Net tolimiausi kraštai ar giliausi jausmai knygose praranda neaprėpiamą atstumą. Visa tai, ko nerasčiau savo kasdienybėje, iš tiesų galiu rasti popieriaus lapuose, prirašytuose kažkada kamputyje pasislėpusio rašytojo arba atvirkščiai žmogaus, pastatyto ant pjedestalo. 

Bet štai kava pasibaigė. Palikus tą stebuklingą vietą, atsiveria muilo kioskelio peizažas ir miglotos laisvės iliuzijos staigiai išsisklaido, leisdamos Erdvėlaiviui grįžta į Žemę.

2015 m. gegužės 25 d., pirmadienis

Mažas laivelis įplaukė į didelį uostą

Turėjo praeiti keletą dienų, kol nusistovėjus emocijoms, viduje susitaikiau su nedideliu laimėjimu. Pagaliau vienas parašytas mano kūrinys atitiko autoritetingesnės svetainės turinį ir buvo jame patalpintas. Juokaudama sakau: "Čia jau ne DELFis ar "Šilalės artojas", tai kai kas rimtesnio."

Į Bernardinai.lt bandžiau porą kartų publikuoti tekstus, tačiau man atsakydavo. Kai save prisimenu tada, žinojau mažiau nei dabar. Toks jau gyvenimas: rytoj busiu geresnė nei šiandien. Ir tas "pilnėjimas" vis nesustoja, kaip nesiliauja tekėjusios upės. 

Jaučiuosi lyg su kuklia gumine valtimi būčiau pasiekusi kurį laiką ieškoto uosto. Prie krantinių prisišvartavę masyvūs turistiniai ir krovininiai laivai manęs net nepastebi, nes galvoja, kad čia tik šiaip kažkokia nuolauža plakasi tarp jų sukeltų bangų, bet nepaisant to - aš esu čia.

Apie kūrinį. Labai dažnai parašiusi imu jausti užplūstantį palengvėjimą. Tiesa, pradžioje rašymas visada atlieka reabilitacinę funkciją. Todėl šis tekstas gali priminti dialogą su savimi, bet nederėtų jo vertinti tik kaip asmeninių pojūčių interpretaciją. Tai labiau simbolinis pokalbis su savo vidiniu "aš", jame visi žodžiai atlieka jiems skirtą funkciją. Gal dar ankstoka, tačiau norėčiau jį imti vadinti literatūriniu kūriniu.

Nuoroda čia:

Tiesa, jame pasirašau pseudonimu Renata Karvelis, kodėl būtent taip. Plačiau papasakosiu progai pasitaikius.


2015 m. gegužės 23 d., šeštadienis

.























Pavasarinės sodo nuotakos, nusimesiančios jaunosios rūbą po vieną baltą lapelį. O iki tol pritariant sparnuočių giesmėms bei mėšlavabaliams virpinant orą tegul puota tęsiasi.

2015 m. gegužės 21 d., ketvirtadienis

2015 m. gegužės 8 d., penktadienis

Atkapstytas

Autorės piešinys
- Fu, kaip negražu, - ištarė už nugaros staiga atsiradusi.
-Kas negražu?, - smalsauju.
-Speniukai, undinėlė nuoga, - man aiškina. - Galėjai jai kokia liemenėlę iš kriauklių pripiešti, - davusi patarimą pasišalina.

Keista, kodėl visų pirma išvydusi ši piešinį, užplūdo negatyvu permirkusios mintys, išlindo tūnąs kaltės  jausmas. Kam iš viso gyveni? Kodėl turi poreikių, kurių aplinka nepajėgia suvokti? Negražu, banalu, buitiška, gramatinės ir stiliaus klaidos. Ar tik?

Pakėlus atminties skrynią ir gerai ją papurčius paaiškėjo, kad prisiminimuose nugulė tik neigiami išgyvenimai, kad tapau kurčia ir abejinga viskam, kas man buvo pasakyta gera ir gražaus. Lyg gėris būtų neįgalus, o blogis sėkmingai augintų raumenis iki šiol. Kodėl piktesnis žodis labiau į galvą lendą nei mielas?

Gal dėl to, kad įsivaizduojame: laimėjimai, geri santykiai, sveikata yra normalūs dalykai, o klaidos, kančia ir skausmas - tokie nėra. Bet juk, gyvenimas nėra vien tik juokas ir laimės ašaros, kita medalio pusė - nepageidaujama kančia. Jie egzistuoja kartu savaime - ir tai normalu, natūralu.

Norisi pasišaipyti iš užsieniečių, kurie džiaugiasi mažmožiais ir stengiasi būti laimingi. Mes tai ne, esame rimti. Džiaugiamės tik ypatingomis progomis, o verkiam kasdien.

2015 m. gegužės 7 d., ketvirtadienis

Atradimas

Nuostabūs muzikos garsai, gimstantys dviejų violončelės meistrų rankose. Įspūdinga su kokiu užsidegimu muzikantai atlieka kūrinius. Dar kartą įsitikinu, kad savo darbą būtina dirbti visa širdimi. Ponas Rūstusis čia paprieštarautų:
- Groti smuikele, tai ne pjūklu ar obliumi per dieną riaumoti. Visi dainuotų, šoktų, pieštų ir šiaip svajotų, jei tik galimybės leistų...
Ar jis teisus, aš nežinau. Tik viliuosi, kad kiekvieno mūsų laukia kažkur ta vieta, kur esame geriausi.

Eilėraštis "Tylos magija"

Tylos magija
Autorės senas piešinys "Pokalbis. Sandėris"


Ką, geriau tylėti?
Susiraukti ir kampe sėdėti?
Taip problemos nesisprendžia,
Kai tavo burna užsisklendžia.

Pakamuos mane tyla,
Lyg bučiau visai maža.
Dar numes griežtesnį žvilgsnį.
Nesakysi, kad pasiilgsti.

Gal užtilt reikėtų man?
Gal užsidaryti kamaran?
Taip tylėsime mes abu,
Ale, spręsim be kalbų.

Kas ką sakė?
Pagalvojo?
Ko nedarė?
Kam numojo?

Pratylėjus daug dienų,
Kilo nemažai minčių.
Juk liežuvis neturi nieko bendro,
Su tuo, kas prikabinta prie šio sprando.

2015 m. gegužės 5 d., antradienis

Jis grįžo

Jis sugrįžo lygiai po 10 mėnesių, 2 savaičių ir 3 dienų, kurias taip ištikimai jo laukiau. Buvo žadėjęs užtrukti tik 9 mėnesius. Todėl kiekvieną rytą iššokusi iš šaltos lovos pirmiausia pripuldavau prie lango ir vilties kupinu judesiu atplėšdavau užuolaidas. Kasryt taip žiūrėdama tikrinau, gal jau išvysiu jį kur nors tolumoje. Tik visi ženklai bylojo priešingai, lyg užmušdami viltį, kad jis išvis grįš pas mane. Buvau pradedanti užmiršti apie jo egzistavimo faktą ir apie tai, kiek kartų jis anksčiau nuvylė.

Ir jis grįžo. Vieną dieną netikėtai išvydusi šalikelėje pirmą išsiskleidusią šalpusnio galvą, aplankė aiškus pojūtis - jis tuoj grįš. Buvau tokia tikra. Jutau ne tik širdimi, net visa kūno oda. Ir jis grįžo.

O aš išsyk sutrikau, lyg būčiau jo nebepažinusi. Gal dėl to, kad spėjau nustumti užmarštin jausmus ką reiškia būti kartu su juo. Užuosti tą kvapą, jausti tą šilumą ir pamažu krūtinę užpildantį lengvumą. Stojusi į akistatą tiesiai su juo, pasidavusi atleidau, kas buvo iki šiol buvo negera. Tas pilkas dienas, kai paskendusi vienumoje net neišeidavau iš namų. Jau nebegalėjau sutvardyti savo paikų troškimų. Buvo taip gera. 

Nė nepraėjus dienai, svajojau nusivilkti visus rūbus, būti nuoga, džiaugtis ir gerti jį visu kūnu. Tik prisibijojau, kad tokia momentiškai atgijusi meilė gali mane rimtai susargdinti. Juk buvau lyg protinga moderni moteris, klausiausi draugių patarimų. Negerai taip iškart pasiduoti gundymams, kad visai sveika pradžioje jį pavedžioti už nosies. Bet kam klausyti draugių, gal šios pavydėdamos slapta mane stabdo. Ir aš pasidaviau. 

Atsikeliu ryte. Jo jau nebėra. Atseit kelioms dienoms bus dingęs. Kažkas užspaudė krūtinę, gal tai, kad tos draugės liko teisios. Aiškiai buvau apgauta. Negalėjau net išsižioti iš to skausmo, taip skaudėjo gerklę. Bus pasitikėti ankstyvu pavasariu.
Autorės juodraštis

2015 m. gegužės 4 d., pirmadienis

A4 lapo dydžio paslaptis

Pastaruoju metu daugiau svarstau nei rašau. Dėka prasiplėtusio Facebooke draugų rato atėjo suvokimas, kad aktyviajame visuomenės sluoksnyje egzistuoja plataus spektro interesai ir įvairiausios pasaulėžiūros, nei vien tik asmeninių fotografijų publikavimas. Kaip keista stebėti kaip vieną ir tą patį reiškinį visi ima mikliai vertinti savo paskyrose, išsidalindami dažniausiai į dvi grupes: gerai arba negerai. Nejučiomis imu galvoti, į kurį frontą stočiau.
Kiek daug naujo sužinojau...ir t.p. supratau, kad kažin kiek verta mirkti šiose neišsemiamose socialinių puslapių platybėse ir eikvoti energiją ginčams ir teisybės ieškojimams, nes tam nebus galo. Vis dėl to, teko grįžti prie esminio klausimo, kas be kitų nuomonės ir norų, be dalijamų patarimų, be reikalavimų ir lūkesčių esu aš.
Žinau, kad daugelis lengvai sau gali atsakyti į šį žemišką klausimą ir kiekvieną dieną keldamiesi ryte ir prieš užmigdami žino, dėl ko visą dieną dirbo. Tik ne aš. Aš tebesu ieškojimuose. Ir kaip vienas man artimas žmogus neseniai atrėžė: "Aš nesvajoju apie kosmosus kaip tu."

LOADING...



2015 m. gegužės 1 d., penktadienis

Geriausi filmai apie ilgas keliones

Žaviuosi keliaujančiais, keliautojais. Mato Šalčiaus kelionių knygą "Svečiuose pas 40 tautų" skaičiau su pasimėgavimu, kartu išgyvendama tai, ką šis lietuvis patyrė prieš beveik šimtmetį traukdamas per Europą link Indijos.

Likau apžavėta tuo, kad anais laikais Lietuva nebuvo tokia maža, tokia nereikšminga, tokia menkavertė, kaip kad dabar ją esame įpratę matyti. Tuo metu anglų nebuvo vyraujanti kalba, todėl keliautojas ne tik, kad naudojosi dirbtine esperanto kalba, bet ir mokėjo bei kelionės metu išmoko begalės kitų kalbų.

Anais laikais sudėtingos keliavimo aplinkybės nesutrukdė Matui pažinti pasaulį, todėl būtų neteisinga sakyti, kad dabar tą padaryti yra sunkiau. 

Niekur daug dar nekeliavau, bet lėtai mėgaujuosi kitų įspūdžiais. Štai patys geriausi filmai apie keliones, kurios padeda pažinti ne tik pasaulį, bet ir patį svarbiausią objektą jame - save.

1. "Pėdsakais"  

2. "Laukinė"    


3. "Kelionė"    


4. "Atgal į gamtą"    


2015 m. balandžio 18 d., šeštadienis

2015 m. balandžio 17 d., penktadienis

Tai, kas nepalaidojama

Aš buvau laisva. Aš turėjau būti laisva. Jo mano gyvenime daugiau nebebuvo, tarsi jis man jau buvo miręs. Galėjau jį dar išvysti sunkiais žingsniais slenkantį koridoriumi, galėjau dar matyti jo apkerpėjusį pakaušį arba girdėti balsą, už sunkių kabineto durų.
Tik, lyg būdama kaltoji pusė, visaip vengiau susidūrimo. Kam reikia nušlifuotos šypsenos, jei būtų kas šalia, ir kam reikia priekaištų kitu atveju, jei nieko su manimi kartu nebūtų. 
Parašiusi oficialų atsisakymo dokumentą, atrodo, kad tiesiog jį dabar, čia pat su lengvu popieriaus lapu ir mėlynai rašančiu tušinuku išmečiau iš savo gyvenimo. Tik sulaukusi klausimo : "Kodėl?", vos susitvardžiau neišrėkusi: "Šunsnukiai, jūs gi viską matėt ir tik abejingai stebėjote, kai buvau kankinama".
Kol skubėjau į namus, gatvėmis siaučiantis vėjas kalbėjo: "Kam tai rūpi? Kam tai rūpėjo? Kam tai rūpės? Niekam nerūpi. Niekam nerūpėjo ir vėliau niekam nerūpės." Tvirtai įkvėpusi drėgno vakaro oro, stvėriau šildyti nugairintas ausis, lyg bandydama išprašyti laukan iš jų įkyrias mintis. Viduje jausdamasi didvyre, buvau tikra, kad šią mano būseną mato visas likęs pasaulis, tik kodėl tas kaltės šešėlis skandino širdį tamsoje.
- Turime naujieną, - į mane kreipėsi smulkutė kolegė. - Brangute, jis šį savaitgalį mirė - širdies infarktas. Vedžiojo šunį, o parėjęs ėmęs jausti krūtinėje skausmą susmuko ant grindų su visam.
Kažkoks keistas sutapimas, kad praėjus geram pusmečiui po to, kai oficialiai atsisakiau vadovo, dabar jo nebėra net fiziškai. Aš daugiau nebuvau jo sutikusi ir akivaizdu, kad niekada nesutiksiu. Negalėsiu papriekaištauti ar apšaukti diletantu, ką mintyse dariau kasdien, vien tik prisėdusi prie nelengvai rašomo baigiamojo darbo. Mano vaizduotėje jis visada tylėjo, o dabar tylės ir kapas. Ir niekas negalės atsakyti į klausimą KODĖL?
Ant žemės jo nebėra, jo palaikai žemėje. Kažkokia nesąmonė. Jis miręs, nebėra ką bekaltinti, o man vis tiek slapta skauda ten. Su palaikais juk niekas nepalaidojo kartu to, ką jis buvo pridirbęs. Žmonės taip neišnyksta staiga.
Kitą dieną vietiniame leidinyje radau įspūdingą tokią, koks ir buvo jo gyvenimas, užuojautą dėl vadovo mirties žmonai ir jau suaugusiems jo vaikams. Tekstas skelbė, kad mirė ypatingai nusipelnęs žmogus. Net vikipedija žinojo  jo vardą. Su kartumu burnoje užverčiau laikraštį dar kartą pripažindama bjaurų faktą, kad sistema mus moko kalbėti ne apie tai, ką matome, o ką reikia matyti.




Gal bus ir daugiau...
...Autorė

2015 m. balandžio 14 d., antradienis

Kai vaidyba yra gyvenimas


Visi turime savo individualią nuomonę apie gyvenimo reiškinius, o labiausiai apie žmones, kuriuos pavyksta sutikti.

Beveik visada jutau saldų skonį liežuvaudama apie man nesuprantamus aplinkinių poelgius. Kaip gera juos teisti, analizuoti, kaltinti bei mokyti, kai šių nėra šalia. Nelabai pagalvojau, kad jei jie mane girdėtų - jiems skaudėtų, jei tai būtų netiesa. Ir net tuo atveju, jei tai būtų tiesa.

Bet laikas eina. Gryninu save. Siekdama neprisišlieti prie laikinų malonumų, ieškau amžinų vertybių su išliekamąja verte.

Kas gi nesutiks, kad nuoširdumas, diplomatiškumas, empatija, gilus ir toliaregiškas požiūris į gyvenimą - nėra vertybės. Iš tiesų, dabar visai nebeaišku, kas yra vertybės. Net žvelgdama į nuogą užpakalį nesu tikra ar čia matau meną ar tik pliką sėdynę.

Interneto garsiakalbiai sako, kad reikia sakyti, ką iš tiesų galvoji, o pagalvoti prieš sakant...?

Ir štai išaušo ši dieną. Ji rėkė ant manęs telefonu, mano išsiblaškiusiame elgesyje ši įžvelgė tiesiog klastingus lapės gudravimus. Liejosi įvairūs kaltinantys žodžiai, taip kaip pavasarį atitirpus žemei pilasi iš kraštų tvenkiniai.

Bandžiau aiškinti, kad įsivėlė atsaini kito žmogaus klaida, kurios aš tiesiog nepatikrinau, tik ji nieko jau nebegirdėjo. Stengiausi kalbėti į tuščią ragelį, kurio ji laiku nepadėjo. Ir netikėtai išgirdau:" Kokia ožka, atėjusi čia mekena mekena ir dedasi aukštuomene."O tolumoje kita pridėjo:"O taip, jau tokia aukštuomene apsimeta".

Užplūdęs krūtinę liūdesys sužadino dar vieną nusivylimą šia neįmantria tiesiog kaimietiška aplinka. Įvertinusios mane pagal savo suvokimą, joms nedingtelėjo, kad galbūt aš ir esu kitokia nei jos ir nei visi čia aplink gyvenantys. Bet, matyt, skaudžiausia, kad pasitikėjimas ir malonus įvaizdis, kurį jos sukūrė tebuvo jų pačių apsimetinėjimas tuo, kuo jos visai nėra. Gyvenimo vaidyba, kuri visiems tokia miela.

Taip, tai gyvenimo pamokos, po kurių sakysiu, kaip buvo kvaila įsileisti į širdį mažareikšmius dalykus ir kaip negerai nebūti nuoširdžiam. 

Kiti sakys: "Ai, kol jauna tol imi į galvą, vėliau nesureikšminsi." Treti vadovautųsi:"Užleisk durniui kelią"metodika.

Tik ar nebejaučianti užrambėjusi širdis reikš jos brandą?

2015 m. balandžio 11 d., šeštadienis

Choristai

Būsimi choristai greitai okupuos nekaltą tvenkinuką. Kasnakt žvelgdami į mėnulį danguje, pasirepetavę trauks monotoniškas dainas, kurias vėjas atneš iki mano langų.

DVI VARLYTĖS LANKOJE,
TARP ŽOLIŲ TUPĖJO.
Į MĖNULĮ VAKARE ,
JOS ILGAI ŽIŪRĖJO.

KVA, KVA, KVA, KVA, KVA, KVA, KVA, KVA, KVA

bet atskrido štai garnys...