2015 m. sausio 27 d., antradienis

Jei laimėčiau milijoną, tai...

Taip kažkada skambėjo populiaraus mergaitiško žurnalo užduotis. Tąkart prieš keturiolika metų reikėjo pratęsti sakinį: Jei laimėčiau milijoną, tai... Iškirptame žurnalo kampuke dar vaikiška ranka pratęsiau mintį:...tai dalį pasilikčiau sau, o kitus paaukočiau vaikams. Nereikėjo ilgai svarstyti, ką reikėtų daryti netikėtai praturtėjus, tada atrodė taip natūraliai teisinga: ir sau, ir kitiems... Gal būt būdama vaikas negalėjau aprėpti, ką galėtų reikšti tokie dideli pinigai, ką atneša galia juos kontroliuoti, kokią trokštamą laisvę jie dažnai suteikia, net ir negražiems, net ir netalentingiems, net ir negabiems, ir kokia gelianti agonija lydi jei jų ima trūkti.

Taigi, praėjus kelioms savaitėms, skubėjau atsiversti ką tik įsigyto žurnalo vidurius ir jose akimis ieškojau, ieškojau ir ... radau: „Jei laimėčiau milijoną, tai dalį pasilikčiau sau, o kitus paaukočiau vaikams, o man bus gera su [žurnalo pavadinimas]. Renata 12 metų.“ Akimirką sudvejojau, kad tai ne mano žinutė, kad čia kažkokia kita Renata, bet ne aš. Perskaičiusi keliskart galutinai suvokiau, vis dėl to aš. Mano vardas, mano amžius, mano sakinys, tik ne mano pabaiga ir piršosi mintis, kad nė viena paauglė mergaitė nebūtų sugalvojusi prilipdyti tokios pragmatiškos sakinio baigties  – taip kalba tik suaugusieji.

Dabar. Milijonas. Ar tai daug. Tikriausiai vidutines pajamas uždirbantiems žmonėms, kurių yra dauguma milijonas bus vis dėl to daug. Galbūt per visą gyvenimą žmogaus rankose per-cirkuliuoja koks milijonas, tik jis ištirpsta maisto prekių lentynose, komunalinėse sąskaitose, būsto nuomose ar kredite, pildant degalais mašinos baką. Tampa aišku, kad nuo sąskaitų nepabėgsi, o jos nepabėgs juo labiau. Dirbant tik už vidutinį atlygį milijonieriaus ateitis menkai nusimato.

Tačiau, galbūt ir be milijono galima jaustis kaip milijonieriumi, jaustis laimingu, jaustis pertekliuj. Juk milijonieriaus kūnas reikalaus tokio pat vandens kaip ir paprastas žmogaus, juk milijonierius gali nusiprausti taip pat švariai kaip ir paprastas. Milijonierius miega, tą daro ir likę. Jie tokie pat žmonės, tik turi daugiau pinigų. 

Na, taip turtuoliai gali įsigyti ypač brangius, modernius vandens filtrus, ale troškulį malšinti ypatingu vandeniu, tačiau vanduo toks koks sukurtas gamtos yra žmogui tobuliausias ir nebereikia jo papildomai apdoroti, kažkokias medžiagas pašalinti, o vėliau kažko pridėti ir prisotinti (juk gyvename ne Meksikoje). Ar jie valgo skaniau. Aktorės Gražinos Baikštytės paklausė, kokia jos grožio paslaptis, ką ji valganti, kad net tokiame amžiuje atrodo stulbinamai. Pavargusi nuo panašių žurnalistų klausimų, ji tiesiog atrėžė : “Na, argi jūs nevalgote paprastų kruopų.“ Štai ir visa paslaptis. Gražuolė valgo kruopas, o visiems ir knietėjo išgirsti kokiais egzotiškai sportais užsiiminėja, kokias sudėtingas ir brangias procedūras ji atlieka. 

Rūbai, mašinos ir namai. Turtingiesiems įgyti aukštos klasės materialius daiktus yra kur kas lengviau, tačiau kaip rašo žurnale „Raktas“:“ „Namų jaukumas ir šiluma – tai neparduodami dalykai, juos tenka susikurti pačiam.“ O kas gali atsakyti, ar turtingam yra lengviau surasti tikrą meilę, sukurti darnią šeimą, užauginti dorus vaikus. Dažnai tenka girdėti, kad pinigų gausa tampa tik kliūtimi, kur reikia remtis į kito žmogaus nuoširdžius jausmus, juk tik ir maga iš to pasipelnyti. Iš kur tada žinoti, kad neatsidūrei šalia puikaus aktoriaus, kuris rengiasi tau brangiai parduoti savo vaidybos gabumus. 

Kažkada nusivylusi visais tais popieriniais reikalais, svajojau, kad nereiktų niekada nieko prašyti, kad galėčiau būti pati sau šeimininkė, pati finansuoti savo idėjų realizavimą. Kaip būtų lengva ir paprasta, nebetektų susidurti su tokiais mechanizmo sraigteliais, kurie sulaukę šiek tiek kitokios užduoties, užuot ieškoję išeities kartu su manimi, ima panikuoti ir nusimeta naštą sušukę: „Eik, pas kitą.“ Ak, kaip būtų puiku, tada netektų bijoti, rizikuoti, netektų kažko vėliau suprasti ir pasimokyti...Argi tai nereikštų, kad galbūt praleisčiau gyvenimo pamokas. Juk jei visi žinotų, kad esu turtinga (tiesiogiai remiu), galbūt jie man taptų atlaidesni, vengtų net ir konstruktyviai pakritikuoti mano darbų. Galų gale tada visi tie mokslo laipsniai taptų kažkokie netikri, nenusipelnyti gabumais, o švelniai tariant nusipirkti. Dabar rimtai imu abejoti ar turtingų asmenų akademiniai pasiekimai yra lygiagretūs tiems paprastiems mokslininkams, kuriems tenka įrodinėti savo vertę.

Štai neseniai žiūrėtame filme „Foxcachers“ (2014) turtuolis ima globoti imtynininkų komandą, jis save staiga pradeda vadinti treneriu, ima manyti, kad laimėjusius olimpinius aukso medalius sportininkus, jis gali pamokyti imtynių subtilybių. Visęs likęs pasaulis su tuo taikiai susitaiko, nors pastarasis pagal profesiją yra tik ornitologas ir su profesionaliu sportu neturi nieko bendra. Tai ką, argi neakivaizdus pavyzdys kaip už buvimą greta turtuolio aplinkiniai be priešinimosi par(si)duoda. Šis filmas paremtas tikra istorija. 

Kvaila būtų tauškėti: „Dvasinės vertybės yra svaresnės, už materialias, tad imkime ir nukelkime pinigus nuo pjedestalo.“  Pasiremdama Budos pamokymais bandysiu pafilosofuoti, kad reikia balanso tarp materialių ir dvasinių. Tie, kuriems teko išbandymai kontroliuoti didelius pinigus, galbūt sakys, kad:“Ne piniguose laimė“, o paprasti žmonės pratęs:“...jų kiekyje“. Faktas yra tas, kad troškimas pasiturinčiai gyventi nėra gėdingas, įgyti pinigus, juos išlaikyti ir išmintingai valdyti prireikia tikrų gabumų ir asmenybės brandos. Pinigai tai didžiulė energija, kuri neapdairų gali mirtinai įtraukti ir net pražudyti, štai kodėl net ir laimėję aukso puodus neretai žmonės tiesiog pralaimi gyvenimą. 


2015 m. sausio 22 d., ketvirtadienis

Jie supjausto net duoną

Straipsnelio pavadinimą pasiskolinau nuo režisieriaus Iciar Bollan sukurto filmo "Jie parduoda net lietų/ Tambien la lluvia" (2010). Jame persipinant senoms Kolumbo Amerikos užkariavimo istorijomis su šių dienų Bolivijos gyventojų socialinėmis problemomis, buvo siekiama pabrėžti kokia sunki yra vietinių lemtis, jei net paversti savo žemės vergais jiems yra užginta galimybė naudotis jų pačių geriamo vandens šaltiniais. Režisierius siekė apversti idealizuojamą Vakarų kultūros mitą.

Vakar prekybos centre sumaniau nusipirkti itališkos duonos. Ji tikrai ne itališka, retai kas iki mūsų ateina tikra, tačiau nepaisant to ryžausi žemaičių pamėgtą "Klaipėdos duoną" trumpam pamainyti. Nustebau ryte susidūrusi su netikėtu iššūkiu: "Susipjaustyk pats". Vienodai suraikytos duonos kepalėlio riekelės iš tiesų tapo patogaus gyvenimo simboliu. Belieka užsidėti likusius sumuštinio komponentus ir vartoti, vartoti, vartoti. 

Grupiokė padirbėjusi Amerikoje pagal "Work and Travel" programą aptarnavimo sferoje pasakojo, kad amerikietiškose parduotuvėse visi maisto produktai yra iškart paruošti vartoti: supjaustyti, susmulkinti, sutarkuoti. Lentynose neberasi sūrio gabalo, nes jis jau bus visaip susmulkintas - paruoštas naudoti iš karto be papildomo apdorojimo. Tąkart atrodė ir keista, ir kėlė šypseną amerikiečių "tingėjimas".

Vaikystėje visi taikėmės į  kepalo "papentukus", nes jie apskrudę, ilgiau kramtosi, kažkodėl skanesni, todėl sugudraudavom nupjaudami abu juos iš karto. Nuriekti gražiai duonos ne visada pavykdavo - padėdavau peilį ant kepalo krašto, spustelėdavau ir kartais riekė gaudavosi lygi, kartais nuplonėdavo ar sustorėdavo. Reikia pripažinti tada duonos riekės buvo labiau individualios.

Laisvė - yra galimybė nevaržomai, savo nuožiūra elgtis bei veikti. Metų metus nustelbtieji siekė laisvės. Laisvę nuo baltaodžių vergijos išsikovojo juodaodžiai, laisvės siekė po komunizmo sparnu priglaustos mažos tautos, iš stiprių vyrų rankų gležnos moterys taip pat išplėšė laisvę veikti ir nevaržomai reikštis. Gal 21 amžiuje Europoje nebetenka taip įnirtingai kovoti už laisvę, nes civilizacija sukūrė gana patogų gyvenimą, tačiau reikia prisiminti kad yra dar daug pasaulyje vietų kur net šią akimirką laisvė tebėra vertybė.

O kaip šiandien, ar mes esame laisvi? Manau, kad ne visur ir ne visada. Įvairiausi įsipareigojimai kaip socialinis ir sveikatos mokestis, šiukšlių mokestis, turto mokestis ir kt. priverčia nuolatos prisiminti apie kasmėnesinius įsipareigojimus kažkam. Laisvės tema aktualiausia tampa šaltuoju metų laiku, kai butuose gyvenantys už patalpų šildymą kas mėnesį privalo sumokėti tiek, kiek apsukrus kaimietis sumoka per visą sezoną. Daugiaauščiuose gyvenantys jau seniai priprato prie komunalinių šiukšlių mokesčio, bet provincialai ne, nes tik keletą metų esam įpareigoti jį mokėti. O kodėl šiukšlės išvis susidaro. Mokslo šakos "Ekodizaino" taikymo principas yra toks: technologiniame procese išvis neturi susidaryti jokių atliekų, - jei pramonėje jų mažėja, tai kodėl žmogaus buityje jų vis daugėja. Biodegraduojančias atliekas galime panaudoti kompostui, bet plastikinių pakuočių po žeme nepakišime. Dėl sanitarinių sumetimų ir ne tik (dėl ilgesnio išlaikymo, dėl dizaino) visi maisto produktai yra supakuoti į gražias pakuotes, o plastikinių maišelių pridėta net prie varškės sūrelių lentynos. Retas pagalvoja, kad tie plastikiniai maišelių rulonėliai yra tikrų tikriausios šiukšlės - grįžę į namus skaidrūs maišeliai atlikę transportinę funkcija dabar tik užima tūrį šiukšledėžėse. Turim laisvę bananų kekės nedėti į maišelį, tačiau visa kita turi net po kelias pakuotes. 

Laisvė gana plati savoka, ji neapsiriboja vien tuo, kad gimtinė yra laisva šalis, su savo kalba ir papročiais, su laisvais rinkimais į valdžią. Laisvė turi mus gaubti kasdien ne tik dideliuose, bet ir mažuose dalykuose, kai renkamės ką valgysime, kai renkamės ką žiūrėsime, kai renkamės kokiais principais norime gyventi. Štai kodėl asmeninį mokymosi/švietimosi procesą vertėtų laikyti prioritetu, nes jei ne patys visa tai nuspręsime, rikiuojasi "nematomų dėdžių ir tetų" eilutė, kurie tik ir taikosi nuspręsti už mus supjaustydami dailiomis riekelėmis duonos kepalą. 

2015 m. sausio 17 d., šeštadienis

Kanibalizmas. Takoskyra tarp žmoniškumo ir žmogiškumo

"Sirijiečiai pasakoja daug šiurpių atsitikimų, keliaujančių šia linija [Autobusų linija dykuma Damaskas-Bagdadas, apie 1929-1933]. Kartą lengva mašina su vilkstine išvažiavo du vyrai [Paskui autobusą, kuris važiuodavo kartą per savaitę, saugumo sumetimais iš paskos sekdavo ir kitomis transporto priemonės keliaujantys žmonės]. Kilus smėlio audrai, jiedu atsilikę nuo vilkstinės ir paklydę. Jie ieškojo kelio keletą dienų, bet negalėjo jo surasti. Maisto ir gėrimų atsargos neturėję. O be tų daiktų dykumoje ilgai neišbūsi. Jiedu kentė gal kokią savaitę. Paskui vienas jų nusilpęs. Kitas, matydamas, kad jo draugas mirštąs, išsiėmęs peilį, prapjovęs jam rankos kraujagyslę ir atsigaivinęs, prisigėręs kraujo. Draugas, žinoma, miręs. Bet po keletą dienų tas pats atsitikę ir su pačiu "kraugeriu". Lėktuvas po keletą dienų juos atradęs jau abu nebegyvus ir pamatęs baisią tikrovę. Lakūnai, apžiūrėję kelią, kurį padarė žuvusiųjų mašina, nustatė, kad jie visą laiką važinėjęsi ratu, - taip pat, kaip tatai daro žmonės, ištikti pūgos žiemą."

Matas Šalčius "Svečiuose pas 40 tautų" 1935.

Iš tiesų šiurpi istorija, kurią savo kelionių knygoje užfiksavo žurnalistas Matas Šalčius. Audros sukelti smėlio gūsiai trukdo įžiūrėti kelią, kurio vienos pusėj plyti dykuma, o kitoj - vilties neteikiantis jos tęsinys.  Karšta ir sausa, burna išdžiuvusi, išsekęs kūnas galėtų viską atiduoti už kelis gukšnius šalto vandens. Net skaitant knygą regis ima džiūti lūpos. Kyla nepatogi mintis: "O ką aš daryčiau jų vietoje?". Būtų iš tiesų naivu bandyti įtikinti save, kad aš pasielgčiau žmoniškiau, garbingai paimčiau draugo ranką ir užmerkusi akis laukčiau Giltinės kartu. Tačiau, kai šaldytuvas pilnas maisto, o iš krano bėga puikios kokybės geriamas vanduo, tegaliu įsivaizduoti ką teko patirti šiems nelaimėliams.

"Įprastomis gyvenimo sąlygomis žmonės net negali įsivaizduoti, koks stiprus yra išlikimo instinktas. Gali valgyti bet ką ir gerti bet ką, kad tik pakaktų medžiagų gyvybei palaikyti."- sako Edwardas Michaelas Gryllsas britų kilmės išlikimo meistras, išgarsėjęs  kuriama realybės dokumentika. Todėl tik pasibjaurėti istorijos herojais neapsimoka, juk nežinia kaip elgtis yra teisingiausia. Kraštutiniais atvejais visiems gyviems organizmas paaštrėja išlikimo instinktas, kuris verčia priimti racionalius sprendimus, net jei jie neatitinka moralinio kodekso, kurio laikomasi iki tol.

Yra daug anekdotų sukurta apie į duobę įkritusius miško gyventojus, kurie praalkę sprendžia, kurį pirma suėsti: mažiausią, su ilgiausiomis ausimis ar uodega? Tiesa, žmogus juk ne gyvūnas. Vien gimdami žmonėmis mes iš karto tampame aukštesne gyvybės forma ir nesvarbu, kad dalis individų visai nepateisina įgyto statuso gyvendami džiunglių dėsniais. Daugeliui mūsų atrodo, kad žmogus yra žmogumi, nes jis savo proto ir raumenų galia gali sukonstruoti saugius namus, pasigaminti maisto atsargų ateičiai, apsiginti nuo priešų moderniais ginklais arba diplomatinėmis priemonėmis. Žmogus gali kontroliuoti atžalų skaičių. Galų gale - mes turime meną. Tačiau net tie bepročiai gyvūnai geba daryti tą patį. Jei nusimato sunkūs metai gandrai iš lizdo išmeta silpniausią jauniklį, kad likusiems pakaktų maisto išgyventi. Gyvūnai kotroliuoja gimstamumą primityviai, o žmogus žmogžudystės naštą subtiliai nusimeta vartodamas kontraceptinius preparatus. Gyvūnai suka lizdus, rausia urvus, kuriuose slepiasi ir veisiasi, kaupia atsargas žiemai slėpdami nuo konkurentų. Gyvūnams tenka gintis ir saugoti vaikus, apginti, plėsti savo teritorijas, tiesa jie naudoja aštrius nagus, kanopas, dantis, nuodingas galūnes ar čiuptuvėlius, o mes greit į karo zoną siūsim robotus, kad apsaugotumėme savų žmonių gyvybes ir sparčiau apmažintumėme priešų skaičių. Esmė šių veiksmų ta pati - ginti(s), ir beveik nesvarbu kokiomis priemonėmis: primityviomis ar moderniomis.

Dėl to kyla klausimas: jei žmogaus statusas negarantuoja žmoniško elgesio, ar netampa realu, kad kiekvienas pasiklydęs su draugu dykumoje artėjant mirčiai troškulį taikysis numalšinti nusilpusio bendrakeleivio krauju? Susiduriame su moraline dilema, kuri iškelią klausimą: "Ar aš tikiu Dievu? Ar tikiu, kad esu daugiau nei ši kaulus aptraukusi mėsa?" 

Nuo Sausios 16 d. Kaune pradėjo veikti paroda "Body Worlds Vital", kurioje per 200 tikrų žmonių kūnų apdorotų plastinacijos metodu bus eksponuota smalsiems lankytojams. Užsiminiau apie šią parodą artimiesiems ir sulaukiau dar daugiau klausimų keliančio atsakymo: "O žmogaus kūnas nėra šventas, kad jį būtų galima taip išdarkyti?". Mes lyg kažkaip nebyliai esame sutarę, kad palaikus dera vadovaujantis religinėmis ceremonijomis palaidoti po žeme, nes net ir nebegyvas kūnas tebėra mirusiojo simbolis, tad spoksoti į užfiksuotus plastiku žmogaus palaikus išties neįprasta alternatyva. Tačiau stebėti kitas negyvas gyvybės formas padėtas parduotuvių lentynose kaip kiaulių kojas, jaučių liežuvius ar vištų sparnelius nesukelia tiek daug egzistencinių klausimų. Tik kai užsiminama apie žmogų, mirties alsavimas tarsi priartėja žingsneliu arčiau.

Tikintysis atsakytų: "Aš tai ne kūnas, aš esu nemirtinga siela, todėl kas nutinka su kūnu po to kai jis tampa man nebereikalingas - nebėra didelio skirtumo." Štai kodėl viena Indijos tradicijų [Zaratrustros tykybos pasak M. Šalčiaus] mirusiuosius palieka "Tylos bokštuose", kurių mėsą vėliau nuo kaulų nuplešia išalkę grifai. Vertinant ekologiniu požiūriu organizmų palaikus naudoti kaip energijos šaltinį kitiems organizmas yra gana racionalu.  Vystydamasis ir augdamas jis naudoja energiją, pagamintą kitų organizmų [krūmo vaisius, karvės pienas ir t.t.], virškindamas ją paverčia nauja forma ir įsisavina. Viskas turi gražią pradžią ir nejaukią pabaigą, vėliau organizmui nustojus funkcionuoti [mirus] visos sukauptos medžiagos tampa maistu kitiems, kurie po to maistu antriems ir t.t. - taip veikia gyvybė Žemėje.

Tikintiesiems taip pat kiltų klausimas:" O kodėl keleiviai pasiklydo dykumoje, kodėl jų niekas neišgelbėjo, kodėl vienas jų netekęs vilties ėmėsi misti antru? Juk be Viešpats žinios net plaukas nuo galvos žmogui nenukrenta, ką reikėjo jiems daryti?". Atsakymo nėra. Kaip dažnai jo nebūna kai cunamių bangos nušluoja žmones nuo žemės paviršiaus, kaip sunkios ligos užpuola pačius silpniausius, kaip badas prispaudžia pačius bėdniausius. Tačiau rusų dramaturgas Ivanas Vyrypajevas pjesėje "Girti" tikina žiūrovus, kad kiekvienas žmogus gali savo širdyje girdėti Viešpaties šnabždesį. O dabar belieka spėlioti ar tą skausmingą dieną pjaudamas draugo rankos kraujągyslę anas girdėjo savo širdyje Viešpatį šnabždant?

2015 m. sausio 10 d., šeštadienis

Bažnyčių lankymas

Viskas blizga. Viskas kvepia, traukia nosį ir akis. Pirštai prašosi paliesti. Visko tiek daug. Nueinu tik su vienu mažyčiu reikalu, o grįžtu su milijonais masyvių troškimų.



"Koks tas gražus... O tie bateliai tiktų prie mano asmenybės... Šituo galėčiau pradžiuginti savo mylimąjį..."- visų pirma mintyse krykštauju kaip mažas vaikas įžengusi į prekybos centrą.

Laiko leidimas vaikštinėjant

Kažkada stebėjausi klasiokės - ekonomikos studentės - išsakyta nuomone, kad vaikštinėdamas dykai po prekybos centrą, nejučiomis visko užsigeidi ir netyčiomis išleidi daugiau pinigų. Moterų pasivaikščiojimus po prekybos centrus vyrai mėgsta sarkastiškai vadinti "Bažnyčių lankymu". Gal ne be reikalo, nes didžioji dalis prekių juose vis dėl to yra orientuotos į moteris. Gal ne be reikalo, nes sekmadieniais retas kuris traukia tikron bažnyčion.

Prisimenu tuos laikus, kai iš provincijos atvažiavę mokiniai apžiūrėti miesto įžymybių, prekybos centrą, pastatytą viduryje didmiesčio, įtraukdavo į sąrašą. Entuziastingais veidais grupelė skubindavosi lik pagrindinio įėjimo, o mokytoja paskaičiavusi laiką, kad spėtų kažką gražaus įsigyti, duodavo nuorodas kur vėliau susirinkti.

Akcijos, nuolaidos ir visa kita kas netikra

Maži norai atsitrenkia į dideles kainas. Kainos su sykiu nuveja paskutines naiviais mintis, kad gal tiems auskarams bus nuolaida, o tai mielai kūno spalvos palaidinei neregėta akcija. Bet pasitaiko, kad pritaikius išreklamuotas nuolaidas, daiktas tampa tik brangesnis. Vadybos dėstytoja kažkada pasakojo, kaip ištisą savaitę stebėjo šampano kainą ir kokia nustebusi liko pamačiusi, kai pritaikius akcijinę nuolaidą buteliai tapo net šiek tiek brangesni. Apsukresni vartotojai jau išmoko taisyklę, kad kas yra parašyta stende - tai nebūtinai turi būti tiesa taip, kaip mums būtų patogu ją suvokti. Tad 50 ar 75 % visai nereiškia, kad parsinešiu namo kažką pusdykiai.

Akys prisiklijuoja prie dar "Kinija" kvepiančių daikčiuku: rūbų, aksesuarų ir net paprasčiausio vazono gėlėms. Ne šiaip sau sakau Kinija. Vieną vasarą pardavinėjau vardinius laikrodžius tame pačiame prekybos centre. Juk kartais pasitaikydavo, kad užrašas "Made in China" atsirasdavo ir ant labai solidžiai skambančios firmos gaminių, tad akivaizdžiai suglumusiu veidu bandydavau pirkėjui aiškinti: "Čia originali prekė."

Kokybės dilema

Parduotuvių stiklai patraukliai blizga, viskas taip gražiai sudėliota. Suknelės dizainas naujas, o batų kulnas dabar ant bangos - tobula. Prieinu paliesti. Oda virsta kietu darmantinu, ant suknelių ir kelnių jau prikibę tūkstančiai įkyrių baltų pūkų, o palaidinės audinys toks trapus, kad regis tuoj, man bežiūrint tarp pirštų sutrūnys. Nejučiomis prisimenu "Džiunglių" romane aprašytą 20 a. namų statymo JAV subtilybes: pastatyti namą tokį, kad jis iš pažiūros gražiai atrodytų, bet vos tik jį įsigijus langinės imtų kraičioti, durys nebeužsidarytų, dažai ir tinkas trupėtų, stogas prakiurtų. Dairantis po prekybos centre populiariausių parduotuvių asortimentą neapleido jausmas, kad ir šiame amžiuje taikomi tie patys principai: gražu kol kabo ant pakabos vitrinoje.

Bet kodėl to nepastebėjau anksčiau, gal dėl to, kad viską pirkau iš tėvų duotų pinigų, o dabar kai reikia mokėti savo uždirbtais, imu atidžiau analizuoti kainos ir vertės santykį. Kad ir koks entuziazmas užvaldytų taikant pagriebti ale trikotažinę berankovę palaidinę, ji tikrai nėra verta tiek, kiek parašyta ant tos etiketės. Kita klasiokė juokaudavo apie prekybos centro kainas: "O aš pagalvojau, kad ten ne kaina, o galiojimo laikas."

Vartotojiškumas

Tėvams sovietmetyje teko gyventi deficite, tad gavus nepriklausomybę noras turėti privertė vartoti daugiau...pirkti daugiau. Patyrę, kad pigus daiktas nebūtinai ir kokybiškas, dalis vartotojų tapo sąmoningesni. Tačiau žiniasklaidos priemonėms tebešūkaujant :" Du už vieno kainą.",dalis tebetiki, kad jiems ir reikia daugiau.

Ta tiršta reklamos sukurta iliuzija tokia tikra, kad pirkėjai traukdami į prekybos centrą tiki, kad nusipirks kažką originalaus (kalbu ne apie originalų firminį daiktą, o apie originalumą plačiąją prasme), nors visos jame padėtos prekės skirtos tik pilkiems vartotojams, kažką mėgdžiojantiems, o ne kuriantiems savo asmeninį stilių.

Originalūs daiktai ir alternatyvos

Gerdama "Latte" kavą, stebiu praeinančius pro šalį: panašios striukės, vienodi džinsai, kelnės ir batukai. Atrodo išvydusi vieną, jau galiu spręsti kaip atrodys visi likę. Įžymūs stilistai su reikalu ir be reikalo vartoja žodį stilius, nors man atrodo, kad čia labiau tiktų sakyti mada. O mada tai nes stilius. Kuris trokšta būti visiškai vienodas, toks vienodas kaip yra vienodos šaligatvio plytelės.

Vieni su pasibjaurėjimu žiūri į besikuitančias po sendaikčius ponias, kiti laukia, kada atveš naują rūbų siuntą. Nešioti padėvėtą prieš trisdešimt metų buvo gana įprasta, nes daiktai keliaudavo iš vyresnėlio jaunesnėliui, nebuvo tokių alternatyvų kaip dabar: pasiūlymų daug su įvairiomis kainomis. Kiti teigia, kad jiems svarbiausia kokybė, bet taip kalbantys neuždirba minimalios algos. Jei 900lt būtų kaip 9 lt, tuomet visi galėtų įpirkti garsių dizainerių rūbelių, o daryti tai, kai finansai neleidžia mažų mažiausiai neišmintinga.

Pamąstymui

Kada daiktai tarnauja mums? O kada pradedame tarnauti jiems? Juk daiktai turi mums padėti gyventi lengviau ir gražiau, o ne tik kaupti dulkes ir kelti galvos skausmą, kai kažkas jau nebetelpa lentynoj. Gal Kristina Sabaliauskaitė yra teisi, gal mums nereikia daug ir pigiai, gal mums užtektų vieno, gero ir gražaus su išliekamąja verte.

Per vieną dieną žmogus neužauga, per dieną nepastatysi daugiaaukščio, todėl ir vartotojų sąmoningumas per dieną neišsivysto. Matyt reiks keletą kartų skaudžiai apsipirkti, kol suvoksim, kad gerų daiktų reikia ieškoti ne vien ten kur veda reklamos.



2015 m. sausio 7 d., trečiadienis

Mokyklos muzikos garsai


Iš kaimo autobusas mokinius atveždavo valanda anksčiau. Štai iš kur tas įpareigojantis punktualumas, kurį miestietiško gyvenimo rimtas studijų metais lengvai išmušė iš mano bruožų sąrašo.

Tą valandą skubėdavome pirmiausia papusryčiauti saldainiais ir bandelėmis, tad iš autobuso tiesiai grupele puldavom į artimiausią kioską. O tada okupuodavom populiariausias ir plačiausias mokyklos pirmo aušto palanges. Mano mėgstamiausia buvo prie laiptinės, šalia didelio lango nukreipto į mažųjų mokyklą.

Iš aktų salės antrame aukšte girdėdavosi populiariausios to meto melodijos, klausydavausi klasiokės savaitgalio nuotykių ir svajodavau, kada pagaliau suaugsiu.

2015 m. sausio 2 d., penktadienis

Kalėjimas. Pagal Upton Sinclair "Džiunglės"

Upton Sinclais

"Būna kalėjimų, kuriuose žmogus sėdi už grotų, o visa kita yra išorėje; bet būna ir tokių kalėjimų, kai viskas atitverta grotomis, o žmogus stovi už jų, lauke."

Štai puiki citata iš 1905 metų autoriaus romano "Džiunglės", (kurį 2012 naujai išleido leidykla "Aukso žuvys").

Ar tai nepanašu į tiesą, kad vienaip ar antraip dėl begalinių ir nesibaigiančių troškimų kažką vis naujo įgyti mes dažnai pakliūname į savotišką kalėjimą, nes liekam atitverti nuo įvairiausių materialių išteklių, kurių taip gausu planetoje.

Darbo yra, tačiau mes jo negaunam, pinigų yra, bet mes jų neturim, šiluma ir saulė yra, bet ne Lietuvoje.

Knygą skaitydama mąstau, ar žmogaus gyvenimas iš esmės pasikeitė per paskutinį šimtmetį. Taip: yra darbuotojų teisės, yra nustatytas minimalus atlyginimas, bei kitokie privalumai kaip socialinis draudimas ir kt. Nekvalifikuota darbo jėga dabar yra saugesnė, tačiau kaip prieš šimtmetį darbuotojas drebėjo dėl savo darbo vietos taip ir dabar toks požiūris tebėra gajus (ypač provincijoje), nes visi tvirtai laikosi įsitvėrę į saugumą ir stabilias pajamas žadančią poziciją, nevengia padirbėti daugiau.

Kuris iš tų darbuotojų turi drąsos matydami neteisybę sureaguoti, dažnas jų tiesiog susitaiko su esama padėtimi ir užmerktomis akimis toliau kimba į darbą. Būtent dabar kai nedarbo lygis virš 11%, už durų stovi eilutė, kurioje galima tuoj pat rasti naują pamainą esamam darbuotojui, tad skeryčiotis nėra reikalo.

Anų ir šių laikų palyginimas yra skaudžiausias  kai kalba sukasi apie nekilnojamą turtą. Po 2007 metų ekonominės krizės dalis pasiėmusių būsto paskolą pakilimo laikotarpiu praktiškai imti laikyti kredito įmonių kalinčiaisiais, nes tapo akivaizdu, kad nelaimėliams prireiks ne vieno gyvenimo atiduoti skolas. Iš čia kilo sarkastiškas juokelis apie iš paskutiniųjų kreditus atiduodančius, kad tokiems žmonėms išeiti į balkoną ir parūkyti lieka vienintelė dienos pramoga. Apsukresniems net pasisekė, spėję parduoti nekilnojamą turtą ne vienas praturtėjo.

Faktas tas, kad įsigyti nuosavą būstą yra sunku, tenka imti paskolą, kuri taip pririša, kad išsiskirti tampa lengviau nei išsiskirti su konkrečiais įsipareigojimas 25-30 metų. Tada žmogaus gyvenimas tampa monotoniškas, susikoncentruojama į kasmėnesinius mokėjimus bankui, dingsta spontaniškumas, visas išlaidas reikia planuoti. Didėja banko vergų gretos, kurie su pavydu žiūri į tuos, kuriuos lydėjo sėkmė ar parėmė giminaičiai įsigyjant būstą be kredito. Štai kodėl vertinu kiaurai vėjo perpučiama, pelių mėgstama seną medinį namą, kuriame gyvenu, nes jis dovanoja laisvę.

Aišku, gal šįkart hiperbolizuoju, gal sutirštinu spalvas, tačiau neįtikinsite, kad nė vienam pasiėmusiam paskolą nepražilo ne vienas plaukas dėl jos.

Ir dar vienas pastebėjimas. Kažkada draugė su kartėliu dalinosi įspūdžiais kaip įspūdingai atrodo vieno Lietuvos turtuolio naujas pastatas, skirtas laisvalaikiui, pastatytas saugomoje pajūrio teritorijoje:
-Aš nesuprantu, kodėl vieni turi gyventi tokiam pertekliuje ir gausinti savo turtus, o kitas vos randa, kur galvą priglaust,- aiškino tąkart ji man.

Iš šio jos pasisakymo kyla išvada, kad deja jei esi plikas ir basas, be išsilavinimo ir vidutinio sumanumo, be kapitalo ir paramos, pasaulio praktiškai nenugalėsi. Kad ir koks darbštuolis bebūtum kažkas nubrėžia nematomas lubas, kurias belieka pasiekus sušukti: "Valio".

O gal vartotojiškos kultūros pasėti nepaliaujamo noro viską turėti daigai verčia likti troškimų kalėjime, verčia nuolatos skubėti ir dairytis į kitus, turinčius daugiau, slapta pavydėti. O gal ne kiekvienam reikia ir skirta turėti tai, ką turi kitas. Gal ne kiekvienam skirta sukurti šeimą, skirta turėti nuosavą būstą. Jei reikia aukoti visas jėgas tam, kas sunkiai klostosi, kam aplinkybės net nepadeda, gal tai gamtos jėgų slaptas pranešimas: "Nustok, tavo kelias kitas."