Praleisti ir pereiti prie pagrindinio turinio

Bažnyčių lankymas

Viskas blizga. Viskas kvepia, traukia nosį ir akis. Pirštai prašosi paliesti. Visko tiek daug. Nueinu tik su vienu mažyčiu reikalu, o grįžtu su milijonais masyvių troškimų.



"Koks tas gražus... O tie bateliai tiktų prie mano asmenybės... Šituo galėčiau pradžiuginti savo mylimąjį..."- visų pirma mintyse krykštauju kaip mažas vaikas įžengusi į prekybos centrą.

Laiko leidimas vaikštinėjant

Kažkada stebėjausi klasiokės - ekonomikos studentės - išsakyta nuomone, kad vaikštinėdamas dykai po prekybos centrą, nejučiomis visko užsigeidi ir netyčiomis išleidi daugiau pinigų. Moterų pasivaikščiojimus po prekybos centrus vyrai mėgsta sarkastiškai vadinti "Bažnyčių lankymu". Gal ne be reikalo, nes didžioji dalis prekių juose vis dėl to yra orientuotos į moteris. Gal ne be reikalo, nes sekmadieniais retas kuris traukia tikron bažnyčion.

Prisimenu tuos laikus, kai iš provincijos atvažiavę mokiniai apžiūrėti miesto įžymybių, prekybos centrą, pastatytą viduryje didmiesčio, įtraukdavo į sąrašą. Entuziastingais veidais grupelė skubindavosi lik pagrindinio įėjimo, o mokytoja paskaičiavusi laiką, kad spėtų kažką gražaus įsigyti, duodavo nuorodas kur vėliau susirinkti.

Akcijos, nuolaidos ir visa kita kas netikra

Maži norai atsitrenkia į dideles kainas. Kainos su sykiu nuveja paskutines naiviais mintis, kad gal tiems auskarams bus nuolaida, o tai mielai kūno spalvos palaidinei neregėta akcija. Bet pasitaiko, kad pritaikius išreklamuotas nuolaidas, daiktas tampa tik brangesnis. Vadybos dėstytoja kažkada pasakojo, kaip ištisą savaitę stebėjo šampano kainą ir kokia nustebusi liko pamačiusi, kai pritaikius akcijinę nuolaidą buteliai tapo net šiek tiek brangesni. Apsukresni vartotojai jau išmoko taisyklę, kad kas yra parašyta stende - tai nebūtinai turi būti tiesa taip, kaip mums būtų patogu ją suvokti. Tad 50 ar 75 % visai nereiškia, kad parsinešiu namo kažką pusdykiai.

Akys prisiklijuoja prie dar "Kinija" kvepiančių daikčiuku: rūbų, aksesuarų ir net paprasčiausio vazono gėlėms. Ne šiaip sau sakau Kinija. Vieną vasarą pardavinėjau vardinius laikrodžius tame pačiame prekybos centre. Juk kartais pasitaikydavo, kad užrašas "Made in China" atsirasdavo ir ant labai solidžiai skambančios firmos gaminių, tad akivaizdžiai suglumusiu veidu bandydavau pirkėjui aiškinti: "Čia originali prekė."

Kokybės dilema

Parduotuvių stiklai patraukliai blizga, viskas taip gražiai sudėliota. Suknelės dizainas naujas, o batų kulnas dabar ant bangos - tobula. Prieinu paliesti. Oda virsta kietu darmantinu, ant suknelių ir kelnių jau prikibę tūkstančiai įkyrių baltų pūkų, o palaidinės audinys toks trapus, kad regis tuoj, man bežiūrint tarp pirštų sutrūnys. Nejučiomis prisimenu "Džiunglių" romane aprašytą 20 a. namų statymo JAV subtilybes: pastatyti namą tokį, kad jis iš pažiūros gražiai atrodytų, bet vos tik jį įsigijus langinės imtų kraičioti, durys nebeužsidarytų, dažai ir tinkas trupėtų, stogas prakiurtų. Dairantis po prekybos centre populiariausių parduotuvių asortimentą neapleido jausmas, kad ir šiame amžiuje taikomi tie patys principai: gražu kol kabo ant pakabos vitrinoje.

Bet kodėl to nepastebėjau anksčiau, gal dėl to, kad viską pirkau iš tėvų duotų pinigų, o dabar kai reikia mokėti savo uždirbtais, imu atidžiau analizuoti kainos ir vertės santykį. Kad ir koks entuziazmas užvaldytų taikant pagriebti ale trikotažinę berankovę palaidinę, ji tikrai nėra verta tiek, kiek parašyta ant tos etiketės. Kita klasiokė juokaudavo apie prekybos centro kainas: "O aš pagalvojau, kad ten ne kaina, o galiojimo laikas."

Vartotojiškumas

Tėvams sovietmetyje teko gyventi deficite, tad gavus nepriklausomybę noras turėti privertė vartoti daugiau...pirkti daugiau. Patyrę, kad pigus daiktas nebūtinai ir kokybiškas, dalis vartotojų tapo sąmoningesni. Tačiau žiniasklaidos priemonėms tebešūkaujant :" Du už vieno kainą.",dalis tebetiki, kad jiems ir reikia daugiau.

Ta tiršta reklamos sukurta iliuzija tokia tikra, kad pirkėjai traukdami į prekybos centrą tiki, kad nusipirks kažką originalaus (kalbu ne apie originalų firminį daiktą, o apie originalumą plačiąją prasme), nors visos jame padėtos prekės skirtos tik pilkiems vartotojams, kažką mėgdžiojantiems, o ne kuriantiems savo asmeninį stilių.

Originalūs daiktai ir alternatyvos

Gerdama "Latte" kavą, stebiu praeinančius pro šalį: panašios striukės, vienodi džinsai, kelnės ir batukai. Atrodo išvydusi vieną, jau galiu spręsti kaip atrodys visi likę. Įžymūs stilistai su reikalu ir be reikalo vartoja žodį stilius, nors man atrodo, kad čia labiau tiktų sakyti mada. O mada tai nes stilius. Kuris trokšta būti visiškai vienodas, toks vienodas kaip yra vienodos šaligatvio plytelės.

Vieni su pasibjaurėjimu žiūri į besikuitančias po sendaikčius ponias, kiti laukia, kada atveš naują rūbų siuntą. Nešioti padėvėtą prieš trisdešimt metų buvo gana įprasta, nes daiktai keliaudavo iš vyresnėlio jaunesnėliui, nebuvo tokių alternatyvų kaip dabar: pasiūlymų daug su įvairiomis kainomis. Kiti teigia, kad jiems svarbiausia kokybė, bet taip kalbantys neuždirba minimalios algos. Jei 900lt būtų kaip 9 lt, tuomet visi galėtų įpirkti garsių dizainerių rūbelių, o daryti tai, kai finansai neleidžia mažų mažiausiai neišmintinga.

Pamąstymui

Kada daiktai tarnauja mums? O kada pradedame tarnauti jiems? Juk daiktai turi mums padėti gyventi lengviau ir gražiau, o ne tik kaupti dulkes ir kelti galvos skausmą, kai kažkas jau nebetelpa lentynoj. Gal Kristina Sabaliauskaitė yra teisi, gal mums nereikia daug ir pigiai, gal mums užtektų vieno, gero ir gražaus su išliekamąja verte.

Per vieną dieną žmogus neužauga, per dieną nepastatysi daugiaaukščio, todėl ir vartotojų sąmoningumas per dieną neišsivysto. Matyt reiks keletą kartų skaudžiai apsipirkti, kol suvoksim, kad gerų daiktų reikia ieškoti ne vien ten kur veda reklamos.



Komentarai

Populiarūs šio tinklaraščio įrašai

KULTŪRINGOS REKOMENDACIJOS ŠALTAM SAVAITGALIUI vasario 6-7 d.

  KULTŪRINGOS REKOMENDACIJOS ŠALTAM SAVAITGALIUI, kuris, pasak meteorologų, nusimato . Sumaniau pasidalinti virtualiu ir kokybišku turiniu . Įkvepiančiu ir verčiančiu šioj nykumoj prisiminti žmogišką normalumą būti žmogumi tarp žmonių . • Dokumentinis filmas apie Vėrą Šleivytę, kilusią iš valstiečių ir ambicingai siekusią tapti menininke tarpukario Lietuvoje. https://www.youtube.com/watch?v=opyRwmCTANQ • • Aurimas Švedas kalba apie pseudoistorikus ir pseudoistorijos pavojus, ir skirtumus tarp mokslo ir entuziastingo istorijos interpretavimo. https://www.lrt.lt/.../dziazuojanti-istorija-griaunamoji... • • Skaitiniai. Kai į komiką, pažiūri rimtai - kai komikas tampa kultūrinės žiniasklaidos taikiniu. https://370.diena.lt/.../humoristas-henry-match.../... • • Artūras Sakalauskas prisimena sovietmečio Tauragę. Jo asmeninėje istorijoje nugula laikmečio fonas. Kas ta LAIVE? https://www.lrt.lt/.../gime-ta-pacia-diena-arunas... • • Dokumentinis filmas apie amžizmą. Santykis su senatve, kai

MONOLOGAS PO POKALBIO SU FILOSOFU: kodėl jie vis dar nori perprasti menininkus? [s ą m o n ė s s r a u t a s, 2020 rugsėjo 9 d.]

  po jurgos ivanauskaitės mirties buvo sukurtas dokumentinis filmas, taip dažnai nutinka. filme atsidūrė rašytojos kažkada daryti interviu, visokių video fragmentai iš laidų, iš kelionių, nuotraukos, autorinių tekstų citatos, piešiniai, mat rašytoja buvo ir grafikė. laidos autoriai papildomai klausinėjo žmonių, kad tie papasakotų apie jurgos ivanauskaitės tikrąjį, neafišuotą gyvenimą. reziumuojant filme pasakė, kaip išvadą kokią, kad jurga visą gyvenimą draskėsi, keliavo, kūrė, rašė, darė neįtikėtinus dalykus vien dėl to, kad jai trūko tėvo. kad rašytoja ilgėjosi to vyro savo gyvenime, kuris ją mažytę ant mamos rankų paliko. ir viskas. ir taškas. vienžodžiu, per vieną akademinę valandą suarchyvavo visą rašytojos gyvenimą. suvedė jį į vienintelį tašką, paaiškinimą – ji neturėjo tėvo, ji augo be biologinio tėvo. viskas su ja aišku, supratom, galime įdėti į stalčiuką, nebėr ko gilintis. visus jos gyvenimo paslėpsnius atvėrėme, visas spintas išknisome, visus palovius išžiūrėjome, visas jos

Islandai primena apie Palestiną

  2019 metų Eurovizijos scenoje pasirodė islandus atstovaujanti grupė Hatari . Šie stebino konkurso žiūrovus savo muzikiniu kūriniu, gluminančiu įvaizdžiu ir komunikaciniais gebėjimais. Spaudos atstovai mielai kalbino grupės narius, kurie, rodės, jei neiškritę iš medžio , tai mažų mažiausiai atskridę tiesiai iš kosmoso . Personažai nedingdavo netgi nulipus nuo scenos. Jie kalbėjo apie antikapitalistinę veiklą ir tuo pačiu reklamavo menamos firmos geriamą vandenį. Visa tai lengvai šokiravo, nors Šiaurės šalių atstovai ir taip nevengia stebinti Europos. Tą padarė 2006 metais suomiai, kuomet sunkiojo roko-metalo grupė Lordi užgrojo kitonišką, iš tipinio eurovizinio konteksto iškrentantį, kūrinį Hard Rock Hallelujah . Melomanai tąkart suprato, kūrinys vertingas, o Europa išrinko juos kaip nugalėtojus, nors pradinė reakcija buvo grynas atmetimas: suomiai keitė nusistovėjusius tarptautinio muzikos konkurso dėsnius. Hatari – islandų techno, industrinio pankroko grupė iš Reikjaviko, kuri tu