Praleisti ir pereiti prie pagrindinio turinio

Jie supjausto net duoną

Straipsnelio pavadinimą pasiskolinau nuo režisieriaus Iciar Bollan sukurto filmo "Jie parduoda net lietų/ Tambien la lluvia" (2010). Jame persipinant senoms Kolumbo Amerikos užkariavimo istorijomis su šių dienų Bolivijos gyventojų socialinėmis problemomis, buvo siekiama pabrėžti kokia sunki yra vietinių lemtis, jei net paversti savo žemės vergais jiems yra užginta galimybė naudotis jų pačių geriamo vandens šaltiniais. Režisierius siekė apversti idealizuojamą Vakarų kultūros mitą.

Vakar prekybos centre sumaniau nusipirkti itališkos duonos. Ji tikrai ne itališka, retai kas iki mūsų ateina tikra, tačiau nepaisant to ryžausi žemaičių pamėgtą "Klaipėdos duoną" trumpam pamainyti. Nustebau ryte susidūrusi su netikėtu iššūkiu: "Susipjaustyk pats". Vienodai suraikytos duonos kepalėlio riekelės iš tiesų tapo patogaus gyvenimo simboliu. Belieka užsidėti likusius sumuštinio komponentus ir vartoti, vartoti, vartoti. 

Grupiokė padirbėjusi Amerikoje pagal "Work and Travel" programą aptarnavimo sferoje pasakojo, kad amerikietiškose parduotuvėse visi maisto produktai yra iškart paruošti vartoti: supjaustyti, susmulkinti, sutarkuoti. Lentynose neberasi sūrio gabalo, nes jis jau bus visaip susmulkintas - paruoštas naudoti iš karto be papildomo apdorojimo. Tąkart atrodė ir keista, ir kėlė šypseną amerikiečių "tingėjimas".

Vaikystėje visi taikėmės į  kepalo "papentukus", nes jie apskrudę, ilgiau kramtosi, kažkodėl skanesni, todėl sugudraudavom nupjaudami abu juos iš karto. Nuriekti gražiai duonos ne visada pavykdavo - padėdavau peilį ant kepalo krašto, spustelėdavau ir kartais riekė gaudavosi lygi, kartais nuplonėdavo ar sustorėdavo. Reikia pripažinti tada duonos riekės buvo labiau individualios.

Laisvė - yra galimybė nevaržomai, savo nuožiūra elgtis bei veikti. Metų metus nustelbtieji siekė laisvės. Laisvę nuo baltaodžių vergijos išsikovojo juodaodžiai, laisvės siekė po komunizmo sparnu priglaustos mažos tautos, iš stiprių vyrų rankų gležnos moterys taip pat išplėšė laisvę veikti ir nevaržomai reikštis. Gal 21 amžiuje Europoje nebetenka taip įnirtingai kovoti už laisvę, nes civilizacija sukūrė gana patogų gyvenimą, tačiau reikia prisiminti kad yra dar daug pasaulyje vietų kur net šią akimirką laisvė tebėra vertybė.

O kaip šiandien, ar mes esame laisvi? Manau, kad ne visur ir ne visada. Įvairiausi įsipareigojimai kaip socialinis ir sveikatos mokestis, šiukšlių mokestis, turto mokestis ir kt. priverčia nuolatos prisiminti apie kasmėnesinius įsipareigojimus kažkam. Laisvės tema aktualiausia tampa šaltuoju metų laiku, kai butuose gyvenantys už patalpų šildymą kas mėnesį privalo sumokėti tiek, kiek apsukrus kaimietis sumoka per visą sezoną. Daugiaauščiuose gyvenantys jau seniai priprato prie komunalinių šiukšlių mokesčio, bet provincialai ne, nes tik keletą metų esam įpareigoti jį mokėti. O kodėl šiukšlės išvis susidaro. Mokslo šakos "Ekodizaino" taikymo principas yra toks: technologiniame procese išvis neturi susidaryti jokių atliekų, - jei pramonėje jų mažėja, tai kodėl žmogaus buityje jų vis daugėja. Biodegraduojančias atliekas galime panaudoti kompostui, bet plastikinių pakuočių po žeme nepakišime. Dėl sanitarinių sumetimų ir ne tik (dėl ilgesnio išlaikymo, dėl dizaino) visi maisto produktai yra supakuoti į gražias pakuotes, o plastikinių maišelių pridėta net prie varškės sūrelių lentynos. Retas pagalvoja, kad tie plastikiniai maišelių rulonėliai yra tikrų tikriausios šiukšlės - grįžę į namus skaidrūs maišeliai atlikę transportinę funkcija dabar tik užima tūrį šiukšledėžėse. Turim laisvę bananų kekės nedėti į maišelį, tačiau visa kita turi net po kelias pakuotes. 

Laisvė gana plati savoka, ji neapsiriboja vien tuo, kad gimtinė yra laisva šalis, su savo kalba ir papročiais, su laisvais rinkimais į valdžią. Laisvė turi mus gaubti kasdien ne tik dideliuose, bet ir mažuose dalykuose, kai renkamės ką valgysime, kai renkamės ką žiūrėsime, kai renkamės kokiais principais norime gyventi. Štai kodėl asmeninį mokymosi/švietimosi procesą vertėtų laikyti prioritetu, nes jei ne patys visa tai nuspręsime, rikiuojasi "nematomų dėdžių ir tetų" eilutė, kurie tik ir taikosi nuspręsti už mus supjaustydami dailiomis riekelėmis duonos kepalą. 

Komentarai

Populiarūs šio tinklaraščio įrašai

KULTŪRINGOS REKOMENDACIJOS ŠALTAM SAVAITGALIUI vasario 6-7 d.

  KULTŪRINGOS REKOMENDACIJOS ŠALTAM SAVAITGALIUI, kuris, pasak meteorologų, nusimato . Sumaniau pasidalinti virtualiu ir kokybišku turiniu . Įkvepiančiu ir verčiančiu šioj nykumoj prisiminti žmogišką normalumą būti žmogumi tarp žmonių . • Dokumentinis filmas apie Vėrą Šleivytę, kilusią iš valstiečių ir ambicingai siekusią tapti menininke tarpukario Lietuvoje. https://www.youtube.com/watch?v=opyRwmCTANQ • • Aurimas Švedas kalba apie pseudoistorikus ir pseudoistorijos pavojus, ir skirtumus tarp mokslo ir entuziastingo istorijos interpretavimo. https://www.lrt.lt/.../dziazuojanti-istorija-griaunamoji... • • Skaitiniai. Kai į komiką, pažiūri rimtai - kai komikas tampa kultūrinės žiniasklaidos taikiniu. https://370.diena.lt/.../humoristas-henry-match.../... • • Artūras Sakalauskas prisimena sovietmečio Tauragę. Jo asmeninėje istorijoje nugula laikmečio fonas. Kas ta LAIVE? https://www.lrt.lt/.../gime-ta-pacia-diena-arunas... • • Dokumentinis filmas apie amžizmą. Santykis su senatve, kai

MONOLOGAS PO POKALBIO SU FILOSOFU: kodėl jie vis dar nori perprasti menininkus? [s ą m o n ė s s r a u t a s, 2020 rugsėjo 9 d.]

  po jurgos ivanauskaitės mirties buvo sukurtas dokumentinis filmas, taip dažnai nutinka. filme atsidūrė rašytojos kažkada daryti interviu, visokių video fragmentai iš laidų, iš kelionių, nuotraukos, autorinių tekstų citatos, piešiniai, mat rašytoja buvo ir grafikė. laidos autoriai papildomai klausinėjo žmonių, kad tie papasakotų apie jurgos ivanauskaitės tikrąjį, neafišuotą gyvenimą. reziumuojant filme pasakė, kaip išvadą kokią, kad jurga visą gyvenimą draskėsi, keliavo, kūrė, rašė, darė neįtikėtinus dalykus vien dėl to, kad jai trūko tėvo. kad rašytoja ilgėjosi to vyro savo gyvenime, kuris ją mažytę ant mamos rankų paliko. ir viskas. ir taškas. vienžodžiu, per vieną akademinę valandą suarchyvavo visą rašytojos gyvenimą. suvedė jį į vienintelį tašką, paaiškinimą – ji neturėjo tėvo, ji augo be biologinio tėvo. viskas su ja aišku, supratom, galime įdėti į stalčiuką, nebėr ko gilintis. visus jos gyvenimo paslėpsnius atvėrėme, visas spintas išknisome, visus palovius išžiūrėjome, visas jos

Islandai primena apie Palestiną

  2019 metų Eurovizijos scenoje pasirodė islandus atstovaujanti grupė Hatari . Šie stebino konkurso žiūrovus savo muzikiniu kūriniu, gluminančiu įvaizdžiu ir komunikaciniais gebėjimais. Spaudos atstovai mielai kalbino grupės narius, kurie, rodės, jei neiškritę iš medžio , tai mažų mažiausiai atskridę tiesiai iš kosmoso . Personažai nedingdavo netgi nulipus nuo scenos. Jie kalbėjo apie antikapitalistinę veiklą ir tuo pačiu reklamavo menamos firmos geriamą vandenį. Visa tai lengvai šokiravo, nors Šiaurės šalių atstovai ir taip nevengia stebinti Europos. Tą padarė 2006 metais suomiai, kuomet sunkiojo roko-metalo grupė Lordi užgrojo kitonišką, iš tipinio eurovizinio konteksto iškrentantį, kūrinį Hard Rock Hallelujah . Melomanai tąkart suprato, kūrinys vertingas, o Europa išrinko juos kaip nugalėtojus, nors pradinė reakcija buvo grynas atmetimas: suomiai keitė nusistovėjusius tarptautinio muzikos konkurso dėsnius. Hatari – islandų techno, industrinio pankroko grupė iš Reikjaviko, kuri tu