2015 m. vasario 28 d., šeštadienis

Ilga kaip šimtmečiai diena

Senas autorės piešinys
Durų rankena, aptrupėjęs jų slenkstis, prieangis, iš virtuvės išsiritantys aitrūs raugintų kopūstų sriubos garo kamuoliai ir mažas langas, apšviečiantis nedidelę patalpą. Taip pasitinka vienkartinį svečią jų namai. Trunka iki dešimt minučių, kol rašiklio rašalą perkeliu iš tušinuko ant popieriaus, tačiau tas laikas sugeba papasakoti daugiau nei sunkiai žodžius renkantis pats namų šeimininkas. Visi jie buvo vienodi: įeinant - nustebę ir staiga susigėdę, o išeinant - įgavę pasitikėjimo pamaloninti vizitu, dėkojo. Visų senų žmonių akių dulksna garsiai kalbėjo apie sudėtingas dienas, o sienos apkarstytos paveikslėliais, piešinukais, atvirutėm, kad būta ir savo žavesio. Mes - jaunoji karta, nebepažįstam Jėzaus paveiksluose ir greit pamiršim kaip atrodo šalies vėliava, o jie tai tebeturi su savimi.

Tas namas buvo beveik kaip visi, tik dar mažesnis, dar senesnis. Apkaltas juoda, lanksčia bituminę dangą primenančia medžiaga, namukas priminė mirusios senelės trobą, kurios dabar tik pamatai likę. Tame fone baltais dažais nudažyti langai lyg informavo, kad čia dar tebegyvenama. Pavasarį, prieš atsibundant gamtai, namų kiemai atrodo nepatraukliai, būna kartų, kad tik iš kieme stovinčios mašinos suprantu, kad pastate yra žmonės. O čia nebuvo jokios mašinos, kuri būtų galėjusi išpliurzinti kiemą, o ūkinis pastalėlis verkte verkė, tokius palieka tik patiems į žemę sulysti. Nė nesusimąsčiau, ką ten rasiu - reikėjo skubėti, laikas pinigai, o už pasvajojimus niekas nemoka.

Butalis (žemaitiškai) dvokė nuorūkom, kadangi senoliai, tiksliau senolės, nes vyrai miršta kažkodėl anksčiau, nerūko kilo mintis, kad čia gyvens ir jaunų žmonių. Galbūt stereotipinių provincialų, kurie nevedė, kurie niekam netikę buvo priversti grįžti į ten, iš kur ir atsirado, bet staiga pravėrus virtuvėlės duris pribėgo nedidelė vešliais tamsiais plaukais mergaitė. Kol kolegė šūktelėjo ir ieškojo tos, pas kurią atėjom, įsistebeilijau į tą gražiomis akimis ir smaila nosimi mergytę. Bent jau Lietuvoje yra nepadoru ilgai ir atvirai žvelgti kitam į akis, jei tame neatsirastų intymumo galėtum būti palaikytu mažų mažiausiai keistu. Juk akys tiek pasako. Bet ji žiūrėjo, o aš neatitraukiau savųjų. Mergytė skubiai užsiropštė ant kėdės, išlindusią iš stalo šešėlio dabar mačiau ją geriau. Taip dabar ji buvo dar gražesnė, maža mergaitė, su blizgančiomis nustebusiomis akimis sakančiomis: "Gyvenimas tik prieš akis." Skurdžios buities vaizdai kėlė gailestį, nes mergytė dar nesuprato, kad daugelis jos amžiaus vaikų taip jau seniai nebegyvena. Jie yra rengiami madingomis Aladino kelnėmis ir originaliais kroksais, o ši papuošta nutrintomis ir kiek purvinomis rausvomis kelnytėmis nesiliovė manęs stebėjusi, gal žinojo, kad anksčiau gavau keturis ilgus saldainius, kurie gulėjo kuprinėje. Iš toliau esančio kambario be durų, išlindo jos mama. Tą akimirką grįžau į realybę, suvokdama, kad mergaitė tik dabar spinduliuoja grožiu, užaugusi juk ji bus panaši į mamą, o šiai Dievas pamiršo duoti moteriško dailaus veido. 
- Kiek tau metų? - išdrįsusi mažylės paklausiau, jau kraustydama kuprinę, ieškodama tų saldainių.
-Trysssssssssssssssssss, - ji pagaliau sulaukusi mano klausimo energingai sušuko.
O šalia stovinti mama tarė praverdama bedantę burną:
- Mes dar turime sesę.
- Kiek sesei metų? - nesilioviau smalsauti.
O ji jau, grauždama ką tik netikėtai gautą čiulpamą saldainį, sako:
-Du.
-Ne, du, o dvi savaitės, - vėl burna, kuriai trūko priekinių keturių danų, kalbėjo mergytės mama, o aš ėmiau suprasti, kodėl dar tebėra paklota naujagimiui skirta lovelė kambario tolumoje.

Užvėrus tų namų duris, širdis liko apsunkusi tartum užklota sena vatine paklode, kurią turėjo tokiame pačiame name seniai gyvenusi mano senelė. Ėmiau klausti kolegės:
- Ar tai moteriai viskas gerai? - baugiai pridūriau.-Ji man pasirodė...nesveika.
- Jos mama buvo alkoholikė, - pradėjo moteris, kuri visus čia žino. - Visą laiką gėrė, net gimdydama buvo neblaiva. Toliau mergaitė nuo mažumos jau buvo kitokia, nei bendraamžiai, mokykloje atsiliko.
- Bet regis tas kvailumas jos vaikams nepersidavė, nes mergytė atrodė normali. Trijų metų jau aiškiai ištaria R raidę, - bandžiau save tuo argumentu raminti, tačiau net taip nepavyko nusimesti tos sunkios vatinės kaldros nuo širdies.

Tikėti stebuklais - nebe tas amžius, galvoti apie realybe - regis per sunku, guostis pikta karma atrodo beprasmiška. Empatija kartais gali varyti į pražūtį, nes kai nematai tos kasdienės kitų gyvenimo rūstybės, neskauda. Empatijos jausmas verčia judėti tokius dvasios raumenis, kurie konfrotiškoje būsenoje yra sustingę kaip pagaliai, o jei dvasia vien iš jų ir tesusideda. Mažai ką savo gyvenime gali rinktis pats žmogus. Tėvų pasirinkti neturim galios, vėliau juos pakeisti beveik neįmanoma ir dažnai net nereikia, nes obuolys nuo obels netoli rieda. Kai regiu apsileidusius ir apleistus senukus, raminu save galvodama, kad tokį likimą užsiaugino per daugelį metų jie patys, bet regėti sveiką mergytę nesveikos moters globoje sunku. Ne dėl to, kad būdama mama pastaroji kažką darytų ne taip, o dėl to, kokią kuklią, vien pagrindiniais žmogaus poreikiais apribotą, pasaulėžiūrą mama perduos dukrai, ir kiek vėliau teks pereiti vargo, kol ją supantį pasaulį ateityje moterimi tapsianti mergytė ims suvokti adekvačiai.




2015 m. vasario 23 d., pirmadienis

Tai, kas nesikeičia


Jis niekada nesikeičia, tarsi konstanta. Po juo viskas keičiasi, nė minutei nebūna taip pat kaip ką tik buvo. Laimės ar skausmo ašaros tręšia dangų remiančius medžius, jam tikriausiai vis vien.

Dangus per amžius toks pat, tik mes kaskart skirtingai jį suprantame. Dažniau pažvelgę padejuojam: "Už ką" užuot tąkart paprasčiausiai padėkoję: "Ačiū".

Kad ir kaip neaprėpiamai skirtųsi kiekvieno mūsų likimai, dangus viršum tai tas pats ir pakėlę akis turėtumėm matyti vienodai: turtingasis iš L.A. ir skurdžius iš Brazilijos lūšnynų.

Galbūt dangus mus vienija.

2015 m. vasario 22 d., sekmadienis

Supažindinu: SAV - suaugę alkoholikų vaikai iš disfunkcinių šeimų (TĘSINYS)

Obuolys nuo obels netoli rieda, bet kaip tai paaiškinti obuoliui. Remiantis matematikų susitartomis statistinėmis ribomis, 95% atvejų turi paklūsti taisyklei, ir paliekama tik 5% , kad bus priešingai. Tai reiškia, kad jei žmogus augo nedarnioje šeimoje, tai tėra tik 5% tikimybė, kad savo gyvenime jis vadovausis kitokiais modeliais nei gimdytojai, o grubiai tariant 95%  - kad nieko nekeitęs sukurtoje šeimoje toliau perduos disfunkciją atžaloms.

Sužadėtinių kursuose skaičiusi paskaitą psichologė atskleidė, kad pirmiausiai pasidomėtų iš kokios šeimos kilo dukros vaikinas, jei ji staiga tokį parsivestų. Mes suklusome. Psichologė tęsė:
- Nesvarbu, kad vaikinas būtų geras ir galbūt nepanašus į savo tėvus, tačiau dukrai sakyčiau pagalvoti, nes pradedant šeimą iš nedarnios šeimos asmeniu beveik aišku, kad ir savo sukurtoje šeimoje jis elgsis taip kaip tėvai,- pasakė lektorė ir atsidususi apgailestavo.- Aš nieko nesu prieš jį, jis nekaltas, bet toks vis dėl to yra gyvenimas.

Kai kažką panašaus bandžiau paaiškinti šeimai, kurioje yra alkoholikas, bet jie to "nemato". Man buvo atkirsta, kad jie žiną labai daug atvejų, kai net ypač degradavusiose šeimose vėliau vaikai pasiekia gyvenime aukštumas ir ėmė vardinti atvejus pridurdami, kad kuo sunkiau vaikas auga, vėliau suaugęs jis nuo to tampa tik geresniu žmogumi. Taip, čia iš tos serijos, kad alkoholikas tėra tas, kuris gatvėje elgetauja, o tas, kuris rafinuotai ir reguliariai išgėrinėja prabangiuose restoranuose yra tik gurmanas. Štai čia galime ir atsakyti į klausimą:"Kodėl Lietuvoje daug savižudžių?". Todėl, kad mūsų psichologinės žinios yra lyg neandertaliečių, kažin ar jie ką išmanė apie dėsningumus, nes lietuviai tai ne.

Tiesa, kadangi žinau, kur slypi pavojai, esu rami ir mano nuomonės nepakeis jokie paviršutiniški įrodinėjimai, kad reguliariai vartoti svaigalus yra sveika. Tiesa, aš jau nieko nebesakau tiems, kurie reguliariai išgėrinėja - fanatizmo laikotarpis praėjo, tik nuoširdžiai gaila matant jaunuolius aklai sekančius tėvų pėdomis ir to visai nesuvokiančius. Ką pridursi, daugelis iš mūsų vis dėl to gyvename autopilotu.

Lietuvoje vieną vasarą galime stebėti puošnias įžymybių vestuves, su įspūdingomis nuotraukomis, aukštaūgiais glaistu aplietais, o kitąmet matyti gyvenimo būdo laidas su graudžiais pasakojimais apie skaudžias skyrybas. Deja, SAV nėra lemta sukurti darnių šeimų neatpažinus vidinius demonus ir nekimbant rimtai jiems į atlapus. Dėl to, moterys ypatingai nenorinčios girtuoklių vyrų visada į porą patenka tik su alkoholiku.  Keista, kad alkoholiko baimė pritraukia būtent tokį, bet dar keisčiau, kad pačios moterys savyje to nepastebi. Matyt, dėl to, kad esam linkę kaltinti kitus, užuot atidžiau pažvelgę į save. 

SAV gali visą gyvenimą neigti savo jausmus, įtikinamai meluoti ir deja niekada nepatirti giluminės laimės. O kaip apmaudu, atrodo, kad dėl to gyvenimas praranda bet kokią prasmę, nes trumpalaikė laimės iliuzija primena lyg čiaudėjimo malonumą.

Smurtas, skyrybos, svaigalai, lošimai - tai tik grubi SAV išraiška, kurią neretai imama vadinti problemomis, o kaip dėl subtilių SAV bruožų? Delsimas laiku atlikti numatytus darbus taip nesąmoningai susikuriant papildomai gero streso dozę, nemokėjimas tinkamai pasidžiaugti gautais rezultatais, keliant sau vis aukštesnę kartelę, o siekis absoliučiai kontroliuoti vaikus, bei nuolatinis nepasitikėjimas antra puse nubaido bet kokį trapų laimės drugį. Kažkur teko skaityti, kad pagrindinė SAV problema - tai paprasčiausiai nemokėjimas džiaugtis...

Apie SAV ir alkoholizmą, apie disfunkcijas šeimose reikia kuo daugiau kalbėti nesivaržant būti nepopuliariam. Savaime suprantama, daug kam nėra patogu savyje užčiuopti giliai palaidotą skausmą, tačiau tai vienintelis kelias iš tiesų bandyti suvokti kas yra tikri jausmai, tikra laimė, tikras gyvenimas.

2015 m. vasario 21 d., šeštadienis

Supažindinu: SAV - suaugę alkoholikų vaikai iš disfunkcinių šeimų



Pasidabinęs šypsena dediesi esąs laimingas, dalis aplinkinių tyliai pavydi puikaus gyvenimo CV, tačiau širdis pasruvusi skausmu rėkia: "Man negerai, niekada ir nebuvo kitaip." 

Vienu metu buvau linkusi galvoti, kad kiekvienas žmogus yra kamuojamas vienokių ar kitokių kompleksų, didesnių ar mažesnių fobijų. Tikėjau, kad neegzistuoja visiškai normalių, savimi patenkintų, absoliučiai laimingų, ramių ateitimi žmonių. Kas gali žinoti, ar mūsų tarpe yra visiškai sveikų asmenybių, kurios nesiekia kontroliuoti, kurios adekvačiai reaguoja į iškylančius kasdieninius rūpesčius, kurios nesimaudo saviapgaulės voniose. Fizinės traumos ir trūkumai vizualiai pastebimi, tačiau net pats artimiausias žmogus gali nematyti kraujuojančios širdies, jei esi SAV - suaugęs alkoholiko vaikas.

Plačiau rekomenduoju pasiskaityti čia:
http://suaugealkoholikuvaikai.blogspot.com/p/suaugusiu-alkoholiku-vaiku-problemos.html

Pirmiausia reikia pabrėžti, kad SAV būdo bruožai nėra būdingi tik tiems, kurių artimoje aplinkoje buvo girtaujama. Disfunkcija, deja, persiduoda net tiems, kurie niekada nevartojo alkoholio ir net augo ir vystėsi svaigalų nevartojančioje aplinkoje. Pagrindinis bruožas yra sutrikusi jausmų išraiška augant nedarnioje šeimoje. Šiuo tekstu nepavyks iki galo atskleisti visų SAV pasireiškimo formų, tačiau tikiuosi, kad jis taps šiokiu tokiu tramplinu į savęs pažinimą.

Karai, nepritekliai ir vargai, nebranda, neapgalvotos santuokos ir neplanuoti vaikai - visa tai nulėmė, kad žmonės jautėsi nesaugūs, nelaimingi. Aukštas streso lygis bei žemas sąmoningumas išprovokuodavo neadekvačią elgseną su artimaisiais, su vaikais. Šiuo metu būtų lengviausia pavyzdžiu paimti šeimas, kuriose būdavo girtaujama, vartojami narkotikai, lošiama (persivalgoma,  žiūrima TV, daug perkama ir kt. būdai kuriais gali save nuraminti, tarsi išnykti iš pasaulio, palikęs jame lagaminą su rūpesčiais). 

Alkoholiko šeimose epicentre palieka svaigalus vartojantis asmuo, deja apart savęs jis daugiau nieko gyvenime nemato. Nesvarbu, kad alkoholikui 30-40 metų, net patys mažiausi būna priversti staiga ne pagal metus suaugti, imtis atsakomybės, kai tebėra laikas dar žaisti su žaislais. Iš čia ir kyla didžiausios SAV problemos, kurios neretai užprogramuoja apsivesti su nesveika asmenybe, verčiančia likti net santuokoje apleistam. Perdėtas atsakomybės jausmas skatina kaip skruzdėlei imtis keliskart daugiau darbų nei įmanoma įveikti ir sugadinti sveikatą. Būti visada kamuojamam menkos savivertės, negailestingai save teisti ir kritikuoti. SAV būdinga stovėti aukos pozicijoje ir gelbėti visas aplink esančias aukas, supainiojant gailestį su meile. Įtakingų žmonių baimė verčia prarasti save, nuolatos siekiama kitų pritarimo ir t.t. 

Nusiritę ir gyvenimą į šipulius sudaužę, kai kurie vis dėl to ryžtasi stotis. Numetę svaigalus džiaugiasi iš naujo atrasdami tikrąjį gyvenimo skonį ir jo tikrąją vertę. Tik parklupę suvokia, kokia neteisinga pasaulėvoka iki tol vadovavosi. Nuo šiol jie - tie laimingieji, o ką galima pasakyti aniems, likusiems, kurių tarpe nemažai SAV, kurie ramina save vaistais, maistais, filmais, pirkiniais, gal svaigalais, seksu, kurie tuokiasi, skiriasi, kurie patiria daug nerimo ir vidinių krizių, bet niekada NIEKADA nepagalvoja, kad jie turi tikrų problemų, nes tiki, kad problemas turi tik tie, kurie voliojasi patvoriuose.

TĘSINYS http://sapnalaikis.blogspot.com/2015/02/supazindinu-sav-suauge-alkoholiku_22.html


2015 m. vasario 16 d., pirmadienis

Paliesti senatvės

Senatvė kaip procesas ir kaip žmogaus gyvenimo rezultatas visada intrigavo, nes ji neišvengiama. Kaip kažkada pasakė sesė: "Juoktis iš neįgalaus negalima, nes gal būt nereikės paragauti tokios dalios, tačiau pasijuokti iš seno ne nuodėmė - senais teks pabūti ir mums." Apie senatvę privengiama kalbėti, nes tai neretai siejama su ne pačiais maloniausiais gyvenimo atributais: ligomis, silpnumu, negebėjimu pasirūpinti savimi, nesiorientavimu, lėtesne reakcija, orumo praradimu. Senatvė nepopuliari tema.

Jaunatvišku maksimalizmu trykštantys jaunuoliai veja nuo savęs mintis apie pilką senatvę manydami, kad liks nepaliesti šaltų ir bejausmių jos pirštų. Barbės veido moterys tiki, kad visa jų vertė sukoncentruota tik į išorinį grožį, kuris kasdien reikalauja solidžių investicijų, kad taip galima apgudrauti laiką. Bet net gi kremai ir plastinės operacijos nesustabdo rūsčios senatvės.

Ką ji iš tiesų atima? Pirmiausia - sveikatą, blogiau - protą. Dažniausias scenarijus yra nepalankus senstančiam žmogui, prasidėjusios sveikatos problemos gyvenimo epicentre palieka tik vaistų skyrimo, pirkimo ir vartojimo procesą. Esame įpratę girdėti raudančius senukus :"Man net ant vaistų pensijos nepakanka." Reikia pripažinti, kai kurie jų nugyvena įspūdingus gyvenimus, užaugina puikius vaikus, palieka reikšmingą žymę šalies istorijoje, tačiau net tai negarantuoja orios senatvės. Ši socialinė žmonių grupė palieka nepakankamai įvertinta, išlieka pažeidžiama.

Prieš porą dienų matytame filme "Viskas ore" pagrindinis herojus konstatavo faktą, kad vedybinį gyvenimą pasirinkę žmonės jį baigia visiškai taip kaip ir nesusituokę - vieni. Liko nejauki tyla, tai kam tada kasdien grumtis su buitiniais rūpesčiais auginant vaikus, jei nesi tikras, kad jie bus šalia. Štai čia prisimenu seniai girdėtą pasakėčią apie varną ir varniukus.

"Varna po vieną nešė į kitą ežero krantą savo vaikus. Perskridusi pusę kelio virš vandens ji klausia pirmojo varniuko:
-Sūnau, ar kai aš pasensiu, tu mane taip neši kaip aš tave dabar nešu?
-Taip, tėveli, nešiu, -atsako šis, kai staiga varna jį paleidžia iš snapo. Varniukas nuskęsta ežere.
Taip pat pasikartoja su antruoju varniuku. Trečią kartą varnas neša per ežerą trečią savo vaiką ir jo paklausia to paties. Varniukas atsako:
-Ne, tėvai, aš tavęs nenešiu, nes turėsiu savo vaikus nešti. -Ir tėvas saugiai perneša jį."

Tie patys dėsniai galioja ir žmogaus pasaulyje. Užaugę vaikai panyra į savo gyvenimus, todėl tėvai natūraliai palieka nuošalėje. Nepasitenkinimo ir kartėlio upės tada liejasi, kai senoliai tikisi iš vaikų gausiantys daugiau nei patys į juos vaikystėje investavo. Neturime galios sukurti senelių ir tėvų gyvenimo, tačiau vaikai ir anūkai atspindi jau mūsų pasaulio suvokimą, todėl jei lūkesčiai yra didesni nei realybė - akivaizdu padarytas brokas, už kurį kaltinti belieka tik save. Deja, ne visada suvokti savo atsakomybę yra paprasta, visada lengviau kaltinti kitus taip įsisukant į nesibaigiantį kaltų ieškojimo ratą.

Pats liūdniausias scenarijus ištinka tuos, kuriems senatvė pagrobia protą. Man labiausiai suspaudžia širdį matant savo pasaulėlyje paskendusius senjorus, kurie vos pakalbinti ima pasakoti apie save, apie kaip kažkada juos apgavo, kaip dukra kažkur išvykusi, kaip šiąnakt kažkas baladojosi troboje. Skaudu, kad senatvėje, kuri siejama su išmintimi, retai kada gali atsiremti į senolį, įsijautę į savo rūpesčius, toliau savo nosies jie nieko nebemato. Kita vertus, esu tikra, kad egzistuoja ir visiškai priešingi pavyzdžiai inteligentijoje, mokslo ir meno pasaulyje. Dievaži, kaip norėčiau su pastaraisiais susipažinti, juk jie tikri vaikštantys lobynai ir būtų džiugu, jei kažkada būčiau ir aš tokia.

2015 m. vasario 13 d., penktadienis

Visiems mylėjusiems...I hope you feeling happy now

Didysis Getsbis liko neteisus siekdamas iš mylimosios biografijos ištrinti laimės akimirkų su ankstesniu vyru egzistavimo faktą. Jei santykiai nesusiklostė anksčiau, tai dar nereiškia, kad juose nebuvo nė akimirkos meilės (plačiąja prasme). Nebegalėdamas pažvelgti į ankstesnį partnerį dabar, lyg norėtum pamiršti visus tuos šiltus žvilgsnius, apkabinimus, žodžius, gestus, kurie tada tapo puikaus bendro kelio aksesuaru. Nereikia.

Atrodo, kad meilė yra duotybė, kad ji kaip snaigės žiemą turi nukristi į kiekvieno širdį. Tiesų tiesa, kad mylėjom ir buvome mylimi, tik gal būt ne taip kaip šaukė siela. Matydama nesutariančias ir besiskiriančias poras, tyliai viliuosi, kad net ir pati tragiškiausia padėtis yra pataisoma ar taisytina. Tik reikia jam imtis atsakomybės, o jai nusileisti iš susikurtų iliuzijų bokšto. Tačiau jis nesikeičia, o ji nesitaiso. Išsidraskę, vėliau jie stebuklingai randa meilę su kitais. Pabaigoje visi laimingi - taip turėjo būti, tik kelias link to pasitaikė skausmingas, aplietas ašaromis. 
Bet kodėl turi atrodyti, kad širdį virpinantys dalykai ateina gražiais būdais, ir kodėl skausmas nėra gražus procesas. Juk tik dėl skausmingų meilės istorijų gimsta patraukliausi meno kūriniai ir gražiausios melodijos. Iš tiesų niekas nelinkęs jausdamasis laimingas apie tai kurti dainas, o tik netekus objekto suvokiamas buvęs laimės svoris. Nereikėtų nešiotis su savimi to kartėlio dėl nenusisekusių santykių, tegul, kaip šioje dainoje kartojama, tyliai viduje be sarkazmo palinkėti :"Tikiuosi esi laimingas."
Užuot Valentino dieną prisiminus visus tuos kartus, kai buvome palikti, neįvertinti, nuvilti, prisiminti, gal kartais net jėga ištraukti iš atminties, visas akimirkas, kai buvome laimingi, kai buvome spontaniškai pabučiuoti, kai į mus žiūrėjo su pasigėrėjimu, kai jautėmės gražūs, kai jautėmės mylimi. Gal klausant šios melodijos mintimis teleportuotis į tuos svaigius vakarus, kai darėmės pasimatymams šukuosenas ir avėmės aukštakulnius, kai kilo natūralus noras jai pirkti gėles ir kilo nenumaldomas jausmas "Šiandien įvyks kažkas gražaus".


2015 m. vasario 12 d., ketvirtadienis

Valdžios paradoksai

Apie politiką kalbėti yra gana pavojinga, nes bet kurio atveju kyla grėsmė likti ne toje pusėje, o stovėti neapsisprendus lyg blogas tonas. Norėdama išryškinti tik elementarius dėsningus paradoksus nieko konkretaus neminėsiu.

Dar būdamas vaikas sugebėjau pastebėti, kad niekam nepavyksta sausam iš valdžios pasitraukti. Buvo keista kodėl dėdės ir tetos ten taip braunasi, kažką padaro arba nepadaro, o vėliau aiškinasi visai Lietuvai, tada juos viešai svarsto: vieni gina, kiti skaudžiai gelia. Ir visi kalba protingai į jas įpindami žodžius :" Ne už tokia gimtinę lietuviai tada kovojo."

Kartais atrodydavo, kad politiką muša be reikalo. Tarkim, kaip ministras galėjo žinoti apie kokią įsigalėjusią problemą nuošalioje įstaigėlėje, jei jos darbuotojai įsitvėrę į savo darbo vietas nesprendę lokaliai rūpestį keliančių problemų. Bet nuriedėjusi ministro galva tik suteikia laisvą vietą kitam, o istorijos sukeldamos DEJAVU jausmą kartojasi. Kodėl nesuteikiamas antras šansas apsižiopsojusiam ministrui, net statistika patvirtina faktą - nedidelė tikimybė, kad nelaimė iš eilės du kartus pasikartotų.

Kas kaltas? Ieškoti kaltų ir konstatuoti kaltės faktą pasitaiko, kad politikoje yra bene didžiausią malonumą kelianti pareiga. Ironiška politiko veido mimika iškyla akyse, kai iš reikšmingų pareigų pasitraukęs ima ypatingai daug kalbėti seime ir prieš kameras. Anksčiau nuo komentarų susilaikydavęs, dabar pylė įtarimų ir kaltinimų purvą ant viltį keliančių oponentų galvų. Mat, įvykių epicentre liko nebe jis. Ar kas pamąstė iš kieno pinigėlių apmokama toms komisijoms ar taryboms, kurios turi atlikti detektyvo darbą? Iš esmės gaunasi tik taip, kad suėję valdžion politikai taikosi pričiupę nusikaltusį konkurentą patys trumpam sublizgėti tarsi 15 sekundžių pasišildydami maloniuose šlovės spinduliuose.

Turėjau progą ir aš pasisukinėti ten, kur buvo kažkas sprendžiama. Labiausiai glumino tai, kad žmonės įgavę politinį svorį pamiršta bendrą visų tikslą ir ima kariauti lyg nepasidalindami valdžia su tuo, kuris ateities perspektyvą mato kitaip. Iš tiesų tai žema, nes vis dėl to pagrindinė giluminė priežastis tėra tik asmeniniai interesai, kuriam klius daugiau valios, daugiau galios ir garbės.

Tai kas vis dėl to kaltas? Prieš tai buvęs ar dabar? Toks požiūris yra gana trumparegiškas, nes reikia klausti ne KAS, o KODĖL taip vyksta. Mergina, norėjusi mane įtikinti, kad dėl krizės yra kalta konkreti politinė grupė, matyt nesuprato, kad į politinius reiškinius reikia žiūrėti kuo globaliau. Kaip gali sistema veikti, jei joje tie patys veidai, kurie prieš dvidešimt metų galbūt dirbo tam, kad tos sistemos išvis nebūtų. Ne paslaptis, kad anuomet įdarbinti žmonės ir dabar turi svarias pozicijas valdžios įstaigose, šis faktas net savotiškai prieštarauja pačiai laisvės idėjai. Kas atsakys, kaip žmogaus mąstysena pasikeitė per 20 metų, kokiais prioritetais jis dabar vadovaujasi, jei anksčiau sistema visus mokino vogti, o kas tada to nedarė buvo ne doras, o kvailas? 

Politiko karjera - šis terminas kelia šypsnį. Ar įmanoma ištisus metus objektyviai atspindėti rinkėjų poziciją. Juk priprantant prie saldžios valdžios nutolstama nuo realybės. Ar pamenate dainininką, kuris nepatekęs antrai kadencijai į seimą dar ištisą mėnesį sukinėjosi jo koridoriuose, varstė kolegų  kabinetų duris tikėdamas dar rasti sau kokia nedidelę taburetę. Svarbumo jausmas išmuša bet kokius kompleksus pasirodyti kvailai.

Pabaigai: Nors kaip įprasta lietuviškam mentalitetui straipsnelis persisunkęs pesimizmu, tačiau tikiu, kad gimtinės ateitis šviesi. Atviros sienos, daug galimybių išreikšti savo nuomonę suteikia progas plėsti akiratį, todėl platesnė pasaulėžiūra tampa teigiamų pokyčių garantu. O kad politikos puodas kunkuliuoja yra natūralu, nes nei per dieną, nei per metus, nei per dešimtmetį nebus padaryta tiek gero, kad tai atstotų pusamžį blogio. Tam reikia laiko, (tik gaila, kad mes kaip indai į valdžią išrenkame tuos, kurie būna nusifilmavę kokiam šou).

2015 m. vasario 11 d., trečiadienis

Geriausias melagis

Pasipuošusi cinizmu ir primerkusi akis bandžiau jo žodžiuose užčiuopti populizmą, lapės gudravimus, tačiau nesugebėjau rasti jokios apgaulės. Jis kalbėjo nuoširdžiai: "Teks apmažinti administracinį aparatą, nes šiai įstaigai jis per daug masyvus, nesugebėsime jo išlaikyti. Siekiame sugrąžinti tokią tvarką, kuri buvo iki tol." Jei ne garsiai, tai tyliai su viskuo sutikau ką sakė naujai išrinktas vadovas. Net konstatuodamas faktą, kad mūsų įstaiga yra vidutinio lygio, jis nemelavo, išliko paprastas. Visi ten sėdintys žinojo, kad tai yra tiesa, jie nedirba pačioje geriausioje šalies įstaigoje.

Išėjusi iš susirinkimo, nuoširdžiai stebėjausi vadovo gebėjimais išlikti savimi, kalbėti net ir nepatogią tiesą miniai darbuotojų. Gal tai branda, gal įvairiapusė patirtis, gal charizma, gal ir aš taip sugebėsiu sulaukusi tokio amžiaus ir įgavusi tiek patirties. Negaliu to dabar atsakyti, bet žinau, kad jei žmogus yra pakankamai objektyvus sau ir aplinkai, kito melą jis iškart identifikuoja.

Melas kitam gimsta, kai galvoje lieka viena, o lūpos taria kitą. Kai galvoje yra viena, o širdyje kita, išsiperi melas sau. Apie saviapgaulę nekalbama, nes yra drąsiau parėkauti kaip mus apgaudinėja likę. Ne be reikalo sakoma, kad kito akyje ir šapą pastebi, o savoje net rąsto nematai. Todėl kyla klausimas kiek daug ir kaip dažnai galime meluoti, nesakyti tiesos sau? Regis, tame net nėra logikos, kam reikėtų meluoti sau pačiam, gal čia yra didesnis nusikaltimas nei meluoti kitam. Net bažnyčia nusikaltimą prieš save patį laiko didesne nuodėme nei žmogžudystę?

Buvusi kolegė seniau pasakojo, kaip jos vaikinas kartą jai dėstė racionalumu ir logika paremtus argumentus už rūkymą, kad neva rūkymas net sustiprina sveikatą. Net ir keletų kartų paprašyta, ji niekaip nesugebėjo atsiminti bent vieno to pokalbio sakinio, tik garantavo, kad tąkart užsidegant cigaretę gimė suvokimas, kad nerūko tik kvaili. "Kai nori, arba kai nenori nieko keisti, gali sau įtikinamai pameluoti." - pasakė draugė.

Aplinka, artimieji pastebimai formuoja augančios asmenybės požiūrį į save, todėl jei į pastarąjį spiduliuojami kažkokie lūkesčiai, spaudimas, ilgainiui nutildęs savo vidinį balsą jis ima klausyti kitų: žinančių, patyrusių, gal net ir saugančių. Puiku, jei informacija daugmaž teisinga, o jei ne. Įpratimas meluoti sau taip lengvai nebepaleis, nes tai juk vos ne vienintelis būdas suprasti save ir aplinką. Būsiu toks, kokio reikia, elgsiuos taip, kaip reikia, darysiu tai, ką reikia. Kam reikia? Kitiems ar tau? Tokie klausimai neišspręsti kažkur paskęstą buitinių rūpesčių sąraše. Tiksliai pamenu moters žodžius, kurios paklausus apie antrąjį nėštumą, ši atsakė: "Didžiajai reikia broliuko, kaip vaikas vienas augs."

Mažesniame ar didesniame mele paskendę gyvena beveik visi. Moterys vyrams meluoja netiksliai nurodžiusios pirkinio kainą, vyrai melą įvardija kaip nesakymą tiesos apie moters tikrąją išvaizdą. Valstybės įstaigose melas įvyniojamas į įmantrų teisės aktų terminą, o žiniasklaidoje dalis naujienų visada yra melagingos. Melas tarsi tampa spalvotomis kreidelėmis, kuriomis siekiama sukurti patrauklų pasaulį, kur gera gyventi, kuriame nelieka dilemų, kuriame tampi saugus nuo tikrovės.

2015 m. vasario 5 d., ketvirtadienis

Jaroslavas Melnikas "Maša, arba postfašizmas": ar visi mes žmonės?









"Geriausia knyga - tai knyga man."- atsakė moteris kalbinta laidos Knygos per "Penki TV" žurnalistės. Tiesą sakant, ir aš svarsčiau, kokia knyga yra pati tobuliausia, kuri radikaliai keičia žmogaus gyvenimą, kuri paliečia. Pažvelgus į kitus, pastebėjau, kad jiems visai nepatinka tai, kas mane tiesiog veda iš proto. Strategams, vadovams tinka vadovėlio tipo knygos, kur faktas seka po fakto, istorijos, o pasiknaisioti giliau mėgstantiems reikia tokių knygų, kurios užduotų esminius klausimus. Tokia kaip Jaroslavo Melniko "Maša, arba postfašizmas".
Knygos pavadinimas ir iliustracija nelabai traukianti, tačiau nuo pirmo puslapio autoriaus žodžiai tarsi garsiai iliustruoja mintis, idėjas, kurios tyliai gyveno manyje. Ši knyga - man. 

Klausimai: kas yra žmogus? Kokie santykiai buvo/yra tarp žmonių? Kada atsiranda vergystė? Kada sąvoka paslepia nusikaltimą? Kodėl yra tokia ryški atskirtis tarp "mes" ir "jūs"? Kokiu požiūriu derėtų gyventi idealistiniu ar realistiniu? ir kt.

  
Autorius

Romanas padėjo man pačiai suvokti, kokiu požiūriu aš vadovaujuosi gyvenime. Akivaizdu, tik idealistiniu. Deja, tokios kategorijos žmonių likimas, pasak knygos argumentų, veda tik į išmirimą. Juk Dievas sukūrė mums gurgiančius pilvus, kuriuos reikia nuolatos pripildyti gyvulinio ar augalinio maistu. Nėra kitos išeities. Realu kažkas turi dėl to nukentėti (kiaulė, karvė, triušis, lydeka, morka, bulvė), kodėl gi ne žmogaus pavidalą turintys nesąmoningi gyvūnai su sunykusiu kalbos aparatu, praradę moralę, valdomi bukų instinktų.  Tai - storai, kuriuose nėra nieko žmoniško, tik likusi žmogaus išvaizda. 

Sukrimtau Mašą per mažiau nei dvi paras. Šįkart perkeltinės prasmės sakinys nuskambėjo išties makabriškai, nes romane žmonės nuolatos skerdžia ir mėsinėja storus, su pasigardžiavimu skanauja subproduktais. Vyras, pasibaisėjęs idėja misti žmonėmis, nusistebėjo: "Kaip išvis gali kilti galvoje tokia mintis, kad žmogus skaniai sau graužia žmogaus blauzdą, geria kraują iš ką tik paskersto žmogaus (knygoje storo)." Iš tiesų, kai kalbame apie gyvūnus, kuriuos naudojame mėsai, gyvybės atėmimo faktas jautresnius šiek tiek nupurto, bet didesnio pasibaisėjimo nesukelia niekam. Visiškai normalu vaikščiojant prekybos centruose žvelgti į raudona skerdiena prikrautas vitrinas ir nematyti tame jokio nusikaltimo. Ironizuodama tiesiog pacituosiu vienos Holivudo komedijos mintį: "Tu jo nenužudei, jis pats trenkėsi į akmenį..." Va, atrodo su tokia morale yra lengviau ir paprasčiau gyventi.


Palikdama atradimo džiaugsmą, nesiruošiu atpasakoti knygos fabulos, tik pasidalinsiu samprotavimais. Žvelgdama į padrikai gyvenančius aplinkinius, kurie menkai įsivaizduoja koks yra gyvenimo tikslas, neatsakingai priiminėjančius kone svarbiausius sprendimus arba besivadovaujančius tik autopilotu, tikrai kyla įtarimas kuo tada žmogus skiriasi nuo gyvūno. Kaip žinia, žmogus ir gyvūnas daro viską tą patį: ieško maisto ir pastogės, gyvenimo partnerio, ginasi nuo priešų. Tik žmogus linkęs visą tai daryti subtiliai, kai šunys susibėgę rujoja, žmonės romantiškai pavakarieniavę ir apsigaubę nakties tamsa sugula į meilės patalus. Iš principo viskas tas pats, todėl akivaizdu, kad civilizuotas saugumo, artumo, fizinių poreikių tenkinimas dar neapsprendžia, kas yra žmogus.

Protas - tai stipriausias žmogaus ginklas, gal net vien dėl to mes esame viršum visų kitų gyvybės formų, nes žmogus gudriausias. Jausmai, emocijos taip pat yra geriau išvystytos sritys nei kitų gyvybės formų, tik ar tokie skirtumai leidžia žmogui save vadinti planetos karaliumi. Iš ekologinės pusės žiūrint, žmogaus poreikius pastatyti ant pjedestalo nėra racionalu, nes Žemės ištekliai riboti, o mes vartotojai net gi nesame jai reikalingi, kad vyktų natūralūs medžiagų virsmo ciklai. Kitaip tariant, jei staiga žmogus išnyktų, planeta net nepastebėtų. Štai kodėl reikia būti dėkingiems, kad Žemelė mus dar nešioja, nors taip neracionaliai naudojamės jos gėrybėmis.

Pati asmeniškai idealizuoju žmogaus gyvenimą, tvirtai tikiu, kad jame svarbiausia palikti išliekamosios vertės palikimą, kuris ne tik įvairiapusiškai gerintų kitų kartų gyvenimą, bet ir taptų savotišku amžinu paminklu savo vardui. Jei turime tokius stiprius ginklus kaip protas, emocijos, moralė, tai nepraktiška juos naudoti tik tam, kad prikimštumėme pilvą ir gyventumėm jaukiuose namuose. Knygoje nuolatos buvo įteikiama idėja, kad daiktus pavadinus kitais vardais, be didesnės sumaišties galima tiesiog ištisus šimtmečius nepastebėti nusikaltimo, daromo savo rankomis. Kanibalizmo mintis šiurpino kaskart, kai romano puslapiuose buvo liejamas storų kraujas ir kartojama :"Jie tik gyvūnai, kaip kiaulė ar žąsis. Gyvūnas - tai ne žmogus."

Autorius remdamasis gana logiškais argumentais lygina fašizmą su baudžiava, su komunizmu, su buržuaziniais ir net šiais industriniais laikais, kai vienas žmogus kitam tėra tik kaip bedvasis daiktas atliekantis tam tikrą funkciją. Ir iš tiesų, kas duonos cecho darbuotoją laiko daugiau nei tik mikliomis rankomis, minkančiomis tešlą. Vergystės faktas verčia susimąstyti, kad keičiant proceso pavadinimą jo esmė nuo to visai nekinta. Štai čia netikėtai įsikūnijame į tuos romano žmones, kuriems besiplečianti pasaulėžiūra atveria sistemos paradoksus :" Žmogus žmogaus neskriaudžia, tačiau valgo į save panašius."

Blogis neegzistuoja pats savaime, blogio sąvoka atsiranda, kai randam jam antonimą - gėrį. Kaip nepamatę blogio imsim vertinti ir ieškoti gėrio? Tokie literatūriniai kūriniai ima už rankos ir tempia link tų kalnų, už kurių egzistuoja pasaulis, kuriame žmogus žmogaus neskriaudžia.

2015 m. vasario 1 d., sekmadienis

Ribos ir kategorijos


Jaunuoliui yra gyvybiškai svarbu kuo anksčiau suaugti, kuo anksčiau tapti savarankišku, kuo anksčiau suvokti gyvenimo taisykles, pagal kurias žaidžia tėvai, autoritetai, pagal kurias reiks žaisti ir jam. Paprasta ir lengva gyvenimo etapus, reiškinius ir įvykius, netgi sutiktus žmones sugrupuoti pagal kategorijas: geras - blogas, baltas - juodas.  Vadovaujantis šia nesudėtinga schema: sutinku -> įvertinu -> priskiriu, sukuriama paika iliuzija, kad štai: "Aš jau suprantu žmogaus gyvenimo dėsnius". Kalbant nuoširdžiai, toks supratimas tvirtai įkalamas namuose, dar sėdint mokyklos suole, kai padarytos klaidos kontrolinyje yra traktuojamos tik kaip paprasčiausios klaidos, kai individualūs akademiniai pasiekimai yra įvertinami konkrečiu pažymiu, kuris griežtai kategorizuoja: puiku, labai gerai, gerai, vidutiniškai, patenkinamai ir t.t. O ką daryti vėliau, kai užuot gavę imam pažymius rašyti kitiems? 

Susiklostė tokios aplinkybės, kad save galiu drąsiai priskirti kategorizuotai mąstančių žmonių grupei. Negailestingais pažymiais vertinu kiekvieną įvykį, pasiektus savo rezultatus, žmones, su kuriais bendrauju. Ilgą laiką tikėjau, kad taip suprasti pasaulio tvarką yra racionalu, aplink mane visi regis darė taip pat. Tik nedavė ramybės jausmas, kad neigiamų pažymių knygelėje kaupėsi daugiau, o teigiami dar vis laukė ateities.

Pažinoti kitą žmogų per atstumą tapo saugu ir patogu, nes sąmoningai jutau, jei prisileisiu arčiau būtinai pamatysiu tai, kas man nepatiks, kas sudrums visą gražų ir baltą asmens paveikslą. Kaip reiks nuoširdžiai bendrauti, jei mintyse manysiu: "Juoda". Iš kur kyla tas besaikis noras matyti kitus tokius pat kaip save, tas nepasotinamas siekis susigretinti su kitu, stovėti toje pačioje barikadų pusėje. Regis jei kitas žmogus mąsto kitaip, tai jis tartum priešas. Gal nepripažinę savo autonomijos, bijom pripažinti kitų.

Visai neseniai užfiksavau pati sau, kad neturiu galutinės suformuotos nuomonės apie homoseksualus, apie tikėjimą ir religiją, apie stilių ir saviraišką, apie vyrų ir moterų roles ir begalę kitų klausimų. Buvo tiek daug objektyvių argumentų už ir prieš, kad negalėjau griežtai brėžti ribos, negalėjau priskirti atitinkamos kategorijos. Kartas nuo karto ramindavausi mintimis, kad dar kažko nežinau, kad sužinojusi vėliau būtinai stosiu į vieną ar kitą pusę ir tuomet pasitikėdama savimi galėsiu išdrožti savo nenuginčijamą nuomonę. Pavydžiai žvelgdama į jau pasirinkusius savo poziciją, svarsčiau iš kur jie semiasi stiprybės laikytis savo, kai oponentų argumentai yra ne ką prastesni. Besitęsiantis dvejojimas privertė rimtai pamąstyti, tai kurgi slypi ta išlaisvinanti "tiesų tiesa".

Kiekvienas iš mūsų laikosi pasirinkto moralinio kodekso, lengvinančio gyvenimą. Tiek liaudies išmintis (Nėra to blogo, kas neišeitų į gerą. Lazda turi du galus.), tiek religinės tikėjimo tiesos (Visame kame įžvelgti gera.) byloja, kad viename reiškinyje vienu metu egzistuoja ir gėris ir blogis. Įgudusios pesimisto akys visada tame pirmiau pamato blogį, o gėrio gabalėlis taip ir nuskęsta net nepastebėtas. Nereikia nugyventi viso gyvenimo, kad tektų įsitikinti - credo "Laimingas būsiu rytoj",  neprognozuoja jokio netikėto stebuklo už dienos, už savaitės ar už metų. Mechaniškai tenka pilkuose gyvenimo vingiuose įžvelgti kažką gero, tą padarius garsiai priminti sau: "Laikas džiaugtis, nes tobula akimirka yra dabar". Kai planetoje vienu metu egzistuoja begalinis skurdas ir neaprėpiama prabanga, kai užfiksuojame žmogaus sielos tyrumą vaikystėje ir kartais jos tamsumą senatvėje, kai sulaukiame pagalbos ten, kur būtume apsiėję ir kai nesulaukiam, kai mirtinai reikia - faktas, griežtų ribų nėra.

Pavyzdys dėl religijos. Kiekviena jų teigia, kad būtent ji yra pati tobuliausia, kad žmogui jos vienos tereikia ir kad žvalgytis į kitas nevalia. Tačiau, kaip būsima mokslininkė, pesimistiškai žvelgiu į tai, kad žmogus žinių semiasi tik iš vieno šaltinio, juk susidaromas vienpusiškas reiškinio vaizdas. Šiuo atveju vienpusiškas pasaulio tvarkos suvokimas. O fanatizmas tik apsunkiną tiesos pažinimą. Pamenu kartą klausiausi radijo laidos, kurioje dvasininkas vardino sąrašą knygų, kurių nerekomenduoja skaityti tikinčiajam. Nusivyliau ne dėl to, kad tokio pobūdžio knygos jau gulėjo mano lentynoje, tačiau liūdino mintis, kad savęs nebegaliu įpaišyti į konkrečios tradicijos rėmus, nes iš jų tiesiog iškrentu. Neramu, kad ten kur turėtum jaustis saugus, kur turėtum semtis stiprybės yra braižomos ribos:esi ten arba čia, yra gerai arba blogai, yra balta arba juoda. Kartą važiuojant miesto transportu priėjo žilas vyriokas, bruko kažkokius spalvotus lankstinukus, pasakojo kaip Dievas išgelbės žmones iš pragaro. Paėmusi brošiūrą nusukau veidą į langą ir ausų galiukais klausydama kaip vyriokas desperatiškai savo tiesa tikina kitus keleivius šyptelėjau nugindama mintį: "Koks nesveikas, yra čia ko mus gelbėti, man ir dabar gerai." Pasitaikė proga paskaitinėti tą brošiūrą, matyt norėjau galutinai save įtikinti, kokie neregėtai apsėsti žmonės laisvai vaikšto Lietuvos gatvėmis, tik staiga skaitau apie patarimus šeimoms dėl finansų : "Užuot pirkę saldainių, verčiau įsigykite obels sodinuką, kuris vaisius megs visą gyvenimą. Saldainius suvalgysite, pinigai bus išleisti veltui, o obelis vaisiais džiugins ilgai". Suklusau, teko pripažinti toje kvailoje knygelėje buvo pastraipa tiesos. Ir kaip tada galima kategorizuoti bloga - gera, juoda - balta, kaip galima iškart nurašyti kitus tik paviršutiniškai įsigilinus.

Nesu tikra ar dėl gilios empatijos, ar dėl kol kas dar net man pačiai nežinomų priežasčių imu tikėti, kad pasaulyje negali egzistuoti ribos ten, kur žmogui reikia pačiam apsispręsti, kur tenka rinktis. Visų mūsų pasirinkimai yra teisingiausi, tad nėra vienas blogas, o kitas geras vien tam, kad jis tavo pusėj. Štai kodėl visi tie nesibaigiantys ginčai, kas geresnis yra tiesiog bevaisiai. Neverta nei jų pradėti, nei juose dalyvauti. Ir jei rutinoje, buitiniuose rūpesčiuose, piktuose ir nemaloniuose žmonėse, net didesnėse problemose imi įžvelgti kažką gero, kažką kas tave verčia būti geresniu žmogumi, kas verčia tobulėti ir brandinti dvasią - tada nykstančios ribos formuoja platesnę ir turtingesnę pasaulėžiūrą.

Kiekviena diena yra verta gerų pažymių.