2015 m. vasario 28 d., šeštadienis

Ilga kaip šimtmečiai diena

Senas autorės piešinys
Durų rankena, aptrupėjęs jų slenkstis, prieangis, iš virtuvės išsiritantys aitrūs raugintų kopūstų sriubos garo kamuoliai ir mažas langas, apšviečiantis nedidelę patalpą. Taip pasitinka vienkartinį svečią jų namai. Trunka iki dešimt minučių, kol rašiklio rašalą perkeliu iš tušinuko ant popieriaus, tačiau tas laikas sugeba papasakoti daugiau nei sunkiai žodžius renkantis pats namų šeimininkas. Visi jie buvo vienodi: įeinant - nustebę ir staiga susigėdę, o išeinant - įgavę pasitikėjimo pamaloninti vizitu, dėkojo. Visų senų žmonių akių dulksna garsiai kalbėjo apie sudėtingas dienas, o sienos apkarstytos paveikslėliais, piešinukais, atvirutėm, kad būta ir savo žavesio. Mes - jaunoji karta, nebepažįstam Jėzaus paveiksluose ir greit pamiršim kaip atrodo šalies vėliava, o jie tai tebeturi su savimi.

Tas namas buvo beveik kaip visi, tik dar mažesnis, dar senesnis. Apkaltas juoda, lanksčia bituminę dangą primenančia medžiaga, namukas priminė mirusios senelės trobą, kurios dabar tik pamatai likę. Tame fone baltais dažais nudažyti langai lyg informavo, kad čia dar tebegyvenama. Pavasarį, prieš atsibundant gamtai, namų kiemai atrodo nepatraukliai, būna kartų, kad tik iš kieme stovinčios mašinos suprantu, kad pastate yra žmonės. O čia nebuvo jokios mašinos, kuri būtų galėjusi išpliurzinti kiemą, o ūkinis pastalėlis verkte verkė, tokius palieka tik patiems į žemę sulysti. Nė nesusimąsčiau, ką ten rasiu - reikėjo skubėti, laikas pinigai, o už pasvajojimus niekas nemoka.

Butalis (žemaitiškai) dvokė nuorūkom, kadangi senoliai, tiksliau senolės, nes vyrai miršta kažkodėl anksčiau, nerūko kilo mintis, kad čia gyvens ir jaunų žmonių. Galbūt stereotipinių provincialų, kurie nevedė, kurie niekam netikę buvo priversti grįžti į ten, iš kur ir atsirado, bet staiga pravėrus virtuvėlės duris pribėgo nedidelė vešliais tamsiais plaukais mergaitė. Kol kolegė šūktelėjo ir ieškojo tos, pas kurią atėjom, įsistebeilijau į tą gražiomis akimis ir smaila nosimi mergytę. Bent jau Lietuvoje yra nepadoru ilgai ir atvirai žvelgti kitam į akis, jei tame neatsirastų intymumo galėtum būti palaikytu mažų mažiausiai keistu. Juk akys tiek pasako. Bet ji žiūrėjo, o aš neatitraukiau savųjų. Mergytė skubiai užsiropštė ant kėdės, išlindusią iš stalo šešėlio dabar mačiau ją geriau. Taip dabar ji buvo dar gražesnė, maža mergaitė, su blizgančiomis nustebusiomis akimis sakančiomis: "Gyvenimas tik prieš akis." Skurdžios buities vaizdai kėlė gailestį, nes mergytė dar nesuprato, kad daugelis jos amžiaus vaikų taip jau seniai nebegyvena. Jie yra rengiami madingomis Aladino kelnėmis ir originaliais kroksais, o ši papuošta nutrintomis ir kiek purvinomis rausvomis kelnytėmis nesiliovė manęs stebėjusi, gal žinojo, kad anksčiau gavau keturis ilgus saldainius, kurie gulėjo kuprinėje. Iš toliau esančio kambario be durų, išlindo jos mama. Tą akimirką grįžau į realybę, suvokdama, kad mergaitė tik dabar spinduliuoja grožiu, užaugusi juk ji bus panaši į mamą, o šiai Dievas pamiršo duoti moteriško dailaus veido. 
- Kiek tau metų? - išdrįsusi mažylės paklausiau, jau kraustydama kuprinę, ieškodama tų saldainių.
-Trysssssssssssssssssss, - ji pagaliau sulaukusi mano klausimo energingai sušuko.
O šalia stovinti mama tarė praverdama bedantę burną:
- Mes dar turime sesę.
- Kiek sesei metų? - nesilioviau smalsauti.
O ji jau, grauždama ką tik netikėtai gautą čiulpamą saldainį, sako:
-Du.
-Ne, du, o dvi savaitės, - vėl burna, kuriai trūko priekinių keturių danų, kalbėjo mergytės mama, o aš ėmiau suprasti, kodėl dar tebėra paklota naujagimiui skirta lovelė kambario tolumoje.

Užvėrus tų namų duris, širdis liko apsunkusi tartum užklota sena vatine paklode, kurią turėjo tokiame pačiame name seniai gyvenusi mano senelė. Ėmiau klausti kolegės:
- Ar tai moteriai viskas gerai? - baugiai pridūriau.-Ji man pasirodė...nesveika.
- Jos mama buvo alkoholikė, - pradėjo moteris, kuri visus čia žino. - Visą laiką gėrė, net gimdydama buvo neblaiva. Toliau mergaitė nuo mažumos jau buvo kitokia, nei bendraamžiai, mokykloje atsiliko.
- Bet regis tas kvailumas jos vaikams nepersidavė, nes mergytė atrodė normali. Trijų metų jau aiškiai ištaria R raidę, - bandžiau save tuo argumentu raminti, tačiau net taip nepavyko nusimesti tos sunkios vatinės kaldros nuo širdies.

Tikėti stebuklais - nebe tas amžius, galvoti apie realybe - regis per sunku, guostis pikta karma atrodo beprasmiška. Empatija kartais gali varyti į pražūtį, nes kai nematai tos kasdienės kitų gyvenimo rūstybės, neskauda. Empatijos jausmas verčia judėti tokius dvasios raumenis, kurie konfrotiškoje būsenoje yra sustingę kaip pagaliai, o jei dvasia vien iš jų ir tesusideda. Mažai ką savo gyvenime gali rinktis pats žmogus. Tėvų pasirinkti neturim galios, vėliau juos pakeisti beveik neįmanoma ir dažnai net nereikia, nes obuolys nuo obels netoli rieda. Kai regiu apsileidusius ir apleistus senukus, raminu save galvodama, kad tokį likimą užsiaugino per daugelį metų jie patys, bet regėti sveiką mergytę nesveikos moters globoje sunku. Ne dėl to, kad būdama mama pastaroji kažką darytų ne taip, o dėl to, kokią kuklią, vien pagrindiniais žmogaus poreikiais apribotą, pasaulėžiūrą mama perduos dukrai, ir kiek vėliau teks pereiti vargo, kol ją supantį pasaulį ateityje moterimi tapsianti mergytė ims suvokti adekvačiai.




Komentarų nėra:

Rašyti komentarą