2015 m. vasario 16 d., pirmadienis

Paliesti senatvės

Senatvė kaip procesas ir kaip žmogaus gyvenimo rezultatas visada intrigavo, nes ji neišvengiama. Kaip kažkada pasakė sesė: "Juoktis iš neįgalaus negalima, nes gal būt nereikės paragauti tokios dalios, tačiau pasijuokti iš seno ne nuodėmė - senais teks pabūti ir mums." Apie senatvę privengiama kalbėti, nes tai neretai siejama su ne pačiais maloniausiais gyvenimo atributais: ligomis, silpnumu, negebėjimu pasirūpinti savimi, nesiorientavimu, lėtesne reakcija, orumo praradimu. Senatvė nepopuliari tema.

Jaunatvišku maksimalizmu trykštantys jaunuoliai veja nuo savęs mintis apie pilką senatvę manydami, kad liks nepaliesti šaltų ir bejausmių jos pirštų. Barbės veido moterys tiki, kad visa jų vertė sukoncentruota tik į išorinį grožį, kuris kasdien reikalauja solidžių investicijų, kad taip galima apgudrauti laiką. Bet net gi kremai ir plastinės operacijos nesustabdo rūsčios senatvės.

Ką ji iš tiesų atima? Pirmiausia - sveikatą, blogiau - protą. Dažniausias scenarijus yra nepalankus senstančiam žmogui, prasidėjusios sveikatos problemos gyvenimo epicentre palieka tik vaistų skyrimo, pirkimo ir vartojimo procesą. Esame įpratę girdėti raudančius senukus :"Man net ant vaistų pensijos nepakanka." Reikia pripažinti, kai kurie jų nugyvena įspūdingus gyvenimus, užaugina puikius vaikus, palieka reikšmingą žymę šalies istorijoje, tačiau net tai negarantuoja orios senatvės. Ši socialinė žmonių grupė palieka nepakankamai įvertinta, išlieka pažeidžiama.

Prieš porą dienų matytame filme "Viskas ore" pagrindinis herojus konstatavo faktą, kad vedybinį gyvenimą pasirinkę žmonės jį baigia visiškai taip kaip ir nesusituokę - vieni. Liko nejauki tyla, tai kam tada kasdien grumtis su buitiniais rūpesčiais auginant vaikus, jei nesi tikras, kad jie bus šalia. Štai čia prisimenu seniai girdėtą pasakėčią apie varną ir varniukus.

"Varna po vieną nešė į kitą ežero krantą savo vaikus. Perskridusi pusę kelio virš vandens ji klausia pirmojo varniuko:
-Sūnau, ar kai aš pasensiu, tu mane taip neši kaip aš tave dabar nešu?
-Taip, tėveli, nešiu, -atsako šis, kai staiga varna jį paleidžia iš snapo. Varniukas nuskęsta ežere.
Taip pat pasikartoja su antruoju varniuku. Trečią kartą varnas neša per ežerą trečią savo vaiką ir jo paklausia to paties. Varniukas atsako:
-Ne, tėvai, aš tavęs nenešiu, nes turėsiu savo vaikus nešti. -Ir tėvas saugiai perneša jį."

Tie patys dėsniai galioja ir žmogaus pasaulyje. Užaugę vaikai panyra į savo gyvenimus, todėl tėvai natūraliai palieka nuošalėje. Nepasitenkinimo ir kartėlio upės tada liejasi, kai senoliai tikisi iš vaikų gausiantys daugiau nei patys į juos vaikystėje investavo. Neturime galios sukurti senelių ir tėvų gyvenimo, tačiau vaikai ir anūkai atspindi jau mūsų pasaulio suvokimą, todėl jei lūkesčiai yra didesni nei realybė - akivaizdu padarytas brokas, už kurį kaltinti belieka tik save. Deja, ne visada suvokti savo atsakomybę yra paprasta, visada lengviau kaltinti kitus taip įsisukant į nesibaigiantį kaltų ieškojimo ratą.

Pats liūdniausias scenarijus ištinka tuos, kuriems senatvė pagrobia protą. Man labiausiai suspaudžia širdį matant savo pasaulėlyje paskendusius senjorus, kurie vos pakalbinti ima pasakoti apie save, apie kaip kažkada juos apgavo, kaip dukra kažkur išvykusi, kaip šiąnakt kažkas baladojosi troboje. Skaudu, kad senatvėje, kuri siejama su išmintimi, retai kada gali atsiremti į senolį, įsijautę į savo rūpesčius, toliau savo nosies jie nieko nebemato. Kita vertus, esu tikra, kad egzistuoja ir visiškai priešingi pavyzdžiai inteligentijoje, mokslo ir meno pasaulyje. Dievaži, kaip norėčiau su pastaraisiais susipažinti, juk jie tikri vaikštantys lobynai ir būtų džiugu, jei kažkada būčiau ir aš tokia.

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą