2015 m. vasario 23 d., pirmadienis

Tai, kas nesikeičia


Jis niekada nesikeičia, tarsi konstanta. Po juo viskas keičiasi, nė minutei nebūna taip pat kaip ką tik buvo. Laimės ar skausmo ašaros tręšia dangų remiančius medžius, jam tikriausiai vis vien.

Dangus per amžius toks pat, tik mes kaskart skirtingai jį suprantame. Dažniau pažvelgę padejuojam: "Už ką" užuot tąkart paprasčiausiai padėkoję: "Ačiū".

Kad ir kaip neaprėpiamai skirtųsi kiekvieno mūsų likimai, dangus viršum tai tas pats ir pakėlę akis turėtumėm matyti vienodai: turtingasis iš L.A. ir skurdžius iš Brazilijos lūšnynų.

Galbūt dangus mus vienija.

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą