Praleisti ir pereiti prie pagrindinio turinio

Valdžios paradoksai

Apie politiką kalbėti yra gana pavojinga, nes bet kurio atveju kyla grėsmė likti ne toje pusėje, o stovėti neapsisprendus lyg blogas tonas. Norėdama išryškinti tik elementarius dėsningus paradoksus nieko konkretaus neminėsiu.

Dar būdamas vaikas sugebėjau pastebėti, kad niekam nepavyksta sausam iš valdžios pasitraukti. Buvo keista kodėl dėdės ir tetos ten taip braunasi, kažką padaro arba nepadaro, o vėliau aiškinasi visai Lietuvai, tada juos viešai svarsto: vieni gina, kiti skaudžiai gelia. Ir visi kalba protingai į jas įpindami žodžius :" Ne už tokia gimtinę lietuviai tada kovojo."

Kartais atrodydavo, kad politiką muša be reikalo. Tarkim, kaip ministras galėjo žinoti apie kokią įsigalėjusią problemą nuošalioje įstaigėlėje, jei jos darbuotojai įsitvėrę į savo darbo vietas nesprendę lokaliai rūpestį keliančių problemų. Bet nuriedėjusi ministro galva tik suteikia laisvą vietą kitam, o istorijos sukeldamos DEJAVU jausmą kartojasi. Kodėl nesuteikiamas antras šansas apsižiopsojusiam ministrui, net statistika patvirtina faktą - nedidelė tikimybė, kad nelaimė iš eilės du kartus pasikartotų.

Kas kaltas? Ieškoti kaltų ir konstatuoti kaltės faktą pasitaiko, kad politikoje yra bene didžiausią malonumą kelianti pareiga. Ironiška politiko veido mimika iškyla akyse, kai iš reikšmingų pareigų pasitraukęs ima ypatingai daug kalbėti seime ir prieš kameras. Anksčiau nuo komentarų susilaikydavęs, dabar pylė įtarimų ir kaltinimų purvą ant viltį keliančių oponentų galvų. Mat, įvykių epicentre liko nebe jis. Ar kas pamąstė iš kieno pinigėlių apmokama toms komisijoms ar taryboms, kurios turi atlikti detektyvo darbą? Iš esmės gaunasi tik taip, kad suėję valdžion politikai taikosi pričiupę nusikaltusį konkurentą patys trumpam sublizgėti tarsi 15 sekundžių pasišildydami maloniuose šlovės spinduliuose.

Turėjau progą ir aš pasisukinėti ten, kur buvo kažkas sprendžiama. Labiausiai glumino tai, kad žmonės įgavę politinį svorį pamiršta bendrą visų tikslą ir ima kariauti lyg nepasidalindami valdžia su tuo, kuris ateities perspektyvą mato kitaip. Iš tiesų tai žema, nes vis dėl to pagrindinė giluminė priežastis tėra tik asmeniniai interesai, kuriam klius daugiau valios, daugiau galios ir garbės.

Tai kas vis dėl to kaltas? Prieš tai buvęs ar dabar? Toks požiūris yra gana trumparegiškas, nes reikia klausti ne KAS, o KODĖL taip vyksta. Mergina, norėjusi mane įtikinti, kad dėl krizės yra kalta konkreti politinė grupė, matyt nesuprato, kad į politinius reiškinius reikia žiūrėti kuo globaliau. Kaip gali sistema veikti, jei joje tie patys veidai, kurie prieš dvidešimt metų galbūt dirbo tam, kad tos sistemos išvis nebūtų. Ne paslaptis, kad anuomet įdarbinti žmonės ir dabar turi svarias pozicijas valdžios įstaigose, šis faktas net savotiškai prieštarauja pačiai laisvės idėjai. Kas atsakys, kaip žmogaus mąstysena pasikeitė per 20 metų, kokiais prioritetais jis dabar vadovaujasi, jei anksčiau sistema visus mokino vogti, o kas tada to nedarė buvo ne doras, o kvailas? 

Politiko karjera - šis terminas kelia šypsnį. Ar įmanoma ištisus metus objektyviai atspindėti rinkėjų poziciją. Juk priprantant prie saldžios valdžios nutolstama nuo realybės. Ar pamenate dainininką, kuris nepatekęs antrai kadencijai į seimą dar ištisą mėnesį sukinėjosi jo koridoriuose, varstė kolegų  kabinetų duris tikėdamas dar rasti sau kokia nedidelę taburetę. Svarbumo jausmas išmuša bet kokius kompleksus pasirodyti kvailai.

Pabaigai: Nors kaip įprasta lietuviškam mentalitetui straipsnelis persisunkęs pesimizmu, tačiau tikiu, kad gimtinės ateitis šviesi. Atviros sienos, daug galimybių išreikšti savo nuomonę suteikia progas plėsti akiratį, todėl platesnė pasaulėžiūra tampa teigiamų pokyčių garantu. O kad politikos puodas kunkuliuoja yra natūralu, nes nei per dieną, nei per metus, nei per dešimtmetį nebus padaryta tiek gero, kad tai atstotų pusamžį blogio. Tam reikia laiko, (tik gaila, kad mes kaip indai į valdžią išrenkame tuos, kurie būna nusifilmavę kokiam šou).

Komentarai

Populiarūs šio tinklaraščio įrašai

KULTŪRINGOS REKOMENDACIJOS ŠALTAM SAVAITGALIUI vasario 6-7 d.

  KULTŪRINGOS REKOMENDACIJOS ŠALTAM SAVAITGALIUI, kuris, pasak meteorologų, nusimato . Sumaniau pasidalinti virtualiu ir kokybišku turiniu . Įkvepiančiu ir verčiančiu šioj nykumoj prisiminti žmogišką normalumą būti žmogumi tarp žmonių . • Dokumentinis filmas apie Vėrą Šleivytę, kilusią iš valstiečių ir ambicingai siekusią tapti menininke tarpukario Lietuvoje. https://www.youtube.com/watch?v=opyRwmCTANQ • • Aurimas Švedas kalba apie pseudoistorikus ir pseudoistorijos pavojus, ir skirtumus tarp mokslo ir entuziastingo istorijos interpretavimo. https://www.lrt.lt/.../dziazuojanti-istorija-griaunamoji... • • Skaitiniai. Kai į komiką, pažiūri rimtai - kai komikas tampa kultūrinės žiniasklaidos taikiniu. https://370.diena.lt/.../humoristas-henry-match.../... • • Artūras Sakalauskas prisimena sovietmečio Tauragę. Jo asmeninėje istorijoje nugula laikmečio fonas. Kas ta LAIVE? https://www.lrt.lt/.../gime-ta-pacia-diena-arunas... • • Dokumentinis filmas apie amžizmą. Santykis su senatve, kai

MONOLOGAS PO POKALBIO SU FILOSOFU: kodėl jie vis dar nori perprasti menininkus? [s ą m o n ė s s r a u t a s, 2020 rugsėjo 9 d.]

  po jurgos ivanauskaitės mirties buvo sukurtas dokumentinis filmas, taip dažnai nutinka. filme atsidūrė rašytojos kažkada daryti interviu, visokių video fragmentai iš laidų, iš kelionių, nuotraukos, autorinių tekstų citatos, piešiniai, mat rašytoja buvo ir grafikė. laidos autoriai papildomai klausinėjo žmonių, kad tie papasakotų apie jurgos ivanauskaitės tikrąjį, neafišuotą gyvenimą. reziumuojant filme pasakė, kaip išvadą kokią, kad jurga visą gyvenimą draskėsi, keliavo, kūrė, rašė, darė neįtikėtinus dalykus vien dėl to, kad jai trūko tėvo. kad rašytoja ilgėjosi to vyro savo gyvenime, kuris ją mažytę ant mamos rankų paliko. ir viskas. ir taškas. vienžodžiu, per vieną akademinę valandą suarchyvavo visą rašytojos gyvenimą. suvedė jį į vienintelį tašką, paaiškinimą – ji neturėjo tėvo, ji augo be biologinio tėvo. viskas su ja aišku, supratom, galime įdėti į stalčiuką, nebėr ko gilintis. visus jos gyvenimo paslėpsnius atvėrėme, visas spintas išknisome, visus palovius išžiūrėjome, visas jos

Islandai primena apie Palestiną

  2019 metų Eurovizijos scenoje pasirodė islandus atstovaujanti grupė Hatari . Šie stebino konkurso žiūrovus savo muzikiniu kūriniu, gluminančiu įvaizdžiu ir komunikaciniais gebėjimais. Spaudos atstovai mielai kalbino grupės narius, kurie, rodės, jei neiškritę iš medžio , tai mažų mažiausiai atskridę tiesiai iš kosmoso . Personažai nedingdavo netgi nulipus nuo scenos. Jie kalbėjo apie antikapitalistinę veiklą ir tuo pačiu reklamavo menamos firmos geriamą vandenį. Visa tai lengvai šokiravo, nors Šiaurės šalių atstovai ir taip nevengia stebinti Europos. Tą padarė 2006 metais suomiai, kuomet sunkiojo roko-metalo grupė Lordi užgrojo kitonišką, iš tipinio eurovizinio konteksto iškrentantį, kūrinį Hard Rock Hallelujah . Melomanai tąkart suprato, kūrinys vertingas, o Europa išrinko juos kaip nugalėtojus, nors pradinė reakcija buvo grynas atmetimas: suomiai keitė nusistovėjusius tarptautinio muzikos konkurso dėsnius. Hatari – islandų techno, industrinio pankroko grupė iš Reikjaviko, kuri tu