2015 m. kovo 26 d., ketvirtadienis

Kažką daryti gerai

Kas galėtų būti pagrindinis žmogaus gyvenimo tikslas? Užauginti vaikus, pastatyti namą, pasodinti medį, uždirbti pakankamai pinigų visam tam malonumui? Manau, kad didžioji dalis žmonių tokiems neišsprendžiamiems klausimams neeikvoja brangaus laiko. Jie tiesiog dirba nepakeldami akių į dangų.

Žiūrėdama į buvusio klasioko nuotrauką, išspausdintą "Laimos" žurnale galutinai įsitikinau, kad visi žmonės yra apdovanoti talentu kažką daryti gerai. Sociumas formavo nuostatą, kad viltį teikiančios asmenybės yra tik tos į knygas akis nuleidusios personos, kurių dienynų eilutėse puikuojasi puikūs pažymiai, kad tik jiems dievai yra pažadėję dangaus žvaigždynus.

Audrius mokykloje pateisino savo vardą. Kai jis ateidavo į pamoką, su jauduliu visi tikėjomės kokių nors pokštų ar akibrokštų, kuriuos jam užtekdavo ryžto mesti mokytojai. Esu beveik tikra, kad jis sunkiai atsimintų tuos vienerius septintos klasės metus, kai teko kartu lankyti pamokas. Tąkart į mūsų klasę jį perkėlė manydami, kad griežtai klasės auklėtojai užteks jėgų ir kompetencijos sutramdyti jo prigimtinę per kraštus besiliejančią energiją ir padaryti iš jo "žmogų".


Kartą jis buvo pakviestas atsakinėti iš lietuvių kalbos ar skaitinių. Namų darbai buvo verti jei ne dešimt, tai tikrai, kad devintuko, tačiau mokytoja tąkart tvirtai argumentavo, kad neruošiant ištisai namų darbų gauti septynis yra labai gerai. Ramiai sėdėdami savo mediniuose suoluose likę mokiniai suprato, kad suaugę būna elgiasi neteisingai, nes Audriui po to neliko jokios motyvacijos ruošti namų darbus. Trumpai pabuvęs su mumis, jis dingo. Tik kartais girdėdavau retorinius klausimus: "O kur kažin dedasi Kukšta?"

Realiausia buvo tikėtis, kad jis taps kokiu Sopranu, nes tuo metu, bijau, kad ir dabar, nei mokytojai, nei tėvai neturi žinių kaip reikia tinkamai elgtis su aktyviais vaikais, tokie dažniausiai būna nurašyti anksčiau laiko. Galbūt kaltas provincialumas, tačiau mokinių energija ir drąsa labiau glumina nei įkvepia pedagogus.

"Kukšta atsirado" - galėjome visi taip sušukti, kai išvydome jo fotografiją, skelbiančią, kad jis profesionalus šefas. Nuoširdžiai džiaugiuosi, kad jei ne gimtinėje, tai kitur Audrius atrado savo nišą, kurioje galėjo realizuoti savo talentą. Smagu žinoti, kad jam palankiai susiklostė likimas, tai teikia vilties, kad visi mes esame apdovanoti talentu, tik belieka jį atrasti. Kas žino, gal mūsų talentai slepiasi puodelyje kavos, giliuose pokalbiuose, o gal kompiuterio klaviatūroje...?

2015 m. kovo 12 d., ketvirtadienis

BLOGo rašymas: trumpas prisistatymas

Popieriuje nugulusios mintys (autorės nuotrauka)



Pirmiausia, reikia pasidžiaugti, kad nepatekau į tą didumą BLOGo rašytojų, kuriems nepakanka parako tęsti darbo daugiau nei tris mėnesius, nes štai jau yra daugiau nei pusę metų, kaip reguliariai rašau ir pildau elektroninį dienoraštį, kurio mistifikuotas pavadinimas gali kažkiek klaidinti: SAPNALAIKIS. 


Kodėl SAPNALAIKIS?

Sapnalaikio (ang. dreamtime) terminu yra grįstas Australijos aborigenų pasaulio kūrimosi/atsiradimo suvokimas. Jie tiki, kad kūrimo procesas nėra baigtinis, kad jis vyksta nuolatos (daugiau čia; http://sapnalaikis.blogspot.com/2014/08/sapnalaikis-mitinis-laikas-kai-zmoniu.html )
Prijaučiu įvairiems pasaulio tvarkos aiškinimams ir interpretavimams, o senesnių civilizacijos atstovų pasaulėžiūra garantuoja autentiškumą, todėl esu įsitikinusi, kad šiuolaikinis žmogus negali savęs bausti statydamas į kažkieno sukaltus rėmus. Jo pareiga - domėtis viskuo, taip susidarant aiškesnį vaizdą apie save, savo vietą bei ryšį su aplinka, tarsi tai būtų dalis savęs pažinimo. 

Sapnalaikis tampa reguliaraus rašymo, trumpų straipsnelių kūrimo simboliu. 

Kodėl?

Mane visada traukė rašymas, net tada, kai negalėdavau fiziškai kažką pasakyti, tai bent parašydavau. Štai kodėl su savimi turiu visokiausių popiergalių, dienoraščių, atviručių bei begalės laiškų be adresato. Kartą mylimam žmogui parašiau "laišką", kurį straipsnio forma išspausdino vietinės reikšmės laikraštyje. Žinojau, kad jis jį skaito, todėl buvau tikra, kad mano mintys, kurias nedrįsau pasakyti jam garsiai, per laikraštį jį pasieks. Prisimindama tą įvykį dabar, suprantu, kad tai yra meilė, todėl nereikia dvejoti - gerumas turi visokiausių išraiškos formų.

Blogas yra mano eksperimentas, bei praktika. Čia savarankiškai mokausi rašyti.

Kada ir kaip?

Publicistika man netinka. Negaliu prisiversti rašyti mechaniškai. Matyt, esu menininkė, nes laukiu įkvėpimo, kuris dažnai aplanko pelėdų ūkavimo metu - t.y. vakarais ir naktį. Vakaras yra toks metas, kad dienos darbų jau neišspręsi, o rytojus dar toli, todėl belieka džiaugtis čia ir dabar, ir rašyti.

Trumpai egzistavusi muzikos grupė DEAD MENs BONES (daugiau čia:
http://sapnalaikis.blogspot.com/2014/09/supazindinu-tai-dead-mans-bones.html) dainas įrašydavo parepetavę vos keletą kartų, todėl įkvėpta jų pavyzdžiu darbų neredaguoju. Iškart paleidžiu.

Kokias temas liečiu?

Visokias. Nuo šiuolaikinės robotikos aktualijų iki niekada neišsprendžiamų egzistencijos klausimų.

Kas aš esu?

Mano vardas RENATA (vardininko linksnyje kirtį pabrėžiant žodžio gale), iš lotynų kalbos vertus tai reiškia "atgimusi".Vardas taikliai apibūdina mano asmenybę. Atgimimo epocha laikomas kelis šimtmečius trukęs periodas tarp Viduramžių ir Naujųjų amžių - tai Renesansas, turiu įtarimų, kad mūsų tikslai tie patys: įnešti naujoves.
Blogo autorė - Renata

Mano mūza

Daugiausia žmonės, kurie supa mane. Jie rankose tarsi laiko po nedidelė šukę veidrodžio, kuri atspindi tai, kas verda manyje, todėl žvelgdamas į juos - pamatau ten save.

Kartą girdėjau žurnalistės ir rašytojos A. Urbonaitės interviu, kuriame ši atskleidė, kad dalis artimųjų užsirūstino jos kūriniuose įžvelgę savo gyvenimus. Svarsčiau, ar reikėtų dėl to įtūžti. Matyt, nepasitenkinimas kyla ne iš to, kad atpasakojamas aukso medalio įteikimas, o kad kūrėjo idėjai išreikšti pasirenkama subtilesnė žmogaus gyvenimo scena.

Mano atveju irgi panašiai, kitų žmonių prototipai - tai tik priemonė, kaip muzikantui gitara. Gal dėl to noriu įspėti visus į mano akiratį patekusius: "Ką gali žinoti, gal kitas tekstas bus parašytas galvojant apie tave."

Kas prajuokina?

Kai žmonės sako: "Per giliai mąstai."

2015 m. kovo 10 d., antradienis

Konfliktas su kūnu


"Mes nesame šie kūnai." - pamenu jogos mokytojos žodžius, išgirstus gulint ant grindų numirėlio poza. Tada taip bijojau visokiausių sektų. Sakiau sau, aš ieškau jogos - tų pasilankstymų, o apie Dievą galime kalbėti tik abstrakčiai, nes jis tik vienas. Dievas, koks jis buvo suformuotas mano vaikystėje visada mane teisė, kaltino ir grasino, todėl jo draugu niekaip negalėjau vadinti. Ko bijai, to ir vengi. 

Išgirdusi jogos mokytojos žodžius, vos nepuoliau į ašaras, beveik esu tikra, kad tąkart tikrai apsiašarojau, bet niekas to nematė, tik skruostai pajutę akių drėgmę kūnui pranešė, kad slogios mintys turi išorinę išraišką. Nuo paauglystės fizinis kūnas nebeatitiko mano vidaus, todėl didelis nepasitenkinimas gyvenimu kildavo iš disharmonijos tarp jų. Gal kažkur užstrigau ar pasilikau, bet fiziškai subrendus ryškėjo suvokimas, kad kūnas nėra toks gražus ir šventas, kokį jį vaizduoja, kad jis galbūt nepateisina mano lūkesčių. 

Pradžioje jis visaip keitėsi: stypo ir formavosi. Taip iš tų belyčių vaikų vieni virto vyrais, kiti moterimis, kas iškart įpareigojo elgtis kitaip, pagal iš anksčiau nustatytas normas: nešioti sijoną ar kelnes, kirpti trumpai plaukus, ar juos auginti. Kūnas diktavo savo, aš tikėjau, kad esu tik jis. Tik tas sveikai funkcionuojantis mėsgalys. Tada biologijos vadovėliai paaiškino, kad morfologiškai niekuo nesiskiriame nuo kitų žinduolių, o chemijoje išgirdau, kad visų gyvų organizmų cheminė sudėtis ta pati, tada Darvinas patvirtino (turiu galvoje, tada sužinojau), kad pintys yra sudėtingesni gyvi organizmai nei žmogus, o genomų tyrimai turėjo prieiti prie išvados, kad graužikai vis dėl to turi daugiau genų nei pati gudriausia gyvybės forma žemėje - Homo Sapiens. Gaunasi, kad esu tik dar vienas protingas gyvas organizmas su besibaigiančiu galiojimo terminu. Vadovaujantis šia pragmatiška pasaulėžiūra, daugelis gyvenimo reiškinių neturi jokios prasmės.

Oficialiai tvyranti arba populiariausia informacinė atmosfera diktuoja moterims, ir ne tik: renkis gražiai, atrodyk jaunai, būk patraukli. Tarsi būtų kišama į galvą vienintelė mintis "Tu vertinga tiek, kiek vertingas tavo kūnas, nes tu tik jis." Bet nirštama, kai laidoje ŠUOLIS dvi dalyvės pademonstravo iš nosies pasirodžiusius kūno skysčius, kuriuos beje turime mes visi. Lyg materialiam žmogaus kūnui negaliotų gamtos dėsniai. Mūsų kūnai yra priversti nuolatos būti maitinami maistu, atgaivinami vandeniu. Mes turime reguliariai tuštintis - tai daro visi net ir patys garbingiausi šios planetos žmonės. Kūnas kelia garsus, kuriuos galime valdyti tik iš dalies. O gyvybinių procesų mes net negalime kontroliuoti. Kas iš mūsų gali sąmoningai sustabdyti širdies plakimą, o vėliau vėl jį pradėti? (Tiesą sakant keliautojo Mato Šalčiau knygoje buvo skyrelis, kuriame jis pasakojo sutikęs jogą, galėjusį sustabdyti 15 min. širdies plakimą.) Jausmas toks, kad šalia paleistos mašinos, kuri kelia visokiausius nesuprantamus garsus, sėdi vairuotojas ir ją bando kontroliuoti, kol motoras vieną dieną užgęsta. 

Visi mes tokie išdidūs, įtikėję, kad esame kažkokie stebuklingi ir sterilūs gamtos stebuklai, bet iš principo priversti atkartoti visoms gyvybės formoms primesto kūno jungo: maitinti, girdyti, tuštinti, ilsinti - visaip tenkinti tą mėsos apvalką, kurio viduje giliai kažkur yra aukštų idėjų kupina siela. Būtent su ja norėčiau tapatintis, su tuo kas amžina, kas yra constant.  Kažkuomet gautų gėlių puokštė kaskart sukeldavo liūdesį ir melancholiją, nes iškarto jas matydavau jau nuvytusias. O girdėdama komplimentus: "Tu esi graži." jausdavau net fizinį skausmą suvokdama, kad esu vertinama už laikiną išorinį grožį, kad mylimojo akys nukreiptos ne ten. Norėtųsi būti vertinamai už tai, ką sugeneruoju. Tiesa turėti gerus fizinius duomenis yra palanku, tačiau vien tai neapsprendžia žmogaus gyvenimo kokybės, nes žmogaus problemos nekyla iš išorės, o ir spręsti jas reikia neišoriškai.

Sveikas požiūris į kūną, į sielos tarpusavio ryšį su juo, matyt, tai turėtų būti mano prioritetai, kad aplankytų viską apimantis harmonijos jausmas, kuris nebeleistų konfliktuoti su išore, iš jos tikėti nerealių dalykų. Jei, per pavasarinį kaimo keliuku einant, ant batų pakliuvęs purvas nėra patys batai, tai ir sielą priglaudęs kūnas nesu tikroji aš. Galbūt tam suvokti ir duodamas visas gyvenimas?

2015 m. kovo 7 d., šeštadienis

Paprastumo atspalviai


"Genialu viskas, kas paprasta."- mokyklos suole girdėjau technologijų mokytojos pasakojimą apie dažais apipurkštą kopūstą, laimėjusį gražiausios puokštės rinkimus. Populiarioji kultūra paviršutiniškai skatina kiekvienam iš mūsų atrasti savyje individualybę, primetant šablonus ir aibę pavyzdžių, kuriuos reikia sekti, nes paprastumas nemadingas. Tariant žodį paprastumas kyla asociacijos su kuklumu, tylumu, prieinamumu, nesudėtingumu ir net prastumu. Ar paprastumas yra vertybė? Aš atsakyčiau TAIP, tik vertėtų paprastumą sieti su žmogaus brandumu, po juo turėtų slėptis aukštas sąmoningumas.

***

Nuo jos dvelkė paprastumas su aitriu žemos savivertės ir pasitikėjimo prieskoniu. Tokį panašų žmogų buvau sutikusi ir anksčiau, tik jis buvo jaunas vyras. Minėtasis dabar sukaupęs materialaus turto tapo lyg ir stipresnė asmenybė, bet nepalieka ramybėje nuojauta, kad viduje jis liko visai toks pat, kad apdengęs vidų banknotais tartum iki šiol saugo širdį, kad niekas jos neužgautų. 

Ji priminė man jį. Moteris šviesiais plaukais, dailių veido bruožų ir mažyte nosimi. Tikriausiai niekas nepastebėjo, kad ji yra graži, ji pirmiausia apkūnoka. Dėdama sunkiai kojas į šalis, ji niekaip nepriminė grakščios stirnaitės. Mane iškart patraukė jos paprastumas, bet tiksliau, kad staiga ėmusi su ja kalbėtis nejučiomis pervėrė pojūtis, kad šiame dialoge esu vertinama itin gerai, kad esu kažkuo geresnė ir kažkas palieka prastesnis. Kuo toliau kalbėjomės, tuo labiau augo mano pačios pasitikėjimas savimi. Neliko jokios abejonės, net jei būčiau tauškusi visiškus paistalus, ji būtų ir toliau nuolankiai klausiusi ir niekam, ką sakau, nesipriešinusi.

Staiga pašaukiau ją:
-Ateik,..- nutęsiau bandydama prisiminti jos vardą.- ...Gabriele, reikia tavo parašo?
Netikėtai užklupta ji akivaizdžiai pasimetė, platūs skruostai dar labiau iškaito:
-Kas čia bus? - išlemeno tyliai prieidama prie mano stalo.
Kiek susierzinusi bandžiau aiškinti:
-Po šiuo lapu turi pasirašyti visi dalyvaujantieji. - Padavusi tušinuką dar skurdžiai pridūriau, rodydama pirštu į parašams skirtą vietą. -Vardas, pavardė ir parašas.
- Aš nenoriu būti pirma, - pamačiusi, kad lape bus jos rekvizitai pirmoje eilutėje, netikėtai ji pasirašė tik trečioje, ir dar pridėjo neatitraukdama akių nuo lapo, bet tokiais pat raudonais skruostais. - Prieš mane galės kitos pasirašyti.
- Koks skirtumas, Gabriele,-išoriškai nustebau, bet viduje likau beveik pritrenkta. Ar gali būti, kad ji taip menkai save vertina, kad stengiasi, visaip kaip įmanoma pasislėpti, tapti tarsi permatoma ar visai nematoma net ir paprasčiausiame popieriaus lape? Gal ji taip pasislepia ir savo darbe, pardavinėdama bandeles? Gal net gyvenimas jos nepastebėjo?

Žinojau, kad ji tebenešiojo mergautinę pavardę, kad pardavinėjo bandeles ir kad neatitinka šių dienų grožio standartų. Kaip gi kitaip, jei ne iš šių trijų punktų susidaro įspūdis apie žmogaus gyvenimo kokybę: kaip atrodo, ką dirba ir ar turi šeimą.

Pasigilinus giliau atrodė, kad po jos išorišku paprastumu slėpėsi aibės kompleksų. Galėjau tik numanyti kokių. Mano širdį apliejo gailestis, matant kokia nereikšminga ji save laiko mano akivaizdoje. Galbūt prisifantazavau, galbūt susitapatinau, nes visada pasaulyje atsiras tokių žmonių, kurie primins mums klaidas, kurie užkabins sielos skaudulius. Neprireikė ypatingo įžvalgumo pastebėti, kad mano draugijoje ji jautėsi nepatogiai ir varžėsi. Norėdama, kad mane ši kompanija vertintų rimčiau, nepraleisdavau progos pasigirti, kad esu doktorantė, todėl neabejojau, kad dėl to buvo laikomasi šiokio tokio atstumo. Man visai patiko, bet užčiuopusi jos netikrą paprastumą suvokiau, kad aš niekaip negaliu būti geresnė, jei kažkas save visai nuvertina.

Tąkart aš sujudinau jos menkavertiškumo jūrą, kurią visi vadino paprastumu, o ji nukirto manyje susireikšminimo daigelius ir grąžino blaivų protą, kad per aukštai iškeltą nosį nerasiu tako į ten, kur esu pasirinkusi - į paprastumą.