2015 m. kovo 7 d., šeštadienis

Paprastumo atspalviai


"Genialu viskas, kas paprasta."- mokyklos suole girdėjau technologijų mokytojos pasakojimą apie dažais apipurkštą kopūstą, laimėjusį gražiausios puokštės rinkimus. Populiarioji kultūra paviršutiniškai skatina kiekvienam iš mūsų atrasti savyje individualybę, primetant šablonus ir aibę pavyzdžių, kuriuos reikia sekti, nes paprastumas nemadingas. Tariant žodį paprastumas kyla asociacijos su kuklumu, tylumu, prieinamumu, nesudėtingumu ir net prastumu. Ar paprastumas yra vertybė? Aš atsakyčiau TAIP, tik vertėtų paprastumą sieti su žmogaus brandumu, po juo turėtų slėptis aukštas sąmoningumas.

***

Nuo jos dvelkė paprastumas su aitriu žemos savivertės ir pasitikėjimo prieskoniu. Tokį panašų žmogų buvau sutikusi ir anksčiau, tik jis buvo jaunas vyras. Minėtasis dabar sukaupęs materialaus turto tapo lyg ir stipresnė asmenybė, bet nepalieka ramybėje nuojauta, kad viduje jis liko visai toks pat, kad apdengęs vidų banknotais tartum iki šiol saugo širdį, kad niekas jos neužgautų. 

Ji priminė man jį. Moteris šviesiais plaukais, dailių veido bruožų ir mažyte nosimi. Tikriausiai niekas nepastebėjo, kad ji yra graži, ji pirmiausia apkūnoka. Dėdama sunkiai kojas į šalis, ji niekaip nepriminė grakščios stirnaitės. Mane iškart patraukė jos paprastumas, bet tiksliau, kad staiga ėmusi su ja kalbėtis nejučiomis pervėrė pojūtis, kad šiame dialoge esu vertinama itin gerai, kad esu kažkuo geresnė ir kažkas palieka prastesnis. Kuo toliau kalbėjomės, tuo labiau augo mano pačios pasitikėjimas savimi. Neliko jokios abejonės, net jei būčiau tauškusi visiškus paistalus, ji būtų ir toliau nuolankiai klausiusi ir niekam, ką sakau, nesipriešinusi.

Staiga pašaukiau ją:
-Ateik,..- nutęsiau bandydama prisiminti jos vardą.- ...Gabriele, reikia tavo parašo?
Netikėtai užklupta ji akivaizdžiai pasimetė, platūs skruostai dar labiau iškaito:
-Kas čia bus? - išlemeno tyliai prieidama prie mano stalo.
Kiek susierzinusi bandžiau aiškinti:
-Po šiuo lapu turi pasirašyti visi dalyvaujantieji. - Padavusi tušinuką dar skurdžiai pridūriau, rodydama pirštu į parašams skirtą vietą. -Vardas, pavardė ir parašas.
- Aš nenoriu būti pirma, - pamačiusi, kad lape bus jos rekvizitai pirmoje eilutėje, netikėtai ji pasirašė tik trečioje, ir dar pridėjo neatitraukdama akių nuo lapo, bet tokiais pat raudonais skruostais. - Prieš mane galės kitos pasirašyti.
- Koks skirtumas, Gabriele,-išoriškai nustebau, bet viduje likau beveik pritrenkta. Ar gali būti, kad ji taip menkai save vertina, kad stengiasi, visaip kaip įmanoma pasislėpti, tapti tarsi permatoma ar visai nematoma net ir paprasčiausiame popieriaus lape? Gal ji taip pasislepia ir savo darbe, pardavinėdama bandeles? Gal net gyvenimas jos nepastebėjo?

Žinojau, kad ji tebenešiojo mergautinę pavardę, kad pardavinėjo bandeles ir kad neatitinka šių dienų grožio standartų. Kaip gi kitaip, jei ne iš šių trijų punktų susidaro įspūdis apie žmogaus gyvenimo kokybę: kaip atrodo, ką dirba ir ar turi šeimą.

Pasigilinus giliau atrodė, kad po jos išorišku paprastumu slėpėsi aibės kompleksų. Galėjau tik numanyti kokių. Mano širdį apliejo gailestis, matant kokia nereikšminga ji save laiko mano akivaizdoje. Galbūt prisifantazavau, galbūt susitapatinau, nes visada pasaulyje atsiras tokių žmonių, kurie primins mums klaidas, kurie užkabins sielos skaudulius. Neprireikė ypatingo įžvalgumo pastebėti, kad mano draugijoje ji jautėsi nepatogiai ir varžėsi. Norėdama, kad mane ši kompanija vertintų rimčiau, nepraleisdavau progos pasigirti, kad esu doktorantė, todėl neabejojau, kad dėl to buvo laikomasi šiokio tokio atstumo. Man visai patiko, bet užčiuopusi jos netikrą paprastumą suvokiau, kad aš niekaip negaliu būti geresnė, jei kažkas save visai nuvertina.

Tąkart aš sujudinau jos menkavertiškumo jūrą, kurią visi vadino paprastumu, o ji nukirto manyje susireikšminimo daigelius ir grąžino blaivų protą, kad per aukštai iškeltą nosį nerasiu tako į ten, kur esu pasirinkusi - į paprastumą. 

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą