2015 m. balandžio 18 d., šeštadienis

2015 m. balandžio 17 d., penktadienis

Tai, kas nepalaidojama

Aš buvau laisva. Aš turėjau būti laisva. Jo mano gyvenime daugiau nebebuvo, tarsi jis man jau buvo miręs. Galėjau jį dar išvysti sunkiais žingsniais slenkantį koridoriumi, galėjau dar matyti jo apkerpėjusį pakaušį arba girdėti balsą, už sunkių kabineto durų.
Tik, lyg būdama kaltoji pusė, visaip vengiau susidūrimo. Kam reikia nušlifuotos šypsenos, jei būtų kas šalia, ir kam reikia priekaištų kitu atveju, jei nieko su manimi kartu nebūtų. 
Parašiusi oficialų atsisakymo dokumentą, atrodo, kad tiesiog jį dabar, čia pat su lengvu popieriaus lapu ir mėlynai rašančiu tušinuku išmečiau iš savo gyvenimo. Tik sulaukusi klausimo : "Kodėl?", vos susitvardžiau neišrėkusi: "Šunsnukiai, jūs gi viską matėt ir tik abejingai stebėjote, kai buvau kankinama".
Kol skubėjau į namus, gatvėmis siaučiantis vėjas kalbėjo: "Kam tai rūpi? Kam tai rūpėjo? Kam tai rūpės? Niekam nerūpi. Niekam nerūpėjo ir vėliau niekam nerūpės." Tvirtai įkvėpusi drėgno vakaro oro, stvėriau šildyti nugairintas ausis, lyg bandydama išprašyti laukan iš jų įkyrias mintis. Viduje jausdamasi didvyre, buvau tikra, kad šią mano būseną mato visas likęs pasaulis, tik kodėl tas kaltės šešėlis skandino širdį tamsoje.
- Turime naujieną, - į mane kreipėsi smulkutė kolegė. - Brangute, jis šį savaitgalį mirė - širdies infarktas. Vedžiojo šunį, o parėjęs ėmęs jausti krūtinėje skausmą susmuko ant grindų su visam.
Kažkoks keistas sutapimas, kad praėjus geram pusmečiui po to, kai oficialiai atsisakiau vadovo, dabar jo nebėra net fiziškai. Aš daugiau nebuvau jo sutikusi ir akivaizdu, kad niekada nesutiksiu. Negalėsiu papriekaištauti ar apšaukti diletantu, ką mintyse dariau kasdien, vien tik prisėdusi prie nelengvai rašomo baigiamojo darbo. Mano vaizduotėje jis visada tylėjo, o dabar tylės ir kapas. Ir niekas negalės atsakyti į klausimą KODĖL?
Ant žemės jo nebėra, jo palaikai žemėje. Kažkokia nesąmonė. Jis miręs, nebėra ką bekaltinti, o man vis tiek slapta skauda ten. Su palaikais juk niekas nepalaidojo kartu to, ką jis buvo pridirbęs. Žmonės taip neišnyksta staiga.
Kitą dieną vietiniame leidinyje radau įspūdingą tokią, koks ir buvo jo gyvenimas, užuojautą dėl vadovo mirties žmonai ir jau suaugusiems jo vaikams. Tekstas skelbė, kad mirė ypatingai nusipelnęs žmogus. Net vikipedija žinojo  jo vardą. Su kartumu burnoje užverčiau laikraštį dar kartą pripažindama bjaurų faktą, kad sistema mus moko kalbėti ne apie tai, ką matome, o ką reikia matyti.




Gal bus ir daugiau...
...Autorė

2015 m. balandžio 14 d., antradienis

Kai vaidyba yra gyvenimas


Visi turime savo individualią nuomonę apie gyvenimo reiškinius, o labiausiai apie žmones, kuriuos pavyksta sutikti.

Beveik visada jutau saldų skonį liežuvaudama apie man nesuprantamus aplinkinių poelgius. Kaip gera juos teisti, analizuoti, kaltinti bei mokyti, kai šių nėra šalia. Nelabai pagalvojau, kad jei jie mane girdėtų - jiems skaudėtų, jei tai būtų netiesa. Ir net tuo atveju, jei tai būtų tiesa.

Bet laikas eina. Gryninu save. Siekdama neprisišlieti prie laikinų malonumų, ieškau amžinų vertybių su išliekamąja verte.

Kas gi nesutiks, kad nuoširdumas, diplomatiškumas, empatija, gilus ir toliaregiškas požiūris į gyvenimą - nėra vertybės. Iš tiesų, dabar visai nebeaišku, kas yra vertybės. Net žvelgdama į nuogą užpakalį nesu tikra ar čia matau meną ar tik pliką sėdynę.

Interneto garsiakalbiai sako, kad reikia sakyti, ką iš tiesų galvoji, o pagalvoti prieš sakant...?

Ir štai išaušo ši dieną. Ji rėkė ant manęs telefonu, mano išsiblaškiusiame elgesyje ši įžvelgė tiesiog klastingus lapės gudravimus. Liejosi įvairūs kaltinantys žodžiai, taip kaip pavasarį atitirpus žemei pilasi iš kraštų tvenkiniai.

Bandžiau aiškinti, kad įsivėlė atsaini kito žmogaus klaida, kurios aš tiesiog nepatikrinau, tik ji nieko jau nebegirdėjo. Stengiausi kalbėti į tuščią ragelį, kurio ji laiku nepadėjo. Ir netikėtai išgirdau:" Kokia ožka, atėjusi čia mekena mekena ir dedasi aukštuomene."O tolumoje kita pridėjo:"O taip, jau tokia aukštuomene apsimeta".

Užplūdęs krūtinę liūdesys sužadino dar vieną nusivylimą šia neįmantria tiesiog kaimietiška aplinka. Įvertinusios mane pagal savo suvokimą, joms nedingtelėjo, kad galbūt aš ir esu kitokia nei jos ir nei visi čia aplink gyvenantys. Bet, matyt, skaudžiausia, kad pasitikėjimas ir malonus įvaizdis, kurį jos sukūrė tebuvo jų pačių apsimetinėjimas tuo, kuo jos visai nėra. Gyvenimo vaidyba, kuri visiems tokia miela.

Taip, tai gyvenimo pamokos, po kurių sakysiu, kaip buvo kvaila įsileisti į širdį mažareikšmius dalykus ir kaip negerai nebūti nuoširdžiam. 

Kiti sakys: "Ai, kol jauna tol imi į galvą, vėliau nesureikšminsi." Treti vadovautųsi:"Užleisk durniui kelią"metodika.

Tik ar nebejaučianti užrambėjusi širdis reikš jos brandą?

2015 m. balandžio 11 d., šeštadienis

Choristai

Būsimi choristai greitai okupuos nekaltą tvenkinuką. Kasnakt žvelgdami į mėnulį danguje, pasirepetavę trauks monotoniškas dainas, kurias vėjas atneš iki mano langų.

DVI VARLYTĖS LANKOJE,
TARP ŽOLIŲ TUPĖJO.
Į MĖNULĮ VAKARE ,
JOS ILGAI ŽIŪRĖJO.

KVA, KVA, KVA, KVA, KVA, KVA, KVA, KVA, KVA

bet atskrido štai garnys...

2015 m. balandžio 6 d., pirmadienis

Pašalintas

Iš tolimo kabineto galo sklido tvirtas jo balsas:
- Nieko nebus, - mano mažas ausis užliejo duslus garsas. - Teks pašalinti.
Likusi mažytė viltis manyje dar klausė, nors atsakymą jau žinojau šį rytą, prieš įeidama į tą kabinetą:
- Nebėra jokių gyvybės ženklų...?
-...neverta, - kiek padvejojęs jis atrėžė. Matyt, dar norėjo man palikti šiek tiek vietos apsispręsti pačiai, nes tai mano kūnas.

Kaip galėjo taip nutikti, kur ieškoti kaltų, kad buvau dabar priversta atsisakyti dalelės savęs. Nieko nebegalėjau pakeisti, nebebuvo kelio atgal, tą akimirką visos durys buvo užvertos, o langai tvirtai uždaryti. Pasakiau: "Taip." 

Kiek užtrukęs gydytojas pasiruošė procedūrai.
- Aš bijau, - iškart prisipažinau. - Kartą esu taip dariusi ir anksčiau. Labai nemalonūs įspūdžiai pasiliko nuo to laiko,- pasirinkusi gailų šuniuko žvilgsnį mestelėjau jį gydytojo pusėn vildamasi, kad jis taps man išskirtinai švelnesnis, bet šis tik nusikvatojo.
- Tokie dalykai niekam nėra malonūs, - linksmesniu tonus ironizavo, ir galėjau tik įsivaizduoti, kad balta medicininė burnos kaukė slepia šypseną.

Nuo horizontaliai nuleistos kėdės pro stoglangį aiškiai mačiau plaukiojančius lengvus debesis giedrame danguje ir grakščiai sklandančias žuvėdras. "Kaip joms gerai, - pamaniau sau. - Jos ne žmonės, neprisidirba taip ir nieko joms šalinti vėliau nereikia..." Kai staiga gydytojas prisiartino su neaiškiu masyviu metaliniu įrankiu rankoje. Tą akimirką dar nepagalvojau, kad jis atsidurs mano viduje. 
-Nesibaiminkite, - pamačiusi stipriai suspaustus mano kumščius gydytoja padėjėja ėmė moteriškai raminti. - Viskas bus gerai. Neskaudės, tik girdėsite traškėjimą.
Bet tada neatrodė taip baisiai, negirdėjau jos žodžių, nes kiekvieną dieną dalis čia atėjusių kažką  svarbaus palieka. 

Gydytojas užgulė mane. Šiam net prireikė daug fizinių jėgų, nes matyt, jis tvirtai laikėsi manęs, neskubėjo atsiskirti. 
- Padalinsiu pusiau, - pakėlęs kruviną įrankį kreipėsi į padėjėją. - Paduok didesnį.
Bet net pakeitus įnagį, jis lengvai nepasidavė, matyt, dar norėjo gyventi. Įsikibęs stipriai į mane lyg bandė kovoti su dezinfekuotu medicininiu ginklu ir laikančiu jį rankos jau nebeatitaisomu užmoju - pašalinti. Buvo sekundžių, kai atrodė, kad net suplyšiu pusiau, nes grėsmingas traškėjimas, sklindantis iš draskomų mano kūno audinių, nedingo net instinktyviai užsikimšus ausis. Jėzau, kaip kvaila slėpti ausis nuo garso, kuris kyla ne išorėje, o iš vidaus. 

Plaukuotos gydytojo rankos švelniai kuteno, kai šis viena po kitos traukė lauk mano dalis. Akies kampeliu dar suspėjau jį pastebėti, skaisčiu krauju paplūdusį ir teškiamą lauk. Pasirodo, jis buvo didesnis nei aš maniau. Baigęs purviną darbą gydytojas paliepė:
- Laikykite tamponėlį pusę valandos.
Aš tik sukošiau per sukąstus dantis:
- Gerai.
Kaip visada tikėjausi, kad bus kitaip. Nespėjusi dar susivokti ar atsivėrusi skylė fiziniame kūne, praves skylę ir dvasiniame.

Autorės juodraštis
Kaip ir daugelis anksčiau čia buvusių su palengvėjimu užvėriau kabineto duris, palikusi jame dantį.

2015 m. balandžio 1 d., trečiadienis