2015 m. balandžio 17 d., penktadienis

Tai, kas nepalaidojama

Aš buvau laisva. Aš turėjau būti laisva. Jo mano gyvenime daugiau nebebuvo, tarsi jis man jau buvo miręs. Galėjau jį dar išvysti sunkiais žingsniais slenkantį koridoriumi, galėjau dar matyti jo apkerpėjusį pakaušį arba girdėti balsą, už sunkių kabineto durų.
Tik, lyg būdama kaltoji pusė, visaip vengiau susidūrimo. Kam reikia nušlifuotos šypsenos, jei būtų kas šalia, ir kam reikia priekaištų kitu atveju, jei nieko su manimi kartu nebūtų. 
Parašiusi oficialų atsisakymo dokumentą, atrodo, kad tiesiog jį dabar, čia pat su lengvu popieriaus lapu ir mėlynai rašančiu tušinuku išmečiau iš savo gyvenimo. Tik sulaukusi klausimo : "Kodėl?", vos susitvardžiau neišrėkusi: "Šunsnukiai, jūs gi viską matėt ir tik abejingai stebėjote, kai buvau kankinama".
Kol skubėjau į namus, gatvėmis siaučiantis vėjas kalbėjo: "Kam tai rūpi? Kam tai rūpėjo? Kam tai rūpės? Niekam nerūpi. Niekam nerūpėjo ir vėliau niekam nerūpės." Tvirtai įkvėpusi drėgno vakaro oro, stvėriau šildyti nugairintas ausis, lyg bandydama išprašyti laukan iš jų įkyrias mintis. Viduje jausdamasi didvyre, buvau tikra, kad šią mano būseną mato visas likęs pasaulis, tik kodėl tas kaltės šešėlis skandino širdį tamsoje.
- Turime naujieną, - į mane kreipėsi smulkutė kolegė. - Brangute, jis šį savaitgalį mirė - širdies infarktas. Vedžiojo šunį, o parėjęs ėmęs jausti krūtinėje skausmą susmuko ant grindų su visam.
Kažkoks keistas sutapimas, kad praėjus geram pusmečiui po to, kai oficialiai atsisakiau vadovo, dabar jo nebėra net fiziškai. Aš daugiau nebuvau jo sutikusi ir akivaizdu, kad niekada nesutiksiu. Negalėsiu papriekaištauti ar apšaukti diletantu, ką mintyse dariau kasdien, vien tik prisėdusi prie nelengvai rašomo baigiamojo darbo. Mano vaizduotėje jis visada tylėjo, o dabar tylės ir kapas. Ir niekas negalės atsakyti į klausimą KODĖL?
Ant žemės jo nebėra, jo palaikai žemėje. Kažkokia nesąmonė. Jis miręs, nebėra ką bekaltinti, o man vis tiek slapta skauda ten. Su palaikais juk niekas nepalaidojo kartu to, ką jis buvo pridirbęs. Žmonės taip neišnyksta staiga.
Kitą dieną vietiniame leidinyje radau įspūdingą tokią, koks ir buvo jo gyvenimas, užuojautą dėl vadovo mirties žmonai ir jau suaugusiems jo vaikams. Tekstas skelbė, kad mirė ypatingai nusipelnęs žmogus. Net vikipedija žinojo  jo vardą. Su kartumu burnoje užverčiau laikraštį dar kartą pripažindama bjaurų faktą, kad sistema mus moko kalbėti ne apie tai, ką matome, o ką reikia matyti.




Gal bus ir daugiau...
...Autorė

1 komentaras:

  1. Čia irgi ankstesnis komentaras dingo. Rašiau, kad norint atsikratyti to slegiančio ryšio, kurio jau nebepakeisi, reikia tam žmogui atleisti. Atleidimas išlaisvina. O nuoskauda suriša, nepaleidžia mūsų...

    AtsakytiPanaikinti