2015 m. gegužės 27 d., trečiadienis

Knygyno magija

Nugertos Latte kavos puta prilipusi prie stiklinio puodelio kaskart į jį žvilgtelėjus primindavo, kad greit reiks iš čia eiti. Palikti tą magiškai mane veikiančią vietelę prekybos centre. Apsupta knygų visada imu jaustis tartum ne iš šios planetos. Lyg Erdvėlaivis, nusileidęs kokiam mėnulyje, o gal ir toliau. Net dabar tebetikiu, kad jei perskaityčiau visas knygas, sudėtas į lentynas, tapčiau protinga. Gal net, kaip mano tėvas mėgsta iš savęs pasijuokti, nebetilpusios smegenys galvoje imtų kauptis kažkur kitur. Pas mano tėvą jos kaupiasi pilvo srityje. 

Chemijos enciklopedija, Čiurlionis, Kodėl baltieji lokiai renkasi vienatvę?....ir kitos knygos, kurių tikriausiai neskaitysiu arba tik pavarčiusi stabtelsiu prie ryškių piešinukų, kaip kad visi mes mėgstame daryti. Knygose visas pasaulio protas ir išmintis. Lyg būdama laiko mašina, ji sugeba kaskart nunešti į vis kitą nišą, nes žodžiai tai kūrėjo, o jausmai - skaitytojo. To žinojimas keri.
Nuleidusi akis į pirmą aukštą pastebėjau kažkokį subruzdimą knygyne. Vaikai energingai atsakinėja į raudona suknele pasipuošusios moters klausimus iš daugybos lentelės. Jei bučiau jų vietoje - neatsakyčiau, nes tą lentelę pamiršau, bet, matyt, ją pamiršo ir klausiančioji, nes vaikų atsakymus susitikrina su atsakymais sąsiuvinio gale. Žinau, kas ji. Tai rašytoja, neseniai išleidusi kūrinį apie sulieknėjusią merginą. Tąkart atsispyriau pagundai įsigyti spalvotu viršeliu knygą. Jau spėjau suprasti, kad knygų apie dietas kiekis namuose neigiamai koreliuoja su sėkme laikantis jos.

Šalia pastatytas stalelis. Ant jo sukrautos knygos apie keliones. Vienas viršelis taip pat matytas. Jame pavaizduoti du keliautojai. Tiksliai žinau, kad vienas jų iš mano gimtojo miesto. Kai giminaitė papasakojo apie tą vaikiną, šiek tiek sekiau jo ir bendrakeleivės nuotykius interneto erdvėje. Kartais net atrodydavo, kad pati sėdžiu ant ugnikalnio krašto arba šviečiant skaisčiai saulei girdžiu tolumoje garsus, sklindančius iš mečetės. Vau... pagalvodavau sau kiekvieną kartą užvėrusi jų įkeltus video.

Regis viskas taip arti. Ranka pasiekiama. Net tolimiausi kraštai ar giliausi jausmai knygose praranda neaprėpiamą atstumą. Visa tai, ko nerasčiau savo kasdienybėje, iš tiesų galiu rasti popieriaus lapuose, prirašytuose kažkada kamputyje pasislėpusio rašytojo arba atvirkščiai žmogaus, pastatyto ant pjedestalo. 

Bet štai kava pasibaigė. Palikus tą stebuklingą vietą, atsiveria muilo kioskelio peizažas ir miglotos laisvės iliuzijos staigiai išsisklaido, leisdamos Erdvėlaiviui grįžta į Žemę.

2015 m. gegužės 25 d., pirmadienis

Mažas laivelis įplaukė į didelį uostą

Turėjo praeiti keletą dienų, kol nusistovėjus emocijoms, viduje susitaikiau su nedideliu laimėjimu. Pagaliau vienas parašytas mano kūrinys atitiko autoritetingesnės svetainės turinį ir buvo jame patalpintas. Juokaudama sakau: "Čia jau ne DELFis ar "Šilalės artojas", tai kai kas rimtesnio."

Į Bernardinai.lt bandžiau porą kartų publikuoti tekstus, tačiau man atsakydavo. Kai save prisimenu tada, žinojau mažiau nei dabar. Toks jau gyvenimas: rytoj busiu geresnė nei šiandien. Ir tas "pilnėjimas" vis nesustoja, kaip nesiliauja tekėjusios upės. 

Jaučiuosi lyg su kuklia gumine valtimi būčiau pasiekusi kurį laiką ieškoto uosto. Prie krantinių prisišvartavę masyvūs turistiniai ir krovininiai laivai manęs net nepastebi, nes galvoja, kad čia tik šiaip kažkokia nuolauža plakasi tarp jų sukeltų bangų, bet nepaisant to - aš esu čia.

Apie kūrinį. Labai dažnai parašiusi imu jausti užplūstantį palengvėjimą. Tiesa, pradžioje rašymas visada atlieka reabilitacinę funkciją. Todėl šis tekstas gali priminti dialogą su savimi, bet nederėtų jo vertinti tik kaip asmeninių pojūčių interpretaciją. Tai labiau simbolinis pokalbis su savo vidiniu "aš", jame visi žodžiai atlieka jiems skirtą funkciją. Gal dar ankstoka, tačiau norėčiau jį imti vadinti literatūriniu kūriniu.

Nuoroda čia:

Tiesa, jame pasirašau pseudonimu Renata Karvelis, kodėl būtent taip. Plačiau papasakosiu progai pasitaikius.


2015 m. gegužės 23 d., šeštadienis

.























Pavasarinės sodo nuotakos, nusimesiančios jaunosios rūbą po vieną baltą lapelį. O iki tol pritariant sparnuočių giesmėms bei mėšlavabaliams virpinant orą tegul puota tęsiasi.

2015 m. gegužės 21 d., ketvirtadienis

2015 m. gegužės 8 d., penktadienis

Atkapstytas

Autorės piešinys
- Fu, kaip negražu, - ištarė už nugaros staiga atsiradusi.
-Kas negražu?, - smalsauju.
-Speniukai, undinėlė nuoga, - man aiškina. - Galėjai jai kokia liemenėlę iš kriauklių pripiešti, - davusi patarimą pasišalina.

Keista, kodėl visų pirma išvydusi ši piešinį, užplūdo negatyvu permirkusios mintys, išlindo tūnąs kaltės  jausmas. Kam iš viso gyveni? Kodėl turi poreikių, kurių aplinka nepajėgia suvokti? Negražu, banalu, buitiška, gramatinės ir stiliaus klaidos. Ar tik?

Pakėlus atminties skrynią ir gerai ją papurčius paaiškėjo, kad prisiminimuose nugulė tik neigiami išgyvenimai, kad tapau kurčia ir abejinga viskam, kas man buvo pasakyta gera ir gražaus. Lyg gėris būtų neįgalus, o blogis sėkmingai augintų raumenis iki šiol. Kodėl piktesnis žodis labiau į galvą lendą nei mielas?

Gal dėl to, kad įsivaizduojame: laimėjimai, geri santykiai, sveikata yra normalūs dalykai, o klaidos, kančia ir skausmas - tokie nėra. Bet juk, gyvenimas nėra vien tik juokas ir laimės ašaros, kita medalio pusė - nepageidaujama kančia. Jie egzistuoja kartu savaime - ir tai normalu, natūralu.

Norisi pasišaipyti iš užsieniečių, kurie džiaugiasi mažmožiais ir stengiasi būti laimingi. Mes tai ne, esame rimti. Džiaugiamės tik ypatingomis progomis, o verkiam kasdien.

2015 m. gegužės 7 d., ketvirtadienis

Atradimas

Nuostabūs muzikos garsai, gimstantys dviejų violončelės meistrų rankose. Įspūdinga su kokiu užsidegimu muzikantai atlieka kūrinius. Dar kartą įsitikinu, kad savo darbą būtina dirbti visa širdimi. Ponas Rūstusis čia paprieštarautų:
- Groti smuikele, tai ne pjūklu ar obliumi per dieną riaumoti. Visi dainuotų, šoktų, pieštų ir šiaip svajotų, jei tik galimybės leistų...
Ar jis teisus, aš nežinau. Tik viliuosi, kad kiekvieno mūsų laukia kažkur ta vieta, kur esame geriausi.

Eilėraštis "Tylos magija"

Tylos magija
Autorės senas piešinys "Pokalbis. Sandėris"


Ką, geriau tylėti?
Susiraukti ir kampe sėdėti?
Taip problemos nesisprendžia,
Kai tavo burna užsisklendžia.

Pakamuos mane tyla,
Lyg bučiau visai maža.
Dar numes griežtesnį žvilgsnį.
Nesakysi, kad pasiilgsti.

Gal užtilt reikėtų man?
Gal užsidaryti kamaran?
Taip tylėsime mes abu,
Ale, spręsim be kalbų.

Kas ką sakė?
Pagalvojo?
Ko nedarė?
Kam numojo?

Pratylėjus daug dienų,
Kilo nemažai minčių.
Juk liežuvis neturi nieko bendro,
Su tuo, kas prikabinta prie šio sprando.

2015 m. gegužės 5 d., antradienis

Jis grįžo

Jis sugrįžo lygiai po 10 mėnesių, 2 savaičių ir 3 dienų, kurias taip ištikimai jo laukiau. Buvo žadėjęs užtrukti tik 9 mėnesius. Todėl kiekvieną rytą iššokusi iš šaltos lovos pirmiausia pripuldavau prie lango ir vilties kupinu judesiu atplėšdavau užuolaidas. Kasryt taip žiūrėdama tikrinau, gal jau išvysiu jį kur nors tolumoje. Tik visi ženklai bylojo priešingai, lyg užmušdami viltį, kad jis išvis grįš pas mane. Buvau pradedanti užmiršti apie jo egzistavimo faktą ir apie tai, kiek kartų jis anksčiau nuvylė.

Ir jis grįžo. Vieną dieną netikėtai išvydusi šalikelėje pirmą išsiskleidusią šalpusnio galvą, aplankė aiškus pojūtis - jis tuoj grįš. Buvau tokia tikra. Jutau ne tik širdimi, net visa kūno oda. Ir jis grįžo.

O aš išsyk sutrikau, lyg būčiau jo nebepažinusi. Gal dėl to, kad spėjau nustumti užmarštin jausmus ką reiškia būti kartu su juo. Užuosti tą kvapą, jausti tą šilumą ir pamažu krūtinę užpildantį lengvumą. Stojusi į akistatą tiesiai su juo, pasidavusi atleidau, kas buvo iki šiol buvo negera. Tas pilkas dienas, kai paskendusi vienumoje net neišeidavau iš namų. Jau nebegalėjau sutvardyti savo paikų troškimų. Buvo taip gera. 

Nė nepraėjus dienai, svajojau nusivilkti visus rūbus, būti nuoga, džiaugtis ir gerti jį visu kūnu. Tik prisibijojau, kad tokia momentiškai atgijusi meilė gali mane rimtai susargdinti. Juk buvau lyg protinga moderni moteris, klausiausi draugių patarimų. Negerai taip iškart pasiduoti gundymams, kad visai sveika pradžioje jį pavedžioti už nosies. Bet kam klausyti draugių, gal šios pavydėdamos slapta mane stabdo. Ir aš pasidaviau. 

Atsikeliu ryte. Jo jau nebėra. Atseit kelioms dienoms bus dingęs. Kažkas užspaudė krūtinę, gal tai, kad tos draugės liko teisios. Aiškiai buvau apgauta. Negalėjau net išsižioti iš to skausmo, taip skaudėjo gerklę. Bus pasitikėti ankstyvu pavasariu.
Autorės juodraštis

2015 m. gegužės 4 d., pirmadienis

A4 lapo dydžio paslaptis

Pastaruoju metu daugiau svarstau nei rašau. Dėka prasiplėtusio Facebooke draugų rato atėjo suvokimas, kad aktyviajame visuomenės sluoksnyje egzistuoja plataus spektro interesai ir įvairiausios pasaulėžiūros, nei vien tik asmeninių fotografijų publikavimas. Kaip keista stebėti kaip vieną ir tą patį reiškinį visi ima mikliai vertinti savo paskyrose, išsidalindami dažniausiai į dvi grupes: gerai arba negerai. Nejučiomis imu galvoti, į kurį frontą stočiau.
Kiek daug naujo sužinojau...ir t.p. supratau, kad kažin kiek verta mirkti šiose neišsemiamose socialinių puslapių platybėse ir eikvoti energiją ginčams ir teisybės ieškojimams, nes tam nebus galo. Vis dėl to, teko grįžti prie esminio klausimo, kas be kitų nuomonės ir norų, be dalijamų patarimų, be reikalavimų ir lūkesčių esu aš.
Žinau, kad daugelis lengvai sau gali atsakyti į šį žemišką klausimą ir kiekvieną dieną keldamiesi ryte ir prieš užmigdami žino, dėl ko visą dieną dirbo. Tik ne aš. Aš tebesu ieškojimuose. Ir kaip vienas man artimas žmogus neseniai atrėžė: "Aš nesvajoju apie kosmosus kaip tu."

LOADING...



2015 m. gegužės 1 d., penktadienis

Geriausi filmai apie ilgas keliones

Žaviuosi keliaujančiais, keliautojais. Mato Šalčiaus kelionių knygą "Svečiuose pas 40 tautų" skaičiau su pasimėgavimu, kartu išgyvendama tai, ką šis lietuvis patyrė prieš beveik šimtmetį traukdamas per Europą link Indijos.

Likau apžavėta tuo, kad anais laikais Lietuva nebuvo tokia maža, tokia nereikšminga, tokia menkavertė, kaip kad dabar ją esame įpratę matyti. Tuo metu anglų nebuvo vyraujanti kalba, todėl keliautojas ne tik, kad naudojosi dirbtine esperanto kalba, bet ir mokėjo bei kelionės metu išmoko begalės kitų kalbų.

Anais laikais sudėtingos keliavimo aplinkybės nesutrukdė Matui pažinti pasaulį, todėl būtų neteisinga sakyti, kad dabar tą padaryti yra sunkiau. 

Niekur daug dar nekeliavau, bet lėtai mėgaujuosi kitų įspūdžiais. Štai patys geriausi filmai apie keliones, kurios padeda pažinti ne tik pasaulį, bet ir patį svarbiausią objektą jame - save.

1. "Pėdsakais"  

2. "Laukinė"    


3. "Kelionė"    


4. "Atgal į gamtą"