2015 m. gegužės 8 d., penktadienis

Atkapstytas

Autorės piešinys
- Fu, kaip negražu, - ištarė už nugaros staiga atsiradusi.
-Kas negražu?, - smalsauju.
-Speniukai, undinėlė nuoga, - man aiškina. - Galėjai jai kokia liemenėlę iš kriauklių pripiešti, - davusi patarimą pasišalina.

Keista, kodėl visų pirma išvydusi ši piešinį, užplūdo negatyvu permirkusios mintys, išlindo tūnąs kaltės  jausmas. Kam iš viso gyveni? Kodėl turi poreikių, kurių aplinka nepajėgia suvokti? Negražu, banalu, buitiška, gramatinės ir stiliaus klaidos. Ar tik?

Pakėlus atminties skrynią ir gerai ją papurčius paaiškėjo, kad prisiminimuose nugulė tik neigiami išgyvenimai, kad tapau kurčia ir abejinga viskam, kas man buvo pasakyta gera ir gražaus. Lyg gėris būtų neįgalus, o blogis sėkmingai augintų raumenis iki šiol. Kodėl piktesnis žodis labiau į galvą lendą nei mielas?

Gal dėl to, kad įsivaizduojame: laimėjimai, geri santykiai, sveikata yra normalūs dalykai, o klaidos, kančia ir skausmas - tokie nėra. Bet juk, gyvenimas nėra vien tik juokas ir laimės ašaros, kita medalio pusė - nepageidaujama kančia. Jie egzistuoja kartu savaime - ir tai normalu, natūralu.

Norisi pasišaipyti iš užsieniečių, kurie džiaugiasi mažmožiais ir stengiasi būti laimingi. Mes tai ne, esame rimti. Džiaugiamės tik ypatingomis progomis, o verkiam kasdien.

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą