2015 m. birželio 20 d., šeštadienis

Saldi kritika

Kritikos amžius. Lietuvoje jis pačiam apogėjuje. Kritika laisvai liejasi upėmis per visur, kur tik įmanoma. Iš profesionalų ir diletantų lūpų. Smarkiau iš neišmanančių, kiek mažiau iš suprantančių reikalo esmę. Nepatikėsite, bet viskas prasidėjo nuo Jurijaus Smorigino. Visiems taip miela buvo klausytis jo keistų pastabų dėl to, kaip plaukų spalvą trukdo gerai sušokti ir t.t. Aš žinoma juokauju, tačiau šį pavyzdį pasirinkau neatsitiktinai, nes pastarasis atspindi mano požiūrį į mielai kritikuojančius ir  į jų kritiką.

Asmeniškai susiklostė daug atvejų, kai tenka susiremti su kritika. Tiesa, tai gana sudėtinga. Viena vertus, kad neretai kritika visiškai nekonstruktyvi, antra - kritikos sąvoka iškart asocijuojasi tik su negatyviomis pastabomis. Praktika rodo, kad taip ir yra. Infantiliems lietuviams blogo žodžio pametėjimą oponento pusėn galime laikyti net savotiška nebylia savęs išaukštinimo procedūra. Jei vienas yra blogas, šalimais tarsi atsiranda tas - gerasis, kuris pastebėjo, kuris įvertino. Strėlės, susmigusios į kritikuojamą, saldžiai pamalonina jas išleidusį. Iš kitos pusės, susidaro įspūdis, kad kritikuojam staiga nepaliekama erdvė tolimesniam tobulėjimui, kuris yra natūralus žmogaus vystymosi komponentas. Blaiviai vertinant, atrodo, kad kiekvienas sulaukęs kritikos jau mažų mažiausiai turi būti premijų, medalių prizininko lygyje. 

Nuoširdžiai stebiuosi, iš kur semiamasi tos kritikos (nekonstruktyvios). Kas pasilieka tame žmoguje, pasakiusiame tik negatyvą? Iš kur jis randa tiek daug pasitikėjimo savimi? Nejaugi jis manosi esąs nuo šiol vertas medalio, tik už tai, kad garsiai pasakė tai, kas sujaudino pilkosios masės sluoksnius - sukėlė neproduktyvią audrą.

Internete beveik nuolatos sukasi kokios nors diskusijos, kuriose karštai aptariama: kur yra riba tarp savo nuomonės afišavimo ir paprasčiausio įžeidimo. Pasirodo net ir dabar tebesikartoja pasakininko H.K. Andersano Nuogo karaliaus istorijos, kai blaivesni sociumo atstovai dar geba pamatyti realų vaizdą, o visi likę - nuoširdžiai pasitiki bendru informacijos srautu. Apmaudu.

Tamsūs žodžiai lakūs, o gražų ir gerą žodį iš lietuvio reikia vos ne su pagaliu iš rankų išmušti. Regis, skauda kitą pagirti, ar kartu su juo pasidžiaugti. Objektyviai įvertinant pasiekimus, pastebėti gerą ir padrąsinti dar pasitempti ateityje. Geri rezultatai tėra NORMALU sąvoka tautiečio galvoje, o blogi KLAIDA. 

Turiu įtarimų, kad ši nacionalinė savybė įsivešėjo praslinkus okupacijai. Kai staiga vieni ėmė nepailsdami verstis, o kiti su viltimi vis laukė, kad kažkas ateis:padės, parodys pirštu. Nuo tada, galbūt, lyginimas prasidėdavo ir baigdavosi lietuvio diena, štai iš kur galėjo rastis posakis: Džiaugiuosi, kai kaimyno troba dega. 

2015 m. birželio 19 d., penktadienis

Slinktys


Sėdėjau už stiklo, o jis taip lengvai čiuožė atbulomis ledu. Akivaizdu, kad tam beveik iki juodumo nudegusiam vaikinui tai puikiai sekėsi. Iš visų sumaniusių vakarą praleisti ant prekybcentrio ledo jam tai ėjosi geriausiai. Jis buvo vienas, bet panašu, kad per daug dėl to nesuko galvos. Esu beveik tikra:jis pastebėjo savo čiuožėjo gabumus ir slapta mėgavosi tuo, kad kemšantys už stiklo maistą įsistebeilija galų gale tik į jį. Neįmanoma nepastebėti jo, kai likę atsargiai slenka pasieniais. Kažkodėl išsyk nutariau, kad jis nėra itin turtingas. Tiesa sakant, tik stipriai įdegęs sprandas signalizavo, kad dirbama fiziškai kažkur lauke. Šviesi trumparankovė lengva palaidinė tik dar labiau paryškino vaikino tą dvasios lengvumą, jei ne gravitacijos jėga, panašu, kad jis galėtų net pakilti į orą. Jis buvo šiek tiek jaunesnis už mane. Padavėja, aptarnavusi tą vakarą taip buvo jaunesnė. Vakaro kolega irgi jaunesnis. Staiga pajutau,kad mano laikas jau praėjo. Tas laikas, kai gyvenimu čiuožčiau lengvai tartum pačiūžom lygiu ledu. Negalvojau kas pasilieka už manęs,o kas dar tik laukia.

Tik šį akimirka. 
Lengva. 

Pica buvo neskani, o kavos skonis išblankęs. Nieko nebėra kaip kad buvo pirmą kartą. Regis viskas pasiliko už.

-Dabar tavo laikas, - neslėpdama nostalgijos kreipiausi į jaunėlį, kuris kapojo paskutinius picos gabaliukus. - 11,12, I kursas, II kursas-patys smagiausi metai. Nesi nei visiškai suaugęs, nei vaikas. Tėvai išlaiko, o sprendimus darai jau pats. - Bebaigdama nusukau žvilgsnį į už stiklo dar tebenardantį vaikiną ir giliai įkvėpus atsidusau. Kiek daug dar teks tam jaunėliui pereiti, kol jis bus mano vietoje.

Kur yra namai?

Kur yra namai?
Gal ten,
Kur tavo daiktai?
Ne ten.
Kur,
Žmonės, jausmai,
Ten bus,
Ir mano namai.

2015 m. birželio 16 d., antradienis

Be pavadinimo

Aš, nežinojau,
Kad reikia gyventi,
Dabar ir čia.
Tylutėliai svajojau,
Būti didžia kažkada.
Naktimis nemiegojau,
Įtikėjau nejučia.
Dienomis tik dvejojau,
Gal kitur ta tiesa?

Ne. Neatiduosiu,
Tą, ką taip stipriai laikau,
Bet žinai. Pasiduodu.
Nes prasmės nebėra jau.

Buvo lengva,
Sakyti taip, kaip nėra.
Gyvenimas -  ne štanga,
Pažiūrėsim, kas pakelia,
O kas ne...



2015 m. birželio 11 d., ketvirtadienis

Angelų gvardija


Tvirta angelų sargų tvora stovėjo ant debesies krašto. Jie džiūgavo, iš nekantrumo nesugebėjo ramiai sukalbėti net paskutinę maldą, mat tuoj angelams lemta nuo debesies į Žemę nusileisti ir ten vargstančioms sieloms už nugaros stovėti, kai šie pataikaudami savo silpnybėms puls nuodėmiauti. 
-Broliai, žinokite žmonės jau tokie. Jiems visada yra sunku grįžti į Dievo duotą kelią, - kalbėjo vienas jų, jausdamas, kad šalia lūkuriuojantis angelas stipriai suspaudė delnus prie krūtinės. - Žmonės visaip išsisukinėja, nepaliauja ieškoti tik lengviausio ir trumpiausio kelio. Ką padarysi, - atsiduso. - Mūsų dalia juos saugoti. 
Angelai suplasnojo sparnais ir kartu su šaltu vasaros gūsiu prisistatė prie kenčiančių nugaros.

2015 m. birželio 10 d., trečiadienis

Paika istorija apie teisuoliškumą

Teisuoliui labai pasisekė. Jis gavo teisingą darbo vietą: fiziškai nesunkią, tvarkingą ir švarią. Tokią pat švarią kaip ir jo sąžinė. "Jis būtent man," - pagalvojo šis sėsdamas į geriausią įmonės ekskavatorių. Kai likę darbuotojai mosavo lopetom, teisuolis ramiai sėdėjo prie mašinos vairo ir vienu pirštu sukinėjo vairą. Kai žemesnieji prakaitavo laukdami gaivesnio vėjo pūstelėjimo, teisuolio garbanos plevendavo oro kondicionieriaus sukeltose srovėse. 
Teisuolio krūtinę užplūdo energijos pliūpsnis pirmąkart pastebėjus žemesniojo kolegos neblaivas akis ir drebančiose rankose vos išlaikomą kastuvą. Akimirksniu sumojo, kad įgaus vadovybės pasitikėjimą, skaidriai atpasakojęs neskaidrų darbuotojo elgesį. Juk šis praktiškai gauną atlygį veltui, jis tik ramstosi visą dieną, pasigriebęs lengvesnę lopetą, kai visi likę, įskaitant ir teisuolį uždirba šiam alkoholikui. 
- Jis ilgiau užtrunką pietaudamas, dažniau ilsisi, nuo jo trenkia broga. Jis nieko per dieną doro nepadirba, iš jo maža naudos, - baigdamas sakinį teisuolis giliai įkvėpė ir net išsprogdino akis, dėl to vadovybei jo argumentai atrodė gana įtikinami, mat po pietų žemesnieji jau nebesulaukė grįžtančio nusidėjėlio prie savo lopetos. O teisuolis iškėlęs galvą ir sėdėdamas prie ekskavatoriaus vairo ėmė jaustis tartum Poncijus Pilotas, kuris tuoj prikals prie kryžiaus kitą.
Kasdien jis dėjosi vis teisesnis ir teisesnis. Juk tie apdulkėję murziai tik ir buvo sutverti lopetas kiloti, o jis ne - jo misija svarbesnė, todėl pamažu teisuolis mažino ekskavatoriaus apsukas ir dirbo lėčiau. Juk jis buvo profesionalas, jis buvo svarbus, nes tik jam patikėjo ekskavatorių...
Vadovybė per laiką suprato, kad reikia antro ekskavatoriaus, nes įmonė ėmė vėluoti su užsakymais, todėl įsigijo nebrangų, seną mašiną ir pasamdė naują darbuotoją.
Teisuolis akimirksniu sumojo, kad staiga vaizdu į žemesniuosius teks dalytis. Tos mintys jį keistai slėgė, tačiau teisuolis raminosi, mat, dabar visi tik iš naujo įsitikins, kad jis čia yra svarbiausias, kai pamatys, kad pasamdytasis žalias, žalias.
Bet jis nuo darbo buvo raudonas, raudonas. Net žemesnieji tarpusavyje susižvalgydavo iš nuostabos matydami, kaip prakaituoja toje kabinoje naujasis ekskavatorininkas, kai tuo tarpu teisuolis prie vairo sėdėjo tartum prie biuro stalo. Netrukus ir vadovybė ėmė pastebėti, kad naujasis darbuotojas yra ypatingai miklus, padaro tiek, kiek teisuoliui prireikia keleto dienų. Ir staiga senasis ekskavatorius ėmė ir užlinko su visam.
-Atlaisvink ekskavatorių, - kreipėsi vadovybė į išdidžiai nosį pakėlusį teisuolį, mat jis tikėjosi, kad netikėtas vizitas yra tik dėl premijų ar gerų pasiūlymų. - Naujasis dirba labai greitai, o ekskavatorius tai vienas. Tu lėtas, ilgiau užtrunki dirbdamas, iš tavęs maža naudos. - Jam buvo parodyta į moliu aplipusią lopetą. Ne toks patrauklus pasiūlymas.
Teisuolis niršo ir atvirai piktinosi. Kaip taip galima, nevertinti jo. Atėjo čia naujas ir staiga sugriovė viską, ką iki tol jis nuveikė. Juk teisuolis buvo prie valdžios, per galvą aukštesnis už žemesniuosius. O dabar? Dabar - tik lopeta į rankas. 

2015 m. birželio 9 d., antradienis

Tuščia

Aplink visko pilna:
Daiktų, jausmų, net skrandis.
Tik ten kažko vis stinga,
Lyg šią prakirto kandys.
o
o
o
Taip vaikštau širdimi skylėta,
Pilu, kemšu ją tarsi maišą,
Kai ima per skyles byrėti,
Saviškiams patampu pabaisa.
o
o
o
Juk lengva ant kito rėkti,
Ir taip savų bėdų nepastebėti.
Apkaltinti antrą pusę,
Dėl to, kad ten tuščia, tuščia, tuščia...



2015 m. birželio 5 d., penktadienis

Kaubojus

Pranukui labai pasisekė. Visi kalbėjo, kad jo tėvas esąs apsukrus vyras, kartu su kitais kolūkio vyrais pasidalijo aliuminio vielos ritę. Tėvas sūnui pasakojęs, kad ši viela, skirta tik svarbiems darbams, kai kabino ją ant vinies pašiūrėje. Kitą dieną iškart atsirado svarbus reikalas. Pranukui kilo mintis, kad prie virvės galo geriau pririšti iš vielos išlankstytą nedidelį lanką, nes metama kilpa neprasiskleidžia taip, kaip berniukas matė per televizorių. Ten, kažkur Amerikoje vyrai, užsiropštę ant prajodinėtų, virvėmis gaudė dar laukinius arklius. Labiausiai Pranukui įsiminė tos scenos, kur kaubojus švysteli į orą virvę, o ši įšsižiodama lengvai klesteli ant besipriešinančio žirgo sprando. Aišku, jei būtų Pranuko valia, jis norėtų viso kaubojams skirto komplekto: plačiabrylės skrybėlės, iš kietos odos pasiūtų batų, šautuvo, kurį galėtų užsikišti už diržo ir tos virvės. Tačiau mama nuo mažumės Pranuką pratino prie minties, kad ne viską galima turėti, todėl tą dieną jis džiūgavo turėdamas nors kaubojišką virvę.
Rytojaus dieną Pranukas nešėsi naują žaislą į mokyklą. Per pirmą pamoką berniukas jau planavo artimiausios pertraukos metu virve pažaboti Irutę, kuri anądien visų vaikų akivaizdoje pasijuokė iš jo pavadindama „Arkliadančiu“. „Bus iš manęs tyčiotis, aš ją pagausiu kaip telyčią,“- kerštauti buvo nusiteikęs Pranukas, traukdamas iš kuprinės virvę. Tačiau mokytojas Šeškus klasėje užsibuvusius vaikus griežtai sudrausmino ir kuo skubiau įsakė pasišalinti, mat jis dabar čia pietausiąs. Taip veršiukų sutramdymas netikėtai buvo atkeltas kitai dienai.
Namuose, tėvui ant akių Pranukas vis dėl to nesiryžo išbandyti kaubojišką virvę. Kažkur viduje plazdėjo nuojauta, kad atgnybtos vielos gabaliuku žaidžiantis sūnus nelabai sužavės tėvą. Būtų blogai, jei jųdviejų požiūris į sąvoką „svarbus darbas“ išsiskirtų, todėl Pranukas asketiškai neliesdamas virvės namie, vengė galimo konflikto su suaugusiuoju.  
Bet grįžtant po pamokų į namus, jis jautėsi laisvas kaip tie žirgai, kuriuos kaubojai dar tik pagaus. Virvė buvo nuostabi, kaip filme ji trumpam pakibdavo ore. Kaskart švystelėjus, rodos, ji pati dar porą metrų laisvai skrieja į aukštį. Nors pareidamas taip nieko ir nepagavo, berniukas neatlyžo: „Jei norėčiau galėčiau taip aukštai išmesti, kad virve sučiupčiau žemai danguje kybantį debesį. Prisitraukčiau jį prie savęs ir užšokčiau taip, kaip kaubojai Amerikoje jodinėja arkliais. Vieną galą debesies pabarstyčiau cukrumi ir valgyčiau tarsi cukrinę vatą.“ Apsalęs nuo fantazijų Pranukas paskutinį syk energingai mestelėjo virvę, nes tuoj už koplytėlės atsivers tėvų namų kiemas, todėl jam teks slėpti ją kuprinėn. Laimikis. Pranukas kažką pagavo. Gal klevo šaką. Timptelėjo porą kartų, pasirodo aliuminio lankas pagriebė prie klevo pastatytos koplytėlės viršuje buvusį kryžių. Dar kelis kartus patempė, bet lankas su virve nepanoro grįžti į Pranuko rankas.
-Ką čia darai? – užbaubė Briedis, išlindęs iš malkinės, buvusios kitoje kelio pusėje. Ten vyras visą dieną nešė malkas, kai sumanė išėjęs laukan parūkyti. Pranukas išsyk prarado nuotaiką su kuo nors bendrauti ir dūmė pro klevą tiesiai į tėvų namus juosusį tankų obelų sodą. Pasislėpęs pašiūrėje berniukas su kartėliu žvilgtelėjo į ant sienos pakabintą vielą: „Toks galas nuėjo veltui“.
            Truputėlį aprimęs Pranukas susiruošė į trobą, nes mama turėjo būti pietus išvirusi. Tik netikėtai virtuvėje jo vietoje jau sėdėjo tas pats Briedis, rankoje laikydamas prie aliuminio lanko pririštą virvę.
-Tavo sūnus kryžius varto, - kreipėsi vyras į staiga išbalusį Pranuko tėvą. – Gal esi labai bagotas? Gal kitą jo vietoj išlankstysi? – Su tais žodžiais patėškė ant stalo berniuko sukonstruotą arklių ir veršiukų gaudymo įrankį.
                 Po to tėvas švelniai ir nedaugiažodžiaudamas diržu Pranukui paaiškino, kad neišmintinga ginčytis su tuo, kuris buvo prikaltas prie kryžiaus.

Tikrasis gerumas

"Smertis mumis pasiėmė anksti, taip kaip dalgis nupjauna žolelę. Viešpatie būk mums maloningas. Čia ilsisi dviejų brolių Antano ir Jono kūnai iš Papinaujo. Mirę 1883 ir 1900."

Toks užrašas, iškaltas ant antkapio. Per laiką tas kryžius tapo tik riboženkliu to, koks pasaulis buvo prieš šimtą metų. Galų gale tokie kapeliai papuola ant tako ir drumsčia naujai iškasamų ritualinių duobių schematizuotą griežtą tvarką. 

Tik vis dėl to, akį traukia dailūs kalvystės darbai, o tokių kryželių begalės Kvėdarnos kapinėse. Juolab įeinant nuo prūdo pusės, tik mestelk žvilgsnį aukščiau ir atsivers ant kalno iškilūs ir į visas puses sukrypę.

           
Prieš daugiau nei du tūkstančius metų Jėzus atkentėjo už žmonių nuodėmes ir buvo prikaltas prie kryžiaus. Įstabiausia šiandien tai, kad net stipriai kentėdamas, jis nepaliovė ieškoti ir rasti savyje gerumo, atjautos kito kančiai. Net ir tuo atveju, jei tai būtų tiesiog keturi maži paukšteliai, prisiglaudę ant jo nukamuotos galvos. 

  

Štai tikrasis gerumas.


2015 m. birželio 3 d., trečiadienis

Pirmas kartas, kai viešai prisistatau "Kūrybinės metamorfozės: mes esame" naktinių skaitymų metu

2015-05-22 Kvėdarnos Kazimiero Jauniaus gimnazijos sodelyje vyko "Kūrybinės metamorfozės: mes esame" naktiniai skaitymai. Visai netikėtai apie renginį sužinojus vos porai valandų prieš jį, gimė nesutramdomas noras užlipti ant scenos kartu su savo kūrinėliu. 

Ir man pavyko. Organizatoriai liko nustebę, pavadino mane "Vakaro staigmena", nors galvojau, kad "Žemaitijos akmenėlis", kuris buvo įtrauktas į pasirodymą vertas tokio šaukinio. 
                                                                               

Skaičiau nedidelės apimties "Jis grįžo" tekstą, kurį taip paprastai prieš porą savaičių buvau sukūrusi.


Tai toks neįprastas jausmas, lyg nebegalėdamas pasislėpti už taisyklių, kažkieno sukurtos tvarkos, nubrėžtų ribų, primesto scenarijaus, apsinuogini ir beveik drebėdamas iš baimės parodai savo tikrąjį "aš".... euforija.