2015 m. birželio 10 d., trečiadienis

Paika istorija apie teisuoliškumą

Teisuoliui labai pasisekė. Jis gavo teisingą darbo vietą: fiziškai nesunkią, tvarkingą ir švarią. Tokią pat švarią kaip ir jo sąžinė. "Jis būtent man," - pagalvojo šis sėsdamas į geriausią įmonės ekskavatorių. Kai likę darbuotojai mosavo lopetom, teisuolis ramiai sėdėjo prie mašinos vairo ir vienu pirštu sukinėjo vairą. Kai žemesnieji prakaitavo laukdami gaivesnio vėjo pūstelėjimo, teisuolio garbanos plevendavo oro kondicionieriaus sukeltose srovėse. 
Teisuolio krūtinę užplūdo energijos pliūpsnis pirmąkart pastebėjus žemesniojo kolegos neblaivas akis ir drebančiose rankose vos išlaikomą kastuvą. Akimirksniu sumojo, kad įgaus vadovybės pasitikėjimą, skaidriai atpasakojęs neskaidrų darbuotojo elgesį. Juk šis praktiškai gauną atlygį veltui, jis tik ramstosi visą dieną, pasigriebęs lengvesnę lopetą, kai visi likę, įskaitant ir teisuolį uždirba šiam alkoholikui. 
- Jis ilgiau užtrunką pietaudamas, dažniau ilsisi, nuo jo trenkia broga. Jis nieko per dieną doro nepadirba, iš jo maža naudos, - baigdamas sakinį teisuolis giliai įkvėpė ir net išsprogdino akis, dėl to vadovybei jo argumentai atrodė gana įtikinami, mat po pietų žemesnieji jau nebesulaukė grįžtančio nusidėjėlio prie savo lopetos. O teisuolis iškėlęs galvą ir sėdėdamas prie ekskavatoriaus vairo ėmė jaustis tartum Poncijus Pilotas, kuris tuoj prikals prie kryžiaus kitą.
Kasdien jis dėjosi vis teisesnis ir teisesnis. Juk tie apdulkėję murziai tik ir buvo sutverti lopetas kiloti, o jis ne - jo misija svarbesnė, todėl pamažu teisuolis mažino ekskavatoriaus apsukas ir dirbo lėčiau. Juk jis buvo profesionalas, jis buvo svarbus, nes tik jam patikėjo ekskavatorių...
Vadovybė per laiką suprato, kad reikia antro ekskavatoriaus, nes įmonė ėmė vėluoti su užsakymais, todėl įsigijo nebrangų, seną mašiną ir pasamdė naują darbuotoją.
Teisuolis akimirksniu sumojo, kad staiga vaizdu į žemesniuosius teks dalytis. Tos mintys jį keistai slėgė, tačiau teisuolis raminosi, mat, dabar visi tik iš naujo įsitikins, kad jis čia yra svarbiausias, kai pamatys, kad pasamdytasis žalias, žalias.
Bet jis nuo darbo buvo raudonas, raudonas. Net žemesnieji tarpusavyje susižvalgydavo iš nuostabos matydami, kaip prakaituoja toje kabinoje naujasis ekskavatorininkas, kai tuo tarpu teisuolis prie vairo sėdėjo tartum prie biuro stalo. Netrukus ir vadovybė ėmė pastebėti, kad naujasis darbuotojas yra ypatingai miklus, padaro tiek, kiek teisuoliui prireikia keleto dienų. Ir staiga senasis ekskavatorius ėmė ir užlinko su visam.
-Atlaisvink ekskavatorių, - kreipėsi vadovybė į išdidžiai nosį pakėlusį teisuolį, mat jis tikėjosi, kad netikėtas vizitas yra tik dėl premijų ar gerų pasiūlymų. - Naujasis dirba labai greitai, o ekskavatorius tai vienas. Tu lėtas, ilgiau užtrunki dirbdamas, iš tavęs maža naudos. - Jam buvo parodyta į moliu aplipusią lopetą. Ne toks patrauklus pasiūlymas.
Teisuolis niršo ir atvirai piktinosi. Kaip taip galima, nevertinti jo. Atėjo čia naujas ir staiga sugriovė viską, ką iki tol jis nuveikė. Juk teisuolis buvo prie valdžios, per galvą aukštesnis už žemesniuosius. O dabar? Dabar - tik lopeta į rankas. 

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą