2015 m. rugpjūčio 26 d., trečiadienis

PROCESAS


Kurybos procesas 2 mkoridoriuje. Ir ten telpa visas pasaulis.*

* - naudotas nelietuviskas raidynas.

2015 m. rugpjūčio 9 d., sekmadienis

Slapyvardžio kilmė

Karvelis neatsirado atsitiktinai ar šiaip sau. Pasirodo, šis žodis mane vijosi nuo 2003 metų, tačiau vėl su juo susidūriau tik po dešimtmečio. O buvo taip...

Vienu metu intensyviai sukau galvą, kad mano pavardė, kurią apdovanojo vyras vestuvių dieną apie mane nieko nepasako. Gal dėl to, kad visada žavėjausi reikšminėmis pavardėmis, jų kilme.

 Universitete dėl to net susiklostė gana komiška situacija, kad grupėje buvęs studentas Karalius išoriškai veido povyza priminė tik išvargusį varguolį ir savo pavardės niekaip nepateisino. Tiesa, po Inžinerinės grafikos egzaminų perlaikymo visi mes toje auditorijoje atrodėme: studentai - varguoliai, klipatos žingsniu besiartinantys prie dėstytojo - auditorijos karaliaus stalo, rankose nešini jau nuo klaidų taisymo pratrintus brėžinius.

Taigi, dėl mažai suprantamų priežasčių nesilioviau savo giminėse ieškojusi gražiai skambančių pavardžių. Radau : Zarambas, Pocius, Jakus, Kavaliauskus, Palekus, Juozaičius, Poškus, Raudonius ir nė vieno Vilko, Lapės, Bajoro ar Mylimo. Ką padarysi - toks likimas.

Kai jau buvau beprarandanti viltį, staiga į rankas pateko pačios 2003 metais per literatūros pamokas rašytas darbas pavadinimu: " Sutinku save, po 40-ties metų". Jame pasakoju, kad patekusi į Lietuvos Raganų suvažiavimą sutinku save. Aš ilgais žilais plaukais (panašu, kad tai gali būti tiesa, nes pirmą žilą plauką radau dar 22), apsigynusi daktaro laipsnį, dirbu dėstytoja. Turiu šeimą, o mano pavardė Renata Pociūtė-Karvelis...

Širdis nuo tos akimirkos pasidarė kur kas lengvesnė - išsisprendė galvosūkis tokiu magišku būdu. Kaip ir "Sekso ir miesto" herojai, pirkusiai žiedą per varžytines, man buvo svarbu sau pažymėti savarankiškumą ir nepriklausomybę, todėl šis nekaltai atplasnojęs žodis sustatė viską į savo vietas.

Taigi, nuo šiol kūryboje aš - Renata Karvelis

2015 m. rugpjūčio 6 d., ketvirtadienis

SAPNALAIKIUI jau metai!!!

 
 

Rugpjūčio pradžioje mano projektui SAPNAILAIKIS suėjo vieni kalendoriniai metai. Per juos buvo visko patirta, visko prirašyta. Įspūdingi metai, jei tai būtų puodelis - jo turinys veržtųsi per kraštus.

Tiesa, čia susikūriau asmeninę savirealizacijos erdvę, nubrėžiau sau priimtinas ribas ir laikui einant jas keičiu, atsižvelgdama į tai, kaip transformuojasi mano pasaulėžiūra ir santykis su savimi. Pradžioje atrodė, kad privalau daryti viena ir žvilgsnį kreipti ten pat, o dabar priešingai - nei žinau, nei privalau.

Džiugu, kad su kiekvienu tekstu krūtinę užplūsta vidinės laisvės pojūtis, kuris tarytum vaistai - gydo.  Paspaudusi pirmuosius kompiuterio klavišus, net neįtariau, kad kūryba yra didžiulis iššūkis ribotam žmogui. Nuo pirmo sakinio iškeliami esminiai klausimai tokie kaip: o kam visa tai darai? Kam to reikia? Kas skaitys? Iš kur čia ištraukei, kad turi gabumų? Gal tau trūksta dėmesio? Kas tave supras? O jei nė vienas? Ir tokių slogių panašių klausimų dar tūkstantis, o ta viena nedrąsi mintis: "Aš noriu, man reikia." tyliai skęsta neprarasdama vilties būt išgelbėta.

Kūryba panaši į kovą, vietinės reikšmės karą ar reikšmingą mūšį, kur veiksmas vyksta žmogaus viduje. Ten pat kasdien žūsta ir laimi, liūdi ir švenčia pergalę.  Ten pat užgrobiamos naujos teritorijos ir sunaikinama tai, kas iki tol buvo laikoma vertingu. Viskas viename - niekas neperskirta.

Smagu, kad šis projektukas buvo pastebėtas, o tai mane padrąsino ir įkvėpė nenustoti investuoti energiją ateityje. Šiuo metu krypstu į prozą. Jaučiu potraukį novelės žanro kūriniams. Vieną tokį net nusiunčiau į "Metų" redakciją. Labai knietėjo įsitikinti, ar nepervertinu savęs, ar intuicija neapgauna. Redaktorius paaiškino, kad tikėjosi blogiau, tačiau tekstas pasirodė labai autentiškas ir gyvas, todėl pasiūlė kurti toliau, mat reikia tvirčiau įsitikinti, ar aš būsianti Naujoji Žemaitė.

***

Įdomiausia dabar yra tai, kad pakeitus geografinę vietą, kilo naujų idėjų banga, o senųjų temų kažkaip nebesinori vystyti, bet kad ir kaip bebūtų viliuosi, kad šis ratelis nenustos suktis. Dėkoju skaitantiems, kita vertus noriu tikėti, kad mano tekstai turi apčiuopiamą arba subtilią naudą.

Kažkada, kai buvau maža reikėjo tėvui padėti sodinti eglaites. Jų buvo daug. Iš nekantrumo tėvo klausiu:
- O kas, jei ne visos prigis, o mes būsim tiek triūso įdėję?
Tąkart jis ramiai atsakė:
-Jei nors viena prigis - naudos vis dėl to bus.