2015 m. rugpjūčio 6 d., ketvirtadienis

SAPNALAIKIUI jau metai!!!

 
 

Rugpjūčio pradžioje mano projektui SAPNAILAIKIS suėjo vieni kalendoriniai metai. Per juos buvo visko patirta, visko prirašyta. Įspūdingi metai, jei tai būtų puodelis - jo turinys veržtųsi per kraštus.

Tiesa, čia susikūriau asmeninę savirealizacijos erdvę, nubrėžiau sau priimtinas ribas ir laikui einant jas keičiu, atsižvelgdama į tai, kaip transformuojasi mano pasaulėžiūra ir santykis su savimi. Pradžioje atrodė, kad privalau daryti viena ir žvilgsnį kreipti ten pat, o dabar priešingai - nei žinau, nei privalau.

Džiugu, kad su kiekvienu tekstu krūtinę užplūsta vidinės laisvės pojūtis, kuris tarytum vaistai - gydo.  Paspaudusi pirmuosius kompiuterio klavišus, net neįtariau, kad kūryba yra didžiulis iššūkis ribotam žmogui. Nuo pirmo sakinio iškeliami esminiai klausimai tokie kaip: o kam visa tai darai? Kam to reikia? Kas skaitys? Iš kur čia ištraukei, kad turi gabumų? Gal tau trūksta dėmesio? Kas tave supras? O jei nė vienas? Ir tokių slogių panašių klausimų dar tūkstantis, o ta viena nedrąsi mintis: "Aš noriu, man reikia." tyliai skęsta neprarasdama vilties būt išgelbėta.

Kūryba panaši į kovą, vietinės reikšmės karą ar reikšmingą mūšį, kur veiksmas vyksta žmogaus viduje. Ten pat kasdien žūsta ir laimi, liūdi ir švenčia pergalę.  Ten pat užgrobiamos naujos teritorijos ir sunaikinama tai, kas iki tol buvo laikoma vertingu. Viskas viename - niekas neperskirta.

Smagu, kad šis projektukas buvo pastebėtas, o tai mane padrąsino ir įkvėpė nenustoti investuoti energiją ateityje. Šiuo metu krypstu į prozą. Jaučiu potraukį novelės žanro kūriniams. Vieną tokį net nusiunčiau į "Metų" redakciją. Labai knietėjo įsitikinti, ar nepervertinu savęs, ar intuicija neapgauna. Redaktorius paaiškino, kad tikėjosi blogiau, tačiau tekstas pasirodė labai autentiškas ir gyvas, todėl pasiūlė kurti toliau, mat reikia tvirčiau įsitikinti, ar aš būsianti Naujoji Žemaitė.

***

Įdomiausia dabar yra tai, kad pakeitus geografinę vietą, kilo naujų idėjų banga, o senųjų temų kažkaip nebesinori vystyti, bet kad ir kaip bebūtų viliuosi, kad šis ratelis nenustos suktis. Dėkoju skaitantiems, kita vertus noriu tikėti, kad mano tekstai turi apčiuopiamą arba subtilią naudą.

Kažkada, kai buvau maža reikėjo tėvui padėti sodinti eglaites. Jų buvo daug. Iš nekantrumo tėvo klausiu:
- O kas, jei ne visos prigis, o mes būsim tiek triūso įdėję?
Tąkart jis ramiai atsakė:
-Jei nors viena prigis - naudos vis dėl to bus.

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą