2015 m. lapkričio 28 d., šeštadienis

Slaptieji skaitytojai...ir gyvenimo trupiniukai

-Žinok skaičiau tavo blog'ą. Jau ruošiausi parašyti kokį komentarą, mat mintis buvo neišbaigta. Lyg rašei gražiai ir protingai, bet galų gale nebuvo įmanoma suprasti, nes rašiniui kažko trūko...jau žadėjau komentuoti, - pasakė mano ilgametė draugė, su kuria susipažinome dirbdamos vienoje įmonėje.
-Tu skaitai mano kūrinius, - akivaizdžiai nustebau srėbdama kažkokią salstelėjusią arbatą jos naujuose namuose. 

O anksčiau, moteris iš akademinės aplinkos leptelėjo:
-Ai, skaičiau tavo blog'ą...
Nors baisiausiai buvau kamuojama smalsumo, nebuvo progos išsiklausinėti, kaip tai įvyko, mat šiaip jau skaitymas išeina iš mados, tai beveik būtų galima įrašyti į Raudonąją knygą, tačiau smalsumas yra pamatinė humanoidų savybė, leidusi išgyventi Žemėje žmogui jau tiek amžių.

Esu tikra, kad dalis domisi tekstukais, dėl to, kad galbūt mane asmeniškai pažįsta, tačiau mano lūkesčiai yra kitokie. Šiuose žodžių kratiniuose nereiktų ieškoti manęs, ten reiktų ieškoti pirmiausia savęs, bet čia kalba eina apie subtilius dalykus žmogaus esatyje, apie tai kas neįmatoma jokiu mikroskopu ar lupa... Mane visąlaik ypatingai traukė tai, kad per tekstus kūrėjas gali bendrauti su skaitytojais daugybę šimtmečių. Juk yra begalės įsimintinų kūrėjų, kurių darbai žodžių, garsų ar vaizdų pavidalu komunikuoja su liaudimi. Sunku netgi suvokti, kaip koks mažytis buvęs žmogeliūkštis geba tapti neišsemiamu įkvėpimo šaltiniu tūkstančiams net po jo mirties. Atvirai kalbant, paskutiniu metu galvojau, kad tai galėtų būti prasmė. Gyvenimo prasmė, mat jis kažkuomet pasibaigs, o kuo tada didžiuotis, mielieji? Vaikais? Namais? Gražia maaaaaašina? O gal titulais dr., prof.?

Tačiau, keičiuosi.
Persigalvojau.

Viskame rastina prasmė, jei veikla kuria visokeriopą gėrį tiek objektui, tiek subjektui. Blogai, kad possovietiniam tvaikui dar garuojant yra populiaru manyti, kad tik jau sociume pripažinti žmonės yra reikšmingesni, laimingesni. Aišku, čia koreliacija pastebima, tik esmė lieka ta pati - ar aš pats leidžiu sau būti savimi, būti laimingu nepaisant to, ką kiti norėtų matyti. Deja, spaudimas iš išorės visada bus, mat aplinkiniai pageidautų to, kas leistų jiems lengviau suprasti staiga atsiradusį fenomeną.

Taip jau yra.

Slaptieji skaitytojai, tyleniai, pasislėpę po statistikos skaičiukais mano blog'o skydelyje, tenorėjau pasidalinti keliais mažyčiais pastebėjimai, gyvenimo trupinukais, nes mano laikas tirpsta kolkas ne kuriant, o bandant kažką ale išsikovot...

Emigracija - kai kuriais atvejais, tai šiuolaikinė tremtis. Nors ne į Sibirą, nors ir savo noru, joje iškyla tokie keblumai, kurių gimtinėje nė su žiburiu nerasi. Emigrantai verti pagarbos, nes jų širdyse gimtinė užima svarbią vietą, nors neretai tam išreikšti jau nebesurandami tikslūs ir taiklūs žodžiai. Būti kitur - tai nereiškia jos išsižadėti. Priešingai, manau, kad būtent emigracijoje užauga didžiausia meilę jai. Tada net ima kilti esminiai tapatybės klausimai, norisi daugiau domėtis istorija. Tarp kitko, mes jokie east europeans, aišku, priklauso vėlgi su kuo tapatinamąsi.

Aš. Kiti žmonės iš tiesų nėra tokie reikšmingi, kaip visada paprastai yra apibrėžiama. Ypač Lietuvoje, pasilikęs toks visuotinas bejėgiškumo jausmas, persismelkęs kiaurai mūsų pasaulėžiūros. Štai iš kur kyla visi nabagai, štai iš kur atsiranda tas paikas noras ieškoti kaltų ir nusigręžti nuo asmeninės atsakomybės dešimtmečiais.

Menas. Tai didžiausias mano asmeninis atradimas. Suteikdamas tokius gilius išgyvenimus, šis apvertė mano požiūrį į save. Baisiai stebiuosi, kaip šito nesugebėjau pastebėti anksčiau, lyg kasdien kartojau slaptus burtažodžius iš TV: "Būti klonas kitų, stiprių ir įspūdingų.", lyg vakarais melsdavausi : "Saugok mane nuo manęs pačios." Vis plakiausi, kodėl palaimos nerandu ten, kur kiti seniai jau rado.

Kartą, neseniai savo užrašinėje brūkštelėjau:
Menas, kaip šiltas meilužio (plačiąją prasme) guolis, vilioja taip, kad net tirpsta kojos, o kažkur paširdžiuose suplazda mintis - viskas įmanoma.

Regis jame glūdi tokie pasauliai, galbūt net įdomesni nei realusis.

Girdžiu. Dėstytoja per paskaitą prieš keletą metų retoriškai kreipėsi:
-Žinokit, jei šis dalykas ne jums, sakykit, vesim minimumą, atsiskaityt nereiks. Vėliau žmonės dirba, dirba ir ima paveikslus kolekcionuoti.
Tąkart į priekinius dantis pastuksenau liežuvio auskaru ir jos dėstomą dalyką vėliau išlaikiau geriausiai iš grupės.

Savitaiga. Ji gali nuversti kalnus.

Tiesa, aplinkoje imu pastebėti menininkus incognito. Jie rengiasi skoningiau, moka derinti rūbų spalvas, perkasi stilingas užrašų knygutes ir greičiausiai laiko nuodėme apsirengti belekaip arba taip, kaip kiti.  






Komentarų nėra:

Rašyti komentarą