2016 m. gruodžio 16 d., penktadienis

Sandra Bernotaitė DIONISO BARZDA (interpretacija)

Žalia akis stebi nuo knygos "Dionizo barzda" viršelio
Kartą man atsakė:
-          Tu tik sakai, mane mylinti, - šyptelėjo. - Taip kalbi, tik dėl to, kad tu efekto būsenoje.

Galbūt tokia ir buvau, nežinau, apsalusi iš aistros turėti kitą, patikėjusi, kad esu vienvaldė jo savininkė. Pykau, ko jis taip viską su-logina, netgi šitą akimirką, kai mudviem taip gera. Jis išnarpliojo, išsprendė mane kaip paprasčiausią lygtį. Buvo patenkintas ir ramus. Su manimi jam viskas aišku, beveik nuo pat pradžių, kaip supratau. Širdau, kaip galima steriliai visame kame išlaikyti tą šaltą protą, neapkrėtus jo svajonėmis, saldžiais vaizdiniais...

Perskaičiau Sandros Bernotaitės „Dioniso barzdą“.

Ir, kol dar karšta, kol dar esu apkvaitus, turiu parašyti. Neina kitaip.

ROMANAS SUDĖTINGAS AR KITONIŠKAS?

Labai ilgai svarsčiau skirtumą ir šių žodžių reikšmę Renatos Karvelis kontekste. Sudėtingas – kalbėtų mano tingulys ir baimė įsileisti naujoves, priimti kito savitą kalbėjimą. Kaip rašo Zadie Smith „Romanas yra dviejų krypčių gatvė, kuri veikia tik dviejų lygiaverčių pusių pastangomis. Deramas skaitymas yra toks pat sunkus kaip ir rašymas...“. Todėl S. Bernotaitės „Dioniso barzda“ pasitaikė vešlesnė ir tankesnė nei tikėjausi iš pradžių. Nesu nieko panašaus iki šiol skaičiusi. Šitai gąsdino:

Čia intelektualinis vandalizmas!?

Staiga supratau - dažnu atveju esu terapinė skaitytoja, siekianti literatūra „pasiguosti“. Iš knygų tikiuosi postūmio gyventi toliau, ieškau tekstuose atsakymo į šią akimirką. Skaičiau kitaip. Žiūrėjau į kūrinį kaip į vientisą nedalomą visumą, kuri neturi ir neprivalo atitikti mano būsenos, persilieti su manimi. 
Simboliška romano kitoniškumą vaizduoti kaip trikampį, kurio kiekvienas kampas žymi kūrinio savybes:
1.)    Poliamorinių santykių tematika;
2.)    Pasakojimo forma;
3.)    Vojerizmo teorija.

POLIAMORINIŲ SANTYKIŲ TEMATIKA

Romano ašis – meilės trikampis, bet šitaip supaprastinti istoriją būtų klaidinga. Sąvoka poliamoriniai santykiai, galbūt, tinka geriau. Pagrindiniai veikėjai: mergina ir du vaikinai - Ada ir Kostas su Ignu.

Romano herojai jauni žmonės, desperatiškai ieškantys savo tiesos, savo gyvenimo schemos, kuri veiktų. Tam pasitarnauja kuriama vojerizmo teorija. Ji turi išspęsti intelektualaus ir racionalaus šiuolaikinio žmogaus artumo, saugumo, laisvės, meilės poreikius.

Jei Kosto ir Ados herojų piešiami paveikslai yra lengviau suvokiami t.y. atpažįstami realiame gyvenime, tai Ignas lieka mįslingesnis, sudėtingesnis personažas.

Kostas vyriškas homoseksualus menininkas, kaip reikia gyventi ir kaip gyvenasi, tas dvi platformas komplikuotai jungiantis. Visą laiką, kol skaičiau romaną, rodėsi, kad Kostas iš tiesų ne visai pripažįsta savo netradicinę orientaciją. Dvi gyvenimo pusės, du skirtingi gyvenimai. Vienas naktimis, kitas dienomis ir ta „gilėjanti egzistencinė skylė“ (kokia metafora, atsižvelgiant į kontekstą!).

Ignas – sausas, radikalių pažiūrų, fiziškai gležnokas vyras. Konflikto pas jį pastebiu mažiausiai. Išorėje įsigalėjęs stabilumas egzistuoja savaime ir visai nesipjauna su vidiniu gyvenimu, ieškojimais. Vaikinas - idėjos žmogus, tuom ir gyvas. Šis personažas (man) patraukliausias (t.y. artimiausias), nes jo visas dėmesys sutelktas tik į bandymus protu suvokti pasaulį, gyvenimą. „Ignas išgyveno matymą“ – knygoje rašoma. Paradoksaliausia, vienintelis jis savo gyvenime nieko taip ir nepakeičia.

Ada išoriškai graži, viduje deformuota moteris, puolanti tik į konfliktą kaip vienadienė plaštakė į ugnį. Banalus palyginimas, bet moterims apibūdinti labai tinka. Saugumas ir stabilumas ją stumia šalin kaip du vienodi poliai.

Kūrinio pradžioje Ada įsimyli Kostą, o jis į draugiją pakviečia trečią, Igną. Pradžioj anie du nesupranta, bet moteris tuose santykiuose tampa jungtimi. Kažkaip panašiai kaip dvišakis, norint į vieną elektros lizdą įkišti du kištukai. Savaime jie susijungti negali, bet kai yra dvišakyje, jie kartu. Ta moteris atlieka jungiamąją funkciją iki pat romano pabaigos. Čia vyrai kuria, o moteris - priimančioje rolėje.

PASAKOJIMO FORMA

Romanas susideda iš patogių skaitytojui ilgiu dalių, kurios tarpusavyje pinasi, mainosi linijinio laiko atžvilgiu arba yra net iš skirtingų veikėjų perspektyvų. Tekstas koncentruotas, nes pateikiama gana daug apibendrintos informacijos, tad siužetas lieka tiesiog labiau nujaučiamas nei atvirai atskleidžiamas. Vienoje dalyje gali būti vaizduojama veiksmo scena, bet tuo pačiu užsimenama apie herojaus įpročius, požiūrį, lūkesčius, priešistorę ir kt. Pradėjus skaityti tai kėlė sumaištį galvoje, nėjo suvokti „skaičių sekos“ t.y. kas po ko eina ir dėl ko. Tuom „Dioniso barzda“ skiriasi nuo kitų kūrinių, pasakojamų tradiciškai.

Kaip pradedanti rašytoja, stebėjausi autorės potencija aprėpti tokį informacijos masyvą, mat buvau skaičiusi ankstesnį jos romaną „Katė, kurios reikėjo“. Skirtumas tarp šių vienas po kito parašytų kūrinių masino. Kaip? Kokiomis aplinkybėmis? Kas kito Sandros Bernotaitės sąmonėje? Tai tokie nepanašūs kūriniai, kad būtų galima pamanyti - romanai skirtingo žmogaus.

Bet „savo tapatybę vojeristas kaitalioja taip dažnai, kaip tik norisi jam pačiam,“ - mirkteli žalia akim knygos „Dioniso barzda“ pasakotojas.

VOJERIZMO TEORIJA

Vojerizmas (pranc. voyeurisme) – lytinis nukrypimas, kurio metu asmuo seksualiai pasitenkina stebėdamas kitų lytinius organus arba sueitį. Tai yra vienintelė tokio žmogaus lytinio pasitenkinimo forma. Polinkis, noras stebėti kitų žmonių lytinius organus ar seksą stebimas pas daugelį žmonių, pradedant netgi ikimokykliniu amžiumi (tiesa, tarp nedaugelio vaikų).
Wikipedia
Iš tiesų, kartą su drauge besilankant moterų pliaže teko patirti iškrypėlio ataką. Mus jis stebėjo kopose. Įsidrąsinęs išlindo iš dar vos žaliuojančių pajūrio krūmų visiškai nuogas. Ir, rodos, laukė akimirkos, kol mes jį pamatysime. Pamenu, netekau žado, o draugė puolė gintis, jam grasinti. Po viso šito įvykio, po to, kai policija mandagiai mums rekomendavo jokių pareiškimų nerašyti, nes institucija tokių besimasturbuojančių seneliukų, periodiškai pasigausinančių šiltuoju metų laiku, vis tiek nesugaudys. Sakė, jie nepavojingi, nors man šitaip nepasirodė. Tokia beprotybė, toks kraštutinumas gali egzistuoti tik pas nesveiką asmenybę. Mūsų nuotykis pasibaigė tik tuom, kad nuvažiavome į sausakimšą pliažą, toliau deginomės. Draugė priminė:
-          Juk sakiau, neikim į kopas!
-          Aš galvojau, kad dabar visi žiūri pornografiją, - tada tikinau. – Ir niekam į galvą nė nešauna sliūkinti į pajūrį. Kam tiek vargo!
-          Gal jie kompiuteriais nemoka naudotis, - ji nusijuokė.


„Dioniso barzda“ be trijų asmenų istorijos pristato taip pat ir požiūrį į pasaulį, į gyvenimą. Stebėjimą ir mėgavimąsi, malonumo patyrimą nebūnant aktyviu reiškinių dalyviu, sąmoningai atsisakant stereotipinių varžančių aplinkybių.  Esu pastebėjusi, kad neretai skaitytojai pirmiau teksto prasmės jame pastebi nuogus pasturgalius. Šitos butaforijos „Dioniso barzdoje“ neužfiksavau, todėl pati vojerizmo teorija naudojama labiau perkeltine prasme nei tiesiogiai.

Dalis autorės pristatomų idėjų, atrodė, tarsi būtų mano pačios abstrakčių minčių, kurių garsiai niekad nepasakiau, filosofinių gijų, kurių neužbaigiau, įžodinimas. Pats vojerizmo aiškinamas įvairiabriaunis. Nesu tikra, ar autorė siekė vojerizmą konkrečiai priskirti kūrėjo tipo žmogui ar visai žmonių populiacijai abstrakčiai, tik man subjektyviai rodėsi, kad čia vojeristas yra kūrėjas, menininkas, netgi rašytojas: 

„[Vojeristas] Jis gerbia kitus, nes gerbia visų pirma pats save. Belieka aukščiausia pakopa: saviraiška. Turėdamas visa, ko jam reikia, visą piramidės tvirtumą, vojeristas džiugiai imasi saviraiškos, nelaukdamas kitų paskatinimo, nereikalaudamas finansinės patirties, nes – būkime logiški – visa tai jau yra padėta kaip fundamentas, be kurio nė nekiltų mintis apie saviraišką! Preito milenijumo žmonės – kai kurie, žinoma, ne visi – puoselėjo iliuziją, kad per saviraišką gaus ir pasitikėjimą savimi, ir meilę, ir netgi saugumą, o pagaliau – uždarbį, maistą ir stogą. Koks nonsensas!“ 

arba

 „Žiūrėjimas leidžia suteikti stebimiems subjektams savybes, kurias pageidauji juose matyti, idant pats sau suteiktum džiaugsmą per intrigą.“

PABAIGAI

Baigusi skaityti „Dioniso barzdą“, apgailestavau, kad ne visi barzdaplaukiai jame liko pastebėti, kad kūrinys įgalus duoti kur kas daugiau. Klausimas, tik ar aš esu pajėgi priimti. Sadie Smith vėl rašo: „Skaitymas – irgi menas, ir įgūdis, šiais gebėjimais skaitytojas turėtų didžiuotis ir nesigėdyti jų lavinti – jau vien dėl to, kad rašytojams to reikia. Idealiam rašytojui reikia idealus skaitytojo, tokio, kuris gali priimti radikaliai kitokia žmogaus sąmonės viziją...“

2016-11-18/12-16

2016 m. gruodžio 11 d., sekmadienis

Intro į Sandros Bernotaitės „Dionizo barzdą“

Klaipėda (paimta iš http://www.ve.lt/naujienos/lietuva/lietuvos-naujienos/naujuju-nakti-znaibysis-saltukas-1122492/)
Apsimuturiavęs pūkine ryškiai raudona žiemine striuke Benas Tarkeris žingsniavo H. Manto gatve. Kažkodėl prieš pasirenkant, kur po kelionės iš provincijos į Klaipėdą, nubėgau į tą kavinukę, pro kurią jis tą pavakarę ir praėjo, dingtelėjo galvon, gal ką iš grupės netyčiom taip ir sutiksiu. Įsitaikiusi prie lango stebėjau mašinų cirkuliaciją priešais šviesoforą, sankryžą. Po lėto ant Latte kavos putų trupinau cukrų. „Pasisaldinti nori, - nusijuokė kažkas  mano pačios balsu. – Ar tau gyvenimas ne pakankamai saldus! - Pridūrė tas pats.“

Visi taip skuba, rodėsi, ir pėstieji, ir ratuotieji. Dabar tamsus metas ir tiesiogine prasme šviečiam, blizgindami mašinų lempomis, elektros lemputėmis.

Benas Tarkeris slėpėsi po žiemine kepure. Tiesa, rašydamas jis taip pat slepiasi. Benas Tarkeris yra slapyvardis. Galbūt mus tai kažkiek jungia. Mes abu naudojam slapyvardžius. Ant dokumentų, aš ne Renata Karvelis.

Jį pastebėjusi, pirštais pakalenau į kavinukės vitrininį langą. Nuskambėjo grakščiai ir elegantiškai, lyg būčiau ne Klaipėdoje, o kokiam nors Paryžiaus barų ir laukčiau savo meilužio ar meilužės, kaip visada toje pačioje vietoje, kaip visada tuo pačiu metu. Šiandien Klaipėda yra mano Paryžius. Pažįstamas, nučiupinėtas.

Jis, sustiręs įnėrė į šiltą kavinukę. Jo alsavimas virto matomais garais. Pasveikinome.

-          Nepažinau.

Benas man dažnai tai kartoja. Imu galvoti, kad esu chameleonas. Maišelyje jis kažką nešėsi. Grupėje ketinome truputėlį švęsti. Artėja Kalėdos, o susitinkame vieną kartą per mėnesį. „Rašytojų klubas“ aš taip saviškiams įvardiju. Man būtinai reikia kartą per mėnesį ten nulėkti. Ten maniškiai renkas. Ten galiu būti tas, kas esu. Ten augu...

Niekada nebūna specialaus klausimo. Mūsų visos kalbos yra tik apie prozą ir poeziją. Taip ir rodos, kad apie tai visada mažiau ar daugiau galvojam, o kai kažkas garsiai užsimena, teįgarsiname tą vidinį kalbėjimą.

Prasitariau:
-          Baigiau skaityti Sandros „Dionizo barzdą“.
-          O aš tebeskaitau, - Benas atsakė.

Dabar nustirau aš:
-          Rimtai?
-          Jo... – atsako.
-          Ir ką galvoji?

Labai knietėjo išgirsti, ką jis apie tą kūrinį mąsto, ar mudviejų požiūris sutampa, ar šį vakarą mudviem pakeliui.
-          Aš dar nepabaigiau, tebeskaitau, - jis kalbėjo.

-        Skaičiau tris mėnesius, - pasakojau. – Taip gavosi, turėjau darbų, - teisinaus. -  Tas kūrinys taip įsisėdo į smegenus.

Ir norėjosi ne žodžiais, o kažkaip kitaip tam žmogui išreikšti save dėl tos knygos. Jei būčiau iš Šarūno Saukos paveikslų, būčiau pajėgus išsiversti iš skūros, kad tik parodyt savo visą pojūčių paletę. 

Toliau tęsiau:
-          Tiek daug mąsčiau... Žinai, negaliu nerašyti dabar apie jį. Rengiu interpretaciją.
-          Jei mes norim rimtai rašyti, mums reikia daugiau skaityti, - Benas tarė.
-          Pradžioje man buvo sudėtinga priimti jos kalbėjimą. Rodos, neradau sąlyčio taškų... Sakytum ne mano tema.
-          Manau, reikia perlipti savo ego, - Benas ėmė dėstyti.
-          Tai, aš ir sakau. Aš ne homoseksuali, aš esu sukūrus šeimą. Tipo, ramiai gyvenu. Nebeieškau nieko. Neeksperimentuoju. Bet dėl to, kad ją pažįstu...

Benas sutartinai palinksėjo galva.

-          Norėjau suvokti, - dar pridėjau.
-          Nereikia piktintis kitų kūryba, - jis sakė. - Reikia pabandyti peržengti savo ego, bent truputėlį ir kokie toliai prasiveria.
-          Jooo... – nutęsiau. – Žinai, po „Dionizo barzdos“ aš dabar nežinau, ką beskaityti. Darausi gurmanė,  - nusijuokiau.

Kai skamba šis žodis „gurmanas“, kažkodėl visada įsivaizduoju midijas su kuriomis pusę metų dirbau laboratorijoje ir nė karto niekur nenuėjau, jų taip ir neparagavau.

-          Matai, kiek daug gali duoti tas vienas žingsniukas.

Vyriškas balsas pabaigė ir mudu susiskubinom eiti. Mums pakeliui, mes einam į ten pat.


2016-12-06/09

2016 m. lapkričio 6 d., sekmadienis

Gruzdai

Kiek žinau, Ostapenko, netikėtai pakliuvęs į mano miestą, nežinojo šito tarmiško pavadinimo.
-          A nori apkirpsam tavi gruzdai?
Vėliau istorija atskleidžia, dainininkas pasidavė šitai avantiūrai ir lengvabūdiškai atsidavė to vakaro kolegoms į rankas, sumaniusiems su ekrano žvaigžde papokštauti.
Ryte pabudo, išsiblaivė, dairėsi... Nežinomas kraštas, nežinomi draugai ir tas „gruzdai“ pasirodo yra tik paprasčiausiai plikai. Manau, kad nuo to laiko Šilalė jam asocijuojasi tik su prarastais plaukais.

-          - Ką tu sau pasidarei?!
Pusiau isteriškai sušaukiau, kai išvydau šį rytą jį šviesioje virtuvėje.
-          - Kas nutiko? – atsakė.
-        -  Kaip tai kas? Kur tavo plaukai?
-          -O kas yra?
-         - Kur tavo plaukai? Kodėl nusiskutai gruzdai?
-         - Šiaip norėjau.
-         - Ne, ne...- abejojau. - Nesąmonė, taip negali būti. Šiaip ėmei ir nusiskutai visiškai plikai. Šiaip sau!
-         -  Nu, ar negaliu?

Beliko tylėti, sėdint prie virtuvės stalo. Bandžiau priprasti prie naujo jo įvaizdžio. Plaukai jo buvo gana ilgi, jau krito ant akių. Jie neauga labai greitai, todėl pas kirpėją nueina tik kartą per du mėnesius. Pagalvojau, kad tiesiog grįžęs vakar iš garažo, buvo pervargęs, nervingas, gal tie plaukai kažkaip netyčia po ranka užkliuvę, suerzinę. Gal tiesiog neapsikentė, pasidavė akimirkai ir nusirėžė visą augmeniją nuo galvos. Taip viduje svarsčiau. Šios įžvalgos, rodėsi, pačios realiausios. Grįžau į miegamąjį, reikėjo prigulti.

Jis atėjo, atsigulė greta. Atsisukau į jį ir vėlei klausiau:
-          -Kas nutiko? Kodėl?

Pradžioje jis tylėjo ir aš jau ėmiau galvoti, kad jis niekad neatsakys.

Laisvas žmogus gali ir neatsakyti, jam nepriklauso visiems iš eilės aiškinti savo poelgių prasmę. Aiškina ir aiškinasi tie, kurie siekia būti visada suprasti. Žinau, kad aš tai trokštu būti kitų suprasta. Savo poelgiais, savo žodžiais, savo tekstais, savo kitoniškumu. Bet suprasti kitokį kitą yra didžiulis iššūkis, nes turi praplėsti savo suvokimo ribas, išeiti iš konfortabilios zonos.

Jis galėjo man nieko ir nesakyti.

-         - Norėjau pažiūrėti, ar man pakaks drąsos, - jis ramiai pasakė, mačiau, kad nesitikėjo likti suprastas. – Mačiau, kad man patogu gyventi taip kaip gyvenasi, nieko nekeičiant. Aš norėjau pažiūrėti, ar užteks drąsos ką nors keisti, pavyzdžiui, nusikirpti gruzdai.

Jis kalbėjo nežiūrėdamas į mane, spoksojo į lubas, pro kurias vis dar byra spaliai. Apytamsiame kambaryje, rodės, kažką matė, ko nesugebėjau įmatyti aš, nors deduosi matanti viską kiaurai.

Aš jį supratau. Prarasti plaukai – tai tik simbolis. Čia svarbiausia pati idėja. Tai galėjo būti ir ne plaukai, bet kažkas kitas, galiausiai tai visiškai nesvarbu. Mintis ir idėja svarbiausia.

Gulėdama lovoje, ėmiau suvokti, kad jo pasiryžimas buvo sąmoningas, ne iš baimės, reflekso ar paaugliškas nepriklausomybės manifestas. Sąmoningas, suvokiant.

-          - Nuo kur ėmei kirpti? – pasiteiravau.

Vakar aš jau buvau įmigusi, nebelaukiau, kada jis grįš į kambarį, tad naujos šukuosenos visai nemačiau. O šįryt mane ištiko šokas. Tikėjausi, kad jis pradėjo nuo pakaušio, kaip kad Ponas Bynas viename epizode bliūduku kirpo berniuką.

-         - Pradėjau nuo ausies, - jis kalbėjo. – Pradžioje išsigandau, sakau, ai, ataugs. Vėliau ėmiau nerimauti: „Ką aš padariau?“. Po to, apėmė panika... Galop, užplūdo palengvėjimas ir ėmiau džiaugtis, ėmiau sau patikti.

Galvoje ūžė kandūs kitų pastebėjimai, kuriuos jau spėjau projektuoti, kai jį tokį išvys artimieji ir darbe. Mes gyvenam provincijoje, būti kitokiu, mąstyti kitaip čia ne taktas. Baltos varnos tarp juodų, juodos avys tarp baltų. Deja, bet šitai tiesa. Aš žinau ką kalbu. Kaip jis jausis, kai nė iš vieno nesulauks palaikymo, juk niekas nesigilins, visiems taip  patogiau. Iš tiesų, tie visi, net į save nesigilina, o ką jau kalbėti apie kitą.

Tada pasakiau:
-         -  Man patinka.

Jis nieko neatsakė. Jis kalba mažai.

Tada galvojau apie save. Kiek daug kartų, aš jam šitaip iškrėčiau. Atbėgu ir pareiškiu:

Aš abstinentė!

Aš vegetarė!

Aš žaliavalgė!

Aš piligrimė!

 Aš pagonė!
                                                                                                            Aš krikščionė!

Aš krišnaitė!

Aš liuteronė!

Aš jogė!

Aš mokslininkė!

AŠ RAŠYTOJA!

Bet mano pokyčių žingsneliai visada tokie neužtikrinti. Šoku į priekį ir iškart atgal. Man neramu, nesaugu vienai tokiai keistai būti. Viduje galiu būti tokia, kokia man norisi, bet išorėje – čia galioja visai kitokie dėsniai. Kai moteris kažką keičia yra viena, bet kai vyras... Moters sąmonėje visada galioja UNDO funkcija, o vyro padaryti sprendimai yra kieti it betonas.

Atėjo palengvėjimas, matant jį beplaukį, susimąsčiusį kaip tas pakelės Rūpintojėlis. Pagaliau buvo padarytas veiksmas, žingsnis siauru, niekieno neišmintu taku. Juo eiti yra sunkiau.

Juk aš jį tokį mačiau nuo pat pradžios, kai plevėsuojančiu paltu jis artinosi prie manęs ir netikėtai apkabino.
-        - Aš Alfonsas – moterų išlaikytinis, - jis man tada prisistatė. – O kuo tu vardu? – dar pasiteiravo. – Bene elektriko duktė, kad plaukai tokie susišiaušę lyg būtum elektros gavus?

Nusikvatojau. Viduje nuvilgė ta pati elektra, mano tėvas tikrai buvo elektrikas.

Jis man patiko.

Aš jį mačiau kiaurai, geriau nei jis pats, kad save tuo metu matė. Tai toliaregis moters žvilgsnis, numatantis vyro perspektyvas ir galimybes.


Aš žinojau už ko išteku. 

2016 m. spalio 20 d., ketvirtadienis

"Aš žinau, žinau" (audio įrašas)

Novelė buvo skaityta 2016-10-19 Klaipėdoje greta I. Simonaitytės bibliotekos kavinukėje "Pauzė". Čia vyko literatūriniai skaitymai "Miesto keistieji".


2016 m. rugsėjo 19 d., pirmadienis

(Vis dar) Nepripažinto rašytojo veblenimai

     - Kas yra? – Ji klausia. – Vėl kokio konkurso nelaimėjai? – Ir pataiko tiesiai į dešimtuką.
- Taip... – Sunkiai atsidūstu. – Šit, ką tik pamačiau leidyklos puslapyje konkurso laimėtojus. Manęs ir vėl nėra.
- Ir ką dabar darysi? Bene verksi? – Paklausė lyg turėčiau kažkokių kitokių pasirinkimų.
- Tikriausiai... – Bejėgiškai pučiu į telefono ragelį.
- Žinok, ne kiekvienas debilas gali rašyti, - pasako pernelyg rimtai, kad galėčiau juoktis.
Pasako taip lyg aš ir būčiau tas – nekiekvienas debilas. Pajuntu jos tvirtą tikėjimą. Galbūt, oi ne, tikrų tikriausią tikėjimą, kad aš esu ta ypatinga debilė, išskirta iš kitų debilų minios. Suklūstu ir toliau klausausi.
- Mes visi turim kiaurą dieną dirbti, - ji tęsė. – Mes dirbam nemėgstamus darbus, o tu dirbi tai, kas tau miela širdžiai – rašai. Tu negalvok, kad kiekvienas rašo. Aš tai negalėčiau, jei man kas nors dabar lieptų parašyti – nieko neparašyčiau. Aš neturiu gabumų tam.
Tylėjau. Kaip čia dabar taip apsivertė, kad neturi žodžių ta, kuri jais svaidosi kaip koks San Gohanas smogiamosiomis energijos bangomis „Drakonų kovose Z“.
- Matai, tavo bėda ta, kad tu rašai, siunti ir jau tikiesi tuoj pat laimėsianti, - moteris telefone man toliau pasakojo. – Žiūrėk, ir gyvenime tas pats. Mergina sutinka vaikiną ir išsyk patiki, kad jiedviem viskas klostysis gerai. Vos tik susipažinus ima ir svajoja apie būsimus kūdikius. Sugalvoja dar negimusiems vardus. Galvoja tokius, kad derėtų prie vyro pavardės.
Man buvo aiškinama, panašiai kaip kokiai blondinei iš anekdoto: „Nereikia turėti lūkesčių ir taškas. Įsitikinimas gera baigtimi tik tavo vienos, o tai nelabai reikšminga, nes ne tu tesprendi, nesi tokia galinga.“  Pokalbio pabaigoje ji pasitikrino ir paklausė, ar nuramino mane. Kažkaip labai keistai pynėsi tos sąsajos tarp debilizmo ir talento, todėl atsakiau teigiamai.
Ir taip visada. Pasiekus žemutinę savęs pasitikėjimo barometro skalę, man kuo skubiausiai reikia šiokio tokio išorinio patvirtinimo, kad mano rašinėjimai, literatūriniai sumanymai vis tiek kažkada įgaus apčiuopiamą pavidalą, kad jie išvys dienos šviesą, kad bus prieinami ne tik mano vienos akims.

Tada atsisuku į kitus,
lyg jie man privalėtų uždegti žalią šviesą,
 akimirkai tapę labai svarbūs...

Aš pabaigiau ir atsisukau į ją. Nieko kito, nieko kitaip dar nemoku daryti. Persimainęs jos veidas mane išgąsdino, jaučiu, suriks: Nu, šįkart tu čia visai nusipezėjai!
- Kad tu būtum save mačius? – Suskubo prabilti.
- Kas nutiko? – Ėmiau savimi dvejoti.
- Tavo veidas iš malonumo švytėjo, tu tokia patenkinta ir laiminga.
Susigėdau, nes įpratau tikėtis kažko kito. Parodžiusi savo tikrąsias emocijas, pasijaučiau kažkaip, lyg būti laimingu užginta, kad šitai visai nedora. Tik iš liūdesio riaumoti yra visiems suprantama kalba, tik liūdesys yra priimtina žmogaus išraiška. Pritilau, bet ji toliau dėstė:
- Džiaukis, kad tokį vyrą turi, kad jis visa šita tau leidžia...
- Žinai, jis neskaito mano kūrinių, - atsakiau.
Prie stalo sėdėjusi, pasimaivė ir vėl įniko į savo išmanųjį. Juk aš vienai brangiai minutei nukreipiau jos dėmesį nuo plokščiaekranio į save – jai perskaičiau savo eilėraštį.
-Sakė, skaitys, kai knyga bus, - kalbėjau jai į kaktą.
Vaikiškai šyptelėjau ir prisiminiau, kad laukdama 2013 metų užrašinėje susirašiau svajonių metų planą. Ir jau tada mąsčiau apie knygą, tikriausiai romaną, kaip būsiu jo autore. Dabar bekraustydama kambarius randu begalės visokių prirašytų popiergalių, pradėtų sąsiuvinių, kažkokių istorijų epilogų, prisiminimų, dialogų nuotrupų, baugščių bandymų pafantazuoti ir per daug (nusi)hiperbolizuoti.

Nuotrupos iš anų lapų...

Po ilgos savaitės stovėjimo prie laboratorinės įrangos Miglė su klaustukais (Ką dar mane išmokysite???) ir šauktukai (Nejaugi – tai viskas!!!) žiūrėdavo į Skaistę ir Andrių. Pamažu jos viduje pradėjo knibždėti didėjantis nerimas ir nepasitenkinimas, kartodamas: Universitete mokiausi 4 metus, o dabar dirbu šį mechaninį darbą, visiškai nereikalaujantį ypatingo mąstymo.
...
Ar atsiras toks vyras, kuriam be to, kas yra man tarp pažastų ir kas yra tarp šlaunų, domėsis kas yra man tarp ausų.
Gausiai apšlaksčiusi ištinusį veidą šaltu vandeniu, žvilgteliu į veidrodį: O Jėzau Eik, tu peklon, kaip šiurpiai atrodau. Galėčiau eiti gąsdinti žmonių patamsėj. Su dirbtiniu optimizmu raminuosi: Nieko, tai buvo baisiausia, kas galėjo man nutikti. Išliejau penkmečio ašaras, tad nuo šiol vien tik gėris, vien tik grožis.

Anie lapai tik trypčiojimas vietoje, teatrodo. Nesitikėjau, kad sunkumai labiausiai susikoncentravę manyje, o ne išorėje...
Padėkos raštas, skirtas autorei - Renatai Karvelis - už dalyvavimą literatūriniame konkurse

2016 m. rugsėjo 12 d., pirmadienis

Gimtadienis

Aš gavau gėlių, nes šiandien mano gimtadienis. Gėlę vazone gavau, nes, matyt, tai turi tęstis ilgiau nei numatyta. Gėlės išsiskleidusios, giliai žalių lapų debesyje žiedai paskendę. Ant ilgo, ilgo koto. Laibo koto, paremto kažkokiu plastmasės įtvaru. Kaip ir aš, nuolatos ieškau į ką atsiremti. Į žmogų noriu atsiremti, į kokį autoritetą, bet šitai trumpai teveža – geriausia atsiremti į idėją. Dėl jos galiu rimtai išprotėti, galiu dėl idėjos išprotėti ilgam. Dėl žmogaus taip nepavyksta.

Šiandien mano gimtadienis. Ir aš buvau pavadinta MOTERIMI. Ūsuotas, riebokas kelio darbininkas, panašus į taikingą jūrų vėplį tarė TIK MOTERIS ŠITAIP GALI ĮVAŽIUOTI, TIK MOTERIS ŠITAIP GALI SPAUSTI GAZĄ, kai prie volvo išmetamųjų dujų vamzdžio klampus kelio smėlis nusidažė juodai, išsipyšino nuo bandymo išvažiuoti, nuo bandymo išlipti iš to per daug minkšto smėlio. Taip, taip. Iš ryto įkritau su mašina. Nepanikavau, juk gimtadienis. Išgirdau, kad esu moteris. Šypsojausi, šypsojausi, mintyse tuos barzdotus pašaipūnus šimtą kartų nuplakus – pripylė smėlio, pridarė kalnų – aš nelaimingai pasikabinau, išvažiuoti nebegaliu. Tai, ačiū Dievui, už savo vyrą, gelbėjantį vis mane, ačiū Die, už vyrą ant galinės sėdynės, smagiai stebintį, kaip, toks pat ekskavatorius kaip ir jo knygutėje, traukia mūsų mašiną.

Seniau man gėlės labai nepatiko. Kaskart jos skaudžiai priminė tą laikinumą, tą akimirką, o nuo trumpų malonumo akimirkų aš nusigręžti vis noriu. Nuo laikino skausmo nusigręžti neina – kenčiu ilgai. Negaliu pakęsti akivaizdaus laikinumo, jis kaip išorinis moters grožis, lygi veido oda – laikina, laikina, laikina. Man norisi to, kas amžina, amžina, amžina. Constant.

Ir gimtadienį prisimenu apie laikinas savo roles. Esu „užkrėsta“ matyti visur tik puspilnes stiklines. Nebe savo tėvo vaikas, mamos dukra, pusiau žmona, pusiau mama, pusiau žmogus, pusiau jauna, pusiau šviežia, pusiau laiminga, pusiau laikina. Džiaugiuosi už žmones, kurie nekuria grandiozinių planų, kurie nėra tokie kvailai ambicingi, bet man šitas gyvenimo scenarijus visai netinka. Mane traukia konfliktas. Man reikia kitaip. Krenta gyvenimo scenarijus iš mano rankų, neišlaikau, nupučia vėjas jį į tolį.

Šiandien mano gimtadienis ir aplink mane daug žmonių. Ne visada juos suprantu ir jie, turiu įtarimų, mane ne visada supranta, bet be viso to - gera, kad MANO ŽMONĖS yra. 5 minutėm, išsitęsusiomis į kelias valandas, žinutėse, laiškuose, gyvame pokalbyje prie stalo, telefone, ekrane, glėbyje, lovoje ir visame gyvenime. Jei gėlės laikinos, tai bendrumo jausmas su kitu yra constant. Su tuo, per tai aš ir augu.


Ačiū.

Eilėraštis "Viena dviese"

Ko tu raudi, mieloji, ko verki?
Kam nuoga šalia jo glaudies?
Kam iš stingdančio šalčio virpi?

Apsimauk pižamą, kailį
Storiausią užsiaugink, 
Ir nereikės tau vyro naktį,
Pačios savęs užteks.

Dabar tik "ant sekso",
Kartą į savaitę/mėnesį/metus,
Reikalinga esi.
Nei graži,
Nei nuvykus moteris.

Nebeverk, nebejuokink savęs.
Jis tik/gal tuščia skrynia.
Dangtį atvoži ir kaskart tas pats,
Tuščia, nieko,
Tik ertmė, geriems dalykams susidėt.

Nebesistebėk, nebeverk!
Negali visko juk turėt,
Kaip kokia laiminga,
Ir tai gerai...

Būt viena dviese.

Aš vis galvoju,
Ar jis laiko neskaičiuoja?
Nes aš tai skaičiuoju.

Tik 5 žodžiai per dieną.
Tiek jis man šiandie tepasakė,
O vis laukiu lietaus iš pliko dangaus.

Neverk, moterie,
Kai numirsi, laiminga* pabūsi.
Ten ir šilta bus.
Ir ne dviese.

*- Kai dirbau Akropolyje, kai pardavinėjau laikrodžius, kartą pasiskundžiau įmonės vadybininkei, kad esu pavargusi, norėčiau pailsėti - baisiai daug tų pamainų buvo susidėję. Tik ji, užuot mane paguodus, smagiai atšovė: "Kai numirsi - pailsėsi, dabar dirbti reikia." Likau be amo, bet dirbau toliau. 

2016 m. rugsėjo 7 d., trečiadienis

Kai man blogai...

Kai man blogai, įsijungiu Facebook‘ą, tada pasidaro dar blogiau. Vartau švytinčias, nufotoshopintas pažįstamų ir žinomų asmenų profilio nuotraukas ir užpuolu save klausimais: tai kodėl aš nesijaučiu laiminga, kai likęs pasaulis šypsosi baltais, briketų ištiesintais dantimis?

Aš nebesišypsau, nes manau, kad šypsotis visai nenatūrali būsena. Išsitempia veido skūra, nosis išplatėja, tempiama į abi puses veido raumenų, raukšlės stoja ties akių kampeliais. Dėl to ir nesišypsau, nes nesišypsodama atrodau kur kas geriau.

Neseniai iš labai arti pamačiau moterį. Aukštą, du metrai be kaklo, o jos lūpos buvo pripūstos, antakiai išpiešti. Ji stvėrėsi už ją dar aukštesniam vyrui į ranką, nes nuo aukštakulnių tik stypčiojo, sverdėjo ir tiesiog nepaėjo slidžiu prekybos centro grindiniu.

Taigi, įsistebeilijusi į ančiuko lūpas, kurios, rodėsi, pačios savaime, man regint, pučiasi ir didėja, mąsčiau, bene tam vyriškiui ji tokia graži: išdarkyta iki pamatų? Aišku, standartiškai, moteris vilkėjo suknele, dekoltė nepaliko daug vietos vaizduotei. Palaidi plaukai maskatavo į visas puses, ryškus makiažas, įtariu, kad net skruostai buvo deformuoti. Tokia išvaizda tapo tarsi jau matyta kauke, bet, jos jau neina nusiimti, vakare nusiplauti, prieš gulant į lovą.

Atėjo aiškus pojūtis, aš niekada taip neatrodysiu. Kad mano visai kiti prioritetai, o taip lyg kažkada norėjosi pasigriebti viską iš karto: ir išorę, ir vidų. Pasijutau esanti nykštukas šalia titanų, mano ūgis tik 169 cm. Gyriausi, kad tai seksualus ūgis, bet atrodė dabar labiau juokingas. Nes aš patapau tik tarpinė stotelė tarp hermafroditiškos moters, kartais išoriškai nelabai kuo besiskiriančios nuo vyro, ir pistinos moters, siuntančios visus įmanomus signalus: davaj, davaj, aš tam sutverta, vyruti!


Kai man blogai, aš pasižiūriu į kitus. Tada pasidaro dar blogiau.