2016 m. rugsėjo 19 d., pirmadienis

(Vis dar) Nepripažinto rašytojo veblenimai

     - Kas yra? – Ji klausia. – Vėl kokio konkurso nelaimėjai? – Ir pataiko tiesiai į dešimtuką.
- Taip... – Sunkiai atsidūstu. – Šit, ką tik pamačiau leidyklos puslapyje konkurso laimėtojus. Manęs ir vėl nėra.
- Ir ką dabar darysi? Bene verksi? – Paklausė lyg turėčiau kažkokių kitokių pasirinkimų.
- Tikriausiai... – Bejėgiškai pučiu į telefono ragelį.
- Žinok, ne kiekvienas debilas gali rašyti, - pasako pernelyg rimtai, kad galėčiau juoktis.
Pasako taip lyg aš ir būčiau tas – nekiekvienas debilas. Pajuntu jos tvirtą tikėjimą. Galbūt, oi ne, tikrų tikriausią tikėjimą, kad aš esu ta ypatinga debilė, išskirta iš kitų debilų minios. Suklūstu ir toliau klausausi.
- Mes visi turim kiaurą dieną dirbti, - ji tęsė. – Mes dirbam nemėgstamus darbus, o tu dirbi tai, kas tau miela širdžiai – rašai. Tu negalvok, kad kiekvienas rašo. Aš tai negalėčiau, jei man kas nors dabar lieptų parašyti – nieko neparašyčiau. Aš neturiu gabumų tam.
Tylėjau. Kaip čia dabar taip apsivertė, kad neturi žodžių ta, kuri jais svaidosi kaip koks San Gohanas smogiamosiomis energijos bangomis „Drakonų kovose Z“.
- Matai, tavo bėda ta, kad tu rašai, siunti ir jau tikiesi tuoj pat laimėsianti, - moteris telefone man toliau pasakojo. – Žiūrėk, ir gyvenime tas pats. Mergina sutinka vaikiną ir išsyk patiki, kad jiedviem viskas klostysis gerai. Vos tik susipažinus ima ir svajoja apie būsimus kūdikius. Sugalvoja dar negimusiems vardus. Galvoja tokius, kad derėtų prie vyro pavardės.
Man buvo aiškinama, panašiai kaip kokiai blondinei iš anekdoto: „Nereikia turėti lūkesčių ir taškas. Įsitikinimas gera baigtimi tik tavo vienos, o tai nelabai reikšminga, nes ne tu tesprendi, nesi tokia galinga.“  Pokalbio pabaigoje ji pasitikrino ir paklausė, ar nuramino mane. Kažkaip labai keistai pynėsi tos sąsajos tarp debilizmo ir talento, todėl atsakiau teigiamai.
Ir taip visada. Pasiekus žemutinę savęs pasitikėjimo barometro skalę, man kuo skubiausiai reikia šiokio tokio išorinio patvirtinimo, kad mano rašinėjimai, literatūriniai sumanymai vis tiek kažkada įgaus apčiuopiamą pavidalą, kad jie išvys dienos šviesą, kad bus prieinami ne tik mano vienos akims.

Tada atsisuku į kitus,
lyg jie man privalėtų uždegti žalią šviesą,
 akimirkai tapę labai svarbūs...

Aš pabaigiau ir atsisukau į ją. Nieko kito, nieko kitaip dar nemoku daryti. Persimainęs jos veidas mane išgąsdino, jaučiu, suriks: Nu, šįkart tu čia visai nusipezėjai!
- Kad tu būtum save mačius? – Suskubo prabilti.
- Kas nutiko? – Ėmiau savimi dvejoti.
- Tavo veidas iš malonumo švytėjo, tu tokia patenkinta ir laiminga.
Susigėdau, nes įpratau tikėtis kažko kito. Parodžiusi savo tikrąsias emocijas, pasijaučiau kažkaip, lyg būti laimingu užginta, kad šitai visai nedora. Tik iš liūdesio riaumoti yra visiems suprantama kalba, tik liūdesys yra priimtina žmogaus išraiška. Pritilau, bet ji toliau dėstė:
- Džiaukis, kad tokį vyrą turi, kad jis visa šita tau leidžia...
- Žinai, jis neskaito mano kūrinių, - atsakiau.
Prie stalo sėdėjusi, pasimaivė ir vėl įniko į savo išmanųjį. Juk aš vienai brangiai minutei nukreipiau jos dėmesį nuo plokščiaekranio į save – jai perskaičiau savo eilėraštį.
-Sakė, skaitys, kai knyga bus, - kalbėjau jai į kaktą.
Vaikiškai šyptelėjau ir prisiminiau, kad laukdama 2013 metų užrašinėje susirašiau svajonių metų planą. Ir jau tada mąsčiau apie knygą, tikriausiai romaną, kaip būsiu jo autore. Dabar bekraustydama kambarius randu begalės visokių prirašytų popiergalių, pradėtų sąsiuvinių, kažkokių istorijų epilogų, prisiminimų, dialogų nuotrupų, baugščių bandymų pafantazuoti ir per daug (nusi)hiperbolizuoti.

Nuotrupos iš anų lapų...

Po ilgos savaitės stovėjimo prie laboratorinės įrangos Miglė su klaustukais (Ką dar mane išmokysite???) ir šauktukai (Nejaugi – tai viskas!!!) žiūrėdavo į Skaistę ir Andrių. Pamažu jos viduje pradėjo knibždėti didėjantis nerimas ir nepasitenkinimas, kartodamas: Universitete mokiausi 4 metus, o dabar dirbu šį mechaninį darbą, visiškai nereikalaujantį ypatingo mąstymo.
...
Ar atsiras toks vyras, kuriam be to, kas yra man tarp pažastų ir kas yra tarp šlaunų, domėsis kas yra man tarp ausų.
Gausiai apšlaksčiusi ištinusį veidą šaltu vandeniu, žvilgteliu į veidrodį: O Jėzau Eik, tu peklon, kaip šiurpiai atrodau. Galėčiau eiti gąsdinti žmonių patamsėj. Su dirbtiniu optimizmu raminuosi: Nieko, tai buvo baisiausia, kas galėjo man nutikti. Išliejau penkmečio ašaras, tad nuo šiol vien tik gėris, vien tik grožis.

Anie lapai tik trypčiojimas vietoje, teatrodo. Nesitikėjau, kad sunkumai labiausiai susikoncentravę manyje, o ne išorėje...
Padėkos raštas, skirtas autorei - Renatai Karvelis - už dalyvavimą literatūriniame konkurse

2016 m. rugsėjo 12 d., pirmadienis

Gimtadienis

Aš gavau gėlių, nes šiandien mano gimtadienis. Gėlę vazone gavau, nes, matyt, tai turi tęstis ilgiau nei numatyta. Gėlės išsiskleidusios, giliai žalių lapų debesyje žiedai paskendę. Ant ilgo, ilgo koto. Laibo koto, paremto kažkokiu plastmasės įtvaru. Kaip ir aš, nuolatos ieškau į ką atsiremti. Į žmogų noriu atsiremti, į kokį autoritetą, bet šitai trumpai teveža – geriausia atsiremti į idėją. Dėl jos galiu rimtai išprotėti, galiu dėl idėjos išprotėti ilgam. Dėl žmogaus taip nepavyksta.

Šiandien mano gimtadienis. Ir aš buvau pavadinta MOTERIMI. Ūsuotas, riebokas kelio darbininkas, panašus į taikingą jūrų vėplį tarė TIK MOTERIS ŠITAIP GALI ĮVAŽIUOTI, TIK MOTERIS ŠITAIP GALI SPAUSTI GAZĄ, kai prie volvo išmetamųjų dujų vamzdžio klampus kelio smėlis nusidažė juodai, išsipyšino nuo bandymo išvažiuoti, nuo bandymo išlipti iš to per daug minkšto smėlio. Taip, taip. Iš ryto įkritau su mašina. Nepanikavau, juk gimtadienis. Išgirdau, kad esu moteris. Šypsojausi, šypsojausi, mintyse tuos barzdotus pašaipūnus šimtą kartų nuplakus – pripylė smėlio, pridarė kalnų – aš nelaimingai pasikabinau, išvažiuoti nebegaliu. Tai, ačiū Dievui, už savo vyrą, gelbėjantį vis mane, ačiū Die, už vyrą ant galinės sėdynės, smagiai stebintį, kaip, toks pat ekskavatorius kaip ir jo knygutėje, traukia mūsų mašiną.

Seniau man gėlės labai nepatiko. Kaskart jos skaudžiai priminė tą laikinumą, tą akimirką, o nuo trumpų malonumo akimirkų aš nusigręžti vis noriu. Nuo laikino skausmo nusigręžti neina – kenčiu ilgai. Negaliu pakęsti akivaizdaus laikinumo, jis kaip išorinis moters grožis, lygi veido oda – laikina, laikina, laikina. Man norisi to, kas amžina, amžina, amžina. Constant.

Ir gimtadienį prisimenu apie laikinas savo roles. Esu „užkrėsta“ matyti visur tik puspilnes stiklines. Nebe savo tėvo vaikas, mamos dukra, pusiau žmona, pusiau mama, pusiau žmogus, pusiau jauna, pusiau šviežia, pusiau laiminga, pusiau laikina. Džiaugiuosi už žmones, kurie nekuria grandiozinių planų, kurie nėra tokie kvailai ambicingi, bet man šitas gyvenimo scenarijus visai netinka. Mane traukia konfliktas. Man reikia kitaip. Krenta gyvenimo scenarijus iš mano rankų, neišlaikau, nupučia vėjas jį į tolį.

Šiandien mano gimtadienis ir aplink mane daug žmonių. Ne visada juos suprantu ir jie, turiu įtarimų, mane ne visada supranta, bet be viso to - gera, kad MANO ŽMONĖS yra. 5 minutėm, išsitęsusiomis į kelias valandas, žinutėse, laiškuose, gyvame pokalbyje prie stalo, telefone, ekrane, glėbyje, lovoje ir visame gyvenime. Jei gėlės laikinos, tai bendrumo jausmas su kitu yra constant. Su tuo, per tai aš ir augu.


Ačiū.

Eilėraštis "Viena dviese"

Ko tu raudi, mieloji, ko verki?
Kam nuoga šalia jo glaudies?
Kam iš stingdančio šalčio virpi?

Apsimauk pižamą, kailį
Storiausią užsiaugink, 
Ir nereikės tau vyro naktį,
Pačios savęs užteks.

Dabar tik "ant sekso",
Kartą į savaitę/mėnesį/metus,
Reikalinga esi.
Nei graži,
Nei nuvykus moteris.

Nebeverk, nebejuokink savęs.
Jis tik/gal tuščia skrynia.
Dangtį atvoži ir kaskart tas pats,
Tuščia, nieko,
Tik ertmė, geriems dalykams susidėt.

Nebesistebėk, nebeverk!
Negali visko juk turėt,
Kaip kokia laiminga,
Ir tai gerai...

Būt viena dviese.

Aš vis galvoju,
Ar jis laiko neskaičiuoja?
Nes aš tai skaičiuoju.

Tik 5 žodžiai per dieną.
Tiek jis man šiandie tepasakė,
O vis laukiu lietaus iš pliko dangaus.

Neverk, moterie,
Kai numirsi, laiminga* pabūsi.
Ten ir šilta bus.
Ir ne dviese.

*- Kai dirbau Akropolyje, kai pardavinėjau laikrodžius, kartą pasiskundžiau įmonės vadybininkei, kad esu pavargusi, norėčiau pailsėti - baisiai daug tų pamainų buvo susidėję. Tik ji, užuot mane paguodus, smagiai atšovė: "Kai numirsi - pailsėsi, dabar dirbti reikia." Likau be amo, bet dirbau toliau. 

2016 m. rugsėjo 7 d., trečiadienis

Kai man blogai...

Kai man blogai, įsijungiu Facebook‘ą, tada pasidaro dar blogiau. Vartau švytinčias, nufotoshopintas pažįstamų ir žinomų asmenų profilio nuotraukas ir užpuolu save klausimais: tai kodėl aš nesijaučiu laiminga, kai likęs pasaulis šypsosi baltais, briketų ištiesintais dantimis?

Aš nebesišypsau, nes manau, kad šypsotis visai nenatūrali būsena. Išsitempia veido skūra, nosis išplatėja, tempiama į abi puses veido raumenų, raukšlės stoja ties akių kampeliais. Dėl to ir nesišypsau, nes nesišypsodama atrodau kur kas geriau.

Neseniai iš labai arti pamačiau moterį. Aukštą, du metrai be kaklo, o jos lūpos buvo pripūstos, antakiai išpiešti. Ji stvėrėsi už ją dar aukštesniam vyrui į ranką, nes nuo aukštakulnių tik stypčiojo, sverdėjo ir tiesiog nepaėjo slidžiu prekybos centro grindiniu.

Taigi, įsistebeilijusi į ančiuko lūpas, kurios, rodėsi, pačios savaime, man regint, pučiasi ir didėja, mąsčiau, bene tam vyriškiui ji tokia graži: išdarkyta iki pamatų? Aišku, standartiškai, moteris vilkėjo suknele, dekoltė nepaliko daug vietos vaizduotei. Palaidi plaukai maskatavo į visas puses, ryškus makiažas, įtariu, kad net skruostai buvo deformuoti. Tokia išvaizda tapo tarsi jau matyta kauke, bet, jos jau neina nusiimti, vakare nusiplauti, prieš gulant į lovą.

Atėjo aiškus pojūtis, aš niekada taip neatrodysiu. Kad mano visai kiti prioritetai, o taip lyg kažkada norėjosi pasigriebti viską iš karto: ir išorę, ir vidų. Pasijutau esanti nykštukas šalia titanų, mano ūgis tik 169 cm. Gyriausi, kad tai seksualus ūgis, bet atrodė dabar labiau juokingas. Nes aš patapau tik tarpinė stotelė tarp hermafroditiškos moters, kartais išoriškai nelabai kuo besiskiriančios nuo vyro, ir pistinos moters, siuntančios visus įmanomus signalus: davaj, davaj, aš tam sutverta, vyruti!


Kai man blogai, aš pasižiūriu į kitus. Tada pasidaro dar blogiau.