2016 m. rugsėjo 12 d., pirmadienis

Eilėraštis "Viena dviese"

Ko tu raudi, mieloji, ko verki?
Kam nuoga šalia jo glaudies?
Kam iš stingdančio šalčio virpi?

Apsimauk pižamą, kailį
Storiausią užsiaugink, 
Ir nereikės tau vyro naktį,
Pačios savęs užteks.

Dabar tik "ant sekso",
Kartą į savaitę/mėnesį/metus,
Reikalinga esi.
Nei graži,
Nei nuvykus moteris.

Nebeverk, nebejuokink savęs.
Jis tik/gal tuščia skrynia.
Dangtį atvoži ir kaskart tas pats,
Tuščia, nieko,
Tik ertmė, geriems dalykams susidėt.

Nebesistebėk, nebeverk!
Negali visko juk turėt,
Kaip kokia laiminga,
Ir tai gerai...

Būt viena dviese.

Aš vis galvoju,
Ar jis laiko neskaičiuoja?
Nes aš tai skaičiuoju.

Tik 5 žodžiai per dieną.
Tiek jis man šiandie tepasakė,
O vis laukiu lietaus iš pliko dangaus.

Neverk, moterie,
Kai numirsi, laiminga* pabūsi.
Ten ir šilta bus.
Ir ne dviese.

*- Kai dirbau Akropolyje, kai pardavinėjau laikrodžius, kartą pasiskundžiau įmonės vadybininkei, kad esu pavargusi, norėčiau pailsėti - baisiai daug tų pamainų buvo susidėję. Tik ji, užuot mane paguodus, smagiai atšovė: "Kai numirsi - pailsėsi, dabar dirbti reikia." Likau be amo, bet dirbau toliau. 

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą