2016 m. rugsėjo 7 d., trečiadienis

Kai man blogai...

Kai man blogai, įsijungiu Facebook‘ą, tada pasidaro dar blogiau. Vartau švytinčias, nufotoshopintas pažįstamų ir žinomų asmenų profilio nuotraukas ir užpuolu save klausimais: tai kodėl aš nesijaučiu laiminga, kai likęs pasaulis šypsosi baltais, briketų ištiesintais dantimis?

Aš nebesišypsau, nes manau, kad šypsotis visai nenatūrali būsena. Išsitempia veido skūra, nosis išplatėja, tempiama į abi puses veido raumenų, raukšlės stoja ties akių kampeliais. Dėl to ir nesišypsau, nes nesišypsodama atrodau kur kas geriau.

Neseniai iš labai arti pamačiau moterį. Aukštą, du metrai be kaklo, o jos lūpos buvo pripūstos, antakiai išpiešti. Ji stvėrėsi už ją dar aukštesniam vyrui į ranką, nes nuo aukštakulnių tik stypčiojo, sverdėjo ir tiesiog nepaėjo slidžiu prekybos centro grindiniu.

Taigi, įsistebeilijusi į ančiuko lūpas, kurios, rodėsi, pačios savaime, man regint, pučiasi ir didėja, mąsčiau, bene tam vyriškiui ji tokia graži: išdarkyta iki pamatų? Aišku, standartiškai, moteris vilkėjo suknele, dekoltė nepaliko daug vietos vaizduotei. Palaidi plaukai maskatavo į visas puses, ryškus makiažas, įtariu, kad net skruostai buvo deformuoti. Tokia išvaizda tapo tarsi jau matyta kauke, bet, jos jau neina nusiimti, vakare nusiplauti, prieš gulant į lovą.

Atėjo aiškus pojūtis, aš niekada taip neatrodysiu. Kad mano visai kiti prioritetai, o taip lyg kažkada norėjosi pasigriebti viską iš karto: ir išorę, ir vidų. Pasijutau esanti nykštukas šalia titanų, mano ūgis tik 169 cm. Gyriausi, kad tai seksualus ūgis, bet atrodė dabar labiau juokingas. Nes aš patapau tik tarpinė stotelė tarp hermafroditiškos moters, kartais išoriškai nelabai kuo besiskiriančios nuo vyro, ir pistinos moters, siuntančios visus įmanomus signalus: davaj, davaj, aš tam sutverta, vyruti!


Kai man blogai, aš pasižiūriu į kitus. Tada pasidaro dar blogiau.

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą