Kai man blogai,
įsijungiu Facebook‘ą, tada pasidaro
dar blogiau. Vartau švytinčias, nufotoshopintas
pažįstamų ir žinomų asmenų profilio nuotraukas ir užpuolu save klausimais: tai
kodėl aš nesijaučiu laiminga, kai likęs pasaulis šypsosi baltais, briketų ištiesintais
dantimis?
Aš nebesišypsau, nes
manau, kad šypsotis visai nenatūrali būsena. Išsitempia veido skūra, nosis
išplatėja, tempiama į abi puses veido raumenų, raukšlės stoja ties akių
kampeliais. Dėl to ir nesišypsau, nes nesišypsodama atrodau kur kas geriau.
Neseniai iš labai arti
pamačiau moterį. Aukštą, du metrai be kaklo, o jos lūpos buvo pripūstos,
antakiai išpiešti. Ji stvėrėsi už ją dar aukštesniam vyrui į ranką, nes nuo
aukštakulnių tik stypčiojo, sverdėjo ir tiesiog nepaėjo slidžiu prekybos centro
grindiniu.
Taigi, įsistebeilijusi į
ančiuko lūpas, kurios, rodėsi, pačios savaime, man regint, pučiasi ir didėja,
mąsčiau, bene tam vyriškiui ji tokia graži: išdarkyta iki pamatų? Aišku, standartiškai,
moteris vilkėjo suknele, dekoltė nepaliko daug vietos vaizduotei. Palaidi
plaukai maskatavo į visas puses, ryškus makiažas, įtariu, kad net skruostai
buvo deformuoti. Tokia išvaizda tapo tarsi jau matyta kauke, bet, jos jau neina
nusiimti, vakare nusiplauti, prieš gulant į lovą.
Atėjo aiškus pojūtis,
aš niekada taip neatrodysiu. Kad mano visai kiti prioritetai, o taip lyg
kažkada norėjosi pasigriebti viską iš karto: ir išorę, ir vidų. Pasijutau
esanti nykštukas šalia titanų, mano ūgis tik 169 cm. Gyriausi, kad tai
seksualus ūgis, bet atrodė dabar labiau juokingas. Nes aš patapau tik tarpinė
stotelė tarp hermafroditiškos moters, kartais išoriškai nelabai kuo
besiskiriančios nuo vyro, ir pistinos
moters, siuntančios visus įmanomus signalus: davaj, davaj, aš tam sutverta, vyruti!
Kai man blogai, aš
pasižiūriu į kitus. Tada pasidaro dar blogiau.
Komentarai
Rašyti komentarą