2016 m. rugsėjo 19 d., pirmadienis

(Vis dar) Nepripažinto rašytojo veblenimai

     - Kas yra? – Ji klausia. – Vėl kokio konkurso nelaimėjai? – Ir pataiko tiesiai į dešimtuką.
- Taip... – Sunkiai atsidūstu. – Šit, ką tik pamačiau leidyklos puslapyje konkurso laimėtojus. Manęs ir vėl nėra.
- Ir ką dabar darysi? Bene verksi? – Paklausė lyg turėčiau kažkokių kitokių pasirinkimų.
- Tikriausiai... – Bejėgiškai pučiu į telefono ragelį.
- Žinok, ne kiekvienas debilas gali rašyti, - pasako pernelyg rimtai, kad galėčiau juoktis.
Pasako taip lyg aš ir būčiau tas – nekiekvienas debilas. Pajuntu jos tvirtą tikėjimą. Galbūt, oi ne, tikrų tikriausią tikėjimą, kad aš esu ta ypatinga debilė, išskirta iš kitų debilų minios. Suklūstu ir toliau klausausi.
- Mes visi turim kiaurą dieną dirbti, - ji tęsė. – Mes dirbam nemėgstamus darbus, o tu dirbi tai, kas tau miela širdžiai – rašai. Tu negalvok, kad kiekvienas rašo. Aš tai negalėčiau, jei man kas nors dabar lieptų parašyti – nieko neparašyčiau. Aš neturiu gabumų tam.
Tylėjau. Kaip čia dabar taip apsivertė, kad neturi žodžių ta, kuri jais svaidosi kaip koks San Gohanas smogiamosiomis energijos bangomis „Drakonų kovose Z“.
- Matai, tavo bėda ta, kad tu rašai, siunti ir jau tikiesi tuoj pat laimėsianti, - moteris telefone man toliau pasakojo. – Žiūrėk, ir gyvenime tas pats. Mergina sutinka vaikiną ir išsyk patiki, kad jiedviem viskas klostysis gerai. Vos tik susipažinus ima ir svajoja apie būsimus kūdikius. Sugalvoja dar negimusiems vardus. Galvoja tokius, kad derėtų prie vyro pavardės.
Man buvo aiškinama, panašiai kaip kokiai blondinei iš anekdoto: „Nereikia turėti lūkesčių ir taškas. Įsitikinimas gera baigtimi tik tavo vienos, o tai nelabai reikšminga, nes ne tu tesprendi, nesi tokia galinga.“  Pokalbio pabaigoje ji pasitikrino ir paklausė, ar nuramino mane. Kažkaip labai keistai pynėsi tos sąsajos tarp debilizmo ir talento, todėl atsakiau teigiamai.
Ir taip visada. Pasiekus žemutinę savęs pasitikėjimo barometro skalę, man kuo skubiausiai reikia šiokio tokio išorinio patvirtinimo, kad mano rašinėjimai, literatūriniai sumanymai vis tiek kažkada įgaus apčiuopiamą pavidalą, kad jie išvys dienos šviesą, kad bus prieinami ne tik mano vienos akims.

Tada atsisuku į kitus,
lyg jie man privalėtų uždegti žalią šviesą,
 akimirkai tapę labai svarbūs...

Aš pabaigiau ir atsisukau į ją. Nieko kito, nieko kitaip dar nemoku daryti. Persimainęs jos veidas mane išgąsdino, jaučiu, suriks: Nu, šįkart tu čia visai nusipezėjai!
- Kad tu būtum save mačius? – Suskubo prabilti.
- Kas nutiko? – Ėmiau savimi dvejoti.
- Tavo veidas iš malonumo švytėjo, tu tokia patenkinta ir laiminga.
Susigėdau, nes įpratau tikėtis kažko kito. Parodžiusi savo tikrąsias emocijas, pasijaučiau kažkaip, lyg būti laimingu užginta, kad šitai visai nedora. Tik iš liūdesio riaumoti yra visiems suprantama kalba, tik liūdesys yra priimtina žmogaus išraiška. Pritilau, bet ji toliau dėstė:
- Džiaukis, kad tokį vyrą turi, kad jis visa šita tau leidžia...
- Žinai, jis neskaito mano kūrinių, - atsakiau.
Prie stalo sėdėjusi, pasimaivė ir vėl įniko į savo išmanųjį. Juk aš vienai brangiai minutei nukreipiau jos dėmesį nuo plokščiaekranio į save – jai perskaičiau savo eilėraštį.
-Sakė, skaitys, kai knyga bus, - kalbėjau jai į kaktą.
Vaikiškai šyptelėjau ir prisiminiau, kad laukdama 2013 metų užrašinėje susirašiau svajonių metų planą. Ir jau tada mąsčiau apie knygą, tikriausiai romaną, kaip būsiu jo autore. Dabar bekraustydama kambarius randu begalės visokių prirašytų popiergalių, pradėtų sąsiuvinių, kažkokių istorijų epilogų, prisiminimų, dialogų nuotrupų, baugščių bandymų pafantazuoti ir per daug (nusi)hiperbolizuoti.

Nuotrupos iš anų lapų...

Po ilgos savaitės stovėjimo prie laboratorinės įrangos Miglė su klaustukais (Ką dar mane išmokysite???) ir šauktukai (Nejaugi – tai viskas!!!) žiūrėdavo į Skaistę ir Andrių. Pamažu jos viduje pradėjo knibždėti didėjantis nerimas ir nepasitenkinimas, kartodamas: Universitete mokiausi 4 metus, o dabar dirbu šį mechaninį darbą, visiškai nereikalaujantį ypatingo mąstymo.
...
Ar atsiras toks vyras, kuriam be to, kas yra man tarp pažastų ir kas yra tarp šlaunų, domėsis kas yra man tarp ausų.
Gausiai apšlaksčiusi ištinusį veidą šaltu vandeniu, žvilgteliu į veidrodį: O Jėzau Eik, tu peklon, kaip šiurpiai atrodau. Galėčiau eiti gąsdinti žmonių patamsėj. Su dirbtiniu optimizmu raminuosi: Nieko, tai buvo baisiausia, kas galėjo man nutikti. Išliejau penkmečio ašaras, tad nuo šiol vien tik gėris, vien tik grožis.

Anie lapai tik trypčiojimas vietoje, teatrodo. Nesitikėjau, kad sunkumai labiausiai susikoncentravę manyje, o ne išorėje...
Padėkos raštas, skirtas autorei - Renatai Karvelis - už dalyvavimą literatūriniame konkurse

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą