2016 m. gruodžio 16 d., penktadienis

Sandra Bernotaitė DIONISO BARZDA (interpretacija)

Žalia akis stebi nuo knygos "Dionizo barzda" viršelio
Kartą man atsakė:
-          Tu tik sakai, mane mylinti, - šyptelėjo. - Taip kalbi, tik dėl to, kad tu efekto būsenoje.

Galbūt tokia ir buvau, nežinau, apsalusi iš aistros turėti kitą, patikėjusi, kad esu vienvaldė jo savininkė. Pykau, ko jis taip viską su-logina, netgi šitą akimirką, kai mudviem taip gera. Jis išnarpliojo, išsprendė mane kaip paprasčiausią lygtį. Buvo patenkintas ir ramus. Su manimi jam viskas aišku, beveik nuo pat pradžių, kaip supratau. Širdau, kaip galima steriliai visame kame išlaikyti tą šaltą protą, neapkrėtus jo svajonėmis, saldžiais vaizdiniais...

Perskaičiau Sandros Bernotaitės „Dioniso barzdą“.

Ir, kol dar karšta, kol dar esu apkvaitus, turiu parašyti. Neina kitaip.

ROMANAS SUDĖTINGAS AR KITONIŠKAS?

Labai ilgai svarsčiau skirtumą ir šių žodžių reikšmę Renatos Karvelis kontekste. Sudėtingas – kalbėtų mano tingulys ir baimė įsileisti naujoves, priimti kito savitą kalbėjimą. Kaip rašo Zadie Smith „Romanas yra dviejų krypčių gatvė, kuri veikia tik dviejų lygiaverčių pusių pastangomis. Deramas skaitymas yra toks pat sunkus kaip ir rašymas...“. Todėl S. Bernotaitės „Dioniso barzda“ pasitaikė vešlesnė ir tankesnė nei tikėjausi iš pradžių. Nesu nieko panašaus iki šiol skaičiusi. Šitai gąsdino:

Čia intelektualinis vandalizmas!?

Staiga supratau - dažnu atveju esu terapinė skaitytoja, siekianti literatūra „pasiguosti“. Iš knygų tikiuosi postūmio gyventi toliau, ieškau tekstuose atsakymo į šią akimirką. Skaičiau kitaip. Žiūrėjau į kūrinį kaip į vientisą nedalomą visumą, kuri neturi ir neprivalo atitikti mano būsenos, persilieti su manimi. 
Simboliška romano kitoniškumą vaizduoti kaip trikampį, kurio kiekvienas kampas žymi kūrinio savybes:
1.)    Poliamorinių santykių tematika;
2.)    Pasakojimo forma;
3.)    Vojerizmo teorija.

POLIAMORINIŲ SANTYKIŲ TEMATIKA

Romano ašis – meilės trikampis, bet šitaip supaprastinti istoriją būtų klaidinga. Sąvoka poliamoriniai santykiai, galbūt, tinka geriau. Pagrindiniai veikėjai: mergina ir du vaikinai - Ada ir Kostas su Ignu.

Romano herojai jauni žmonės, desperatiškai ieškantys savo tiesos, savo gyvenimo schemos, kuri veiktų. Tam pasitarnauja kuriama vojerizmo teorija. Ji turi išspęsti intelektualaus ir racionalaus šiuolaikinio žmogaus artumo, saugumo, laisvės, meilės poreikius.

Jei Kosto ir Ados herojų piešiami paveikslai yra lengviau suvokiami t.y. atpažįstami realiame gyvenime, tai Ignas lieka mįslingesnis, sudėtingesnis personažas.

Kostas vyriškas homoseksualus menininkas, kaip reikia gyventi ir kaip gyvenasi, tas dvi platformas komplikuotai jungiantis. Visą laiką, kol skaičiau romaną, rodėsi, kad Kostas iš tiesų ne visai pripažįsta savo netradicinę orientaciją. Dvi gyvenimo pusės, du skirtingi gyvenimai. Vienas naktimis, kitas dienomis ir ta „gilėjanti egzistencinė skylė“ (kokia metafora, atsižvelgiant į kontekstą!).

Ignas – sausas, radikalių pažiūrų, fiziškai gležnokas vyras. Konflikto pas jį pastebiu mažiausiai. Išorėje įsigalėjęs stabilumas egzistuoja savaime ir visai nesipjauna su vidiniu gyvenimu, ieškojimais. Vaikinas - idėjos žmogus, tuom ir gyvas. Šis personažas (man) patraukliausias (t.y. artimiausias), nes jo visas dėmesys sutelktas tik į bandymus protu suvokti pasaulį, gyvenimą. „Ignas išgyveno matymą“ – knygoje rašoma. Paradoksaliausia, vienintelis jis savo gyvenime nieko taip ir nepakeičia.

Ada išoriškai graži, viduje deformuota moteris, puolanti tik į konfliktą kaip vienadienė plaštakė į ugnį. Banalus palyginimas, bet moterims apibūdinti labai tinka. Saugumas ir stabilumas ją stumia šalin kaip du vienodi poliai.

Kūrinio pradžioje Ada įsimyli Kostą, o jis į draugiją pakviečia trečią, Igną. Pradžioj anie du nesupranta, bet moteris tuose santykiuose tampa jungtimi. Kažkaip panašiai kaip dvišakis, norint į vieną elektros lizdą įkišti du kištukai. Savaime jie susijungti negali, bet kai yra dvišakyje, jie kartu. Ta moteris atlieka jungiamąją funkciją iki pat romano pabaigos. Čia vyrai kuria, o moteris - priimančioje rolėje.

PASAKOJIMO FORMA

Romanas susideda iš patogių skaitytojui ilgiu dalių, kurios tarpusavyje pinasi, mainosi linijinio laiko atžvilgiu arba yra net iš skirtingų veikėjų perspektyvų. Tekstas koncentruotas, nes pateikiama gana daug apibendrintos informacijos, tad siužetas lieka tiesiog labiau nujaučiamas nei atvirai atskleidžiamas. Vienoje dalyje gali būti vaizduojama veiksmo scena, bet tuo pačiu užsimenama apie herojaus įpročius, požiūrį, lūkesčius, priešistorę ir kt. Pradėjus skaityti tai kėlė sumaištį galvoje, nėjo suvokti „skaičių sekos“ t.y. kas po ko eina ir dėl ko. Tuom „Dioniso barzda“ skiriasi nuo kitų kūrinių, pasakojamų tradiciškai.

Kaip pradedanti rašytoja, stebėjausi autorės potencija aprėpti tokį informacijos masyvą, mat buvau skaičiusi ankstesnį jos romaną „Katė, kurios reikėjo“. Skirtumas tarp šių vienas po kito parašytų kūrinių masino. Kaip? Kokiomis aplinkybėmis? Kas kito Sandros Bernotaitės sąmonėje? Tai tokie nepanašūs kūriniai, kad būtų galima pamanyti - romanai skirtingo žmogaus.

Bet „savo tapatybę vojeristas kaitalioja taip dažnai, kaip tik norisi jam pačiam,“ - mirkteli žalia akim knygos „Dioniso barzda“ pasakotojas.

VOJERIZMO TEORIJA

Vojerizmas (pranc. voyeurisme) – lytinis nukrypimas, kurio metu asmuo seksualiai pasitenkina stebėdamas kitų lytinius organus arba sueitį. Tai yra vienintelė tokio žmogaus lytinio pasitenkinimo forma. Polinkis, noras stebėti kitų žmonių lytinius organus ar seksą stebimas pas daugelį žmonių, pradedant netgi ikimokykliniu amžiumi (tiesa, tarp nedaugelio vaikų).
Wikipedia
Iš tiesų, kartą su drauge besilankant moterų pliaže teko patirti iškrypėlio ataką. Mus jis stebėjo kopose. Įsidrąsinęs išlindo iš dar vos žaliuojančių pajūrio krūmų visiškai nuogas. Ir, rodos, laukė akimirkos, kol mes jį pamatysime. Pamenu, netekau žado, o draugė puolė gintis, jam grasinti. Po viso šito įvykio, po to, kai policija mandagiai mums rekomendavo jokių pareiškimų nerašyti, nes institucija tokių besimasturbuojančių seneliukų, periodiškai pasigausinančių šiltuoju metų laiku, vis tiek nesugaudys. Sakė, jie nepavojingi, nors man šitaip nepasirodė. Tokia beprotybė, toks kraštutinumas gali egzistuoti tik pas nesveiką asmenybę. Mūsų nuotykis pasibaigė tik tuom, kad nuvažiavome į sausakimšą pliažą, toliau deginomės. Draugė priminė:
-          Juk sakiau, neikim į kopas!
-          Aš galvojau, kad dabar visi žiūri pornografiją, - tada tikinau. – Ir niekam į galvą nė nešauna sliūkinti į pajūrį. Kam tiek vargo!
-          Gal jie kompiuteriais nemoka naudotis, - ji nusijuokė.


„Dioniso barzda“ be trijų asmenų istorijos pristato taip pat ir požiūrį į pasaulį, į gyvenimą. Stebėjimą ir mėgavimąsi, malonumo patyrimą nebūnant aktyviu reiškinių dalyviu, sąmoningai atsisakant stereotipinių varžančių aplinkybių.  Esu pastebėjusi, kad neretai skaitytojai pirmiau teksto prasmės jame pastebi nuogus pasturgalius. Šitos butaforijos „Dioniso barzdoje“ neužfiksavau, todėl pati vojerizmo teorija naudojama labiau perkeltine prasme nei tiesiogiai.

Dalis autorės pristatomų idėjų, atrodė, tarsi būtų mano pačios abstrakčių minčių, kurių garsiai niekad nepasakiau, filosofinių gijų, kurių neužbaigiau, įžodinimas. Pats vojerizmo aiškinamas įvairiabriaunis. Nesu tikra, ar autorė siekė vojerizmą konkrečiai priskirti kūrėjo tipo žmogui ar visai žmonių populiacijai abstrakčiai, tik man subjektyviai rodėsi, kad čia vojeristas yra kūrėjas, menininkas, netgi rašytojas: 

„[Vojeristas] Jis gerbia kitus, nes gerbia visų pirma pats save. Belieka aukščiausia pakopa: saviraiška. Turėdamas visa, ko jam reikia, visą piramidės tvirtumą, vojeristas džiugiai imasi saviraiškos, nelaukdamas kitų paskatinimo, nereikalaudamas finansinės patirties, nes – būkime logiški – visa tai jau yra padėta kaip fundamentas, be kurio nė nekiltų mintis apie saviraišką! Preito milenijumo žmonės – kai kurie, žinoma, ne visi – puoselėjo iliuziją, kad per saviraišką gaus ir pasitikėjimą savimi, ir meilę, ir netgi saugumą, o pagaliau – uždarbį, maistą ir stogą. Koks nonsensas!“ 

arba

 „Žiūrėjimas leidžia suteikti stebimiems subjektams savybes, kurias pageidauji juose matyti, idant pats sau suteiktum džiaugsmą per intrigą.“

PABAIGAI

Baigusi skaityti „Dioniso barzdą“, apgailestavau, kad ne visi barzdaplaukiai jame liko pastebėti, kad kūrinys įgalus duoti kur kas daugiau. Klausimas, tik ar aš esu pajėgi priimti. Sadie Smith vėl rašo: „Skaitymas – irgi menas, ir įgūdis, šiais gebėjimais skaitytojas turėtų didžiuotis ir nesigėdyti jų lavinti – jau vien dėl to, kad rašytojams to reikia. Idealiam rašytojui reikia idealus skaitytojo, tokio, kuris gali priimti radikaliai kitokia žmogaus sąmonės viziją...“

2016-11-18/12-16

1 komentaras:

  1. P.S. Ne "Dionizo barzda", o "Dioniso barzda". Ak, gramatika tolsta kaip preitos nakties sapnai ;-)

    AtsakytiPanaikinti