Praleisti ir pereiti prie pagrindinio turinio

Sandra Bernotaitė DIONISO BARZDA (interpretacija)

Žalia akis stebi nuo knygos "Dionizo barzda" viršelio
Kartą man atsakė:
-          Tu tik sakai, mane mylinti, - šyptelėjo. - Taip kalbi, tik dėl to, kad tu efekto būsenoje.

Galbūt tokia ir buvau, nežinau, apsalusi iš aistros turėti kitą, patikėjusi, kad esu vienvaldė jo savininkė. Pykau, ko jis taip viską su-logina, netgi šitą akimirką, kai mudviem taip gera. Jis išnarpliojo, išsprendė mane kaip paprasčiausią lygtį. Buvo patenkintas ir ramus. Su manimi jam viskas aišku, beveik nuo pat pradžių, kaip supratau. Širdau, kaip galima steriliai visame kame išlaikyti tą šaltą protą, neapkrėtus jo svajonėmis, saldžiais vaizdiniais...

Perskaičiau Sandros Bernotaitės „Dioniso barzdą“.

Ir, kol dar karšta, kol dar esu apkvaitus, turiu parašyti. Neina kitaip.

ROMANAS SUDĖTINGAS AR KITONIŠKAS?

Labai ilgai svarsčiau skirtumą ir šių žodžių reikšmę Renatos Karvelis kontekste. Sudėtingas – kalbėtų mano tingulys ir baimė įsileisti naujoves, priimti kito savitą kalbėjimą. Kaip rašo Zadie Smith „Romanas yra dviejų krypčių gatvė, kuri veikia tik dviejų lygiaverčių pusių pastangomis. Deramas skaitymas yra toks pat sunkus kaip ir rašymas...“. Todėl S. Bernotaitės „Dioniso barzda“ pasitaikė vešlesnė ir tankesnė nei tikėjausi iš pradžių. Nesu nieko panašaus iki šiol skaičiusi. Šitai gąsdino:

Čia intelektualinis vandalizmas!?

Staiga supratau - dažnu atveju esu terapinė skaitytoja, siekianti literatūra „pasiguosti“. Iš knygų tikiuosi postūmio gyventi toliau, ieškau tekstuose atsakymo į šią akimirką. Skaičiau kitaip. Žiūrėjau į kūrinį kaip į vientisą nedalomą visumą, kuri neturi ir neprivalo atitikti mano būsenos, persilieti su manimi. 
Simboliška romano kitoniškumą vaizduoti kaip trikampį, kurio kiekvienas kampas žymi kūrinio savybes:
1.)    Poliamorinių santykių tematika;
2.)    Pasakojimo forma;
3.)    Vojerizmo teorija.

POLIAMORINIŲ SANTYKIŲ TEMATIKA

Romano ašis – meilės trikampis, bet šitaip supaprastinti istoriją būtų klaidinga. Sąvoka poliamoriniai santykiai, galbūt, tinka geriau. Pagrindiniai veikėjai: mergina ir du vaikinai - Ada ir Kostas su Ignu.

Romano herojai jauni žmonės, desperatiškai ieškantys savo tiesos, savo gyvenimo schemos, kuri veiktų. Tam pasitarnauja kuriama vojerizmo teorija. Ji turi išspęsti intelektualaus ir racionalaus šiuolaikinio žmogaus artumo, saugumo, laisvės, meilės poreikius.

Jei Kosto ir Ados herojų piešiami paveikslai yra lengviau suvokiami t.y. atpažįstami realiame gyvenime, tai Ignas lieka mįslingesnis, sudėtingesnis personažas.

Kostas vyriškas homoseksualus menininkas, kaip reikia gyventi ir kaip gyvenasi, tas dvi platformas komplikuotai jungiantis. Visą laiką, kol skaičiau romaną, rodėsi, kad Kostas iš tiesų ne visai pripažįsta savo netradicinę orientaciją. Dvi gyvenimo pusės, du skirtingi gyvenimai. Vienas naktimis, kitas dienomis ir ta „gilėjanti egzistencinė skylė“ (kokia metafora, atsižvelgiant į kontekstą!).

Ignas – sausas, radikalių pažiūrų, fiziškai gležnokas vyras. Konflikto pas jį pastebiu mažiausiai. Išorėje įsigalėjęs stabilumas egzistuoja savaime ir visai nesipjauna su vidiniu gyvenimu, ieškojimais. Vaikinas - idėjos žmogus, tuom ir gyvas. Šis personažas (man) patraukliausias (t.y. artimiausias), nes jo visas dėmesys sutelktas tik į bandymus protu suvokti pasaulį, gyvenimą. „Ignas išgyveno matymą“ – knygoje rašoma. Paradoksaliausia, vienintelis jis savo gyvenime nieko taip ir nepakeičia.

Ada išoriškai graži, viduje deformuota moteris, puolanti tik į konfliktą kaip vienadienė plaštakė į ugnį. Banalus palyginimas, bet moterims apibūdinti labai tinka. Saugumas ir stabilumas ją stumia šalin kaip du vienodi poliai.

Kūrinio pradžioje Ada įsimyli Kostą, o jis į draugiją pakviečia trečią, Igną. Pradžioj anie du nesupranta, bet moteris tuose santykiuose tampa jungtimi. Kažkaip panašiai kaip dvišakis, norint į vieną elektros lizdą įkišti du kištukai. Savaime jie susijungti negali, bet kai yra dvišakyje, jie kartu. Ta moteris atlieka jungiamąją funkciją iki pat romano pabaigos. Čia vyrai kuria, o moteris - priimančioje rolėje.

PASAKOJIMO FORMA

Romanas susideda iš patogių skaitytojui ilgiu dalių, kurios tarpusavyje pinasi, mainosi linijinio laiko atžvilgiu arba yra net iš skirtingų veikėjų perspektyvų. Tekstas koncentruotas, nes pateikiama gana daug apibendrintos informacijos, tad siužetas lieka tiesiog labiau nujaučiamas nei atvirai atskleidžiamas. Vienoje dalyje gali būti vaizduojama veiksmo scena, bet tuo pačiu užsimenama apie herojaus įpročius, požiūrį, lūkesčius, priešistorę ir kt. Pradėjus skaityti tai kėlė sumaištį galvoje, nėjo suvokti „skaičių sekos“ t.y. kas po ko eina ir dėl ko. Tuom „Dioniso barzda“ skiriasi nuo kitų kūrinių, pasakojamų tradiciškai.

Kaip pradedanti rašytoja, stebėjausi autorės potencija aprėpti tokį informacijos masyvą, mat buvau skaičiusi ankstesnį jos romaną „Katė, kurios reikėjo“. Skirtumas tarp šių vienas po kito parašytų kūrinių masino. Kaip? Kokiomis aplinkybėmis? Kas kito Sandros Bernotaitės sąmonėje? Tai tokie nepanašūs kūriniai, kad būtų galima pamanyti - romanai skirtingo žmogaus.

Bet „savo tapatybę vojeristas kaitalioja taip dažnai, kaip tik norisi jam pačiam,“ - mirkteli žalia akim knygos „Dioniso barzda“ pasakotojas.

VOJERIZMO TEORIJA

Vojerizmas (pranc. voyeurisme) – lytinis nukrypimas, kurio metu asmuo seksualiai pasitenkina stebėdamas kitų lytinius organus arba sueitį. Tai yra vienintelė tokio žmogaus lytinio pasitenkinimo forma. Polinkis, noras stebėti kitų žmonių lytinius organus ar seksą stebimas pas daugelį žmonių, pradedant netgi ikimokykliniu amžiumi (tiesa, tarp nedaugelio vaikų).
Wikipedia
Iš tiesų, kartą su drauge besilankant moterų pliaže teko patirti iškrypėlio ataką. Mus jis stebėjo kopose. Įsidrąsinęs išlindo iš dar vos žaliuojančių pajūrio krūmų visiškai nuogas. Ir, rodos, laukė akimirkos, kol mes jį pamatysime. Pamenu, netekau žado, o draugė puolė gintis, jam grasinti. Po viso šito įvykio, po to, kai policija mandagiai mums rekomendavo jokių pareiškimų nerašyti, nes institucija tokių besimasturbuojančių seneliukų, periodiškai pasigausinančių šiltuoju metų laiku, vis tiek nesugaudys. Sakė, jie nepavojingi, nors man šitaip nepasirodė. Tokia beprotybė, toks kraštutinumas gali egzistuoti tik pas nesveiką asmenybę. Mūsų nuotykis pasibaigė tik tuom, kad nuvažiavome į sausakimšą pliažą, toliau deginomės. Draugė priminė:
-          Juk sakiau, neikim į kopas!
-          Aš galvojau, kad dabar visi žiūri pornografiją, - tada tikinau. – Ir niekam į galvą nė nešauna sliūkinti į pajūrį. Kam tiek vargo!
-          Gal jie kompiuteriais nemoka naudotis, - ji nusijuokė.


„Dioniso barzda“ be trijų asmenų istorijos pristato taip pat ir požiūrį į pasaulį, į gyvenimą. Stebėjimą ir mėgavimąsi, malonumo patyrimą nebūnant aktyviu reiškinių dalyviu, sąmoningai atsisakant stereotipinių varžančių aplinkybių.  Esu pastebėjusi, kad neretai skaitytojai pirmiau teksto prasmės jame pastebi nuogus pasturgalius. Šitos butaforijos „Dioniso barzdoje“ neužfiksavau, todėl pati vojerizmo teorija naudojama labiau perkeltine prasme nei tiesiogiai.

Dalis autorės pristatomų idėjų, atrodė, tarsi būtų mano pačios abstrakčių minčių, kurių garsiai niekad nepasakiau, filosofinių gijų, kurių neužbaigiau, įžodinimas. Pats vojerizmo aiškinamas įvairiabriaunis. Nesu tikra, ar autorė siekė vojerizmą konkrečiai priskirti kūrėjo tipo žmogui ar visai žmonių populiacijai abstrakčiai, tik man subjektyviai rodėsi, kad čia vojeristas yra kūrėjas, menininkas, netgi rašytojas: 

„[Vojeristas] Jis gerbia kitus, nes gerbia visų pirma pats save. Belieka aukščiausia pakopa: saviraiška. Turėdamas visa, ko jam reikia, visą piramidės tvirtumą, vojeristas džiugiai imasi saviraiškos, nelaukdamas kitų paskatinimo, nereikalaudamas finansinės patirties, nes – būkime logiški – visa tai jau yra padėta kaip fundamentas, be kurio nė nekiltų mintis apie saviraišką! Preito milenijumo žmonės – kai kurie, žinoma, ne visi – puoselėjo iliuziją, kad per saviraišką gaus ir pasitikėjimą savimi, ir meilę, ir netgi saugumą, o pagaliau – uždarbį, maistą ir stogą. Koks nonsensas!“ 

arba

 „Žiūrėjimas leidžia suteikti stebimiems subjektams savybes, kurias pageidauji juose matyti, idant pats sau suteiktum džiaugsmą per intrigą.“

PABAIGAI

Baigusi skaityti „Dioniso barzdą“, apgailestavau, kad ne visi barzdaplaukiai jame liko pastebėti, kad kūrinys įgalus duoti kur kas daugiau. Klausimas, tik ar aš esu pajėgi priimti. Sadie Smith vėl rašo: „Skaitymas – irgi menas, ir įgūdis, šiais gebėjimais skaitytojas turėtų didžiuotis ir nesigėdyti jų lavinti – jau vien dėl to, kad rašytojams to reikia. Idealiam rašytojui reikia idealus skaitytojo, tokio, kuris gali priimti radikaliai kitokia žmogaus sąmonės viziją...“

2016-11-18/12-16

Komentarai

  1. P.S. Ne "Dionizo barzda", o "Dioniso barzda". Ak, gramatika tolsta kaip preitos nakties sapnai ;-)

    AtsakytiPanaikinti

Rašyti komentarą

Populiarūs šio tinklaraščio įrašai

KULTŪRINGOS REKOMENDACIJOS ŠALTAM SAVAITGALIUI vasario 6-7 d.

  KULTŪRINGOS REKOMENDACIJOS ŠALTAM SAVAITGALIUI, kuris, pasak meteorologų, nusimato . Sumaniau pasidalinti virtualiu ir kokybišku turiniu . Įkvepiančiu ir verčiančiu šioj nykumoj prisiminti žmogišką normalumą būti žmogumi tarp žmonių . • Dokumentinis filmas apie Vėrą Šleivytę, kilusią iš valstiečių ir ambicingai siekusią tapti menininke tarpukario Lietuvoje. https://www.youtube.com/watch?v=opyRwmCTANQ • • Aurimas Švedas kalba apie pseudoistorikus ir pseudoistorijos pavojus, ir skirtumus tarp mokslo ir entuziastingo istorijos interpretavimo. https://www.lrt.lt/.../dziazuojanti-istorija-griaunamoji... • • Skaitiniai. Kai į komiką, pažiūri rimtai - kai komikas tampa kultūrinės žiniasklaidos taikiniu. https://370.diena.lt/.../humoristas-henry-match.../... • • Artūras Sakalauskas prisimena sovietmečio Tauragę. Jo asmeninėje istorijoje nugula laikmečio fonas. Kas ta LAIVE? https://www.lrt.lt/.../gime-ta-pacia-diena-arunas... • • Dokumentinis filmas apie amžizmą. Santykis su senatve, kai

MONOLOGAS PO POKALBIO SU FILOSOFU: kodėl jie vis dar nori perprasti menininkus? [s ą m o n ė s s r a u t a s, 2020 rugsėjo 9 d.]

  po jurgos ivanauskaitės mirties buvo sukurtas dokumentinis filmas, taip dažnai nutinka. filme atsidūrė rašytojos kažkada daryti interviu, visokių video fragmentai iš laidų, iš kelionių, nuotraukos, autorinių tekstų citatos, piešiniai, mat rašytoja buvo ir grafikė. laidos autoriai papildomai klausinėjo žmonių, kad tie papasakotų apie jurgos ivanauskaitės tikrąjį, neafišuotą gyvenimą. reziumuojant filme pasakė, kaip išvadą kokią, kad jurga visą gyvenimą draskėsi, keliavo, kūrė, rašė, darė neįtikėtinus dalykus vien dėl to, kad jai trūko tėvo. kad rašytoja ilgėjosi to vyro savo gyvenime, kuris ją mažytę ant mamos rankų paliko. ir viskas. ir taškas. vienžodžiu, per vieną akademinę valandą suarchyvavo visą rašytojos gyvenimą. suvedė jį į vienintelį tašką, paaiškinimą – ji neturėjo tėvo, ji augo be biologinio tėvo. viskas su ja aišku, supratom, galime įdėti į stalčiuką, nebėr ko gilintis. visus jos gyvenimo paslėpsnius atvėrėme, visas spintas išknisome, visus palovius išžiūrėjome, visas jos

Islandai primena apie Palestiną

  2019 metų Eurovizijos scenoje pasirodė islandus atstovaujanti grupė Hatari . Šie stebino konkurso žiūrovus savo muzikiniu kūriniu, gluminančiu įvaizdžiu ir komunikaciniais gebėjimais. Spaudos atstovai mielai kalbino grupės narius, kurie, rodės, jei neiškritę iš medžio , tai mažų mažiausiai atskridę tiesiai iš kosmoso . Personažai nedingdavo netgi nulipus nuo scenos. Jie kalbėjo apie antikapitalistinę veiklą ir tuo pačiu reklamavo menamos firmos geriamą vandenį. Visa tai lengvai šokiravo, nors Šiaurės šalių atstovai ir taip nevengia stebinti Europos. Tą padarė 2006 metais suomiai, kuomet sunkiojo roko-metalo grupė Lordi užgrojo kitonišką, iš tipinio eurovizinio konteksto iškrentantį, kūrinį Hard Rock Hallelujah . Melomanai tąkart suprato, kūrinys vertingas, o Europa išrinko juos kaip nugalėtojus, nors pradinė reakcija buvo grynas atmetimas: suomiai keitė nusistovėjusius tarptautinio muzikos konkurso dėsnius. Hatari – islandų techno, industrinio pankroko grupė iš Reikjaviko, kuri tu