2017 m. gruodžio 25 d., pirmadienis

Čiabukas POEMS AFTER SEX*: procesas


Palengva kyla lengvas chaosas ir pasibjaurėjimas prisikaupusiomis pakampėmis. Ten pilna popiergalių su mano tekstais. Jie užima visą lentynos viršų. Dulkija. Erzina. Elektroninis paštas užgrūstas eilėraščiais ir jie niekam kitam be manęs nereikalingi, įtikinėju save.

„mano tėvas“ sulaukia teigiamos reakcijos per Klaipėdos spalio mėnesio slemą. Auditorija lieka nuščiuvusi, o aš laimiu to vakaro varžytuves. Gaunu pieštukinę su septyniais eurais. O į namus dar parsivežu kažką neaiškaus savo krūtinėje. Toks nedidelis, šiltas ir jaukus pasitikėjimo savo kūryba jausmas.

Negaliu užmigti neaišku nuo ko. Žiūriu į floresencines žvaigždeles, prilipdytas ant kambario lubų. Prikaupusios lempos šviesos jos švyti tamsoje. Įsigalvoju. Prisimenu Sandros Bernotaitės vasarą padovanotą „Laisvę nuoga krūtine“. Pasiduodu nunešama minties apie knygą... čia ir dabar.

Nelaukdama apdovanojimų, kurių nenusipelniau, diplomų, kurių vis dėl to negavau, leidimų iš aukščiau maketuoju savo pirmąją (ne)oficialią eilėraščių knygutę - čiabuką. Tai pribėgdama, tai prisėsdama ilgėliau, tai praleisdama šeimyninį filmą, vėl nesuplaudama indų po vakarienės. Kaip krišnaitai pasakytų: „Tais vakarais tavo virtuvėje pasieniais vaikščiojo dvasios, nes jas traukia neigiama energetika.“ Monstras moteris.  Monstrėju prie kompiuterio ekrano - nes aš staiga ŽINAU, kaip turi atrodyti rinkinys, kaip turi skambėti žodžiai knygos puslapiuose. Jausmas, kai pati nuo pradžių iki pabaigos viską sprendi ir viską lemi, pripažįstu, svaigina. Renatos tvarinija, Karvelis viešpatavimas. Control freak būsena persismelkia netgi žilti ėmę plaukų galiukai ant poetės galvos.

Nebesvarstau - būti ar nebūti?

Aš esu.

Prisimenu, kartu su savimi į gydytojo apžiūrą vežuosi visus savo eilėraščius. Kol laukiu eilėje, rūšiuoju juos, aplink save išsiskleidusi. Skaitau ir skaitau, perrikiuoju, kol pagaliau pajuntu „skamba, nes suderinta.“  Žinau bus trys skyriai. Žinau jų pavadinimus: Preliudija, Suartėjimas, Baigiamosios glamonės. Tampa aiški rinkinio koncepcija. Gal per atvira? Saviterapija? Visada taip su pirmaisiais kūriniais, sako knygos apie rašymą. Tose pačiose knygose rašoma, kad pirmuose knygose autorius yra tikriausias, nuogiausias, nekalčiausias ir mažiausiai jose meluoja.

Viršelio paieškos. Bus moters siluetas, maniau. Minimalistinis ir stilizuotas. Ką išryškinti? Rankas ar kojas? O gal figūros linkį? Prisimenu, kad man patinka Pablo Picasso tapytos kampuotos ir aiškiais kontūrais moterys. Eglė Konagis sako, kad "manyje" daug geometrijos, todėl rantu moterį, ji ne Dora vardu. Moteris sėdi raudoname fotelyje nuoga ir tokia nutolusi... Word'o programa ieškau "teisingiausio" atspalvio. Redagavimai ir redagavimai, pakol viršelio spalva tampa tokia, kokios reikia. Truputi rizikuoju: bijau būti neskoningai ryški.
Viršelis Nr:1
Viršelis Nr: 2
Viršelis Nr: 4
Galutinis viršelis (viršelis Nr: 11)

Tuo pačiu metu parašau tris naujus eilėraščius: "tėvui", "gaublys" ir "buteliais". Žinau, jie tarsi "mano tėvo" tąsa. Žinau, jie tiktų greta pirmojo. Bet ne - aš neketinu jų dėti - viskas ir taip gražiai suriktuota jau iš anksčiau... Tie trys su manimi "kalba". Neduoda ramybės dieną, dvi, o gal ir daugiau, kol pajuntu, paskutiniai trys eilėraščiai turi atsidurti rinkinyje. Spyriuojuosi kurį laiką, nes nenoriu, nes bijau, nes noriu būti graži, nes noriu būti "saugi", nes nenoriu kelti klausimų, nes nenoriu būti dar viena su liūdna istorija, nes nenoriu pateisinti Kristinos Sabaliauskaitės žodžių... Drąsi ar neapskaičiuojanti? Nežinau. Aš juos įdedu ir staiga užplūsta tvarkos, teisingumo ir ramybės pojūtis. Kažkur palengvėja. Kažkur baisiai nusistebi, nejaugi "aš taip turiu kalbėti?". Kodėl? Į tą "kodėl" nerandu atsakymo.

Spaustuvininko paieškos ir paskutiniai knygelės - čiabuko parametrų suderinimai. Lapkričio viduryje parkeliauja siuntinys su 30 vnt. knygučių. Aikteliu, atplėšusi apysunkę dėželę. Ant viršelio geidulinga, bet nutolusi moteris, Renatos Karvelis pavardė ir pavadinimas „Poems After Sex*“. Ar tai aš? Pagaliau aš?
Siuntinys su knygelėmis - čiabukais POEMS AFTER SEX*

Pabaigtas kūrinys – tai parodytas kūrinys, sako S. Bernotaitė. Geidžiu kuo greičiau visiems parodyti čiabuką, pasidalinti džiaugsmu. Labai laukiu Kalėdų. Šiemet man jos išskirtinai šventiškos, nes vietoj kalėdinių atvirukų dovanoju POEMS AFTER SEX*. 
Kalėdų proga dovanoju savo kūrybą
Į pašto dėžutes krenta sunkūs vokai su iki raudonumo įkaitinta moterimi...

2017 m. gruodžio 20 d., trečiadienis

Renatos KARVELIS 2017 metų skraidymo žemėlapis (su NUOTRAUKOMIS)

Vienais metais (o gal tai vyksta kasmet?) artėjant gruodžio 31 d. vidurnakčiui feisbukas prisipildė įvairių žmonių įrašais apie jų pragyventus metus. Rašydavo, kad buvę be galo puikūs metai ir išvardydavo (dažniausiai ir pritagindavo) visus, kuriems jaučiasi dėkingi už pastūmėjimą, paskatinimą, palaikymą ar buvimą tiesiog greta.

Tais metais feisbuko draugų sėkmė erzino, nes apie savuosius taip pasakyti tikrai negalėjau - buvo prasti metai. Išoriškai išgyvenau tas mokslų nesėkmes, bet viduje liko vien griuvėsiai, iki pamatų nusiaubta. Reikėjo viską atstatyti šįkart taip, kad perlaikytų audras, kurios gyvenime dar užeis. 

2017 metai buvo "statybų metai". Aš kūriau save - Renatą Karvelis. Nauja įvairiapusiška veikla, "popamokinė" saviraiška, naujos pažintys, kvietimai dalyvauti, kvietimai padirbėti, idėjų lavina ir sėkmė, kai jos realizuojasi tarsi savaime be didelių kliūčių. 2017 metais skraidžiau, kur tik galėjau, kur tik sparnai valiojo mane nešti. 

VASARIS
Skaitymai "Diena po Valentino" I. Simonaitytės bibliotekos kiemelyje, kavinėje Pauzė. Kartu su Kūrybinio rašymo dirbtuvių bendraminčiais skaitome ir klausome vienas kito. Čia pristatau novelę "Paskutinis puodelis kavos".
Nuot. aut. kažkas iš auditorijos

BALANDIS
Lietuvių literatūros ir tautosakos institute per N. Vėliaus 10-tuosius skaitymus pristatau pranešimą "Profesoriaus Norberto Vėliaus gimtinės turtai". Prakalbu tarmiškai, tap kap mama, baba, kūma muoki, papasakuoju mitololini sakmi api kauka.

GEGUŽĖ
I. 
Su rašytojais iš uostamiesčio keliaujame po Žemaitijos aukštumas. Viskas tobula - oras, žmonės, aplinkybės. Jaučiamės tarsi ne po žygio, o po bendros visus paveikusios hipnozės. Po to ištisą savaitę "vibruoju". Tiek polėkio patirta.
Nuotr. aut. Sondra Simana
II.
"Poetinis pavasaris" ant Meat Lovers stogo Klaipėdoje. Laivai kursuoja mariomis pirmyn-atgal ir aš save pirmąkart pristatau kaip poetę. Tuo pačiu pabūnu ir Nijolės Kepenienės kurtos suknelės modelis.
Paimta iš: https://klrasytojai.wordpress.com/

III.
Nes pro duris įeiti reikia... Kultūros ir meno žurnale "Durys" pasirodo mano pirmoji novelė PASKUTINIS PUODELIS KAVOS. Kūrinio prototipas ir toliau pardavinėja bandeles.
Nuoroda į novelę:

BIRŽELIS
Pirmasis Klaipėdos SLEMAS. Išeinu iš Pauzės su ritmais skambančiais ausyse. Užsikabinu, nes slemas atveria platesnes galimybes komunikuoti su auditorija čia ir dabar.
Nuotr. aut. (manrods) Augenijus Zabitis

LIEPA
I.
Dalyvauju "Dpoezijos šaltinis 2017" festivalyje Raseiniuose. Vakarinių poezijos skaitymu metu pristatau savo eilėraščius apie MOTERĮ. Rūta manęs paklausia, kas man yra poezija ir aš neturiu ką jai pasakyti. Nesusimąsčiau. Nežinau. Poezija vyksta manyje ir aš tiesiog nežinau, ką pasakyti...
Nuotr. aut. Valdas Jančiauskas
II.
Smiltynėje rašytojai vėlei susitinka. Švenčiam Eglės Konagis gimtadienį. Smagiai praleidžiame laiką ir, rodos, nebekartojam, o "rašom" kažką nauja. Tuo metu iš Australijos grįžusi Sandra Bernotaitė papasakoja apie knygų savilaidą ir padovanoja savo čiabuką "Laisvė nuoga krūtine".
Nuotr. aut. kažkas iš rašytojų

RUGPJŪTIS
Michailas Denisenko pasikviečia į "Vasaros palydėtuves ant Kalniškės piliakalnio" Gargžduose. Man žiauriai nesiseka, nes nuvažiuoju į Klaipėdą per Vėžaičius ar Veiviržėnus. Imu panikuoti. Nebesigaudau kelyje, bet Michailo balsas ramina... ir aš randu tą piliakalnį, ir tą žmogų. Po renginio mudu geriam kavą, mėgaujuosi ne tik perskaitytais kūriniais, kurie išėjo gyventi savo gyvenimą, bet ir nauja pažintimi su Michailu. Jis mane ilgam įkvepia.
Paimta iš: kažkur

RUGSĖJIS
I.
Tauragė. B. Baltrušaitytės viešojoji biblioteka. Per "Poezijos medžiotojų" koncertą skaitau savo itin slemiškėjančias eiles. Michailas, kaip visad optimistiškas, bet vyresnieji, matau, nesupranta mano meilės eilėraščio. Kas blogai? "Žiuknuodžiai"! Taip, taip, čia eilėraštis apie meilę, taip tik Renata Karvelis moka mylėti!
Nuotr. aut. BRONIUKSFOTO
II.
Esu kviestinis svečias Šilalėje. Manęs paprašo pirmąkart pabūti VAKARO STAIGMENA. Na, būnu! 
Aš ta per vidurį raudona suknele


SPALIS
I.
Spalio Klaipėdos SLEMAS II, kurį rengia Darius Rekis. Laimiu to vakaro varžytuves. Be pieštukinės su septyniais eurais į namus parsivežu kažką šilto ir jaukaus savo širdyje. Tai pasitikėjimas savo kūryba jausmas. Neina ilgai užmigti tą vakarą... galvoje užsimezga eilėraščių knygos idėja.
Nuotr. aut. Sondra Simana
II.
Darius Rekis atvyksta į Šilalės biblioteką su poezijos rinkite "Pražydusios klumpės". Bibliotekoje anšlagas. Vedu knygos pristatymo renginį, Darius skaito savo eiles, o Michailas groja gitara, dainuoja. Pasijaučiu savo rogėse esanti. Sukirba auksinikės prigimtis. Kažkam kažkur reikia knygą pristatyti? Tuoj surasiu vietą, tuoj patarpininkausiu tarp autoriaus ir skaitytojo!
Paimta iš bibliotekos feisbuko profilio

LAPKRITIS
I.
"Miesto keistieji" lapkričio 8 d. Klaipėdoje Pauzėje (I. Simonaitytės bibliotekos kieme). Kuomet maniškiai klausės, o gitaristas Martynas džiazavo, aš skaičiau "Zuikį". Kažkas sako, Benas Šarka turėtų dabar žagsėti, o gal tik prisigalvojau. TINDI RINDI RIUŠKA teskambėjo galvoje ir kažkur kažkur buvau tas erekcijos gyvenimui apimtas juodas drugelis
Nuotr. aut. Sondra Simana

II.
Antri metai iš eilės pakliūnu tarp skaitovų. Antri metai iš eilės fiziškai manęs tenais nėra. Antri metai iš eilės vietoj manęs yra tik žodžiai. Vilniuje vyksta "Filologijos ruduo 2017" skaitymai. Eilėraštis "mano tėvas" iš rinkinio POEMS AFTER SEX* atrenkamas į finalinį skaitymų vakarą

III.
"Šiaurės Atėnuose" pasirodo mano parašyta Artūro Tereškino knygos "Nesibaigianti vasara" apžvalga KNYGA CELOFANE.
Nuoroda į knygos apžvalgą:

METAMS BAIGIANTIS...
...tampu slemo ir lyriškosios poezijos skaitymų vedėja bardų festivalyje prie Danės krantinės, kur renkas vaiduokliai ir praplaukia undinės. Čia girgžda įvairūs kūriniai, nes poetai ir poetės skirtingi, bet tuo ir žavingi. Deduosi zuikio ausis, lipinu Village People stiliaus ūsus. O sparnai... dar yra sparnai. Man ima dygti sparnai!



S T A I G M E N A !

Renatos KARVELIS pirmoji (ne)oficiali 
poezijos rinktinė POEMS AFTER SEX*



Apie POEMS AFTER SEX* jau rašo Sandra Bernotaitė  elektroninėje svetainėje Grafomanija.
Nuoroda į publikaciją:

2017 m. gruodžio 19 d., antradienis

A. Tereškino knygos "Nesibaigianti vasara" apžvalga KNYGA CELOFANE

Knygą celofane radau siuntinio dėžutėje. 
Suėmė juokas. 
Tipo VISADA BŪK SAUGI, KAD NEPASIGAUTUM KEISTŲ IDĖJŲ.
Ir...
... sėkmingai pasigavau. Knygos apžvalga publikuota Šiaurės Atėnuose.

NUORODA:


Paslaptis jos akyse

Ne Vaiduoklis ir ne Undinė,
Aš karvelis auksinis.
Ne damutė ir be šuniuko,
Aš kasdien keičiu kailiuką.
Žyla plaukai,
Dygsta ragai.
Šaknimis į žemę,
Šakomis į dangų.
Renata Karvelis slepiasi už knygos






2017 m. gruodžio 12 d., antradienis

Intervencija

I. NeDrąsa
Aš nesu drąsi - aš tiesiog neapskaičiuojanti, taip sakyčiau, jei kas stebėtųsi mano spontaniškais poelgiais. Aš nesu drąsi. Daug sumanymų virsta realybe tik dėl to, kad nejaučiu turinti viso pasaulio laiko. Nesu tikra, ar bus vėliau. Dabar juk mano geriausias laikas, kam turėčiau svajones atidėti ateičiai? Prigimtis vis tiek prisiveja ant 30-mečio, 40-mečio ar 50-mečio. Tą rodo svetimos patirtys. O mane mokino mokytis iš kitų...

Svetimi persilaužymo metu meta viską kaip nudilginti išminties. Nes tas, kas buvo lig šiolei, ne jų, o kitų į rankas įbrukta už gerą. Gerai yra gerai uždirbti. Gerai yra gerai gyventi. Gerai yra nekelti kitiems bereikalingų klausimų.

II. Išpjaustymai
Aštuoniese sulindę į klasioko trivietę palapinę atviraujamės. Esam Anykščiuose prie didžiulio ežero. 

Vėliau tą vakarą beplaukiodama jame iki kraujo nusibraižysiu blauzdas ir susipjaustysiu pėdas. Kraujuosiu. Gysiu namuose porą dienų. Nelieps eiti prie karvių ir aš baisiai stebėsiuosi, kaip mano išorinės žaizdos tikrai yra pakankamai tvirtas argumentas, įrodantis mano sunkią būklę. 

Žodžiai juk niekad nieko nereiškė. Kas tai? Žodžiai - tai tik oro virpinimas. Žodžiai - ne betono stulpas, ant kurio pakarti elektros kabeliai. Žodžius juk eina pakeisti taip, kaip norisi, kad būtų patogu tuomet. Iš štai "Aš nenoriu" virsta į "Gerai, gerai, padarysiu."

Labai bijau, kada prieis mano eilė, kada visi klasiokai ims apie mane atvirai kalbėti. Šįvakar šioje palapinėje mes tartum suaugę, rimtais veidais priimantys kritiką. Labai bijau, kada jie prabils apie mane. Jaučiu, išpils viską nuo baisiausių dalykų. Kad esu niekam tikusi, kad esu bjauraus būdo, kad esu nesukalbama, kad esu isterikė, kad esu nervota, kad esu nemiela. O jei dar pasakys, kad esu negraži? Mano tokia didelė nosis, o papukai visai neauga. 

Sustingstu palapinėje. Norėčiau atsistoti ir garbingai priimti tuoj į mane pasileisiančias kritikos strėles iš klasiokų. Bet trivietėje palapinėje mes aštuoniese. Susigūžiu, apkabinu kelius ir laukiu...

Jie nieko negali manyje atrasti blogo. Pasitikrinu visuose veiduose. Klasiokai apie mane nieko blogo negali pasakyti. Vienas, palapinės savininkas, išbarbena:

- Žinai, Renata, viskas su tavim gerai, bet tu kažkaip, - jis ilgai ieško tinkamo žodžio. - Tu per giliai mąstai...

Ir pasipila iš kitų burnų visokiausi nutikimai, kur aš "per giliai mąstydavau". Klasiokai sako, kad galėčiau būti ir paprastesnė su jais, nekalbėti taip sudėtingai, ir tiek.

Grįžtu supjaustymom pėdom į namus, naujo apie save sužinojusi. 

Aš nesu bloga mergaitė, aš tik per giliai mąstau, galvoju sau su palengvėjimu krūtinėje ir sopuliu pėdose. 

III. Suspardymas
Perskaitau laišką ir imu virpėti. Aš? Mano kūryba? Akimirkai nesusigaudau. Esu pakariama ant kryžiaus greta visų kitų nusidėjėlių. Tų vagių, smurtautojų, prievartautojų, žmogžudžių, padugnių. Ta gera, per giliai mąstanti mergaitė visąlaik buvo vilkas avies kailyje? Ta gera mergaitė iš tikro yra patsai šėtonas? Apsiblausia akys ir pasidaro silpna. Kas sakė, žodis nieko nereiškia? Žodis gali būti mirtinas.

Tada ilgai ilgai mąstau virtuvėje rūpintojėlio poza. Susituriu, nes moteris tarsi dauginimo aparatas. Gali akimirksniu prikopijuoti neapykantos, gali ir meilės, džiugesio. Aš žinau, kad dabar mano krūtinėje tiek jėgos, kad galėčiau žodžiu užmušti žmogų. Bet savo galią suturiu. Laikausi rūpintojėlio poza, nors neišpasakytai sunku sulaikyti per kraštus verdančias emocijas. Bet aš laikausi rūpintojėlio poza.

Nėr taip viskas paprasta, galvoju. Nepatiko mano kūryba, tai nepatiko. Čia tai paprasta. Bet kam kėsintis į mano asmenybę? Viename tekste apie save rašau "aš traukiu save pro rakto skylutę lyg storiausia vatinę kaldrą." Ar tai yra paprasta?

Dar truputi pasėdžiu rūpintojėlio poza ir imu atsigauti. Ne, to laiško aš daugiau nebeskaitysiu. Ne, aš daugiau neberodysiu savo kūrybos tiems, kurie nežino žodžio "saviraiška". Mintyse žmogų paleidžiu, matau tolstantį nuo manęs. Širdyje net palengvėja, nes pajuntu, kad kažkoks sunkumas atsirišo nuo širdies. Pajudu link lovos, reikia trumpam prigulti. 

Kelias minutes smūgiai buvo stipriausi, pamenu. Kol pargriuvusi gulėjau ant jau šalti ėmusios žemės, koja spyrė į galvą, kliuvo į gerklę ir taikės širdies. 
Jis šaukė:
-Šliuha, žinosies!
Aš bandau užsidengti, bet nepavyksta. Toliau pasipila spyrių virtinė į pilvą. Po kiek laiko žmogysta nurimsta, atsikvepia, susitvarko rūbus. Dar pritupia akimirkai prie mano krauju paplūdusio veido.
-Žinok, vieną dieną tu man dar padėkosi, - pasako. 

2017 m. gruodžio 10 d., sekmadienis

Aristokratiška prabanga

Rašyti popierinius atvirukus švenčių proga - tai aristokratiška prabanga, kalbam su Rūta. Tam reikia laiko. Laiko pirkti, o vėliau nešti į pašto skyrių atviruką, laiko jį rašyti, laiko prieš tai pagalvoti apie kiekvieną adresatą individualiai, kad tekstas atviruke būtų asmeniškas ir paliestų. 

Prieš didžiąsias šventes jau trečius ar ketvirtus metus artimiems ir mane įkvėpusiems žmonėms, kuriems jaučiu dėkingumą, rašau popierinius sveikinimus. Mėgaujuosi pačiu rašymo procesu ir negalvoju, ką gausiu atgalios. Nesavanaudiškos mintys išlaisvina nuo pragmatiškumo, kuriuo buvau maitinta tris kartus dienoje. Užplūsta ramybės, tvarkos, net kažkoks teisingumo jausmas, kad taip ir turi būti su žmonėmis.

Šįmet mano adresatų sąrašas prasiplėtė. Išdrįsau nusiųsti atvirukus tiems, kurių asmeniškai akis į akį net nepažįstu. Atsirado naujų bičiulių, nes užmezgiau daugiau pažinčių su kuriančiais žmonėmis šiais metais. Kaip smagu kalbėti ta pačia kalba, kai pagalvoji. Todėl poetus ir poetes, rašytojus ir rašytojas švenčių proga sveikinti popieriniu būdu išties žavu. Veik profesinė komunikacija. Feisbukuose, mesendžeriuose, sms žinutėse sveikinimai praradę popieriniams laiškams būdingą jusliškumą - jo nepačiupinėsi, nepauostysi, t.y. elektroninis sveikinimas mažiau jaudinantis. Galop, visi tie el. laiškai pasimeta nesibaigiančiuose archyvuose, kuriuose pats velnias nusisuktų sprandą.

O man visada patiko daryti siurprizus. Taip sudeginau kilimą, nes žvakių vaškas tąkart iš metalinių formelių išsiliejo. Esu gerą pusvalandį pratūnojusi dėžėje - buvau pati dovana. Ir dar daug visokių keistų dalykų iškrėčiau. Žinau, kad tarp nuolatinių sąskaitų, nepageidaujamų reklamų ir retų laikraščių bei žurnalų vokas su sveikinimu yra tikra gera staigmena.

Kalėdinių atvirukų vajų skelbiu sėkmingai pradėtą!

2017 m. lapkričio 28 d., antradienis

NEtaisyklinga NEnaudotina NEcenzūrinė












Poems After Sex*
Poems After Sex*
Poems After Sex*
Poems After Sex*
Poems After Sex*
Poems After Sex*
Poems After Sex*
Poems After Sex*
Poems After Sex*
Romain Gary
Romain Gary
Poems After Sex*
Poems After Sex*
Beribystė
Viens
Įsileidu
Rods
Vėloka
Tašes
Pizos
Kedų
Timbaluos
Lady 
Grieko
Gelia
Tvinksniu
Žiurknuodžiai
Tručus
Tručiju
Šiandie
Šposą
Šniūru
Biški
Maladiec
Do
Do
Sklepą
Koncervas
Masino
Granštą
Babą
Benkartu
Benkartu
Sveikamarija
Sveikamarija
Sveikamarija
Benkartu
Mauduolė
Šviežus
Vypteli
Pisli
Pisli
Bepapė
Ančiasnapė
Snapė
Keturakė
Queen
No
Blyn
NEprarask
NEpamesk
NEįklimk
parveŠk
IŠgyvenau
IŠvadas
SumaiŠyti
Karvamilžį
Bardakas
Šiandie
Šiandie
Bardakas
Siaubiakas
Šlakbaumo
Šlagbaumo
Feisbuke
Negurmanė
Gėjišką
Lady
Poems
After
Sex
Cigarettes
After
Sex
Woman
Sitting
In
Red
Armchair
Kūlgrinda
Kūlgrindų
Gudrumukais

2017 m. lapkričio 4 d., šeštadienis

Sondros Simanos EINANTIS KALNAS apžvalga / Įlįsti kitam į galvą

            I.                    
Aš noriu įlįsti į tavo galvą, - lygtais taip sakau knygos "Einantis kalnas" autorei Sondrai. Matau, šitai jos neišgąsdina. Sako, lįsk. Vėliau sakau, ar jauti, kaip vakarais kirba tavo smegenų dėžutė, ar jauti kutenimą? Jei taip, žinokis, aš landžioju po galvą, nes skaitau tavo parašytą knygą.

            II.                 
Knygos viršelyje keramikinė moteris. Tokia didžiulė, lygiašonė, išsiplėtusi į visus kraštus, kaip kalnas. Ta moteris iriasi per miesto miglą, tolumoje švyti išsilieję ilgesingi miesto žiburėliai. Pats knygos viršelis kviečia į šviesą ieškoti asmenybės horizontuose pakraščių, o aš pridurčiau - ieškoti žmogaus seklumų.

"Einantis kalnas" - tai knyga apie žmogiškąją seklumą, apie priklausomybę nuo žmonių. Tai istorija apie Joniją, besivaduojančią iš pervertintos draugystės. 

Knygą sudaro trys skyriai: Apie Emą tempo rubato, Atstumtoji ir Einantis kalnas. 


III.              
Pirmajame skyriuje šviesiais tonais tapomas Jonijos draugės Emos charakteris. Emos jaunystė. Emos meilės vitražistui Antanui istorija sublizga ryškiausiomis spalvomis. Autorė Emą išryškina kitų knygos herojų sąskaita. Jei Emos senelė yra valdinga, Emos dėdė pasalūnas, Emos mama alkoholikė, jei Emos mylimasis gana žmogiška persona, tai pati Ema mažne antžmogiška. Ji svajinga slapta laisvės siekianti violančelininkė. Ji tyli, rami - kaip iš lietuviško serialo "Moterys meluoja geriau". Kameros centre stovi Jurgitos Jurkutės-Širvaitės įkūnyta mergina nutampytu megztiniu, tokia trapi it močiutės porcelianinė vazelė. Romano pradžioje tokia yra Ema - gėrio įsikūnijimas, draskomas nepalankių aplinkybių.

Pirmoje dalyje autorė linijiniu būdu vysto istoriją, kai kur įterpia Jonijos įspūdžius iš kažkur po kažko. Kuomet skaitytojas susikoncentruoja į Emos istoriją, Jonijos „įsikišimai“  ima po truputį erzinti. Pričiom ta Jonija, pagalvodavau ne kartą. Ko ji kišasi, mums įdomu Ema. Dabar klausomės Emos. Mes dabar žiūrime į Emą.

IV.              
Atstumtoji Jonija „pasiaiškina“ antroje dalyje. Kamera pasukama į ją, staiga priminusią "Ei, aš čia irgi esu." Jonija pasakoja apie paauglystėje išgyventą atstūmimą, kuomet geriausia draugė tylomis nuo jos atsiribojo. O mergaitei, kuri matyt turėjo ekspresijos sunkumų, tai tik skatino toliau lindėti savyje. Jonija dabar jau suaugusi, ji laimingas žmogus. Tik nutiko taip, kad tas laimingas suaugęs žmogus staiga su kitu žmogumi (šiuo atžvilgiu Ema) atkartoja tą patį scenarijų: susipažinimas, prisirišimas, persiliejimas, nesutapimas, atitrūkimas, paleidimas. 

V.                 
Einantis kalnas dalyje kalbama apie Jonijos atitrūkimą nuo Emos, o labiausiai apie paleidimą. Užsimenama probėgšmais ir apie nesutarimą. Lengva pasakoti, ar ne? Nesutiko charakteriai ir visi į savo puses!  O kas, jeigu žiauriai pyksti? O kas, jei ta pykčio šaknis siekia tavo asmenybės pamatą? O kas, jei tavo pamatas, traukiantis nuo žmogaus, kliba?

Paleidžia Jonija Emą per gimdymą. Vaiko gimimas gana detaliai aprašytas. Palatoje, kurioje sąrėmių apimta Jonija, viskas įgauna perkeltinę prasmę. Pavyzdžiui, akušerės prijuostė su užrašu "Švari". Begimdydama Jonija svyruoja ar ji yra švari, ar jos širdis švari, ar jos vidus yra švarus nuo pykčio ir nuoskaudos draugei.

Kartu su Jonija gimdžiau paskutinę naktį, kuomet šalia snaudė mano vyrai, o aš neatplėšdama akių nuo puslapių sakiau, turiu būtinai pabaigti knygą. Kaip ir gimdyvę, taip ir mane, po visko apėmė palengvėjimas. Jonija pagimdo mergaitę, švari ji tampa ir nuo pykčio/nuoskaudos Emai.

VI.              
Jonija ir Ema – dvi draugės, vienai jų ši draugystė be galo reikšminga. Labiausiai tinka žodis persiliejusi. Jonija yra persiliejusi su Ema. Tai ne šiaip bičiulystė, tai priklausomybė nuo konkretaus bendravimo su žmogumi, kuris nėra tavo antroji pusė. Romano struktūroje įžvelgiau analogiją. Eina dvi draugės gatve, rodos, be paliovos kalba. Kuomet įsižiūri iš arčiau, matai, kad daugiau kalba pirmoji, ji dominuoja. Taip dažnai būna, mat ekspresyvūs žmonės traukia intravertus. Ta greta pasilieka šešėlyje, pasidaro tokia neįdomi (štai kodėl Jonijos „pastabos“, pateiktos pirmoje dalyje kursyvu, ima pakyrėti), (I  romano dalis). Vėliau, antrajai, kaip ir kiekvienai žmogiškajai būtybei, sukirba poreikis irgi BŪTI (II romano dalis). Nustelbtoji aiškiai pajunta savo asmenybę šalia žmogaus, kuriam ji tarsi buvo užpildas, papildomas kamšalas iki šiol (III romano dalis). Draugės išsiskiria, pasukdamos į skirtingas gatves.

Įspūdingiausia finalinė scena (ji nėra pačiame knygos gale, bet ji kalba apie veiksmų sekos pabaigą), kurioje Ema lanko Joniją ir jos naujagimę ligoninėje. Jonija kaip naujai gimusi, ji naujai pamato savo draugę Emą. Kaip tyčia, šioji pasikeitusi šukuoseną, jos veido bruožai kažkaip išsitrynę, plaukų spalva jai visai netinka. Pyktis sumišęs su nuoskauda ir draugės išblankę veido bruožai trinasi iš Jonijos sąmonės. Ema yra paleidžiama, nors ir vis tiek pateisinama (skaitytojau, numanyk, kokiame tragizme gyvena Ema, nes autorė toliau nedetalizuoja kaip, kodėl jos gyvenimas toks sudėtingas). Pabaigos žinutė tokia, kad kiekvienas, net ir blogiausias žmogus, turi svarių priežasčių tokiu būti ir taip elgtis.

VII.           
Įlindau į tavo galvą, Sondra. Ar jauti kutenimą smegenų dėžutėje? Jei taip, žinokis, kaip ir Jonija persilieti ir aš mėgstu. 



2017 m. lapkričio 1 d., trečiadienis

Vėlinės

Už manęs stovi eilės
Akių blizgančių
Pirštų ieškančių
Šaknis įleidusių
Stovi amžinybėje
Tamsoje
Nuskendę žemėje
Prieš mane stovi eilės
Dar nepramerktų akių
Neištiestų delnų
Stovi ant debesies
Į žemę žiūri
Nekantriai laukia savo eilės
Aš stoviu ant žemės
Nešu ugnies auką
Eilėms prieš mane

2017 m. spalio 25 d., trečiadienis

sutikus velnią


Autorė
neapgausi manęs, velnie!
neapgausi
suk uodegą, kaip tik nori
baltais dantimis caksėk
į akis tiesiai žiūrėk
neapgausi
žilė galvon
velnias uodegon
neapgausi
skandink mane mariose žodžių
sodriu balsu migdyk
neapgausi
torsas, raumenys iššokę
plaukuotos rankos
barzda juoda kaip smala
ach, neapgausi
vos tik eis
minsi koją
uodega rankas užriši
monologais burną užkimši
neapgausi, velnie, juk sakiau
blakstienos riestos, akys žvitrios blizga
rudakiai - melagiai
neapgausi, pasakiau
velnie, žinau
sėklą į kairę, į dešinę išdalinai
daug mergelių apgavai
lelijėlių sudraskei
širdys krauju putojas
lopšiuose vaikai nemiega
velnie, mačiau
daug tu suviliojai
verkia per naktis mergelės
paliktos, apmautos
bet manęs tu neapgausi

velnie, aš pati esu ragana

2017 m. spalio 24 d., antradienis

Lėktuvai

Žinai, kodėl lėktuvai taip sunkiai kyla nuo žemės?
Taip sunkiai atsiplėšia?
Lėktuvai sunkūs ne nuo žmoniu, daiktų, lagaminų...
nes daugiausia lėktuvai skraidina vilties.
Kiek ten daug vilties.

Žiūrėk, sakau savo vaikui,
Žiūrėk į dangų, a lėktuvą matai?
Tas šypsos, sutinka.
Su tokiu mes skrisim į Škotiją,-
sakiau savo vaikui.
Su tokiu lėktuvu mes ir parskridom.