2017 m. sausio 22 d., sekmadienis

Pamišęs sekmadienis

Nuo kada nemandagumas yra kultūra. O gal šitai visai kas kita, gal nemandagumas tėra kultūros stoka. Gal nemandagumas nieko didaus ir gilaus nemaskuoja. O jeigu viskas kur kas paprasčiau, jei tai tik homo sovieticus... – sukasi galvoje.

Mes pažįstami? – Parašė.
Jei pasakyčiau tiesmukai, nuskambėtų per daug kvailai, - pagalvojau. – Negaliu jam parašyti, kad aš mačiau jo lytį, o jo paties gal nelabai tepažįstu. Tiesiog, čia suveikė senas kaip pasaulis, kaip gyvybė, mano patelės sindromas. Tiesiog spektaklio metu aktoriai buvo apynuogiai. Rimtai, viskas ten matės. Man šitai paliko tokį įspūdį. Pasirodo, galima būti nuogam ir tai gali būti menas... Tai susiradau per Fecebook juos visus ir į draugus pasikviečiau.
Mes pažįstami? – Klausia prieš priimdamas į draugus.
Esu teatro gerbėja... – susilydau, juk man patiko.

Daiva Čepauskaitė šypsosi nuo plonytės knygutės. Sako, kad poeziją kuria tik tada, kai pagauna įkvėpimas, kad galėtų sudėti eilėraštį tiesiog mechaniškai, bet tai nebūtų iš tiesų tikra. Taip ji saugo poeziją nuo poezijos infliacijos, į rinką neleisdama ne tikrų eilėraščių...

Renta Karvelis 
Ne poetas, tik ligonis,
ne medus, tik seilių skonis,
ne dangus, tik dangtis puodo,
nesimato, tik atrodo,
nesigirdi, tik ataidi,
ir neperplaukė – išbraidė,
tik papjovė – nenukovė,
ne ranka, tiktai rankovė,
nebaisu, tik nieko naujo,
ne glėbys, tik porą saujų,
ir ne kelias, o tik ratas,
ne taupyklė – bankomatas,
ir ne potvynis – šlapimas,
ne nelaimė – sutapimas,
ne didysis – didmeninis,
ne skaitytas – skaitmeninis,
ir ne žodis – tik žokėjus,
ne atradus – įtikėjus,
ir ne žvėrys, o tik pelės,
ne eilėraštis – grybelis (D. Čepauskaitė)

„Vis dar tikiuosi, vis dar laukiu, kamuojuosi tikėdamasis, jog visa tai – čia pat, reikia tik sužinoti formulę, kelią, vietą. Kiek nusivylimų ir kartėlio slypi iliuzijoj, visiškai gali suprasti tik labai seni svajotojai. Stebuklingos paslapties nuojauta niekada nesiliovė manęs persekiojusi, aš visad žingsniavau per žemę taip, lyg eičiau per užkastą lobį.“ – Romain Gary „Aušros pažadas“.


Sekmadienis tarsi sudužęs veidrodis, o aš mandagiai išsisluoksniavusi sėdžiu ant savo balto krėslo lenktu ranktūriu. Maigau apdulkėjusius kompiuterio klavišus ir žodžiais tarsi lipnia juostele tas duženas bandau į vientisą „daiktą“ sulipdyti. 

2017 m. sausio 15 d., sekmadienis

Skausmo slenkstis ir Apeirono teatras

Egzistuoja dvi žmonių grupės: mėgstantys spaudyti spuogus ir negalintys to daryti. Priklausau pirmajai grupei, sadomazochistų. Mes vietoj tik/vien buko skausmo patiriam neapsakomą malonumą spaudydami pūlingus savo ar kitų spuogus, inkštirus ar nedideles votis, kurias savuose vadinu tiesiog skauduliais. Negalim sulaukti kuomet tas spuogelytis „susirps“ it braškė lysvėj. Mėgstu spaudyti spuogus, mano tėvas taip pat mėgsta ir visa jo familija ant to užmirusi. Vaikštom nususę, nes jei nerandam kam kitam spuogus traiškyti, spaudom sau.

Kita grupė – nespaudantys spuogų žmonės. Jie egzistuoja su baltuojančiu spuogu ant veido ir jo nepastebės, neužkabins. „Galop, kai reikės persprogs,“- mąsto. Jie supranta, kad daug kas gyvenime nutinka savaime. Natūrali savieiga be įsikišimo.

Neapkenčiu švelnių mano meilės bandymų išspausti maniškį spuogą, prie kurio neprieinu, mat fiziologija neleidžia. Jis knibinėja mano nugaroje išdygusį spuogelį, bijodamas suskaudinti. Nustumiu lauk jo nieko blogo nenorinčias rankas ir bandau pati kaip nors susisukti ir tą vos subrendusį spuogą ištrėkšti lauk.

Labiausiai kirbina ta akimirka, su nekantrumu laukiu, kuomet pro plonytį epidermio sluoksnį išsiveržia balta tiršta mano pačios masė, kuri biologiškai gelbėjo organizmą nuo tolesnio užsikrėtimo. Atlikusi funkciją ji natūraliai išstumiama iš organizmo, praplyšus odai. Kartais „išsivaikščioja“ ir dingsta taip neprasprogus. Tik aš šito neleidžiu – spaudžiu visada. Buvo kartų, kai „užrožiju“. Pasklidusi infekcija toliau priverčia net susirūpinti. Jei pasiseka, užauga dar didesnis spuogas, jei pasiseka mažiau, reikia vaistų arba net pjauti darinį, su kuriuo pats organizmas jau nebesusitvarko.

Kai susirandu taikinį, tą spuogelytį, pasimatuoju kur reikia dėti pirštus, kad spaustųsi geriausiai. Taikau taip padėti pirštus, kad skaudėtų mažiausiai. Kad skausmas kiltų nuo užsikrėtusios vietos, o ne nuo ilgų nagų.

-          Ai, skauda, - vyras aikteli. - Tu su nagais spaudi, o ne su pirštų pagalvėlėm!

Jis manimi nepasitiki. Galvoja, kad aš šitaip specialiai jį skaudinu. Bet juk ne tai svarbiausia, ne skausmas. Svarbiausia ištrėkšti lauk mūsų pačių jau nebereikalingą dalelę. Kai spaudi sau, skausmo slenkstį lengva surasti. Tiesiog iškenti arba jau nebe. Kai nebe, pirštus dedi kažkur kitur. Kai spaudi kitam, nejauti, nes tai ne tavo skausmo slenkstis - riba iki kiek dar įmanoma iškęsti savo paties fizinį skausmą. (Autoavarijoje pakliuvęs neblaivus asmuo turi didesnę tikimybę išgyventi nei blaivus, mat dėl psichotropinių medžiagų poveikio pirmojo skausmo iškentimo riba „prasitrina“.)

Užtat man patinka sau pačiai spaudyti skaudulius. Realius, iššokusius ant kūno, ir dvasinius skaudulius. Dėl to, matyt, neseniai bičiulė garsiai įvardijo, kad mano gyvenimo būdas akivaizdžiai sudėtingas. Niekas nesako, kad dvasios skauduliai yra mažiau fiziškai skausmingesni nei tie, betrykštantys baltais pūliais, matomi plika akimi. Armija piliečių vaikšto susisukę nuo dvasios skausmo, įsismelkusio jau net į fizinius kaulus, nusėdusios veide akmeninėmis nelaimingųjų minomis. Visiems mažiau ar daugiau skauda, bet nedaug kas imasi tų savo skaudulių judinti, jų spaudyti. Laukia. Savaime. Savaime ateina tik mirtis. Užmarštis. Iki šiol mačiau daugiau besibaiminančių, daugiau mindžikuojančių, daugiau  stabdančių dvasios skaudulių spaudimą.

-          Kam šito reikia? Kam keli tokius kvailus klausimus? Mes apie tai nemąstom...

Ir juokas. Skardus tų apėjusių skauduliais. Matau juos ne akimis, ne ant kūno, o ant sielos.

Vakar pirmąkart apsilankiau Apeirono teatre (Klaipėdoje, Turgaus g. 16). Žiūrėjau spektaklį NEKROZĖ.

Nuo pat pirmos spektaklio sekundės pajutau du pirštus kietai nusileidusius ant mano sielos skaudulio. Toj vietoj, kurią linkstu kasdienoje pamiršti. Nuo pat pirmos sekundės, kol ieškojausi vietos prisėsti, o aktoriai jau vaidino, jutau malonų kylantį skausmą. Sadomazochistiška. Įsikniaubusi į palto atlapus, sustingusi stebėjau vaizdą. Lakstančius, dingstančius stalo skylėje aktorius.

Mano sumišimas.
Skausmo slenkstis, atveriantis dvasios seklumas.
Vėl nuostaba save iš šono pamačius, vėl sugriovus savo pačios vidinį autoportretą.
Klausimai, griūvantys kaskadomis ant mano žilti ėmusio pakaušio... vėl.

Sėdu mėlyna suknele vėliau prie to paties stalo, iš kurio lindo ir dingo aktorių ketveriukė, prie kurio buvo šaudoma,
valgoma,
mylimasi,
gąsdinama,
keikiamasi,
meilikaujama,
meluojama.

Sėdu mėlyna suknele, galantiškai susidėjusi kojas, prie to paties stalo.  Atleisti pirštai pasitraukia ir juntu besiveržiančius lauk savo pačios nematomus, sielos pūlius. Juntu, kad jų daug likę, marios. Maloniai atlėgsta.


Krapštyti savo skaudulius čia visi susirinkę, vaidinę, stebėję, pasilikę po spektaklio prie arbatos ir pokalbio su teatro aktoriais. Idėjinė bendrystė sklandė ore. Štai maistas, kuriuo pageidauju nuo šiol, mielieji, misti!

2017 m. sausio 7 d., šeštadienis

Sufalsifikuotos dešimt senųjų metų minučių pagal RENATĄ KARVELIS

Dviprasmiškas angelas iš Kelvingrove galerijos 2015, Škotija.
Sėdžiu ant senųjų metų krašto lyg ant medinės dėžės ir baladoju kojomis, dunda senieji metai kaip prakiuręs būgnas. Taip jau yra, mandriau neišeina, mąstau apie senuosius, kad tie metai buvę praradimų metai. Praradau artimą žmogų, bet daugiausia praradau tikėjimo savo tiesomis, tiesų tiesomis. Ir dabar nebegaliu ramiai praeiti pro jaunas mergičkas, kvatokles palaidais plaukais. Jos siurbčioja Latte kavą arba pieno kokteilius ir žarstosi gyvenimo tiesomis, nes tikėti kažkuom visada visada reikia.

Vakar garbanota, straina, tvarkingai kampuota kalba palinkusiam jaunuoliui. Tas įsisiautęs į kiek per didelius išeiginius marškinius, virtusius kasdienine darbo apranga (nes juk rimti žmonės rimtai ir atrodo, maksimum dvi, trys spalvos visam garderobe):

      - Žinai, kai pažiūriu į savo kambariokes.

Ji tvarkingai kalba, negestikuliuoja, nemimikuoja kaip pašėlus it portugalė. Kalba ir juda tie du mėsingi brūkšniukai veide – lūpos.

  - Jos sau mėgaujas visokiais Havajais, keliauja, - trumpam nutyli ir rėžia pašnekovui. – Bet kas iš to, aš mokausi, siekiu karjeros, dirbu visam pasaulyje žinomoje firmoje, kai jos restoranuose vadybininkėmis tedirba... Žinai, kai pasvarstai, neverta taip... Havajai juk niekur nepradings.

Vaikinas geria iš jos viską, perlinkęs per mažytį bistro staliuką, kai ši sėdi ir, rodos, gyvumą gali pastebėti tik iš judinamų lūpų ir besikilnojančios seklios krūtinės.

Tokie ir mano metai. Aš buvau ta – Havajais besimėgaujanti kambariokė.  Nes juk gyvenimas yra čia dabar, tai dabar ir reikia gyventi! Taip mąsčiau ir taip veikiau. O dabar, nusikvatoju, norėčiau būti anos vietoje. Tos svarbios, tvarkingos, suriktuotos merginos vietoje.

Mano ausys girdi ir akys mato, mano siela jaučia, ji kaip pašėlus portugalė, tik nesirodo. O ant popieriaus saugu ir gal visai verta. Popierius kaip Havajų paplūdimių smėlis. Jame juk visko gali nutikti, tai baisiai tikėtina.

Mano metai buvo praradimų metai. Aš sėdžiu ant senųjų metų krašto ir baladoju į juos kojomis. Metai skamba kaip prakiuręs būgnas. Metai skamba kaip tuščiaviduris stabas. Aš smarkiau imu baladoti kojomis ir prakiurdau metų stabą. Nesustoju ir toliau baladoju kulnimis, skylė plečias ir pasirodo metų vidus. Jis tuščias, matyt, perpuvęs kaip senų ir garbinamų medžių kamienai, supuvus, sutręšus medžio šerdis staiga atsiveria.

Šaukia:

-         Ar matot, ar matot, kas jūsų dievas?

Kryžiuočiai skaldo pagonių dievą, prie kurio vaidilutės ir vaidilos ištisus amžius meldės, prašė dangaus ir žemės dievų paguodos, paramos ir palaiminimo.

-          Ar matot, kas iš jūsų dievo beliko?

    Ordino vyrai kvatojasi, versdami perpuvusį stabą priešais pagonių akis. Trypia ir spardo sutręšusias medžio nuoplaišas. Šimtakojai ir gyvatės išsiverčia iš stabo vidaus, sprunka, apakinti šviesos, kurios nesyk nematė.

-          Štai jūsų dievas, - šaukia kryžiuočiai statydami stabo vietoje kryžių su nukryžiuotuoju. – Dabar į jį tikėsit!

2017 m. sausio 4 d., trečiadienis

2016 metais perskaitytų knygų sąrašas

Autorė Edinburgo zoologijos sode 2015, Škotija.
1.)    Vladimir Nabokov „Žvelk į arlekinus“ 1974;
Šitas autorius mane labiausiai sužavėjo "Lolita", tad nutariau panagrinėti daugiau jo kūrinių. "Žvelk į arlekinus" Lolitos tematika šiek tiek atsikartoja.

2.)    Honore de Balzac „Trisdišimties metų moteris“;
Anų metų aristokratų meilės kuriozai, moters vidiniai išgyvenimai - gana įdomu palyginti su dabartiniu meilės ir garbės supratimu.

3.)    Michelle Gable „Butas Paryžiuje“ 2014;
Istorija "dirgina", mat paremta tikrais faktais. Toks butas tikrai egzistavo. Nors istorija prifarširuota romantinių elementų, gana netikėtai pasibaigia pabaigoje.

4.)    Mykalojus Vilutis „Tortas“ 2009;
Autorius yra žinoma grafikas. Knyga iliustruota jo paties darbais, kurie paliko smagų atradimo pojūtį. Laukiu dabar rašomos jo naujos knygos apie šiuolaikinį meną.

5.)    Sandra Bernotaitė „Katė, kurios reikėjo“ 2013;
Šis kūrinys nagrinėja savasties ieškojimus šviežios nepriklausomybės laikotarpiu, kas esu aš su ir be praeities, nusidriekiančios į sovietinius metus. Manau, kad visi turėtų to savęs paklausti, mat kaip ir tas Žaliojo tilto skulptūras, esam linkę pamesti praeitį, lyg jos nebuvę.

6.)    Paulina Pukytė „Bedalis ir labdarys“ 2014;
Kūrinys masino tematika bei forma. Yra pastatytas net spektaklis šio kūrinio pagrindu. 

7.)    Romualdas Granauskas „Šventųjų gyvenimai“ 2013;
Kaip gyvenimo sovietiniu laikotarpiu tie, kurie "neprisitaikė". Štai atsakymas - dori išmiršta natūraliai ir nelabai.

8.)    Jeanette Winterson „Apelsinai – ne vieninteliai vaisiai“ 1985;
Susipažinimas su "specializuota" literatūra įvyko dar Glazge, kai nusileidau į Modernaus meno muziejaus biblioteką. Juokinga, pradžioje priėjusi prie spalvingos priekyje pastatytos lentynos, pamaniau, kad kažkokios knygos iliustracija baisiai dviprasmiška, gali pamanyti, kad vienas vyras apsižergęs kitą. "Nu, tie menininkai ir provokuoja, prigalvoja." - šyptelėjau ir jau mintyse pasakojau savo meilei apie šį atradimą. Skaitau toliau: "Kam būti laimingam, jei gal būti normalus". Tai žinoma, mąstau ir net su griausmingu pykčiu, atkertu (mintyse): "Žinoma, visi tik ir bijo laimingų. Jie bijo mūsų!!!". Taip staiga prie tos lentynos aš tapau judėjimo už lygias homoseksualių žmonių teises dalyve, mat visos šios knygos buvo sukrautos pagal tematiką. Tos knygos buvo skirtos mažumoms, nors pati autorė kažkuriam interviu pasisakė, kad knygos negali būti skirstomos pagal tai, kas jas parašė.

9.)    Andre Eivaitė „Valstybės tarnautojos dienoraštis“ 2016;
Pasirodo prisipjaudžiau į šulinį, mat galvojau, kad man tokio dienoraščio niekad neteks rašyti. Pasirodo teks. Chi, chi, chi...

10.)  Ugnė Barauskaitė „Vieno žmogaus bohema“ 2016;
Rašiau anksčiau: 

11.)   Vilis Normanas „Beprotnamis“ 2011;
Puikiausias pavyzdys, kaip nereikia pykti. Čia amžinatilsi autorius mane mokina, kaip nereikia aprašyti pykčio, mat perskaičius šį jos darbą iš gausaus Vilio sąrašo, tegalėjau pykti ant jo paties. Kūrinį reiktų vertinti labiau kaip dokumentą, aš taip ir dariau. 

12.)   Virginia Woolf „Ponia Dolovėj“;
Kūrinį reikėjo perskaityti, norint pasiruožti rašymo kursams, tad suritinau labai nekramčius. Prisimenu, kad intriguojantis autorės esmės pateikimas - pasakojo klajojimas Londono gatvėmis.

13.)    Sandra Bernotaitė „ Laisvojo rašymo elementai“ 2016;
Glausta metodinė knyga rašantiems. Daug atsakymų. Reiks dar skaityti, nes negalima išmokti patyrimo. 

14.)   Audronė Urbonaitė „Posūkyje – neišlėk“ 2005;
Tai pirmoji žurnalistės knyga. Buvo įdomu patirti, kaip ji aprašo tas tematikas, kurios ir mane traukia. Tikrai tekste jaučiama tai, kad ji rašo, kad yra žodžių žmogus. Sukalta. nors galbūt gilių esmių neieškoma. 

15.)   Alice Miler „Kūno maištas“;
Vis dėl to, reikia pykti. Pirmiau išsiaiškinkime, dėl ko pykstame. Atradimas ir man, požiūris (kurį beje sunkiai sociumas priima), kad visada ir visomis aplinkybėmis privaloma pagarba gimdytojams tėra išmislas, kuris žlugdo žmogaus sielą, jei iš tiesų nėra dėl ko gerbti žmogaus, o jis prieš savo pagaminto mažo ir negalinčio apsiginti žmogučio akis kuria apie save didvyrio epopėją. Kaip sako afrikiečių patarlė: Tiesą sakantis neturi draugų. Autorės idėjos ilgą laiką buvo tiesiog atmetamos. 

16.)   Mindaugas Jonas Urbonas „Dvasių urna“ 2016;
Pirmos knygos 2016 laimėtojos kūrybos rinkinys. Šiame konkurse ir aš dalyvavau, tad teoriškai buvau šio autoriaus konkurentė. Jis buvo vertas laimėti (kol kas!).

17.)   Austin Kleon „Vok kaip menininkas“;
Trumpos, smagios taisyklės prieš pradedant didžiojo menininko kelią.

18.)   Sandra Bernotaite „Dionizo barzda“ 2015;
Rašiau anksčiau:


19.)   Valdas Papievis „Odilė arba oro uostų vienatvė“ 2015.
Pasiskaninimas metų pabaigai. V. Papievis sužavėjo tuom lengvumu, nors kūrinio tematika gana nemaloni - senatvė, mirtis, išėjimas. Už šį kūrinį neseniai autorius buvo apdovanotas Nacionaline meno ir kultūros premija.

KITIEMS METAMS vėl krūvelė sukrauta pasienyje. 

Tos knygos tarpe save konkuruoja. Vienas nustumiu į šalį, griebiu kitas, šįmet irgi ne visas pradėtas užbaigiau skaityti. Pasižadėjau jau nieko nebepirkti, nes truputėlį nelogiška, kaip algos negaunantis žmogus gali sau tiek išlaidų literatūrai turėti. 
Žiūriu ir vaikas visas į mane darosi. Net pajuokavome, kad žvejybos leidiniai išsilaiko iš sūnaus pirkimo manijos.