2017 m. kovo 8 d., trečiadienis

Laiškas – knygos aptarimas: Romain Gary AUŠROS PAŽADAS

Romain Gary
Kai vis primindavai AUŠROS PAŽADĄ antrą ar trečią kartą, viduje kilo pasipriešinimas raginimui ir tuo pačiu elementarus poreikis žinoti tai, ką žinai tu ir Aušra. Judvi abidvi buvot skaičiusios Romain Gary autobiografinį romaną. Tu prisiminei autoriaus motinos neapsakomas pastangas rasti sūnuje užslėptus menininko talentus, jo paties nesuskaičiuojamas rašymo valandas, pakol jis ėmė ir parašė kažką genialaus, o Aušra - tą pjaustomą ir valgomą kaliošą.
O, kaip norėčiau pastovėti greta namo, kuriame Romain augo, kurio gyventojus autoriaus motina prajuokino savo pareiškimais apie didingą sūnaus ateitį, kurio kiemo malkų stirtoje slėpėsi ir jau būdamas vaikas ketino pribaigti savo gyvenimą. (Vilnius netoli, J. Basanavičiaus gatvę rasiu. Ir tą namą rasiu, jis juk pažymėtas iškilminga lenta.)
Knygą pribaigiau šiandie paryčiais.
Tu negalėjai patikėti, kai pasakiau, kad R. Gary galop būdamas 66 metų vis dėl to pats save pribaigė. Taip, taip... išgyvenęs visas ligas, visus kraustymusis, kovos lauke, tiksliau kovos padangėje likęs gyvas, neužmuštas džiunglėse, išvengęs tikslesnių kulkų, išsikapanojęs iš mirties patalo, jis vis dėl to pats nusižudė...
Kažkaip pragaištingai nuskamba jojo citata, kurią besibaigiant puslapiams pasižymėjau: „Tikras menininkas nesileidžia nugalimas savo medžiagos, jis stengiasi perduoti savo įkvėpimą žaliavai, mėgina suteikti magmai formą, prasmę, išraišką.“
Apie tai dažnai svarstau: ar žmonių gyvenimai tėra tik patirtis, ta medžiaga, kurią vėliau panaudosi kūriniui? Pakol patiri, įsijauti ir negali matyti ano patyrimo kulminacijos, pabaigos taško. Lyg baigtųsi koks filmas, beregint prasideda kitas, net subtitrai „nenubėga“... Tada vienas filmas po kito, nebelieka laiko atsikvėpti. Štai senatvė ir the end, kaniec, fin... medžiaga nugali menininką.
Po Romain knygos ėmiau stabtelėti ir vis dažniau savęs paklausti: mano gyvenimas – medžiaga? Ar aš pati tampu kažkieno medžiaga? Stebiu ar stebima? Esu įvykių sūkuryje ar nuošaliau, išlaikiusi
pagarbų stebėtojo atstumą?
Būk tikra, Romain mirtis tokia pati iškilminga kaip ir jo visas gyvenimas. Greta lavono rado priešmirtinį laišką, kuriame jis pirmiau paneigė, kad savižudybė yra kažkuo susijusi su jo žmona ir vaiko(-ų) motina Jean Seberg. O antra, jis prisipažino buvęs Emile Ajar. Tuo slapyvardžiu Romain juk laimėjo antrą Goncourt premiją, apie kurią tu susižavėjimu man kartojai prie mūsiško literatų stalelio.
Žinai, galbūt jam viskas tąnakt susirodė logiška, suvokiama ir, be abejo, pateisinama: pasiekus savo „lubas“, nebėra kur daugiau bekilti... Nors radau ir priešingą versiją. Atseit, R. Gary kamavosi depresija ar kažkuo kitu, užkrėtusiu jo dvasią po to, kuomet Jean Seberg nusižudė, prieš tai Romain išdavusi su Clinte Eastwood.
Kaip egzotiška, mat Romain pakvietė Clint į dvikovą dėl garbės. Bet Holivudo garbės ir orumo kodeksas skiriasi nuo to, kurio buvo mokytas Romain, mat Clinte dvikovoje taip ir nepasirodė. O galbūt jis dvejojo dėl savo sugebėjimų šaudyti: juk filmuose ginklai netikri.
Kol perskaičiau visą romaną, teko tris kartus eiti į biblioteką ir tris kartus iš naujo pasiimti knygą. Vienu tarpu buvau bemananti kūrinio nebaigti – vienaip ar kitaip, šįmetinis mano skaitymo dakaras su(si)gadino ir nebepavyks pasiekti 2016 metų pasiekimų, bet... bet netyčiom, atsitiktinai filme su Gerard Depardieu du personažai ėmė kalbėti būtent apie Aušros pažadą, apie Romain Gary literatūroje išaukštintą motiną, apie staugimą vilku prie jos kapo. Kadangi netikiu sutapimais, tikiu dėsningumais, tad tą filmo dialogą apie knygą palaikiau akivaizdžia užuomina tęsti skaitymą bet kokia kaina.
Vėl svarstau, kaži ar visi knygą skaitę jaučiasi vienodai, ar visi pamato tuos pačius dalykus? Tu pirmiau matei mamos pastangas, o aš pastebėjau autoriaus kančią, kuri jį prislėgė iki gyvenimo galo mamos norais, svajonėmis, įsivaizdavimais. Ko reikalavo motina, sunku suvokti, ar šitai labiau dėl meilės sau, nes nepamenu, kad Romain būtų rašęs gyvenęs dėl savęs ir dirbęs pirmiau dėl savęs. Dabar jau per vėlu spėlioti, galbūt net morališkai neetiška, tačiau manęs vis nepaleidžia nuojauta, kad didūs dalykai ateina per dar didesnę kančią...
Ir reziumuojant, paleidžiant knygą, dar paskutinį kart pirštų pagalvėlėmis liečiant švelnius knygos puslapius... manyje yra kažko iš Romain Gary.

Renata Karvelis

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą