Praleisti ir pereiti prie pagrindinio turinio

Tylėjimas

Autorės darbas

„Aš tavęs pasiilgau“ - sakyčiau lyg gyvam žmogui.

„Man tavęs tikrai reikia“ - kartočiau, norėdama pasiteisinti.

„Norėčiau atsiprašyti“ - suktųsi galvoje lyg zvimbiantis uodas, tas kuris iš šlapio ir šalto rūsio išsiperėjęs per žiemą, dabar pavasarį ieško plyšio išskristi laukan ir, apakintas kompiuterio ekrano šviesos, zvimbia aplink galvą, manydamas, kad čia langas į Saulę.

Nerašau. Laiko neturiu, o gal laikas – manęs? Nežinau.

Aš klausiu:
-          Kaip jaustis reikia?

Klausiamu žvilgsniu tiriu atsišerpetojusį jo veidą ir mano nuostabai jis nesutrinka. 

Atsako:
-          Atsakymas, kurio mes ieškom, yra tarsi kamštis, o klausimas skylė, kurią norim kuo greičiau užkimšti. Rodos, randi atsakymą ir tuo kamščiu užkimšęs skylę, esi ramus. Lygtais viskas nuo tol aišku tampa. Darosi patogu, kai žinai atsakymą, bet vis tik nereikia bijoti nežinoti. Reikia leistis nešamai klausimų...

Imu rimti. Kaip visada, tam kartui ir aišku, ir ramu, ir šiaip, rodos, visur slypi prasmės, kurios trumpam manei atsivėrusios leidžiasi jomis grožėtis. Tos prasmės buvo tarp mokslininkų, tarp iš pažiūros keistuolių, jų tarpe sėdėjau ir aš – savęs nesuprantanti, besiblaškanti viduje, nejudanti išorėje.

Kvėpavau auditorijos oru, kuriame tvyrojo sudėtingos formuluotės, sklandė hipotezės ir buvo šaudoma išvadomis. Sekundės juodos, kai rodės, kad negaliu savęs su kitais sutapatinti ir sulyginti, kai rodės, kad aš tai netapau mokslininke ir dėl to vis kažkur skauda. O čia visi mokslininkai, įsigilinę į vieną siaurą sritį, daugiausiai žinantys, patys pačiausi. Buvo sakančių, kad tai ne mano kelias ir man nebuvo lemta, kad taip ir turėjo nutikti. Tik, kaip kaimyno užgautas šuo, visada prisiminsiu savo skriaudėjus, visada prisiminsiu savo skaudulius ir vos tik pamačius juos imsiu skalyti. Ėmiau kentėti toje auditorijoje, tarp žmonių, kuriems buvo kitaip, kuriems tai buvo jų kelias. Klausiausi pranešimų apie saulę, žvaigždes, apie gamtos elementus, apie medžius ir dievus... Tirpau, tarpau, tižau, tysau ir lydžiaus. Staiga dingtelėjo – esu ten, kur man ir reikia, kur yra mano vieta.

Vėliau buvau pakviesta pietų. Begeriant kavą, prie mūsų prisijungė viena moteris.
-          Susipažinkite, - sako, mane pietumis vaišinanti dama. – Ši moteris gyvena Havajuose. Ji Kazio Bradūno dukra.

Mano akys išsiplėtė kaip žoliaėdžio, pastebėjusio jo tykančio grobuonies. Koks nustebimas. Ar šitai įmanoma? Nuvažiuoji sostinėn ir pakliūni tarp žmonių, kur idėjos nėra tik oro virpinimas, kur idėjomis paremtas visas jų gyvenimas. Klausiausi Elenos, gaudžiau kiekvieną žodelytį.

-          Tavo pranešimas buvo puikus, - ji kreipėsi į mane.

Gal ir pasakiau „Ačiū“, nebepamenu. Tada jau ne tas terūpėjo. Laukiau, kuomet išgirsiu kažką, kas mane paaugins. Juk maža aplink asmenybių, kurios mane augintų. Aš jų laukiu ir būnu per daug įkyri, taikydamasi pabūti greta. Kartais savęs klausiu, kodėl man šitaip. Juk visada maniau, kad geriausia būti tik tarp stipresnių už save. Pabaigus mokyklą, tas jausmas dingo ir pragaištingai nebegrįžo. O dabar esu tikrai tikrai tarp stipresnių už save. Suvokiau, kad esu laiminga.

„Tylėk“ – šūktelėjo kažkas mano viduje ir aš tylėjau. Tylėjau, klausiausi ir mėgavausi.

Sakau, gal būna toks laikas, kuomet reikia tylėti. Kada reikia leisti slinkti viskam pro šalį, nesierzinant dėl to, kad esi, nors nesupranti kodėl. Taip kiekvieną vakarą užmiegu, atsiprašau savo būsimų romanų ir novelių rinkinių, kad nerašau jų, kad jie juodraščiuose, dienoraščiuose, kad galvoje nejudinami kiūti.

Ir kiekvieną rytą atsiprašau.

Komentarai

Populiarūs šio tinklaraščio įrašai

KULTŪRINGOS REKOMENDACIJOS ŠALTAM SAVAITGALIUI vasario 6-7 d.

  KULTŪRINGOS REKOMENDACIJOS ŠALTAM SAVAITGALIUI, kuris, pasak meteorologų, nusimato . Sumaniau pasidalinti virtualiu ir kokybišku turiniu . Įkvepiančiu ir verčiančiu šioj nykumoj prisiminti žmogišką normalumą būti žmogumi tarp žmonių . • Dokumentinis filmas apie Vėrą Šleivytę, kilusią iš valstiečių ir ambicingai siekusią tapti menininke tarpukario Lietuvoje. https://www.youtube.com/watch?v=opyRwmCTANQ • • Aurimas Švedas kalba apie pseudoistorikus ir pseudoistorijos pavojus, ir skirtumus tarp mokslo ir entuziastingo istorijos interpretavimo. https://www.lrt.lt/.../dziazuojanti-istorija-griaunamoji... • • Skaitiniai. Kai į komiką, pažiūri rimtai - kai komikas tampa kultūrinės žiniasklaidos taikiniu. https://370.diena.lt/.../humoristas-henry-match.../... • • Artūras Sakalauskas prisimena sovietmečio Tauragę. Jo asmeninėje istorijoje nugula laikmečio fonas. Kas ta LAIVE? https://www.lrt.lt/.../gime-ta-pacia-diena-arunas... • • Dokumentinis filmas apie amžizmą. Santykis su senatve, kai

MONOLOGAS PO POKALBIO SU FILOSOFU: kodėl jie vis dar nori perprasti menininkus? [s ą m o n ė s s r a u t a s, 2020 rugsėjo 9 d.]

  po jurgos ivanauskaitės mirties buvo sukurtas dokumentinis filmas, taip dažnai nutinka. filme atsidūrė rašytojos kažkada daryti interviu, visokių video fragmentai iš laidų, iš kelionių, nuotraukos, autorinių tekstų citatos, piešiniai, mat rašytoja buvo ir grafikė. laidos autoriai papildomai klausinėjo žmonių, kad tie papasakotų apie jurgos ivanauskaitės tikrąjį, neafišuotą gyvenimą. reziumuojant filme pasakė, kaip išvadą kokią, kad jurga visą gyvenimą draskėsi, keliavo, kūrė, rašė, darė neįtikėtinus dalykus vien dėl to, kad jai trūko tėvo. kad rašytoja ilgėjosi to vyro savo gyvenime, kuris ją mažytę ant mamos rankų paliko. ir viskas. ir taškas. vienžodžiu, per vieną akademinę valandą suarchyvavo visą rašytojos gyvenimą. suvedė jį į vienintelį tašką, paaiškinimą – ji neturėjo tėvo, ji augo be biologinio tėvo. viskas su ja aišku, supratom, galime įdėti į stalčiuką, nebėr ko gilintis. visus jos gyvenimo paslėpsnius atvėrėme, visas spintas išknisome, visus palovius išžiūrėjome, visas jos

Islandai primena apie Palestiną

  2019 metų Eurovizijos scenoje pasirodė islandus atstovaujanti grupė Hatari . Šie stebino konkurso žiūrovus savo muzikiniu kūriniu, gluminančiu įvaizdžiu ir komunikaciniais gebėjimais. Spaudos atstovai mielai kalbino grupės narius, kurie, rodės, jei neiškritę iš medžio , tai mažų mažiausiai atskridę tiesiai iš kosmoso . Personažai nedingdavo netgi nulipus nuo scenos. Jie kalbėjo apie antikapitalistinę veiklą ir tuo pačiu reklamavo menamos firmos geriamą vandenį. Visa tai lengvai šokiravo, nors Šiaurės šalių atstovai ir taip nevengia stebinti Europos. Tą padarė 2006 metais suomiai, kuomet sunkiojo roko-metalo grupė Lordi užgrojo kitonišką, iš tipinio eurovizinio konteksto iškrentantį, kūrinį Hard Rock Hallelujah . Melomanai tąkart suprato, kūrinys vertingas, o Europa išrinko juos kaip nugalėtojus, nors pradinė reakcija buvo grynas atmetimas: suomiai keitė nusistovėjusius tarptautinio muzikos konkurso dėsnius. Hatari – islandų techno, industrinio pankroko grupė iš Reikjaviko, kuri tu