2017 m. gegužės 30 d., antradienis

Popierinio debiuto atodangos

Poezijos pavasario skaitymai ant Meat lovers stogo, Klaipėda. 2017-05-20

Pasveikino. Pastebėjo anksčiau nei spėjau pasigirti, tuom kažkaip sudrumstė mano didinguosius debiutavimo planus. Pirma žadėjau publikuoti fotografiją, kur aš ir durys su prierašu „Nes įeiti reikia pro duris“.  Tada mano besišypsančios veidas su popieriniu žurnalu, kuriame mano pirmoji popierinė publikacija kultūriniame uostamiesčio leidinyje.

Manęs paklausė: „Kaip jautiesi, Renata Karvelis?“  Žiūrėjau į tą klausimą, lyg man būtų tėškę: „Ar esi laiminga? Juk pasižadėjai, kad būsi!“ Ką turėjau atsakyti: „Jaučiuosi nekaip.“

Beveik nepajutau nieko smagaus, kuomet išvydau savo tekstą internetiniame žurnalo puslapyje. Tokia pati novelė jau kliūtojo pasislėpusi tarp tikrų popieriaus lapų žurnalo viduje kažkur parduotuvių ir spaudos kioskų lentynose. Novelė laukė, kuomet bus perskaityta. Aš laukiau taip pat. Laukiau. Žurnalo tiražas keli tūkstančiai.

Reikėjo visgi atšvęsti tokia proga. Juk Romain Gary, išspausdinęs savo pirmąją publikaciją pasijuto tikru rašytoju esąs. Tarpe tarp pirmo ir antro publikuoto teksto jam užaugo tokie dideli sparnai gyventi, tiek daug polėkio, kad aš dabar pavydėjau autoriui to nežinojimo. Aš tai žinau. Publikacija mažai ką reiškia. Ji juk nepakeis pasaulio sukimosi greičio ar krypties. Aš nežinau, ką ji išvis keičia. Savo mintyse aš seniausiai prirašiusi kalnus novelių, romanų ir kalnus knygų jau išleidus. Savo mintyse aš seniai, o išorėje tik dabar... ima kapsėti pirmieji tekstai. Mano mintyse jų jūros, o išorėje - porą lašų.

Rinkausi šventinį tortą. Smeigsim ir žvakutes, pagalvojau, nors pirmasis išspausdintas tekstas nėra žmogus, kuriam reikėtų jo metus žyminčių žvakelių. Vieną žvakelę ar visas, kurias surasime užsimėčiusias stalčiuje? Vaikas pageidavo šokoladinio torto su papuošimais ant viršaus. Tą dieną ketinau sutikti su visais kitų pasiūlymais, kai esu kažką didaus gavusi, galiu tiek daug atiduoti.

Sterilus prekybcentrio grindinys, į kurį nudelbiau akis eidama, blaivė. Kas, jei man daugiau niekad nepavyks parašyti? Kas, jei neišeis sukurti to ir taip, kaip norėčiau? Kas, jei visad liksiu maža ir neišsilukštenus? Savirealizacijos procesas per lėtas, mąsčiau. Kas, jei mano kūryba tėra savigaila, saviplaka, tik melancholiški keverzojimai prieš naktį?

Tada pastebėjau palenktus vyno butelio kaklelius. Visi jie stovėjo alkoholio lentynoje tvarkingai suriktuoti, kaip kokie kareiviai rikiuotėje. Ir visi palinkę į vieną pusę. Aišku, prisiminiau kreivų kaklelių priešistorę. Kažkokiam vadui, valdovui, generolui ar karaliui prireikė, kad net pilstomi vyno buteliai prie stalo atiduotų jam pagarbą. Vyndariai nuo to laiko „suktelėjo“ butelių kaklelius, o šie dabar pagarbą atiduoda kiekvienam nusipirkusiam vyno parduotuvėje.

Turėjo būti baisiai didelis autoritetas, kilo galvoje mintys lyg šampano burbuliukai į taurės paviršių ir sproginėjo. Turėjo būti labai reikšmingas žmogus, kad šitaip net buteliai dėl jo garbės. Turėjo būti... Kaži, ar tas autoritetas buvo toks reikšmingas visą savo gyvenimą? Ar jo veikla buvo produktyvi iki pat galo? Ar jį neapniukdavo valdžios praradimo nuojautos? Ar jis nebijojo būti nuverstas ir nebereikalingas? Tas kažkas taigi buvo mirtingasis, o jie tokie laikini, ar ne?

Žinai, aš nežinau, ar daugiau parašysiu tai, kas bus verta kažkam mane spausdinti. Žinai, aš nežinau, ar parašysiu knygą, kurią kažkas skaitys. Žinai, nežinau ar kam kada patiks mano knyga, mano knygos, kurios mintyse jau seniausiai parašytos ir lentynoje sudėtos. Aš nežinau, ar man kada pavyks. Žinau tik viena, kad išspausdinus pirmąją Renatos Karvelis novelę, ši užuot apsidžiaugus labiau išsigando. Žinau, kad ir tam, dėl kurio buvo pasuktas vyno butelis, nebuvo svetima baimė.