2017 m. liepos 13 d., ketvirtadienis

lietuvos rašytojų sąjungos leidyklos autorių knygos

jie 
moteris
aprėdo raudonai
vyrus 
į ruda aksomą įsiuva
pavieniui
atrodo, skirtingai
kartu
paėmus vienodi

gal joms duoda žibėti
nes vyrai ir taip gražūs
jų žodžiui spalvų nebereikia
jų žodžiai maistingi
mėsingi
sultingi
ir varva
tie
ir tos
vyrų žodį 
ryja godžiai

o gal taupė popierių
saikingai pilstė spalvas
gal iš to pačio
dovanų (popieriaus) ritinio
siuvo knygų aplankalus

jų moterys 
lieknesnes
tiražas 800 egz.
vyrai stambesni
tiražas 1500
jų moterys 
siuva
vyrai kalba apie
vandenis, medžius
ir vėjus
gal todėl 
kajokas rudai
kazlauskaitė 
raudonai

Renata Karvelis 2017 liepa

2017 m. liepos 9 d., sekmadienis

Sekmadienio prabanga

Autorė
Šiandien šokoladinis pyrago sluoksnis skoniu visiškai toks pat kaip ir vanilinis. Du kartus pakaštavojau pyrago, net įdėmiai nužvelgiau tą „Damučių torto“ margą pjūvį, ir tikrai, net  šokoladas šiandie toks pat kaip vanilė.

Rūta. Ji nežino, kad mane įkvepia, nors aš jai daug sykių esu sakiusi. Nė kiek nekeista, aš irgi ją įkvepiu. Kokia nuostaba ištinka jos eilėraščiuose save užčiuopus. Jaučiu, įsimylėjau. Pirmąkart tai nutiko, kai ji savo eilės beveik mintinai deklamavo prie kepyklėlės tamsią pavakarę sningant, apsigobusi stambiomis pynėmis nertu megztiniu.

Mes abidvi stebėjomės: „Taip galima gyventi. Tai galima rinktis. Galima rinktis!“, kuomet Sondra pristatė skulptorių ir jo antrą pusę, dažančią tekstilę. Tie du nukūrė į tamsą, mus palikusias be žado.

Vėliau vietoj dar vienos kavos gėrėm karštą pieną. Puodeliai buvo tokie milžiniški, mažne lyteris.* Įsivaizduoji, ji pyko, niršo ant Donato.

-       Ak, nekenčiu tokių senių.

Ėmė Rūta manieringai atkartoti mano pirmojo romano blogiečio žodžius:

-       Tu pamėgink! Tu išdrįsk! Būk žmogus, o nekartok žmogiškumą! – Ir vėliau priduria. – Kaip jis suka galvą tai mergaitei. Blyn! Nekenčiu... Fui!

Mane paima isteriškas juokas, mat Rūta putojasi ant žmogaus, kurį aš išgalvojau. Na, viskas vyko kiek kitaip, nes Donatą susapnavau, bet fiziškai jo net nėra. Donatas Jaras yra mano galvoje, o dabar ir popieriaus lapuose, tą akimirką ir Rūtos mintyse.

Vieną dieną suvokiu, kad aš nesiruošiu savo didžiajam kūriniui, kad nesipraktikuoju, kad tie juodraščiai, tie aplankai, besiprašantys pirmumo teisės, kad „This is a happy place“ virtęs „Gaila“ jau yra. Kūrinys jau yra. Bet tai dar ne romanas, ne knyga. Kaip sako (nepažodžiui) Sandra Bernotaitė: „Baigtas kūrinys - publikuotas kūrinys.“

Pyrago, kur šokoladas lygiai toks pat kaip vanilė, aš nesuvalgau. Pagalvoju, tai bent prabanga – nesuvalgyti pyrago, palikti lėkštėje atsainiai paknibinėtą. Šiandien man atrodo, kad aš jau galiu išleisti Gailą, kad ji nepražus be manęs, kad pakaks širdyje ją laikyti, pakaks slėpti juodraščiuose, aplankuose pas save namuose. Prabanga nebijoti likti nesuprastai, nes yra, kurie supranta. To pradžiai pakaks man.

Augini sparnus, Rūta, augini man...

*Lyteris - mano žmogaus pravardė, kurią jis gavo nuvykęs į didmiestį ir užsukęs į barą. Dideli alaus bokalai vaikinui sukėlė nepamirštamą įspūdį.