2017 m. rugpjūčio 3 d., ketvirtadienis

Malkinė

Vaikystėje mėgstamiausia mano namų kertė būdavo malkinė. Kažkokia gera energetika, todėl traukė. Ten pirmąkart parūkiau pati viena be kompanijos. Mokykloje nepasiūlė niekas. Gal į tinkamas kompanijas vis nepakliūdavau, nežinau. Buvo kiek juokinga, kai tėvas 18-to gimtadienio proga per bulviakasį, kuris su gimtadieniu sutapo, iškilmingai pasiūlė pirmąją cigaretę. Ans manė, tegu blogumo vaikai pirmiau tėvų akivaizdoje pasibando. Aš traukiau tą dūmą, kosėjau, o tėvas didžiavosi gerą darbą padaręs. Bulviakasis, tikrai, buvo kažkoks neįprastai šventinis.

Mėgau malkinėj šiaip sėdėti, svajoti apie pirmąją meilę. Toji, rodės, pakeis gyvenimą į tokį, kurį bus miela gyventi. Svajodavau, užsidarius malkinės duris. Pro plyšį regėdavau išorinį pasaulį. Jis skverbės į mano erdvę begėdiškais Saulės spinduliais. Girdėdavau kitų žmonių keliamus garsus. Tai šeimynykščių, tai kaimynų. Visi gyveno tuo tarpu, o aš stebėjau.Malkinės pojūtis manęs nepaleido. Ieškodavau jos kitur, o kai jon pakliūdavau, nustelbdavo ryškus ir aiškus pojūtis: "Esu malkinėje".

Važiavau sausakimšu traukiniu Edinburgas - Glazgas. Nebuvo vietos, tai prisėdau vienvietėje sėdynėje už įprastų sėdynių rikiuotės. Tokia baisiai keista vieta. Tarsi sėdi visiems už nugaros ir, nors esi, tavęs niekas nemato. Kitapus kupe irgi buvo tokia pati vietelė. Ten įsitaisiusi moteriškė skaitė knygą. Pirmiausiai užkliuvo jos lakiniai bateliai. Blizgėjimas kojų apačiose, šiaip, ardė gana harmoningą tos dienos jos apsirengimo ansamblį. Negalėjau atitraukti akių, biški net pykau, kodėl ji būtent šiandien apsiavė tuos netinkančius batelius.

Taip graži moteris, jau ne pirmos jaunystės. Galbūt ir vaikus paspėjusi užauginti, dabar traukiniu važiavo viena, avėdama man nepatinkančius batelius. Ji skaitė knygą. Akimirką atitraukė žvilgsnį nuo puslapių, nusiėmė akinius, pakėlė akis, rodos, kažkur į orą. Ji žiūrėjo į kažką, bet matė visai kita. Dar po akimirkos moteris vos vos pravėrė burną ir įkando viena akinių kojelę. Ji užsisvajojo, nors traukinys ūžė, aplinkui klegėjo žmonės. Tą akimirką ji mane galutinai sužavėjo, nes stebėtojas stebėjo stebintį. Aš žinau, ką ji patiria, pagalvojau.

Mėgavausi moters būsena iš šono. Buvo nesvarbu, nė ką ji skaito, nei kur važiuoja, nei kodėl viena. Svarbiausia, minčių teleportacija, išsitapatinus iš kūno skafandro. Kuomet kūnu esi su visais, bet mintyse atitrūkusi nuo nesustojančiai  verdančio gyvenimo. Pažinau savo būseną.

Kai universitete atlikau doktorantūros praktiką, radau "malkinę" senoje nebeveikiančioje valgykloje. Joje tebestovėjo stalai, nors visi jau traukė į naują kavinukę, pasėdėti senojoje tebebuvo galima. Ne viena tokia būdavau. Nuošalumas būtina kai kurių individų egzistavimo sąlyga. Sėdėdavau su puodeliu kavos, valgydavau "Mars" arba "Milky way", klausydavausi Jazzu ir rašydavau, bet be viso to svajodavau. Nuklysdavau kažkur į sąmonės paribius, tikėdavau, kitoje alternatyvioje savo gyvenimo variacijoje pabuvojus. Tada tekdavo sugrįžti, dažniausiai į laboratoriją. Kur pilsčiau chemikalus, maišiau tirpalus. Kur reikėjo būti čia ir dabar. Jazzu tebedainavo, o aš kažkurioje savo gyvenimo variacijoje graudžiai verkiau. Norėjos malkinėn. 

Malkinėj be eilėmis sukrautų malkų buvo senas viščiukų šiltnamis. Nebenaudojamas. Nebenaudojama ir arbamoji mašina, į kampą įstumta, kad nemaišytų praeiti. Regėdavau tų daiktų didybę savo geriausiais laikais. Kuomet viščiukai glaudės po šiltnamiu nuo lietaus. Kuomet arbamoji dar buvo ryškiai žalios spalvos. Galėčiau duot pirštą nukirst, girdėdavau viščiukų cypsėjimą, girdėdavau arbamosios mašinos ritmišką gaudesį. Kildavo dulkės viršum agregato, žliaugė prakaitas, į užantį lindo piktžolės, o žmonės skubinosi, pilstė grūdus į piltuvą, o vėliau į maišus. Variklio pukšėjimas mainėsi su žmonių šauksmais ir raginimais nesiliauti dirbus. Žmonės gyveno, o kažkas tuo tarpu stebėjo iš savo malkinės.

Renata Karvelis