2017 m. rugsėjo 21 d., ketvirtadienis

Musei ir Dievas padeda


Saulė įsigalėjo mano kambaryje. Baltos užuolaidos taip vilioja, tarsi papildomos šviesos šaltinis. Taip norisi prie jų priglusti ir panirti toje akinančioje baltumoje. O man nuo jų skauda akis, bet neketinu atitraukti žvilgsnio nuo spindinčių baltų užuolaidų.

Juoda musė jau įlindus į užuolaidų klostes. Užuolaidos jai, kaip man balti debesys danguje. Tik aš negaliu prie jų prisiartinti, neturiu tokių stiprių sparnų, tik laibus pirštus, kuriais kažkur visąlaik kapstausi. Kažką vis tiek galop pasieksiu – nepasiduodu.

Musės mane nervoja. Jos trikdo sakrališką tylą šiame kambaryje, kur įsitaisiau savo darbo kabinetą, priešais saulės nuviekstą langą, maskuojamą baltų užuolaidų, skalbtų prieš porą mėnesių.

Kasdien užmušu po kelis vabzdžius, sumaniusius pasivaikščioti šiuo kambario baltu debesiu. „Štiš parazite, - sušunku pati sau, vydama įnamį. – Rado sau vietą, man priešais nosį duzgėti/bezdėti.“ Pasičiumpu musmušį. Ketvirtą šį sezoną, mat visi musmušiai baisiai geri meškerkočiai atrodo mano mažajam žvejui. Trenkiu per klostes. Visada manausi numušianti musę iš pirmo karto. Beveik niekada nepavyksta. Matau, kaip prieš smogimą musės kojytės įsitempia, ji lengvai pritupia, iš šono atrodo, kad susitraukia. Aš užsimoju, trenkiu, o musė lengvai ir baisiai greitai, kosminiu šviesos greičiu atsiplėšia nuo baltų užuolaidų ir paskrenda toliau, į saugesnę zoną. Supykstu. Ak, ta rupūžė dar priešinasi. Nukalsiu, vis tiek. Vėl taikausi, ji vėl paskrenda, o aš nepataikau. Įsiuntu. Aš čia kontroliuoju, aš čia namų šeimininkė, o tu tik įnamis, nepageidautinas. Tai tu parazitas, tai tu, ne aš. Nusitaikau kelis kartus, musė ištrykšta ant baltų užuolaidų. Jos viduriai įsigeria į užuolaidų skaistumą, suteršia mažytį jų lopinėlį. Debesyse taip nebūna, jie visada balti, arba juodi, persisunkę lietumi. Jie nebūna tokie išaudyti juodomis/raudomomis kulkomis kaip mano užuolaidos, neskalbtos du mėnesius.


Vėl nauja musė zvimbia kambaryje. Sklando ore, pakol suranda langą ir užuolaidas, viliojančias savo skastumu. Musė vėl įsitempia. Ji jau žino, kad aš tykau jos su musmušiu. Kažin, kas jai perduoda tą informaciją, kad ji bus tuoj užmušta. Kas ją perspėja slėptis. Musė turi baisiai gerą klausą. Ji visada išklauso to, Informatoriaus. Informatorius su muse yra prieš mane susimokę. Bet aš nepasiduodu. Nepasiduodantys galop vis tiek pasiekia savo tikslą.