Saulė įsigalėjo mano kambaryje. Baltos užuolaidos taip vilioja, tarsi papildomos šviesos šaltinis. Taip norisi prie jų priglusti ir panirti toje akinančioje baltumoje. O man nuo jų skauda akis, bet neketinu atitraukti žvilgsnio nuo spindinčių baltų užuolaidų. Juoda musė jau įlindus į užuolaidų klostes. Užuolaidos jai, kaip man balti debesys danguje. Tik aš negaliu prie jų prisiartinti, neturiu tokių stiprių sparnų, tik laibus pirštus, kuriais kažkur visąlaik kapstausi. Kažką vis tiek galop pasieksiu – nepasiduodu. Musės mane nervoja. Jos trikdo sakrališką tylą šiame kambaryje, kur įsitaisiau savo darbo kabinetą, priešais saulės nuviekstą langą, maskuojamą baltų užuolaidų, skalbtų prieš porą mėnesių. Kasdien užmušu po kelis vabzdžius, sumaniusius pasivaikščioti šiuo kambario baltu debesiu. „Štiš parazite, - sušunku pati sau, vydama įnamį. – Rado sau vietą, man priešais nosį duzgėti/bezdėti.“ Pasičiumpu musmušį. Ketvirtą šį sezoną, mat visi musmušiai baisiai geri meškerk