Praleisti ir pereiti prie pagrindinio turinio

Musei ir Dievas padeda


Saulė įsigalėjo mano kambaryje. Baltos užuolaidos taip vilioja, tarsi papildomos šviesos šaltinis. Taip norisi prie jų priglusti ir panirti toje akinančioje baltumoje. O man nuo jų skauda akis, bet neketinu atitraukti žvilgsnio nuo spindinčių baltų užuolaidų.

Juoda musė jau įlindus į užuolaidų klostes. Užuolaidos jai, kaip man balti debesys danguje. Tik aš negaliu prie jų prisiartinti, neturiu tokių stiprių sparnų, tik laibus pirštus, kuriais kažkur visąlaik kapstausi. Kažką vis tiek galop pasieksiu – nepasiduodu.

Musės mane nervoja. Jos trikdo sakrališką tylą šiame kambaryje, kur įsitaisiau savo darbo kabinetą, priešais saulės nuviekstą langą, maskuojamą baltų užuolaidų, skalbtų prieš porą mėnesių.

Kasdien užmušu po kelis vabzdžius, sumaniusius pasivaikščioti šiuo kambario baltu debesiu. „Štiš parazite, - sušunku pati sau, vydama įnamį. – Rado sau vietą, man priešais nosį duzgėti/bezdėti.“ Pasičiumpu musmušį. Ketvirtą šį sezoną, mat visi musmušiai baisiai geri meškerkočiai atrodo mano mažajam žvejui. Trenkiu per klostes. Visada manausi numušianti musę iš pirmo karto. Beveik niekada nepavyksta. Matau, kaip prieš smogimą musės kojytės įsitempia, ji lengvai pritupia, iš šono atrodo, kad susitraukia. Aš užsimoju, trenkiu, o musė lengvai ir baisiai greitai, kosminiu šviesos greičiu atsiplėšia nuo baltų užuolaidų ir paskrenda toliau, į saugesnę zoną. Supykstu. Ak, ta rupūžė dar priešinasi. Nukalsiu, vis tiek. Vėl taikausi, ji vėl paskrenda, o aš nepataikau. Įsiuntu. Aš čia kontroliuoju, aš čia namų šeimininkė, o tu tik įnamis, nepageidautinas. Tai tu parazitas, tai tu, ne aš. Nusitaikau kelis kartus, musė ištrykšta ant baltų užuolaidų. Jos viduriai įsigeria į užuolaidų skaistumą, suteršia mažytį jų lopinėlį. Debesyse taip nebūna, jie visada balti, arba juodi, persisunkę lietumi. Jie nebūna tokie išaudyti juodomis/raudomomis kulkomis kaip mano užuolaidos, neskalbtos du mėnesius.


Vėl nauja musė zvimbia kambaryje. Sklando ore, pakol suranda langą ir užuolaidas, viliojančias savo skastumu. Musė vėl įsitempia. Ji jau žino, kad aš tykau jos su musmušiu. Kažin, kas jai perduoda tą informaciją, kad ji bus tuoj užmušta. Kas ją perspėja slėptis. Musė turi baisiai gerą klausą. Ji visada išklauso to, Informatoriaus. Informatorius su muse yra prieš mane susimokę. Bet aš nepasiduodu. Nepasiduodantys galop vis tiek pasiekia savo tikslą. 

Komentarai

Populiarūs šio tinklaraščio įrašai

KULTŪRINGOS REKOMENDACIJOS ŠALTAM SAVAITGALIUI vasario 6-7 d.

  KULTŪRINGOS REKOMENDACIJOS ŠALTAM SAVAITGALIUI, kuris, pasak meteorologų, nusimato . Sumaniau pasidalinti virtualiu ir kokybišku turiniu . Įkvepiančiu ir verčiančiu šioj nykumoj prisiminti žmogišką normalumą būti žmogumi tarp žmonių . • Dokumentinis filmas apie Vėrą Šleivytę, kilusią iš valstiečių ir ambicingai siekusią tapti menininke tarpukario Lietuvoje. https://www.youtube.com/watch?v=opyRwmCTANQ • • Aurimas Švedas kalba apie pseudoistorikus ir pseudoistorijos pavojus, ir skirtumus tarp mokslo ir entuziastingo istorijos interpretavimo. https://www.lrt.lt/.../dziazuojanti-istorija-griaunamoji... • • Skaitiniai. Kai į komiką, pažiūri rimtai - kai komikas tampa kultūrinės žiniasklaidos taikiniu. https://370.diena.lt/.../humoristas-henry-match.../... • • Artūras Sakalauskas prisimena sovietmečio Tauragę. Jo asmeninėje istorijoje nugula laikmečio fonas. Kas ta LAIVE? https://www.lrt.lt/.../gime-ta-pacia-diena-arunas... • • Dokumentinis filmas apie amžizmą. Santykis su senatve, kai

MONOLOGAS PO POKALBIO SU FILOSOFU: kodėl jie vis dar nori perprasti menininkus? [s ą m o n ė s s r a u t a s, 2020 rugsėjo 9 d.]

  po jurgos ivanauskaitės mirties buvo sukurtas dokumentinis filmas, taip dažnai nutinka. filme atsidūrė rašytojos kažkada daryti interviu, visokių video fragmentai iš laidų, iš kelionių, nuotraukos, autorinių tekstų citatos, piešiniai, mat rašytoja buvo ir grafikė. laidos autoriai papildomai klausinėjo žmonių, kad tie papasakotų apie jurgos ivanauskaitės tikrąjį, neafišuotą gyvenimą. reziumuojant filme pasakė, kaip išvadą kokią, kad jurga visą gyvenimą draskėsi, keliavo, kūrė, rašė, darė neįtikėtinus dalykus vien dėl to, kad jai trūko tėvo. kad rašytoja ilgėjosi to vyro savo gyvenime, kuris ją mažytę ant mamos rankų paliko. ir viskas. ir taškas. vienžodžiu, per vieną akademinę valandą suarchyvavo visą rašytojos gyvenimą. suvedė jį į vienintelį tašką, paaiškinimą – ji neturėjo tėvo, ji augo be biologinio tėvo. viskas su ja aišku, supratom, galime įdėti į stalčiuką, nebėr ko gilintis. visus jos gyvenimo paslėpsnius atvėrėme, visas spintas išknisome, visus palovius išžiūrėjome, visas jos

Islandai primena apie Palestiną

  2019 metų Eurovizijos scenoje pasirodė islandus atstovaujanti grupė Hatari . Šie stebino konkurso žiūrovus savo muzikiniu kūriniu, gluminančiu įvaizdžiu ir komunikaciniais gebėjimais. Spaudos atstovai mielai kalbino grupės narius, kurie, rodės, jei neiškritę iš medžio , tai mažų mažiausiai atskridę tiesiai iš kosmoso . Personažai nedingdavo netgi nulipus nuo scenos. Jie kalbėjo apie antikapitalistinę veiklą ir tuo pačiu reklamavo menamos firmos geriamą vandenį. Visa tai lengvai šokiravo, nors Šiaurės šalių atstovai ir taip nevengia stebinti Europos. Tą padarė 2006 metais suomiai, kuomet sunkiojo roko-metalo grupė Lordi užgrojo kitonišką, iš tipinio eurovizinio konteksto iškrentantį, kūrinį Hard Rock Hallelujah . Melomanai tąkart suprato, kūrinys vertingas, o Europa išrinko juos kaip nugalėtojus, nors pradinė reakcija buvo grynas atmetimas: suomiai keitė nusistovėjusius tarptautinio muzikos konkurso dėsnius. Hatari – islandų techno, industrinio pankroko grupė iš Reikjaviko, kuri tu