2017 m. spalio 2 d., pirmadienis

Dovis Pa „Vienatvė dviems“. Piešiant Paulių...

Preambulė
Knygos, pamenu, nuo mažumės mane tuo ir kerėjo, kad versdavo pajusti paralelinį pasaulį esant greta. Kad leisdavo stačia galva pulti į tuos popieriaus lapus be būtinybės atsikvošėti, pakelti akis ir apsižvalgyti, prisiminti, kad mano realybė nėra tokia miela, įtraukianti, begalinė ir neišsemiama. Man patiko knygos, nes galėdavau jose apsigyventi. Nors ir laikinai. Iki paskutinio puslapio. Ir iki kitos knygos.

Vėliau, mano nesuvoktam nusivylimui, kuriam laikui knygos prarado galimybę tapti namais. Ėmiau jomis abejoti. Galvodavau, tai tik trūkumų užkišimui, tik kompleksuotiems, sužalotiems ir nelankstiems tos knygos. Kam prasmegti žodžiuose, apsilaižyti, jei tik skaitai apie saldainį, bet rankose jo neturi. Tuomet daug ko neturėjau ir šitai man pačiai badė akis. Teko pripažinti, kad neskaitantys irgi gana laimingi žmonės. Na ir kas, kad jie nesužino, ką aš perskaitau, kad nepagyvena kažkieno susimuliuotame pasaulyje, kad nesvajoja taip kaip aš. Nebūtinai reikia skaityti, kad būtum laimingas. Nusivyliau, knygos nebuvo tokios galingos, kaip aš buvau įtikėjusi.

Pamenu, kaip kartą apėmė kūną mažne tirtulys, sėdint automobilyje neišvaizdžiausioje mašinų stovėjimų aikštelėje prie prekybos centro kažkur uostamiesčio miegamajame rajone. Visas mintis pasiglemžė siaubas suvokus, kad galbūt mano slaptingi potyriai, kuriuos nuolatos išgyvenau, nėra tokie reikšmingi, kad patirtis ir knyga apskritai nėra viską keičianti. Aš sėdėjau mašinoje, žmonės aplink mane kažkur skubėjo. Jie gyveno savo svarbius gyvenimus, o maniškis greta jų plaukė kaip debesys viršum galvų, pynėsi tarp kojų kaip priklydus benamė katė. Patirties pamokos, kaip ir perskaitytos knygos, pasimiršta. 

Yra tik dabar...

...atvirai tariant, man vis tiek gera apmirti knygose kaip ši. Tikresnių namų nei knygos kaži, ar besurasiu.

Jaučiu, kaip rašydama persiėmiau paskutinės skaitytos knygos herojaus kalbėjimo manierą. Juk tai stipriai paveikusio kūrinio simptomas. Šįkart aš - Paulius iš VIENATVĖ DVIEMS.

Apie knygą
Autorius – menkai žinomas – Dovis Pa. Gal tai trumpinys nuo Dovydas, o gal iš angliško Dove (liet. balandis) žodžio. Neaišku. Autorius slepia ne tik savo tapatybę, bet ir išorę. Jei laikytumėme romaną autobiografiniu, tai apie jį tiek težinoma. Paulius yra pagrindinis romano „Vienatvė dviems“ herojus. Jis jaunas teatrą studijuojantis studentas, atsidūręs sostinėje, apsigyvenęs su savo meile, su Deividu. Iškart skubu paaiškinti, „Vienatvė dviems“ žydrasis grožinės literatūros kūrinys. Sąvoką žydroji literatūra pasigavau kažkur facebook platybėse. Beveik esu tikra, kad ją užtikau Romo Zabarausko (lietuvių kilmės kino režisierius) postuose. Iš tiesų  pirmiau domėjausi „Nemune“ aprašyta kita tuoj išeisiančia knyga apie vyrų meilę „Nesibaigianti vasara“ (autorius - Artūras Tereškinas). „Kitos knygos“ elektroninėje svetainėje po „Nesibaigianti vasara“ aprašymu buvo pakomentuota „Pirmasis erotinis romanas apie Vyrų meilę vadinasi "Dangus strazdui" arba "Vienatvė dviems" by Dovis Pa“. Būtent šitas sakinys ir privedė mane prie knygos „Vienatvė dviems“. Kur kvepia paslaptimis, avantiūromis, kur kviečiama užsukti į užkulisius, ten neša mane kažkas manyje.

Kažkur po keturių dienų „Vienatvė dviems“ atklydo į mano namus. Jergau, pirmieji puslapiai masino. Nukandžiotos lūpos ir vyno dėmės, praleistos paskaitos ir „už Lietuvą vyrai“ žadėjo, kad romanas nuves kažkur, kur aš, menka tikimybė, kad pabuvosiu. Tik tai, greičiausiai, ir buvo pačios stipriausios romano eilutės. Nes staiga skaitytojas numetamas į Pauliaus jausmų uragano epicentrą: jis laimingas, jis nelaimingas, jis myli, jis nekenčia, jis galvoja apie save, save, save... Istorija papasakota stebėtinai labai lokaliam lygmenyje. Kur būtų galima iškelti problemą ir ją tekste nagrinėti (o Lietuvoje seksualinės mažumos jų turi), rašytojas nueina pasieniais. Nei ką analizuoja, nei ką siūlo, nei ko ieško, pagrindinis herojus Paulius tiesiog visąlaik reaguoja. Tas rėksmas apšaldo jo paties sąmonę, kad būtų galima narplioti kažkokius dėsningumus herojaus gyvenime. Skaitant vis piršosi stereotipai apie perdėm aikštingus homoseksualius vyrus, „drama queen“ vadinamus. Tiesa, taip Paulių „dramų karaliumi“ romane pavadina bičiulė, bet anas menkai ją teklauso, pabėga iš kavinės, nes nori pabūti vienas, o būdamas vienas, nori draugijos. Istorija baigiasi, kai Paulius susiranda kitą mylimąjį. Aš taip ir nesupratau, kodėl jų (turiu galvoje Pauliaus ir jo mylimojo, Deivido) meilė nutrūko. Toks įspūdis, kad pasibaigė šokis ir pasikeičiama poromis.

Bet pats romanas, kaip reiškinys, traukiantis visa savo esybe. Tekstą galėtumei palaikyti lengvu rašiniu (manykime, autorius jaunas ir menkai patyręs literatūroje). Pribėgom, prabėgom parašytu. Tai kas jame gero? Aplinkybės. Tik įsivaizduok, kažkas tai išgyveno (labai tikiu, kad romanas vis tik yra autobiografinis) kažkur čia, visai šalia. Jam skaudėjo, jis širdį liejo taip, kaip tuomet išėjo. Džiugu. Pirmoji mano mintis buvo vos ėmus skaityti romaną: „Ačiū, Dievui, žmonės rašo, kai skauda, kai išgyventi reikia. Ačiū, Dievui!“ Aplinkybės. Pasirašoma slapyvardžiu. Tik įsivaizduok, publikuoji savo kūrinį ir tu vienas težinai jo autorystę. Eini pro šalį, pro knygomis nukrautas lentynas, susirandi viršelį, palieti pirštų pagalvėlėmis, iš pažiūros visi pirkėjai taip daro, bet tik tu vienas žinai kiekvieną žodį tarp viršelių, kiekvienas žodis pulsuoja gyvybe ir prabyla į tave. Primena stebuklingą pasaką. Būtent tai mane ir keri. Nes išleisti knygą yra gana sudėtingas procesas. Vargti tiek daug, kad žodžiai taptų kūnu, kad būtų knyga – ne kiekvienas gali, ne kiekvienam ir reikia.


Reiškinys „Vienatvė dviems“, apie jį negalėjau neparašyti. Nes šis tekstas ta pačia uragano  jėga tėškė mane į Dovio Pa sutvertą pasaulį ir trumpiau nei 24 valandoms jame apsigyvenau. Knyga tapo namais. Dar kartą. 

Iki kitos knygos. 

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą